LR prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu „Draugui”

Kalbėjosi Vitalius Zaikauskas.

Gerb. Prezidente, artėja gražiausios metų šventės. Ką jos Jums reiškia? Kokie Jūsų vaikystės pri­siminimai apie Kūčias, Kalėdas? 

Kūčios ir Kalėdos man iki šiol lau­kiamiausios šventės – kaip buvimo su artimais žmonėmis, dalinimo­si ir dovanojimo stebuklas. Šis jausmas išliko per visą gyvenimą.

Priklausau tai Lietuvos kartai, kuri iš savo patirties atsimena laikus, kai Kūčias švęsti buvo draudžiama, o prie stalo susėsdavome tyliai. Tas va­karas atrodydavo tarsi šeimos paslaptis. Gyvenome kukliai, tai ir šventės būdavo paprastos. Žinoma, puošda­vome eglutę – vaisiais, saldainiais, žais­liukais. Ir visada lauždavome kalėdaitį.

Didžioji dalis šventinių papročių mano gyvenime išliko iki šiol. Juk mes visi ateiname iš vaikystės.

Kokių dovanėlių gaudavote vai­kystėje? Ko norėdavote?

Maža būdama tikėdavausi lėlės, o gaudavau drabužių, kojinių – kas ma­mai atrodydavo būtiniausia. Bet yra vienas ryškus prisiminimas iš anks­tyvos vaikystės. Kai buvau 4 ar 5 me­tų, ryte radau Kalėdų Senelio pado­va­notą labai didelį apelsiną. Tai buvo įspūdingiausia dovana. 

O dabar pati iki Kalėdų priruošiu kalną dovanų. Namie net turiu joms skirtą vietą. Stengiuosi, kad dovana būtų neformali, kad suteiktų džiaugs­mo.

Žinoma, ir pati gaunu šventinių dovanų. Jeigu dabar pagalvojote apie įvairias dovanas iš kitų valstybių va­dovų, tai jos priklauso valstybei ir yra eksponuojamos Prezidentūros rū­muose. Man ypač brangios Lietu­vos žmonių dovanos – vaikų piešiniai, knygos, rankdarbiai. Jos visada pradžiugina ir sušildo.

Jau minėjote, kad išsaugojote šventines tradicijas. Kokios jos?

Kalėdų tradicija susideda iš dau­gelio detalių – pavyzdžiui, senas, iš vai­kystės laikų išsaugotas kalėdinis žaisliukas, kuriuo kaskart papuošiu namų eglutę. Taip pat ir šventinio sta­lo ruošimas, nes Kalėdas visada sutinku namie su draugais ir artimaisiais. Tradiciškai ant stalo dedu lėkštę tiems brangiems žmonėms, ku­rių jau nebėra. 

Taisyklės ruošti būtent 12 patie­ka­lų griežtai nesilaikau, tačiau vienas patiekalas ant Kūčių stalo tradicinis – mano pačios marinuoti bara­vykai.

Kasmet drauge su darbuotojais su­sirenkame į prieššventinį renginį. Daugelis atsineša savo ruoštų patie­kalų, dalijamės įspūdžiais, rengiame dovanų loteriją.

Bet ypatinga tradicija tapo „Kny­gų Kalėdos”, kurios vyksta jau aštuntą kartą ir šįkart kviečia dovanoti ša­lies bibliotekoms laukiamiausių kny­gų, esame paskelbę jų sąrašą. 

Prezidentūros eglutę taip pat įžie­biame kartu su „Knygų Kalėdų” pradžia. Šią tradiciją įkvėpė man parašytas vaikų laiškas, kad jiems trūksta knygų. Nuo tada per septy­ne­rius akcijos metus jau padovanota beveik 300 tūkstančių knygų.

Ar sovietiniais laikais Kalėdų Senelis rasdavo kelią į Jūsų na­mus? Kada supratote, kad jis ne­tikras?

