Lietuvių koncertai JAV – ypatingai progai

Šiemet minimas Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmetis švenčiamas ištisus metus tiek mūsų šalyje, tiek už Atlanto. JAV šis istorinis jubiliejus pažymėtas unikalia muzikine premjera dviejose išskirtinėse vietose – modernaus meno muziejuje „The Phillips Collection” Washingtone bei Morgano bibliotekoje ir muziejuje New Yorke.

Erika Paulauskė.

Gruodį Washingtone ir New Yorke vyko vieno garsiausių šiuolaikinių Lietuvos pianistų, tarptautinį pripaži­nimą pelniusio, „Grammy” nominuoto Andriaus Žlabio rečitaliai. Pagrindinis koncertų akcentas – specialiai A. Žlabiui sukurtas, diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir JAV 100-mečiui dedikuotas muzikinis kūrinys  „Būties polifonijos” (angl. „Polyphonies of Being”). Premjeros autorė – viena žinomiausių Lietuvos šiuolaikinės orkestrinės muzikos kompozitorių, ką tik Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanota, pasaulinį pripažinimą pelniusi Žibuoklė Martinaitytė. Šie išskirtiniai koncertai surengti bendradarbiaujant Lietuvos Respublikos ambasadai JAV, Lietuvos Respublikos konsulatui New Yorke ir Lietuvos kultūros institutui.

„Labai džiugu, kad tokią ypatingą progą šventėme nuostabioje „The Phillips Collection” muziejaus koncertų salėje. Stipri Lietuvos ir JAV draugystė yra kaip niekada svarbi ir esu tikra, kad mūsų ryšiai ateinančius šimtą metų tik stiprės. Esame dėkingi kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei už specialiai šiai progai sukurtą kūrinį”, – sakė Lietuvos ambasadorė JAV Audra Plepytė prieš „Būties polifonijų” premjerą Washingtone.

Šie koncertai buvo ypatingi kiekvienam juose apsilankusiam klausytojui. Ir todėl, kad po ilgos pertraukos kaskart nepaprastai gera patirti muziką gyvai ir todėl, kad JAV gyvenantys įvairių tautybių žmonės realiai išgyvena tai, kas užkoduota rečitalių programoje, talpinančioje dvigubos tapatybės esmę.

Gruodžio 12 d. vakarą į New Yorko Morgano bibliotekos ir muziejaus muzikos salėje menas subūrė skirtingų kartų, profesijų klausytojus, kurie, net programai pasibaigus, neskubėjo namo, o atvirkščiai – liko dalintis įspūdžiais, asmeninėmis istorijomis, mezgė naujas pažintis. Nepriekaištingo skambesio koncerte, kuriame kalbėjo ne žodžiai, o muzika, visiems didžiulį įspūdį paliko ir A. Žlabio meistriškumas, ir jo kūno kalba: kiekvienas elegantiškas pirštų judesys, absoliutus įsijautimas į kūrinius ir kukli šypsena, priimant netylančias ovacijas. Akivaizdu, kad ir pianistui, ir „Būties polifonijų” autorei Ž. Martinaitytei ši premjera – didžiulė asmeninė šventė.

„Pasiūlyti sukurti kūrinį šia ypatinga proga buvo Lietuvos kultūros atašė New Yorke Gražinos Michnevičiūtės mintis. Ilgai galvojau į kokią idėją sutalpinti dviejų šalių santykius. Mąsčiau, ką jie man, lietuvei, gyvenančiai Amerikoje, reiškia. Juk pati turiu tas dvi tapatybes, savyje nešiojuosi tuos du pasaulius, du mentalitetus ir kasdien žongliruoju kultūriniais kontekstais. Galvojau apie žmogaus, esančio ne savo prigimtinėje terpėje, sąmonę: ką jis patiria, kaip išgyvena tą dualumą”, – „Būties polifonijų” kūrimo detales atskleidė Ž. Martinaitytė.

Pasak New Yorke gyvenančios kompozitorės, kontekstai emigranto sąmonėje nuolat persidengia: „Tai sinchroninis, paralelinis vyksmas. Kalbame užsienio kalba, bet vidiniai monologai, sapnai išlieka lietuviški. Dvikalbystė, kontekstų sąjunga – lyg dialogas, kuriame ryškiau suskamba vis kita pusė.”

Šį santykį kūrinyje Ž. Martinaitytė išreiškė per polifonišką sambūvį, kuriame garsų dariniai neturi hierarchinio tarpusavio ryšio. Tai padiktavo ir premjeros pavadinimo idėją.

„Pavadinimas ‘Būties polifonijos’ įprasmina abi išgyvenamas sampratas – amerikietišką ir lietuvišką. Pagrindinė garsinė ląstelė, kaip genetinis kūrinio kodas, yra labai lietuviška. Ji patiria daugybę virsmų, metamorfozių. Ji, lyg mūsų prigimtis, aiškėja, ryškėja, o atsiradusi kitame kontekste tampa dar akivaizdesnė. Visos polifonijos veda į tai, jog prigimtis yra stipresnė už aplinką, kurioje esame”, – detalizavo Ž. Martinaitytė.

Pasak kompozitorės, šis kūrinys – itin asmeniškas jai pačiai ir, tikėtina, rezonuosiantis patiriantiems gyvenimą svetur: „Kiekvieno emigranto tapatybė yra persmelkta ilgesio. Nebepabėgsi nuo savęs, nuo dalykų, kuriuos jauti, tad ilgesio spalva vyrauja visame kūrinyje.”

