Paskatinta vis dažnesnių komplimentų savo konditeriniams sugebėjimams Sandrija pradėjo kepti tortus draugams ir pažįstamiems, daugiausiai – vaikų gimtadieniams. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Vaikystės miškų nostalgija

Ramunė Lapas.

Sandrijos desertų stalas – dovana klientams.

„Sandria’s Sweets” desertų nuotraukas atsitiktinai pamačiau „Facebook”. Kūriniai akivaizdžiai dvelkė Lietuvos miškų nostalgija. Temos, formos, skoniai – viskas atrodė taip miela ir pažįstama: baravykas, mėlynė, obuolys, bruknės, žibutės, šaltalankiai… Pakėliau telefono ragelį įsitikinusi, kad skambinu į netikėtai atrastą saldumynų parduotuvę, kurioje dirba talentinga konditerė, galbūt lietuvė. Pirmai progai pasitaikius būtinai nuvažiuosiu nusipirkti ir paragauti jos meniškų ir labai skaniai atrodančių pyragaičių. Atsiliepė pati Sandrija. Lietuviškai. Kalbantis, mano susikurti mitai bliuško, o nuostaba vis didėjo.

Netrukdyti talentui skleistis

Sandrija Puškorius – klaipėdietė. Ten gimė ir užaugo. Mokėsi universitete, dirbo ligoninėje anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja. Gyvenimas pasisuko netikėtai ir neplanuotai. Vaikino, su kuriuo draugavo, šeima persikraustė gyventi į Ameriką. Tuomet judviem taip pat iškilo klausimas – likti Lietuvoje ar važiuoti į Ameriką. Nutarė pabandyti – iškėlė vestuves Lietuvoje ir prisijungė prie vyro šeimos Amerikoje. Tai buvo prieš vienuolika metų.

„Pakabinkit, pakabinkit ant kalėdinės eglutės…

Sandrija prisimena, kad atvyko jie į šį kraštą prieš pat Padėkos dieną, ir jai labai didelį įspūdį padarė Padėkos dienos vakarienė. Tai iki šiol yra jos mėgstamiausia šventė.

Profesinė veikla taip pat pasisuko, galima sakyti, 180 laipsnių. Galėjo toliau dirbti sesele, bet lyg jautė norą kažką keisti savo gyvenime, pabandyti ką nors naujo. Sandrija prisimena komplimentus, kurių sulaukė iš draugų, iškepusi tortą pirmajam savo sūnelio gimtadieniui. Svečiai klausinėjo, kur jį pirkusi ir negalėjo atsistebėti, kad tai – jos rankų darbas.

Paskatinta vis dažnesnių komplimentų savo konditeriniams sugebėjimams Sandrija pradėjo kepti tortus draugams ir pažįstamiems, daugiausiai – vaikų gimtadieniams. Rekomendacijų ir užsakymų vis daugėjo, ir taip moters hobis tapo nedideliu verslu. Sandrija iki šiol dirba namuose Wisconsine, tuo metu, kai vaikai mokykloje, visą kitą laiką skirdama jiems ir šeimai. Užsakymus išvežioti padeda vyras, kartais klientai atvažiuoja patys. Taigi, mano įsivaizduota „parduotuvė” – tai Sandrijos virtuvė. Su vienu šaldytuvu.

Beržo šaka, pražydusi žibuoklėmis.

Pradėjau pokalbį su Sandrija nuo jos mokslų – įdomu, kokią kulinarinę mokyklą ji baigė? Kokioje šalyje? Neturėjau nė mažiausios abejonės, kad tie meniški, rafinuoti desertai, kuriuos mačiau „Facebook”, – profesionalės darbas. Tobulos formos, ryškios spalvos, veidrodiniai paviršiai – tikri meno kūriniai, savotiškos mini skulptūros. O ir pateikta labai meniškai, profesionaliai. Ir vėl nepataikiau! Pasirodo, Sandrija – savamokslė. Na, gal nevisiškai taip. Iš pradžių viską dariusi intuityviai, vėliau ji vis dėlto tobulinosi konditerijoje. Tik šiais laikais nereikia baigti „Le Cordon Bleu”, kad galėtum dirbti kaip profesionalas – į pagalbą ateina aukštosios technologijos. O jos „saldžias svajones” įgyvendina fotografė Ilona Aukštaitė.

