Lietuviai ir Afrikoje sukūrė verslą

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

JAV LB Floridos St. Petersburgo apylinkės pirmininkas Vidantas Daukas su žmona Eugenija lapkričio pradžioje buvo atvykę į Čikagą, kur dalyvavo Lietuvių Fondo 60-mečio pokylyje. Jiedu apsilankė ir „Draugo” redak­cijoje.

Apie tai, kaip Lietuvoje „laukinio kapitalizmo” sąlygomis pradėtas verslas Daukus atvedė į Afriką, jiedu mielai papasakojo „Draugui”.

Papasakokite, kokie keliai jus atvedė į Afriką?

E.: Išvažiavome tais laikais, kai Lietuvoje buvo sunku dirbti ir verslą vystyti. Mes tuo metu turėjome kavos perdirbimo fabrikėlį, cechą Žemaitijo­je. Buvome pirmi Lietuvoje, pradėję kavos verslą. Pradėjome jį bendrai su lenkais.

Mūsų įmonės darbuotojas važiuodavo į Lenkiją, į laboratorijas, nes mes turėjome bendrą įmonę su rimtu kavos fabriku, kuris buvo ir tebėra Lenkijoje. Ir ten, tame fabrike buvo kuriamos kavos receptūros. Vyras išvažiavo į Af­­riką, į Gvinėją, ieškoti žaliavų. Nes šioje šalyje auga robusta (kavos rūšis).

V.: Tai labai stipraus skonio pupe­lės. Kad kava būtų skani, maišoma ko­kių dvylika rūšių pupelių. Arabica tai yra aromatas, o robusta stiprumas, kartumas.

Aš nuvažiavau į Afriką, radau tos kavos, bet neišėjo jos atsivežti. Ten suti­kau kelis lietuvius, kurie pasiūlė man dirbti kartu su jais.

Kokie tai buvo darbai?

V.: Pradžioje – deimantų verslas. Tai nebuvo deimantų supirkinėjimas, o pagalba vietiniams. Tvarka tokia: nueini pas miestelio valdžią, išsiperki že­mės gabalą ir toje vietoje kasi duobę penkiolikos metrų skersmens ir tiek pat gylio. Ir viską mums teko daryti be rimtos technikos, tiesiog rankomis, primityviais įrankiais. Kasa, būdavo, vietiniai žmonės, kol prisikasa prie deimantų gyslos. Tuomet gaunamas deiman­tų smėlis, jį kasi, plauni ir išplau­ni vieną kitą deimančiuką. Aš ir pats bandžiau, dirbau. Radau deimantų, bet juos reikėjo išvežti į Antverpeną (Belgija). Bet kai tie mano pažįstami tautiečiai tuos deimantus išvežė, tai taip ir išvežė, daugiau nebemačiau nei tų tautiečių, nei pinigų už deiman­tus. Liko skolos.

E.: Žinote, kaip yra, kai pats toks nesi, tai ir negalvoji, kad kiti žmonės gali būti sugedę. Kartą apgavo, bet ti­ki, kad ne visi apgavikai. Aukso versle buvo geriau, nei deimantų.

V.: Po to aš perėjau į aukso kasimo verslą. Bet mes vėl gi nekasėme aukso, bet organizavome aptarnavimą. Aš pagal išsilavinimą esu inžinierius, todėl turėjau supratimą, ką reikia daryti. Kai vietiniai kasa auksą, tose kasyklose paprastai būdavo labai daug vandens, ten buvo tiesiog požeminė upė. Todėl reikėdavo tą vandenį išsiurbti. Mes tu­rėjome specialų siurblį ir tą darbą dirbo­me. Bet aš pasakoju apie tai, kaip auksas Afrikoje buvo kasamas prieš 25–27 metus, tuo metu, kai aš tą darbą dirbau. Dabar jau viskas yra kitaip – atsi­rado technikos. O tuo metu su ranko­mis kasdavo. Aš tame aukso kasimo versle tris sezonus pradirbau. Tą iškas­tą auksą (aukso miltus) buvo lengva realizuoti, jį superka bankuose. Priduo­di tuos miltus bankui, bankas sumoka pinigus. Ten gauti tokiam verslui licenci­ją yra labai paprasta: taip pat papras­ta gauti leidimą ir bulvių, ir aukso prekybai. Ten ta pati licencija. Būdavo, eini į turgų, matai, kaip sėdi par­davėjas, kuris prieš save yra pasidėjęs kokį kilogramą aukso miltelių ir juos pardavinėja kaip kokias bulves.