Šiemet pradedant „Knygų Kalė­das” manęs paklausė, ar tikiu Kalėdų Seneliu. Prezidentūros salė buvo pil­na vaikų. Papasakojau jiems, kad Ka­lėdų Senelis pirmą kartą sukėlė abe­jonių, kai atkreipiau dėmesį į jo do­vanų maišą, kuris įtartinai atrodė ma­tytas. Tai buvo pagalvės užvalkalas iš mūsų namų. 

Bet dabar tvirtinu, kad Kalėdų Senelis labai tikras. Man pritars daugybė Lietuvos vaikų, su kuriais skridome į Laplandiją. Pirmą kelionę surengėme pernai, kai į svečius pas Kalėdų Senelį skrido šimtas vaikų iš globos namų. Su iniciatyvos partneriais į šiemetinę kelionę pakvietėme šimtą daugiavaikių šeimų atžalų.

Reikia savo akimis pamatyti, koks tai nuotykis vaikams: nuskristi už poliarinio rato, važinėtis rogėmis, kurias traukia elniai ir haskiai, dūkti sniege ir, žinoma, susitikti su pačiu Kalėdų Seneliu, kuriam perdavėme laiškus su Lietuvos vaikų piešiniais, norais, prašymais. O Jūs sakote netikras… 

Kaip jaučiatės eidama tokias atsakingas pareigas?

Prezidento darbas – be pertrau­kų, be išlygų, ištisą parą, septynias die­nas per savaitę. 

Šiame darbe labiausiai įkvepia galimybė inicijuoti pokyčius, padėti žmonėms. Kai matau neteisybę, už­verda kraujas ir atsiranda didžiausias impulsas veikti. Pavyzdžiui, kam­paniją „Už saugią Lietuvą” pra­dė­jome po to, kai visą šalį sukrėtė į šulinį įmestų vaikų tragedija ir so­cialinių darbuotojų aplaidumas. Kai­mynai, bendruomenė, nevyriausybi­nės organizacijos – visi turime rea­guo­ti ir veikti, kad smurtas, savižudybės, priklausomybės, patyčios trauktųsi iš mūsų gyvenimo, kad pas­katintume žmones vaikus globoti ar­ba įsivaikinti. 

Šį pavasarį mūsų kampanijai „Už saugią Lietuvą” sukaks treji metai. Prie jos prisijungė visos savivaldybės, aktyviai įsitraukė verslas, suvo­kęs socialinės atsakomybės reikšmę. Iš viso užregistruota daugiau nei pu­sė tūkstančio iniciatyvų. Savo ruožtu inicijavau devynių įstatymų pataisas – visos Seime buvo priimtos ir jau įsigaliojo.

Vadinasi, esate iš prigimties kovotoja?

Jūs ir vėl mane grąžinate į vai­kystę – į pradines klases. Tai buvo vienintelis kartas, kai gavau blogiau­sią pažymį – vienetą už elgesį, nes puoliau muštis gindama vieną mergaitę. Jaučiausi visiškai teisi, nes tai buvo muštynės „dėl teisybės”.

Ko pasiilgote asmeniniame gy­venime – kokio pomėgio, užsiėmimo? Mačiau, kad „Facebook” pas­ky­roje dalijotės uogienių, gėlių nuotraukomis. 

Kartais „Facebook” pasidalinu aki­mirkomis ne tik iš oficialiosios veiklos ir nustembu, kad pirmos žibutės ar stiklainiai su grybais su­laukia didesnio susidomėjimo nei valstybei reikšmingi susitikimai. Bet tai labai žmogiška.

Laisvalaikis, kurio lieka visai nedaug, dažniausiai atitenka knygoms, gėlėms. Galimybė pasigėrėti gamta man yra geriausias atokvėpis.

Ar Jums lieka laiko paskaityti spaudą?

Jeigu pati aktyviai stebėčiau ži­niasklaidą, tikriausiai nebeliktų lai­ko sprendimams. Esu nuolat informuojama, kokios aktualijos sukasi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. 

Bet yra atsitikę ir taip, kad vieną kitą rytą anksčiau nei bendradarbiai pastebėjau kai kurias žinias, nes iš prigimties esu vyturys, į darbą atva­žiuoju dar prieš 7 valandą ir pakeliui žvilgteliu, kokios naujienos „kybo” tinklalapiuose.

