Parodos rengėja dirba tarsi detektyvė

Balzeko lietuvių kultūros muziejus žada pakviesti į ypatingą dailės parodą, kurios rengimo užkulisiai stulbina: kai kurių eksponatų paieškos ir nuostabūs atradimai primena tikrą detektyvą. Kiek žinių, išmanymo, laiko bei specialistų pastangų reikalauja parodos „beLONGING: lietuvių dailininkai Čikagoje nuo 1900 m. iki šių dienų” ruošimas?

Pokalbis su dailėtyrininke Viktorija Kašubaite-Matranga.

Klausimus parengė ir tekstą iš anglų kalbos išvertė Karilė Vaitkutė.

Neseniai į Balzeko lietuvių kultūros muziejų Čikagoje dailėtyrininkė Viktorija Kašubaitė-Matranga atvežė dvylika spalvotų keramikos plytelių. Ši dovana muziejui tapo paskata pasikalbėti apie lietuvių menininkus Čikagoje ir Viktorijos bei bendradarbių rengiamą naują parodą „beLONGING: lietuvių dailininkai Čikagoje nuo 1900 m. iki šių dienų”.

Į Balzeko lietuvių kultūros muziejų atvežėte 12 spalvotų keramikos plytelių – dailininkės Ados Sutkuvienės kūrinio fragmentą. Papasakokite apie šį meno kūrinį ir kaip jį atradote.

Ada Sutkuvienė šį darbą sukūrė dirbdama Adolfo Valeškos studijoje. A. Valeška dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje dirbo religinio meno srityje. Jis buvo stiklo, mozaikos ir kitų šios meno srities technikų specialistas. 1951 m. atvykęs į Ameriką, A. Valeška įkūrė savo meno studiją Čikagoje. Lietuviai Amerikoje ir Lietuvoje yra susipažinę su A. Valeškos darbais lietuvių įkurtose Švento Kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir keliose kitose bažnyčiose, tačiau šio dailininko darbai nelietu­viškoms parapijoms gali būti ne visai žino­mi. Kadangi XX a. šeštajame ir septintajame dešimtme­čiuose daugelis Amerikos įvairių konfesijų religinių bendruomenių augo – plėtė turimus maldos namus ir sta­tė naujas bažnyčias, A. Valeška gaudavo daug bažnytinio me­no užsakymų ir samdydavo lietuvius dailininkus, kurie padėdavo jam įgyvendinti jo projektus. Kai kurie iš tų dailininkų buvo A. Valeškos mokiniai Freiburgo dailiųjų menų ir amatų mokykloje (Ecole des Beaux Arts et Metiers) Vokietijoje.

Ada Korsakaitė (vėliau Sutkuvienė) atvyko į JAV paauglystėje. Baigusi meno mokyklą Californijoje, ji dirbo keramike New Yorke. 1959 m. A. Valeška pakvietė Adą į Čikagą padėti jam atlikti didžiausią iki tol turėtą užsakymą – rekonstruoti Šv. Filomenos bažnyčią šiaurinėje miesto dalyje. Bažnyčia buvo pastatyta 1920-aisiais to rajono katalikams vokiečiams, o XX a. šeštajame dešimtmetyje šioje parapijoje jau vyravo airių šeimos. Pagal projektą reikėjo sukurti didžiulę mozaiką už altoriaus, vitražo langus, Kryžiaus kelio stotis, Kristaus gyvenimo momentus, pavaizduotus glazūruotos keramikos plytelėse, didelę emaliuotų plytelių sieną zakristijoje, o taip pat bronzines grotas ir liturginius indus. Ada Korsakaitė, kuriai tada buvo 28-eri metai, tapo projekto vadove ir daugelį darbų atliko pati. Kartu su A. Valeška ji dirbo neilgai – apie dvejus metus. Vėliau sukūrė šeimą ir nebeturėjo laiko kūrybai.