Desertai su išskirtine tapatybe

Sandrija pasakojo, kad maždaug po penkerių metų ji pamačiusi „Facebook” reklamą apie grupines arba privačias pamokėles. Jas siūlė konditerijos mokykla „Baker Street Studio”, turinti filialus Kaune ir Klaipėdoje. Kaip tik tuo metu Sandrija ruošėsi į Lietuvą.  Galvojo – du zuikiai vienu šūviu: aplankysiu mamą ir pasitobulinsiu kursuose. Pirmasis kursas, kurį ji baigė, vadinosi „101 desertas”, taip pat turėjo kelias privačias pamokas. Patekusi ten, suprato, kad nieko iki šiol nežinojo. Nežinojo, nei kas yra biskvitas, nei kas yra kremas, kaip atpažinti, kada jis būna perplaktas… T.y., nežinojo daugybės tų dalykų, kurių mokomi konditeriai mokyklose. Sandrija jaučiasi labai dėkinga savininkei Valerijai Livanovai, Tatjanai Satilovai ir visai komandai. „Esu dėkinga likimui, kad suvedė mane. Jie mane išaugino, išmokė ir suteikė didelio pasitikėjimo savimi”, – sako pašnekovė.

Sandrija su savo gamybos tortu.

Grįžusi į Ameriką ji ir toliau tobulinosi su šia komanda, sekdama jų nurodymus. Nelabai seniai baigė 10 mėnesių kursus, per kuriuos papildė savo žinias apie įvairiausių rūšių kepinius. Sandrija prisipažino, kad jai labai patiko šie mokslai ir jų įtaka atsispindi jos desertuose. Ji taip pat seka geriausius pasaulio šefus, jaučiasi paskatinta sukurti kažką savo, išskirtinio. Ieškodama skonio, formos išraiškų ji galvoja apie Lietuvą ir savo darbams tarsi suteikia unikalią lietuvišką tapatybę.

Jos įkvėpimo šaltinis – gamta, vaikystės miškų nostalgija. „Man labai patinka gamta, – sako Sandrija. –  Aš pasiilgau beržų, pušų… Savo vaikystę praleidau Šventojoje, pas senelius, ir net dabar užuodžiu tą miškų kvapą. Vasarą uogaudavau, senelis grybaudavo. Jis turėjo savo slaptas vietas, iš kurių pareidavo su įspūdingo dydžio ir grožio baravykais. Stengiuosi sukurti žmonėms tai, kuo jie galėtų grožėtis, o kartu ir valgyti.”

Kalėdinė eglutė.

Kelias nuo deserto idėjos iki jo realizavimo ir pristatymo klientui – ilgas. Štai apie rudens desertų kolekciją Sandrija pradėjo galvoti dar vasarą, rugpjūčio mėnesį. Paėmė į rankas pieštuką ir pradėjo piešti – ką norėtų pagaminti, kokias formas sukurti. „Dabar, kai jau daugmaž viską moku pagaminti, – tešlas, kremus, – kūryba prasideda. Visa, ką išmokau, dabar reikia realizuoti”, – sako Sandrija. Kurdama naują kolekciją ji stengiasi tam atsidėti, skirti laiko, pagalvoti ir apie spalvų gamą, ir apie skonį, ir kaip viską apjungti. Pvz., jeigu ruduo – tai šokoladas, uogos, viskas, ką rudenį duoda gamta.

„Šiais metais man pavyko atskleisti tai, ką norėjau, išgauti norimą išvaizdą, skonį”, – sako Sandrija. Jos „Baravyko” kote slepiasi bruknės džemas su migdolų biskvitu, kepurėlėje – juodųjų serbentų  cremeux su pieniško šokolado putėsiais.„Mėlynė” buvo iš balto šokolado su mėlynių confit, „Moliūgas” – su šaltalankių įdaru.

Per metus Sandrija stengiasi sukurti 3–4 desertų kolekcijas, orientuodamasi į  pagrindines šventes. Tai Padėkos diena, Kalėdos, Valentino diena, Velykos.

Rudens spalvos ir skoniai.