O kada į Afriką atvyko likusi šeima?

V.: Po poros metų išsikviečiau žmoną iš Lietuvos. Bet ji pasakė, kad toje baisioje lūšnynų šalyje Gvinėjoje tikrai negyvens. Tuomet draugas pata­rė nuvažiuoti į Gambiją. Nukeliavau į Gambiją, o ten – tikras rojus. Kaip kurortas. Nusikalstamumas nulinis, policininkai net lazdų neturi, ką jau kalbėti apie ginklą. Iki šiol ten yra taip pat saugu, kaip tuomet. Tai aš ten nuvykau, susipažinau su ten gyvenančiais, septynis mėnesius nedirbau, bandžiau mokytis anglų kalbos, nes nemokėjau.

E.: Mes turime tris vaikus – dvi duk­ras ir sūnų. Tuo metu, kai rengiau­si į Afriką, abi mergaitės buvo išvyku­sios mokytis į Prancūziją. Jos mokėsi mokykloje, veikiančioje prie vienuoly­no ir gyveno labai gerose šeimose. Tai buvo inteligentų (gydytojų, lakūnų) šeimos, kurios pačios augino savo vaikus ir norėjo rūpintis gabiais vaikais iš Lietuvos. Mūsų dukroms – vyriausia­jai, Aurelijai, tuo metu buvo 16 metų, antrajai – Egidijai – 14-ka. Aš į Afriką išsiruošiau su devynmečiu sūnumi Ju­liumi.

Kaip kabinotės į gyvenimą Gambijoje?

V.: Dar neatvykus žmonai su sūnu­mi, aš verslą pradėjau nuo paprastos žvejybos. Pasistatėme du laivelius ir plaukdavome į jūrą gaudyti žuvies, ku­­rią pardavinėdavome vietiniame turguje. Paskui kažkas paklausė, kodėl savo pagautos žuvies netiekiame resto­ranams. Mes pradėjome važinėti į restoranus, kurie užsisakydavo įvairios žuvies: sole fish (jūros liežuvis) lady fish, white snapper, barakudas ir kt.

E.: Atvažiavau iš Lietuvos, sakau: važiuojame į vietinį turgų, nusipirksi­me žuvies. Ir mane nuvežė į tą vietinį turgų, esantį pačiame paplūdimyje. O pamačiusi, kas jame darosi, apstulbau: ten pat žuvų žarnas leidžia, juodų musių spiečiai sukasi, dvokia… O mė­są tai štai kaip pardavinėjo: prieini prie pardavėjo ir matai, kad virš prekystalio kabo kažkoks juodas gumulas. Tada pardavėjas bum, su pagaliu per tą gumu­lą ir tuomet musės nuskrenda – paaiškėja, kad ten yra mėsa. Aš sakau: „Vidai, vežk mane į parduotuvę  žuvies”. O jis sako, kad čia nėra parduotuvės. Aš sakau, tuomet mes atidarysime parduotuvę – bus.