Rengdamasi meno parodai, kurią atida­rysime Balzeko lietuvių kultūros muziejuje šių metų rugsėjį, paskambinau Adai Sut­kuvienei norėdama aptarti kai kurių jos tekstilės darbų skolinimą. Tuomet ir paklausiau apie projektą Šv. Filomenos bažnyčioje. Ada papasakojo, kaip ji kūrė 14 Kryžiaus kelio stočių ir 30 x 30 pėdų dydžio mozaiką ant sienos už altoriaus. Taip pat užsiminė, kad greta bažnyčios esančiam Šv. Filomenos seserų vienuolynui ji sukūrė didžiausią savo darbą – glazūruotų plytelių sieną, vaizduojančią Šv. Pranciškaus gyvenimą. Ši 35 pėdų pločio ir 7 pėdų aukščio plytelių siena buvo vienuolių valgomajame. Dailininkę ir jos darbą savo nuotraukose įamžino Algimantas Kezys. Ada man paštu atsiuntė Kezio išspausdintų negatyvų lapų – mažų nuotraukyčių (contact sheets) fotokopijas, bet pačių nuotraukų ji neturėjo. Šiuo metu nėra žinoma, kur jos galėtų būti.

Ilgiau nei metus bendravau su Šv. Filomenos bažnyčios administracija, kelis kartus lankiausi bažnyčioje, kalbėjausi su darbuotojais, parapijiečiais ir kunigais. Jie labai myli savo bažnyčią ir ja rūpinasi, nes pastatas yra geros būklės. Jiems buvo malonu sužinoti apie lietuvių menininkus, kūrusius jų bažnyčiai. Kaskart kalbėdamasi vis klausdavau apie vienuolyną ir joje buvusį Ados Sutkuvienės kūrinį, tačiau apie jį niekas nieko nežinojo. Prieš kelis dešimtmečius vienuolynas buvo parduotas ir pastate buvo įkurti senelių namai.

Kartą į bažnyčią atvažiavome kartu su mūsų būsimos parodos fotografu Tauru Bubliu, kad jis bažnyčią fotografuotų. Tuomet pakalbinau kelis darbininkus, nešusius kopėčias į bažnyčios varpinę, kurioje jie rengėsi atlikti remontą. Vienas iš darbininkų buvo ilgametis parapijietis. Jis apsidžiaugė su manimi susitikęs, nes jau anksčiau buvo girdėjęs iš parapijos raštinės apie manąsias „lobio paieškas” šioje bažny­čioje. Vyras pasiūlė paklausinėti žmonių senelių namų vadovybėje. Nuėjusi į senelių namus, pasikalbėjau su apsaugos darbuotoju, kuris, žinoma, taip pat nieko nežinojo apie čia kadaise buvusią vienuolių valgyk­lą, tačiau davė man vadybininkės Gabrielos Saldanos vizitinę kortelę. Senelių namai priklausė Čikagos arkivyskupijos katalikų labdaros organizacijai „Catholic Charities”.

Gabriela pasirodė esanti mūsų angelas sargas. Parapijos raštinėje ji pradėjo dirbti būdama penkiolikmetė, maždaug prieš 30 metų. Vienuolės jai labai patikusios, o sieną ji puikiai prisimenanti. Prieš sienos išardymą, Gabriela ją nufotografavo. Nuotraukas atsiuntė man elektroniniu paštu. Visas pastato inter­jeras buvo perdarytas maždaug prieš 25-erius metus. 2000 m. Gabriela matė, kad siena buvo kruopš­čiai išardyta, o jos dalys suvyniotos ir sunumeruotos, kad Čikagos arkivyskupija, kuriai priklauso pastatas, kada nors galėtų ją vėl panaudoti. Gabriela tikėjosi, kad sienos plytelės yra sudėtos ir laikomos kur nors mieste sandėlyje.

Vėliau Čikagos arkivyskupija nutarė nebeužsiiminėti globos namų atsakomybe ir būtent šie senelių namai iki 2023 m. pabaigos turėjo būti ištuštinti, o visi gyventojai perkelti kitur. Gabriela ėmė ieškoti Ados sienos. Ji tikėjosi rasti visas dėžes, kurias buvo mačiusi prieš kelis dešimtmečius, tačiau, deja, rado tik vieną dėžę, ku­rioje buvo 12 plytelių. Pusė jų buvo sutrūkinėjusios arba sulūžusios. Paskambinusi man ji pranešė liūdną žinią ir atsipra­šė, kad didžioji dalis sienos buvo sunaikinta ir liko tik ši viena dėžė. Žinoma, gaila, tačiau paslaptis buvo išaiškinta ir, galima sakyti – stebuklas, kad iš visos pla­čios sienos bent dalį turime.

Pasiėmusi plyteles parvežiau jas į Balzeko lietuvių kultūros muziejų. Buvo labai malonu jas išvynioti iš popieriaus ir pamatyti Ados kurtos glazūros mėlynas ir žalsvas spalvas. Tos 12” x 12” plyte­lės buvo sunumeruotos ir tai padėjo mums sudėlioti 5 plyteles į vientisą kompozicijos dalį.