O prieš porą metų ji paruošė savo klientams desertų stalą, pristatydama visa tai, ką išmoko iš „Baker Street Studio” ir kitų šaltinių. „Tai buvo didelis iššūkis, – pasakojo Sandrija. – Buvo per 30 laipsnių mano kiemelyje, bet nieko – desertai išgyveno, o aš labai buvau dėkinga visoms moterims, kurios skyrė laiko ir atvažiavo, nes norėjau papasakoti, kaip aš čia atsiradau ir koks buvo mano kelias.”

Svajonių keliu – tolyn

Žiūrėdama į Sandrijos tortus, pyragaičius, negalėjau atsistebėti jos fantazija. Ar kūrybinę gyslelę ji atrado tik dabar, užsiėmusi konditerija? Sandrija sakė, kad menišką pojūtį ir supratimą, kaip ką nors gražaus padaryti, turėjusi visada. „Aš mezgiau, siuvinėjau, dekoravau butelius su sausomis gėlėmis, – vardija pašnekovė. – Paskui, kai kondiderija prasidėjo, savo fantaziją ten išliejau.”

Iš lietuviško miško.

Šiuo metu jai labai įdomu dirbti su šokoladu. Ji stebi šokolado temperavimo pamokas irmėgina išgauti įvairias formas. Pasak Sandrijos, šokolado kelias yra labai ilgas, norint iš jo ką nors padaryti, reikia ir įgūdžių, ir laiko. „Tai tikslumas, greitis, o kūryba – tai jau iš tavęs turi eiti”, – sako ji.

Konditerė viską daro su užsidegimu, o sulaukusi susižavėjusių klientų atgarsių džiaugiasi, kad malonumas abipusis. Gavusi užsakymą teminiam stalui, ji stengiasi pakalbėti su žmogumi, pajusti, ko jis tikisi, ką mėgsta, kokias spalvas nori matyti… „Tai labai atsakingas darbas”, – sako pašnekovė. Ypač sunku papuošti vaikišką tortą, nes su vaiku ji nebendrauja, tiktai su mama, tad jo nepažįsta, negali pajusti.

Velykinė kolekcija.

Sandrija įsitikinusi, kad norint ko nors pasiekti, reikia daug skaityti, domėtis, sekti naujienas. Pabaigusi 10 mėnesių „Baker Street Studio” kursą, ji užsirašė pas pasaulinį šefą Antonio Bachour – imponavo šio puertorikiečio konditerio elegantiški, gražiai papuošti desertai. Reikėjo daryti namų darbus, atsiskaityti. Sandrijai viską gerai atliko ir gavo sertifikatą. Visuose kursuose ji atlieka namų darbus ir gauna sertifikatus. „Nes viskas prasideda nuo atlikimo, – įsitikinusi Sandrija. – Jei galvoji – a, aš tik pasižiūrėsiu – nieko nebus. Reikia viską bandyti, daryti. Ir rodyti, kad tave įvertintų. Nes tai yra tobulėjimo kelias.”

Paklausta, kaip įsivaizduoja savo ateitį ir ar nenorėtų išbandyti savęs konditerių konkursuose, Sandrija sako, kad visada yra noras išreikšti save daugiau. Bet šiuo metu ji labai užimta – rūpinasi savo vaikais, gamina desertus klientams kiekvieną savaitę be pertrūkio, ir tiesiog būtų sunku ieškoti, kur dar galėtų save parodyti. „Žinoma, tas noras yra, – prisipažįsta Sandrija. – Aš labai norėčiau būti tarp geriausių konditerių, būti viena iš komandos narių ir kartu sukurti kokį desertų stalą ar šventę. Pakliūti į tikrą virtuvę, kurti kartu su komanda, nes žinių turiu, ir, manau, galėčiau būti viena iš jų.”

Linkime Sandrijai toliau bėgti paskui savo svajonių paukštę – tvirtai laikant ją už sparno!

P. S. Sandria’s Sweets desertus galite užsisakyti: FB, Instagram arba tel. 262-865-1083

Žiemos pasaka.
Konditerė viską daro su užsidegimu, o sulaukusi susižavėjusių klientų atgarsių džiaugiasi, kad malonumas abipusis.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gruodžio 29 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 103)