Jūsų kadencija greitai baigsis. Kokio kito Prezidento Lietuvai reikėtų? Juk kiekvienas laikmetis turi savo poreikių. 

Kad ir koks ištiktų laikmetis, norisi, kad valstybės vadovu žmonės išrinktų politiką, kuriam svarbiausia – atsakomybė už Lietuvą ir jos ateitį. Kuris turi pakankamai platų akiratį, žinių, patirties, pagaliau – vi­dinės kultūros, gebėjimo ir noro įsiklausyti į skirtingas nuomones. Būna, kad prireikia ir kompromisų, gerai suprantant, jog dalis žmonių nenorės jų priimti.  

Per rinkimų laikotarpį išgirsime įvairių deklaracijų. Rinkėjams bus nelengva atsirinkti, įžvelgti, kuris kandidatas kalba tik dėl to, kad „taip reikia”, o kuo iš tiesų galima pasiti­kėti. Tai egzaminas visiems. 

Kokie ryškiausi prisiminimai apie buvimą šalies Prezidente? Ko­kie įvykiai abiejų kadencijų metu labiausiai įsiminė? 

Šiandien dar anksti leistis į be­veik dešimtmečio prisiminimus. Da­bartis nepaprastai intensyvi, o būsimo pusmečio darbotvarkė pasipildo kiekvieną dieną.

Tačiau abi kadencijos iliustruoja mintį, kad būtent laikas, kuriame gy­vename, jo aktualijos kelia didžiausius reikalavimus, nuo kurių niekur nepabėgsi. Mano pirmosios kadencijos pradžia sutapo su ekonomine kri­ze ir jos padariniais, neatidėliotina būtinybe siekti energetinės nepriklausomybės. O artėjant antrajai ka­den­cijai prasidėjo Rusijos agresija Ukrainoje, Krymo okupacija, kai Lie­tuva besąlygiškai stojo ukrainiečių pusėn. Tuo metu buvo akivaizdu, kad visas jėgas turime sutelkti šalies gynybai, užtikrinti saugumo garantijas.

Vis girdime žinių apie galimai būsimas Jūsų pareigas. Bet kuo Jūs labiausiai norėtumėte būti? 

Manęs dažnai to klausia, bet filo­sofiškai kartoju, kad esu sulaukusi tokio amžiaus, kada nesistengiu planuoti būsimų įvykių. Todėl klausimas lieka atviras ir man pačiai. Nuspręs likimas. Bet kuriuo atveju visada ir visa širdimi būsiu su Lietuva.

„Draugui” kitų metų liepos 12 dieną sukaks 110 metų. Kaip manote, kodėl laikraštis gyvuoja šitiek metų?

Šiemet minėjome mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį, o „Draugas” beveik dešimt metų vyresnis nei Va­sario 16-osios Aktas. Tai daro didelį įspūdį, suvokiant, kokie pokyčiai įvyko žiniasklaidos srityje, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, kai leidybą nutraukė arba į internetą persikėlė ne vienas garsus periodikos leidinys tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Vadi­nasi, „Draugas” sugebėjo per tuos me­tus išsaugoti gana daug ištikimų skaitytojų, nors pasikeitė net kelios jų kartos. Tai vertybė, kuria galima pelnytai didžiuotis.

Kokie Jūsų palinkėjimai „Drau­gui”, jo rėmėjams ir, svarbiausia, skaitytojams? 

„Draugui” linkėčiau ir toliau telkti lietuvišką bendruomenę, išlikti nepamainomu jos bičiuliu, turėti ne­priklausomą nuomonę visais klausimais. Tiek laikraščiui, tiek skaitytojams ir rėmėjams linkiu abipusio ry­šio, kad tautiečiai „Draugo” puslapiuose visada rastų jiems svarbų žodį.

„Draugo” redakcijai ir visiems skaitytojams – gražių švenčių, prasmingų ir sėkmingų ateinančių metų, kurie, kaip žinome, paskelbti Pasau­lio lietuvių metais.

Dėkoju už pokalbį ir linkėji­mus.