Kokia šio pamesto ir vėl atrasto meno kūrinio svarba? Gal galite trumpai pristatyti Adą Sutkuvienę ir jos keramiką bei kitą meną?

Man buvo svarbu išaiškinti šią dingusio meno kūrinio paslaptį ir papasakoti pačiai Adai –  energin­gai, linksmai 92-ejų metų moteriai ir vis dar kurian­čiai menininkei. Per pastaruosius dvejus metus lan­kiausi pas ją keletą kartų ir labai žaviuosi šia išmintinga moterimi. Mums labai pasisekė, kad ji vis dar su mumis. Ada man papasakojo apie savo pasitraukimą iš Lietuvos. Tuomet jai buvo 12 metų. Palikusi motiną ir savo brolius bei seseris, ji stengėsi įvykdyti savo neseniai mirusio tėvo valią ir pasitraukti kartu su savo teta, tėvo seserimi. Ados tėvai vylėsi, kad dukra išgyvens. Ados teta rado prieglobstį ir darbą Californijoje ir todėl šioje valstijoje mergaitė baigė vidurinę mokyklą ir meno mokyklą. Vėliau, norėdama praplėsti savo akiratį me­no srityje, Ada persikėlė į New Yorką. Dailininkė laisvai valdo daugybę vaizduojamojo meno kūrybos technikų. Jos ankstyvieji keramikos darbai ir įgimta meilė lietuvių liaudies menui septintajame dešimtmetyje paskatino kurti didelius pluošto meno kūrinius, kuriuos ji pati vadina „minkštomis skulptūromis”. Iš tikrųjų tai yra tekstilės koliažai. Dvi tokias pluošto kompozicijas ir pieštuku pieštą autoportretą Ada sutiko paskolinti mūsų būsimai parodai. Ada buvo Amerikos lietuvių moterų dailininkių asociacijos narė ir dalyvavo daugelyje grupinių parodų. Stebėtina, bet per ketverius metus ji pagimdė penkis vaikus. Juos augindama, imdavosi nedide­lių projektų, pavyzdžiui, knygų viršelių ir Lietuvių operos pastatymų ar šokių švenčių plakatų kūrimo. Ada taip pat sukūrė keturių mozaikų Marijonų koplyčioje dizainą bei vitražą „Eglė Žalčių Karalienė”, kurį užsakė vienas bankas. Bankui užsidarius, vitražą išsaugojo daktaras Gediminas Balukas ir jo žmona Vanda. Iš pradžių jie laikė kūrinį savo namuose, o vėliau  padovanojo Jaunimo centrui Čikagoje, kurio kavinėje ir dabar galima šiuo vitražu pasidžiaugti.

Mūsų būsimoje parodoje Tauro Bublio fotografijos pasakos apie lietuvių dailininkų meną sakraliose erdvėse. Atrastosios Ados Sutkuvienės keramikos meno plytelės bus vienintelis religinio meno trimatis pavyzdys. Turėsime galimybę kelias plyteles eksponuoti taip, kad žiūrovai galėtų jas liesti.

Kokius dar objektus aplankėte Čikagoje, besirengiant parodai „beLONGING: Lietuvių dailininkai Čikagoje nuo 1900 m. iki dabar”, ieškodama lietuviško meno? Ką pavyko atrasti?

Laimei Adolfas Valeška paliko savo kūrinių užsakymų sąrašą, tad stengiausi aplankyti visas vietas, kuriose yra jo kūriniai. Kai kurios bažnyčios su lietuvių dailininkų kūriniais jau uždarytos arba priklauso nebe katalikiškoms konfesijoms. Kai kurių pastatų paskirtis pasikeitė. Kai kurie meno kūriniai iš tų pastatų buvo išvežti ir jų likimas nežinomas. Komercinių užsakymų paieškos baigėsi akligatviais, nes restoranai dažnai rekonstruojami, o įmonės keičia savininkus. Tikiuosi, kad pavyks įminti dar nors keletą mįslių. 

Kartu su Tauru aplankiau Gloria Dei liuteronų bažnyčią Downers Grove ir Rodfei Zedeko sinagogą Hyde Parke. Ten fotografavome nuostabius A. Valeškos skaldyto stiklo kūrinius. Rodfei Zedeko šventovės langai yra labai dramatiški ir dominuoja erdvėje. Smagiausia buvo išgirsti, kad šis lietuvio menininko kūrinys labai vertinamas ir gerbiamas kongregacijos narių. Langų detalės puošia daugybę bendruomenės leidinių. Jos tarsi tapo jų logotipu! 1955 m. A. Valeška suprojektavo du masyvius rytinius langus pirmajai sinagogai.