Išsinuomojome didžiulį „compoudą”, atitvertą teritoriją. Pastatėme dvi sienas, nes dvi jau buvo, padarėme duris ir toje patalpoje atidarėme žuvies parduotuvę. Nusipirkome šaldy­tuvą, pasidarėme patys akvariumą. Pardavinėjome gyvus omarus, šviežias krevetes… Sugautą žuvį išdorodavo vietiniai ir mes pardavinėjome tik filė. Mūsų parduotuvė buvo šviesi, šva­ri, joje parduodama žuvis – supakuota į peršviečiamą plėvelę. Tokio aptarnavimo tuo laiku tenai dar nebuvo. Ir mūsų klientai buvo ne vietiniai, o įvairūs ambasadų darbuotojai, specia­listai, dirbantys pagal projektus, atvykę iš užsienio žmonės. Ten prasidėjo ir ma­no anglų kalba, jos buvau mokiusis mokykloje.

V.: Pradėjome tiekti žuvį į viešbučius, restoranus. Žvejoti važiuodavome į šalies gilumą, ten teka Gambijos upė, kurioje gaudydavome vietinę žuvį. Tai tokios jos didelės, baltos žuvys, vietine kalba jos vadinosi Kujaly, didelės, kaip paršai, sveria iki 70 kg. Veždavome tas žuvis į viešbučius, kur susipažinome su vyriausiais virėjais. Pradėjo didėti apy­vartos, verslas plėtėsi.

E.: Didelis dalykas buvo tuomet, kai 1999 metais areštavo žvejybos tralerį laivą „Volga” su devyniasdešimties žmonių įgula, kurią sudarė lietuviai. Jie buvo apkaltinti, neva kirto Gambijos teritorinius vandenis, todėl jie bu­vo areštuoti. Tas laivas buvo mūsų žingsnis į didesnį verslą. Nes visą įgulą devynis mėnesius išlaikė areštuotus, neleido išeiti iš laivo. Jie negalėjo laivo variklio išjungti, nes jame buvo 1 200 tonų šaldytos žuvies. Laivo įgula buvo nekalta. O mes buvome su jais kaip viena didelė šeima: mūsų namų kiemas buvo nuolat pilnas lietuvių. Kapitonas ir vyriausias mechanikas buvo iš Dagestano, todėl jie geriau kalbėjo rusiškai, jų žmonos buvo lietuvės.

Taip mūsų sūnus išmoko rusų kalbą, kuri dabar jam, kaip ir mūsų dukroms, yra ketvirtoji kalba po lietuvių, anglų, prancūzų.

Bet Afrikos mentalitetas buvo toks: jie laikė laivą areštuotą ir reikalavo didelių kyšių. Derėjosi derėjosi, lygosi lygosi, bet vis vien laivo savininkai prancūzai tų reikalaujamų kyšių nesumokėjo. O paskui išleido tą laivą su afrikie­tiška pagarba: uoste pastatė fotelius, į kuriuos atsisėdo šalies žvejybos ministras su palyda. Jie, išlydėdami tą žvejybos tralerį, atidavė lietuviams pagarbą.

V.: Mes pradėjome tiekti maistą į laivus. Pasitaikydavo dirbti su labai daug rusų ir lietuvių komandų. Kai jie sužinojo, kad čia lietuviai tiekia maistą, nepirkdavo iš kokių libaniečių ar vietinių, o imdavo iš mūsų. Tada mes pradėjome vežtis iš Lietuvos maistą konteineriais – grikius, sultis, pieną ir visa tai tai, ko lietuviai nori. Taip ir įsibėgėjome.

Kiek metų pragyvenote toje šalyje? Kaip susiklostė vaikų likimai?