Tiek Ž. Martinaitytė, tiek A. Žlabys gyvena Amerikoje, tad prieš premjerą turėjo galimybę pasimatyti ne tik virtualiai, bet ir gyvai.

„Dirbti su tokiu pianistu, kaip Andrius – kiekvieno kompozitoriaus svajonė. Jausmas – tarsi atiduotum sa­vo kūrinį į genijaus rankas. Man bus nepaprastai įdomu ir malonu išgirsti, kokia bus jo interpretacija, kaip jis perskaitys kūrinį”, – prieš premjerą kalbėjo Ž. Martinaitytė.

Džiaugsmo dėl kūrybinio bendradarbiavimo neslėpė ir A. Žlabys: „Žibuoklės ‘Būties polifonijos’ jau yra vienas mėgstamiausių mano kūrinių. Esu tikras, kad ateityje jis bus nepaprastai mėgstamas ir kitų pianistų. Tai neįtikėtina kompozicija, turinti nuostabių iššūkių atlikėjui, bet tuo pačiu parašyta aiškia, visiems prieinama muzikine kalba. Kiekviena gaida turi nepaprastą reikšmę ir aš tikiuosi, kad man pavyks šiam kūriniui suteikti jo vertą premjerą.”

Pasak pianisto, šiuolaikinės muzikos gimimas – ypatingas įvykis: „Daugiausiai tenka groti kūrinius, parašytus ankstesnėse epochose. Tame, žinoma, yra ir prasmė, ir grožis, bet, mano manymu, menas turi žengti tolyn į priekį savais, kad ir vingiuotais, žingsniais. Negalima sustoti, todėl kiekvieno muzikanto pareiga prie to bent kažkiek prisidėti.”

Šimtmečio koncertų programoje, kurią sudarė pats A. Žlabys – rinktiniai Lietuvos ir Amerikos kompozitorių kūriniai. Greta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Charles Ives, Bill Evans kompozicijų – pianisto mylimo klasiko Johan Sebastian Bach, tai pat sudėtingo likimo Mieczyslav Weinberg bei šiuolaikinės ukrainiečių kompozitorės Victoria Poleva darbai.

„Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šventimui norėjau rasti paralelę tarp panašių epochų kūrėjų. Tai ypatinga proga groti ir lietuvių, ir amerikiečių kompozitorių muziką, todėl koncerto forma išties išskirtinė. Į programą stengiausi sudėti savo mėgstamiausius kūrinius”, – pasakojo A. Žlabys.

„Nepaprastai prasmingas Victoria Poleva kūrinys ‘Passacaglia’, kurio gaidas gavau vos prasidėjus karui Ukrainoje. Ji atsiuntė savo kūrybą, prašydama išsaugoti. Tuo metu kaip tik vyko bombardavimas gretimame kvartale. Iš jos rinkinio išsirinkau kūrinį, kuris man tapo vienu mėgstamiausių. Savo dvasia jis nepaprastai tiksliai pažymi ir išreiškia šią istorinę situaciją”, – dalinosi A. Žlabys.

Daugiau nei kelis dešimtmečius praleidęs JAV A. Žlabys šiuo metu gyvenantis New Havene ir daugiau nei dešimtmetį New Yorke skaičiuojanti Ž. Martinaitytė pritaria, jog Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmetis – ypatinga proga jiems ir kaip kūrėjams, ir kaip pasaulio piliečiams. 

„Čia mano antri namai, nors iš kitos pusės vis dažniau būnu Lietuvoje, kur dėstau, koncertuoju. Mano pasaulis tarsi pasidalinęs į dvi dalis: visada jaučiu tiek Lietuvos, tiek Amerikos kultūrinį pulsą. Tas ryšys labai platus, nepaprastai prasmingas, nes tarp šių dviejų pasaulių aš egzistuoju”, – atviravo A. Žlabys.

„Švęsti draugystę – labai prasminga. Prasmingiau nei pažymėti konfliktus ar tarpusavio nesutarimus. Šis šventimas tampa dar svarbesnis ir ypatingai reikalingas dabartiniame, karo, kontekste. Tokie subtilūs dosnumo gestai, kaip šio kūrinio užsakymas, koncertai, tai įprasmina”, – antri­no kompozitorė. Abu kūrėjai norėtų, kad šią išskirtinę programą išgirstų ir Lietuvos klausytojai.

Pirmasis Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių šimtmečiui skirtas A. Žlabio rečitalis su „Būties polifonijų” premjera priešakyje nuskambėjo gruodžio 4-ąją, sekmadienį, Washingtone praėjusiais metais šimtmetį atšventusiame modernaus meno muziejuje „The Phillips Collection”. Antrasis koncertas ir kūrinio premjera New Yorke įvyko gruodžio 12 dieną, pirmadienį, Morgano bibliotekos ir muziejaus koncertų salėje.

Vienas jautriausių antrojo koncerto momentų – A. Žlabio pakartotas ukrainietės kompozitorės V. Poleva kūrinys „Passacaglia”, simboliškai užbaigęs vakaro programą. Liūdesio persmelkta kompozicija tapo priminimu, kad karas vis dar tęsiasi.