Kaip ir daugelis kitų religinių bendruo­menių, ši bendruomenė sumažėjo. Maždaug prieš 20 metų kompleksas buvo nugriautas ir pastatyta antra, mažesnė sinagoga bei įvairios paskirties pastatas. Tačiau bendruomenė taip brangino A. Valeškos vitražo langus, kad jie buvo kruopščiai restauruoti ir vėl įstatyti naujoje šventovėje. Čikagos istorijos muziejaus bibliotekoje radau ankstesnės sinagogos interjero nuotraukų ir pa­­lyginusi galiu pasakyti, kad dabartinis vaizdas daug įtaigesnis. Mano apsilankymų sinagogoje dėka, jos darbuotojai suprato, kad jie turi  dar vieną A. Valeškos langą pas­tato klasėse. Naujajame 2000 m. statyta­me pastate jam nebuvo vietos, todėl jam eksponuoti buvo sukonstruotas dailus apšviestas rėmas. Vos jį pamačiusi supratau, kad tai A. Valeškos kūrinys, tačiau darbuotojai negalėjo rasti jokių dokumentų, nurodančių, kurioje vietoje buvo įstatytas šis langas.

Kitas mano aptiktas anksčiau nežinomas darbas buvo Kazio Varnelio suprojek­tuotos eksterjero plokštės Standard Federal Savings & Loan banko pastatui, esančiame Archer ir Sacramento gatvių sankryžoje. 2021 m. lankiausi Vilniuje, kur Nacionalinėje dailės galerijoje apžiūrėjau Aleksandros Kašubos parodą. Tuo pat metu aplankiau ir Kazio Varnelio muziejų, kurio kuratorė man padovanojo 2009 m. išleistą Jolantos Bernotaitytės monografiją apie K. Varnelį. Ten ir buvo paminėtas jo darbas, sukurtas „Mackevičiaus bankui”.

Mano tėvas Antanas Kašuba didžiąją savo darbinės karjeros dalį praleido Standard Federal bendrovėje ir ten buvo paaukštintas – paskirtas banko viceprezidentu. 1974 m. jis išėjo į pensiją. Šį banką trečiajame XX a. dešimtmetyje įkūrė Justinas Mackevičius, kuris ir įdarbino mano tėvą.  Apie tai, kad K. Varnelis buvo susijęs su banku, tėvas man niekada nėra sakęs. To­dėl apie tai paklausiau savo geros draugės Dainos Baraitės Aukštuolienės, nes jos tėvas taip pat dirbo šiame banke. Iš Dainos sužinojau, kad jos vyresnioji sesuo Rita buvo Kazio Varnelio sūnaus, kurio vardas taip pat buvo Kazys, krikštamotė. Todėl pagalvojau, kad galbūt Stasys Baras įkalbėjo Justiną Mackevičių užsakyti K. Varneliui sukurti eksterjero plokštes tuo metu, kai septintajame dešimtmetyje buvo atliekamas banko eksterjero modernizavimas. Kol kas tai tik spėjimas, kurį reikės patvirtinti ar paneigti dokumentais. Kazio Varnelio muziejus Vilniuje apie šį dailininko darbą nieko nežinojo. Tačiau dailininko sūnus Kazys įtraukė mano darytą pastato nuotrauką į savo neseniai išleistą puikią knygą apie savo tėvą. Banko pastatas ištisus dešimtmečius stovėjo apleistas ir tuščias. Pastatą įsigijęs naujas savininkas jį perdažė juodai. Laimei dailininko K. Varnelio sukurtos plokštės buvo paliktos nenudažytos ir šiuo metu yra matomos daug ryškiau, nei buvo anksčiau.

Jolantos Bernotaitytės knyga apie K. Varnelį paskatino mane su ja susipažinti.  Labiausiai džiugina tai, kad Jolanta pasidalijo su manimi savo tyrimais apie išeivijos dailininkus ir sutiko paruošti mūsų parodos katalogui naują savo 2011 m. publikuoto straipsnio apie 1970 m. Čikagoje įkurtą Amerikos lietuvių moterų dailininkių asociaciją versiją.

Ar galite išsamiau apibūdinti būsimą parodą ir jos rėmėjus?