E.: Dvidešimt penkerius metus. Vis atrodė, kad ten esame laikinai. Bet vis tęsėsi. Sūnus Julius šioje šalyje su pagyrimu baigė Cambridge univer­sity Marina International mokyklą, ga­vo diplomą. Kai jis nuvažiavo į Ameriką, tą diplomą priėmė kaip Cambrid­ge. Mes savo verslą plėtėme: parduotuvėlė, paskui viešbučiams, laivams tiekėme. Pradėjome siųstis prekių konteinerius. Pirmas konteineris atkeliavo iš Latvijos, paskui iš Lietuvos, paskui iš Lenkijos…. Tas verslas ir dabar liko. Mes išvykome, vietoj savęs šešis žmones pasamdėme. Mūsų sūnus ir sūnėnas ten dirba. Sūnus Amerikoje baigė universitetą, verslo studijas. Jis čia gyvena, bet skraido į Gambiją. Dukra baigė mokslus Prancūzijoje, gyvena Senegale. Ji dažnai vyksta į Gambiją, dalyvauja šeimos versle. Jos šeima prancūziška, vyriausia mūsų anūkė moka kalbėti lietuviškai. Nes mes buvome šalia, kai ji augo. O vidurinioji dukra gyvena Prancūzijoje. Jie turi sa­vo verslą. Kai pas juos dirbo vienas darbuotojas iš Lietuvos, to žmogaus žmona dukros vaikus prižiūrėjo. Tuomet vaikai kalbėjo lietuviškai. O dabar supranta, kai kalbame lietuviškai, bet jiems nebėra su kuo mūsų kalba kalbėtis.

Kaip nusprendėte persikelti iš Gambijos į Floridą?

Sūnus čia jau gyveno, baigė mokslus. Ir gal prieš kokių 14 metų mes su sūnumi (jis mokėsi 4-me kurse) internete radome informaciją, kad Floridoje vyksta lietuvių golfo čempionatas. Mudu abu su juo ėmėme ir nušiaušėme ten. Prieš tai susirašėme su garbės konsulu St. Petersburge Algimantu Karnavičiumi. Jie priėmė mus lietuvių klube. Manęs klausia, „ko tu atvažiavai?”, sakau, kad atvažiavau sūnui lietuvės žmonos ieškoti. Reikia pripažinti, kad jis paskui susirado amerikietę ir su ja susituokė.

Man taip patiko Floridoje: gamta ta pati, kaip ir Gambijoje, oro tempera­tūra tokia pat. O mes tiek metų pragy­venę šiltame klimate. St. Petersburge gerb. Angelė Karnienė supažindino mus su vietiniais lietuviais. O tada susi­pažinome su nekilnojamojo turto agen­tu Vytu Navicku. Ir mes ten, dar tebebūdami Floridoje, iš karto nusipirkome namą. Tada buvo prasidėjusi 2008 metų krizė, nekilnojamojo turto pardavimų griūtis, namai buvo labai pigūs. Įsigijome 5 metų amžiaus namą. Nedaug jį paremontavome. Vaikai studentai suvažiavo, jį sutvarkė.

Paskui sūnus, kai baigė mokslus, nuvažiavo į St. Petersburgą ir mūsų name pragyveno 5–6 metus. O kai mes atvažiavome, mes jame apsigyvenome, o sūnus sau nusipirko kitą.

Tai dabar jau gyvenate ramų gyvenimą sau?

E.: Turime Amerikoje nedidelę logistikos įmonę (perkame produktus ir siunčiame į Senegalą, Gambiją į sa­vo pačių parduotuves). Čia gyvename, o Gambijoje tęsiame verslą. Visi dirba: sūnėnas, jo žmona, dukra, sūnus. Tai šeimos verslas. Mudu jau beveik esame pensininkai, bet turime patirtį didelę. Aš prisijungiu per serverį, stebiu, dalyvauju. Dabar jau nebeprekiaujame žuvimi, bet liko maistas: šaldyta mėsa, ledai. Perkame produktus net iš dešim­ties pasaulio šalių. Anksčiau pirkdavome prekių ir iš Ukrainos, bet tas karas prekybą sustabdė.

V.: Tik atvykę, įsijungėme į vietos lietuvių veiklą. Mane išrinko JAV LB St. Petersburgo apylinkės pirmininku. Bet vis dažniau pagalvoju: ar man tos veiklos bereikėjo… Nors tikrai smagu susirinkti, kartu švęsti lietuviškas šventes. Na, pagyvensime, pamatysime.