Ši paroda bus pirmoji tokia paroda ne tik Balzeko muziejuje, bet ir Čikagos apylinkėse ar net Amerikos parodų erdvėje, nes joje bus pristatoma lietuvių dailininkų kūryba viename mieste – „Lietuvos diasporos sostinėje” Čikagoje. Mūsų tautiečių darbai bus pateikiami šio miesto menininkų bendruomenės kontekste. Pasirinkome menininkus, kurie buvo susiję su Čikagos meno instituto mokykla (School of the Art Institute of Chicago) – joje mokėsi, dėstė ar buvo surengę parodas. Taip pat menininkus, kurie dėstė meno specialy­bių studentams ar dalyvavo parodose Čika­gos apylinkių galerijose ir muziejuose. Parodoje atskleisime šių menininkų karjeros kelius – kaip jie užsidirbo pragyvenimui, kaip taikė savo technikas ir praktiką profe­sinėje veikloje, kartu savanoriškai skirdami savo talentą išeivijos lietuvių kultūriniams įvykiams.

Menininkus pasirinkti buvo nelengva. Parodą iš dalies finansuojantis Terra fondas norėjo, kad dėmesį sutelktume į nedidelę grupę, o lietuviai juk turi tiek daug menininkų! Mūsų pasirenkamųjų menininkų grupė vis didėjo, ypač po to, kai Terra iš­plė­tė savo gaires ir leido įtraukti dabartinius menininkus. Parodos koncepcija šiuo metu apima visas tris imigrantų bangas. Tai atspindi ir pavadinimas: „Nuo 1900 m. iki šių dienų”. Daugiausiai menininkų –  devynioli­ka – iš DP kartos, kuri išgyveno Antrojo pasaulinio karo žaizdas ir paliko didžiulį, bet mažai žinomą paveldą Čikagos imigrantų istorijoje. Šie dailininkai bendrai kūrė Čikagos „modernizmo” įtakoje ir šaltojo karo laikotarpiu. Savo kūryba jie stengėsi pakelti lietuvių nuotaiką, organizuoti grupines parodas, pagražinti bažnyčias ir padėti JAV gyventojams suprasti sovietmečio Lietuvos politinę ir kultūrinę padėtį. Pirmajai ir trečiajai imigrantų kartoms atstovauja po keturis menininkus.

Su Amerikos meną remiančiu Terra fondu ir jo programa „Art Design Chicago” (ADC) susipažinau 2015 m., nes tuo metu tyrinėjau Čikagos pramoninio dizaino istoriją. Dirbau su šešiais Terra fondo remiamais projektais 2018 metais, o fondo patariamajame komitete dirbau prieš ir po 2018 m.  2019 m. komitetas susitiko aptarti 2018 m. renginių sėkmę ir apsvarstyti, kokiomis temomis Terra galėtų pakviesti domėtis 2024 metais.  2020 m. sausį, prieš pat COVID-19,  dalyvavau Terra fondo susirinkime Čikagos kultūros centre, kur ir buvo paskelbta 2024 m. programa. Mes, su­sirinkimo dalyviai, buvome suskirstyti į grupes, kad galėtume kelti idėjas.  Labai apsidžiaugiau, kad iškilo imigracijos tema.  Kadangi maždaug nuo 1970 m. tyrinėju ir rašau apie lietuvių išeivius dailininkus, pagalvojau, kad galėčiau Čikagoje parengti parodą apie lietuvių menininkus. Esu dariusi interviu su buvusiais Freiburgo meno mokyklos mokytojais ir mokiniais ir 1984 m. surengusi parodą apie šią mokyklą. Paroda buvo eksponuojama Illinojaus universiteto Čikagoje galerijoje ir Jaunimo centro Čiurlionio galerijoje. Taigi dabar pristačiau naujos parodos idėją Balzeko muziejui, ku­rio vadovybė pritarė parodos rengimui. 

Kai po kelių mėnesių buvo pateiktos Terra fondo gairės, aš jau dirbau prie Aleksandros Kašubos parodos ir katalogo Nacionalinei dailės galerijai Vilniuje. Savo straipsnyje daugiausia dėmesio skyriau tam, kad atskleisčiau, kaip pokario imigrantė menininkė kūrė savo karjerą New Yorko meno scenoje.  Tą patį norėjau pada­ry­ti ir su Čikagos menininkais. Terra pageidavo projektų, kuriuose būtų parodoma, kaip Čikagos miestas veikė menininkus, o taip pat, kaip menininkai prisidėjo prie Čikagos dailininkų veiklos. Taigi kartu su Rita Janz ir Sigita Balzekas parengėme pasiūlymą ir pateikėme jį fondui 2020 m. pavasarį.  Po kelių mėnesių buvome papra­šyti pateikti papildomos informacijos, o 2020 m. pabaigoje sužinojome, kad gavome lėšų rinkti medžiagą būsimai parodai. Tuo metu galvojau koncentruotis tik į DP laikų  menininkus ir mūsų pasiū­lymas apėmė tik laikotarpį nuo 1950 m. iki 1990 m.

COVID-19 pandemijos metu Terra lėšų gavėjai beveik kas mėnesį susitikdavo virtualiai per Zoom. Mes dalyvaudavome seminaruose ir praktiniuose užsiėmimuose, padedančiuose geriau formuluoti temas ir supažindinančiuose su šiuolaikiniu mąstymu apie parodas bei moksliniais tyrimais apie meno naratyvus. Visiems pristatėme ankstyvuosius savo parodos koncepcijos etapus, kad susitikimų dalyviai galėtų komentuoti, kritikuoti ir siūlyti, kaip sustiprinti mūsų argumentus ir pagerinti mūsų būsimoje parodos pasakojimą.

Bendravimas su Terra fondu Balzeko muziejų įgalino susipažinti su daugelio kultūros institucijų kolekcijomis ir programomis, o mums tai buvo galimybė supažindinti visus su Lietuvos istorija, jos dabarties problemomis ir išeivijos menininkais. Sužinojome, kad kai kurios kitos institucijos taip pat nagrinėja imigrantų istorijas, karo sukeltas traumas ir kultūrinio prisitaikymo klausimus. Terra norėjo, kad savo projektą pristatytume ne tik lietuviams, skatino bendradarbiavimą rengiant programas ir mokymąsi vieni iš kitų. 2023 m. vėl imta rengti susirinkimus gyvai. Buvo nuostabu vėl pradėti susitikinėti su žmonėmis, kurie domisi tais pačiais opiais klausimais, lankytis miesto muziejuose ir susitikti su jų darbuotojais bei savanoriais.

Balzeko muziejus džiaugiasi, kad Terra fondas pasitiki mūsų darbu ir dėkoja už paramą. Tačiau ši parama toli gražu nepadengia visų išlaidų, kurios greitai auga. Terra fondo parama turi būti padauginta kaip „matching” ir pagal fondo nuos­tatus gali padengti ne daugiau 50 proc. visų išlaidų. Nėra pigu samdyti profesionalus. Mes apsiimame restauruoti bent 7 paveikslus ir vieną gobeleną bei kai kuriuos kitus kūrinius naujai įrėminti. Išleisime dvi knygas, kurioms reikės samdyti vertėjus, apmokėti spaustuvės ir dizainerių išlaidas, sumokėti honorarus autoriams. Brangus bus ir parodos salės remontas bei pritaikymas šiai ypatingai parodai, kuri turi būti kokybiškai paruošta pagal profesionalius standartais. Statysime galerijos erdves, stovus, patobulinsime sistemas ir apsaugą. Balzeko muziejus dėkoja Lietuvių Fondui ir keliems privatiems rėmėjams, bet visgi kviečiame aukotojus prisidėti prie šio svarbaus darbo įgyvendinimo. Mes jaučiame pareigą dokumen­tuoti lietuvių dailininkų pasiekimus, skleisti ir dalintis savo radiniais. Šis projektas tikrai vertas lietuvių bendruomenės dėmesio. Lietuvos meno istori­kai ir muziejininkai nekantrauja išvysti parodos lobius, skaityti apie mūsų atradimus ir pasisemti įžval­gų apie parodą.

Apie Terra fondo veiklą ir paramą mūsų parodai galite sužinoti daugiau internete adresu https://artdesignchicago.org/event/belonging-lithuanian-artists-in-chicago-1900-to-now/

Buvimas šioje grupėje užtikrina Balzeko muziejui naują ir platesnę auditoriją. Tikimės, kad tai taip pat padidins žmonių jautrumą dabartinei Lietuvos situacijai ir mūsų šalies geopolitinei svarbai. Naujasis Balzeko muziejaus filialas Čikagos miesto centre (172 N. Michigan Ave.) bus puiki vieta įvairioms programoms rengti ir Lietuvai populiarinti. Ten bus eksponuojama ir nedidelė mūsų būsimos parodos dalis bei rodomi filmai, skaitomos paskaitos. Pagrindinė paroda veiks dabartinėje Balzeko muziejaus erdvėje (6500 S. Pulaski Rd.).

Jūs – parodos kuratorė. Kas be jūsų dir­ba rengiant šią parodą?

Taip, aš esu kuratorė. Su Balzeko mu­ziejaus prezidente Sigita Balzekas subū­rėme patyrusią ir novatorišką komandą. Daug patirties turintis parodų dizaineris Markus Dohner sukūrė planą, pagal kurį muziejaus trečiojo aukšto galerijoje bus suformuotos erdvės, pristatysiančios šešias temas. Jis mums pataria įvairiais klausimais ir pasikvietė jam patikimų bendradarbių. Ieva Dilytė yra projekto vadovė. Meno istorikai Rolf Achilles (Čikaga) ir Indra Lacis, Ph.D. (Cleveland) konsultuoja turinio ir jo pateikimo klausimais. Rolf yra po Antrojo pasaulinio karo į Braziliją išvykusių vokiečių emigrantų palikuonis. Indros tėvai latviai vaikystėje gyveno pokarinėse DP stovyklose, o vėliau susipažino Jungtinėse Amerikos Valstijose. Indra Lacis dėstė meno istoriją bei rengė parodas Western Michigan universitete Kalamazoo mieste. Beje, šis universitetas turi du Rudolfo Baraniko paveikslus. Tauras Bublys yra mūsų fotografas. Arvydas Reneckis pateikė vaizdo medžiagos mūsų tyrimams ir nufilmavo dailininkę Adą Sutkuvienę, pasakojančią savo emigracijos istoriją ir demonstruojančią tekstilinio koliažo techniką. Šie filmai bus parodos dalis.

Terra fondo parama buvo skirta padėti vietos muziejams tirti savo turimas kolekcijas. Būtent tai mes ir darėme. Parodoje remiamasi Balzeko muziejaus kolekcijoje esančiais meno kūriniais, kurie lietuviams ir plačiajai visuomenei gali būti netikėti.  Muziejus rengia meno parodas nuo pat sa­vo įsikūrimo 1966 m. ir savo archyve lai­ko parodų katalogus ne tik iš savo parodų, bet ir iš kitų kultūros centrų. Tai pat muziejus daug metų rinko spaudos iškarpas apie dailininkus ir tai yra tikrai man svarbus šaltinis. Šio projekto dėka gavome ir naujų  meno kūrinių. Vietiniai kolekcininkai ir menininkų šeimos dosniai skolina savo kolekcijose turimus brangius kūrinius. Keletą eksponatų suteiks ir vietos muziejai, pavyzdžiui, Čikagos istorijos muziejus.

Pagal Terra fondo reikalavimus, turėsime išleisti parodos katalogą. Tekstus katalogui, kuriame bus pristatomi menininkai ir jų kūryba, rengsiu aš ir dar šeši as­me­nys. Rolf Achilles rašys apie religinį meną, o Indra Lacis – apie Rudolfą Baraniką. Keturi Lietuvoje gyvenantys istorikai taip pat rašys katalogo straipsnius.

Lietuvoje gyvenantys mokslininkai yra mūsų konsultantai. Jie padeda atlikti tyrimus bei teikti informaciją parodai. 2022 m. Dalia Cidzikaitė pakvietė mane parašyti įvadą Giedrės Žumbakienės monografijai. Kaip ir rašydama straipsnį apie Aleksandrą Kašubą, daugiausia dėmesio skyriau tam, kad atskleisčiau, kaip Giedrė kūrė savo karjerą. Dalia tapo mano drauge ir patarėja. Ji dirba Martyno Mažvydo Nacionalinėje bibliotekoje ir teikia mums mokslinę pagalbą. Taip pat Vilniuje straipsnius rašo Nacionalinio muziejaus kuratorė Jolanta Bernotaitytė bei rašytoja, kuratorė, 2023 m. Kultūros ministerijos premijos laureatė Giedrė Jankevičiūtė. Kaune VDU dėstytojos ir kuratorės Dalia Kuizinienė ir Rasa Žukienė taip pat suteikė svarbių įžvalgų ir medžiagos mano tyrimui bei rašo esė katalogui. Vertingos informacijos suteikė ir Kazio Varnelio muziejaus Vilniuje bei Janinos Marks muziejaus Kėdainiuose direktoriai.

2022 metais Balzeko muziejui buvo padovanotas Rudolfo Baraniko paveikslas. R. Baranikas septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose New Yorke garsėjo savo aktyvumu prieš karą Vietname ir už socialinį teisingumą. Jis sukūrė daugiau kaip 30 paveikslų iš serijos „Napalmo elegijos”. Turime jo paveikslą „Nr. 1. Vietnamo vaikas”. Ši netikėta dovana suteikia mums galimybę aptarti litvakų menininkus ir Čikagos litvakų bendruomenę. R. Baraniko tėvai išgelbėjo savo sūnui gyvybę, 1938 m. išsiųsdami jį, aštuoniolikmetį, iš Anykščių į Čikagą pas dėdę, motinos brolį Saliamoną Komaiką.

Rudolfo tėvai ir sesuo žuvo per Holokaustą Anykščiuose, brolis išgyveno Rusijoje. R. Baranikas laisvai kalbėjo ir rašė lietuvių kalba. Jis rašė straipsnius, dirbo redaktoriumi socialistinės pakraipos laikraščiuose ir radijo laidose, kuriuos Čikagoje įsteigė pirmoji imigrantų banga. Jis taip pat lankė Čikagos meno instituto mokyklą. R. Baranikas visą gyvenimą mylėjo savo tėvynę ir sielvartavo dėl ją ištin­kan­čių tragedijų. Jis dalyvavo parodose Vil­niuje 1988 m. ir 1996 m. Aš bendrauju su jo sūnėnu (brolio sūnumi), kuris jaunystę praleido Vilniuje, didžiąją gyvenimo dalį – Maskvoje, o dešimtajame dešimtmetyje emigravo į JAV ir gyvena New Yorke. Jis, kaip ir Rudolfas, laisvai kalba ir rašo lietuviškai ir mielai dalinasi savo šeimos archyvu.

R. Baraniko dėdė S. Komaiko buvo sėkmingas verslininkas, rėmė 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę ir prezidentas Aleksandras Stulginskis 1923 m. Kaune jį apdovanojo ordinu. S. Komaiko taip pat aktyviai rėmė lietuvių veiklą Čikagoje. Parodoje eksponuosime keletą knygų ir programų iš Balzeko muziejaus kolekcijos, kuriose atsispindi litvakų vaidmuo lietuvių veikloje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tikiuosi, kad Čikagoje ir Lietuvoje veikiančios žydų organizacijos taip pat dalyvaus mūsų parodos programose.

Be to, ėmėmės versti Anykščiuose gyvenančio Rimanto Vanago parašytą R. Baraniko biografiją. Neseniai vykusios kelionės į Lietuvą metu aplankiau R. Vanagą – vietos žydų gyvenimo ekspertą. Jis man parodė keletą žydų memorialinių vietų. Iš­versime R. Vanago parašytą tekstą, o aš parašysiu skyrių apie R. Baraniko ir S. Ko­maiko gyvenimą Čikagoje. Šiam projek­tui taip pat ieškome rėmėjų. Knygos vertimą spausdins ta pati Anykščių spaustuvė, kuri išleido originalą.

Mūsų būsima paroda, ypač R. Baraniko istorija, labai domisi Nacionalinis Dailės muziejus Vilniuje. Tikimės bendradarbiau­ti su šiuo muziejumi ateityje.

Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos sužinojau šio projekto metu, yra tai, kiek ma­žai lietuvių menininkai žino vieni apie kitus. Kiekviena iš trijų imigracijos bangų laikėsi atskirai. Trečiosios bangos imigrantai beveik nieko nežino apie pirmosios ar antrosios bangos menininkų veiklą, o antrosios bangos žmonės nepažįsta trečiosios. DP laikotarpio menininkų veikloje moterys menininkės buvo kritikuojamos vyrų menininkų už tai, kad eksponuoja savo kūrinius „svetimųjų” parodų salėse ir atsisako nacionalinių tradicinės lietuvių dailės tikslų. Man pačiai įkvėpimu tapo Lietuvių moterų dailininkių sąjungos narių patirtys. Tikiuosi, kad parodos žiūrovus jos taip pat įkvėps. Trečiosios bangos meni­ninkai yra pasaulio piliečiai, kuriuos suformavo išsilavinimas Lietuvoje. Jie yra iš­silaisvinę iš varžančių tradicijų, tačiau vis dar veikiami savo paveldo ir folkloro.

Linkime sėkmės ir lauksime parodos.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Kovo 7 d. numeryje, Vol. CXV NR. 19)