Lukrecijus Tubys: Jaučiu, kad sugrįšiu

Yra susitikimai, ir yra išsiskyrimai. Žurnalisto, žiniasklaidos vadybininko Lukrecijaus Tubio stažuotė JAV vyko pagal visus dramos dėsnius – su užuomazga, kulminacija ir atomazga, su idėjiniais konfliktais, veiksmo posūkiais ir prasmės paieškomis. Iš esmės – turtingas ir turiningas laikas, atnešęs daug džiaugsmo, bet kartu, deja, ir kartėlio. Prieš Lukrecijui išvykstant atgal į Lietuvą paprašėme jo pasidalinti savo jausmais, mintimis ir patirtimis.

Praėjo beveik 11 mėnesių, baigėsi stažuotės laikas – ar jau norisi namo?

Pirmiausia ateina mintis, kad taip, labai norisi. Ilgiuosi savo šeimos, sužadėtinės Ievos, draugų, gamtos. Tada ateina kita – o kur tie namai? Čikagoje ir kitur Amerikoje nesyk jaučiausi kaip namuose, patirdamas kitų žmonių rūpestį, dalindamasis savo džiaugsmais ar sunkumais, jaučiau ryšį su tais, kurie mane supo. Tai tam tikra prasme suvokiu, kad namai – tai sąmonės būsena, bet kartu ir vieta, kur norisi sugrįžti.

O gal jau norisi sugrįžti atgal, dar neišvažiavus?

Taip, būtent dėl to tą irgi jaučiu – kad norisi grįžti. Ypatingai paskutinėmis stažuotės dienomis nenuilstamai sukosi apie tai mintys. Jaučiu, kad grįšiu.

Papasakok, kokiose organizacijose tu stažavaisi ir kokios patirties, žinių, įgūdžių įgijai?

Į JAV atvykau gavęs Baltijos Amerikos Laisvės Fondo stipendiją. Esu jiems labai dėkingas. Ši galimybė atvėrė JAV duris ir „Draugas“ buvo pagrindinė mano stažuotės kryptis. Taip pat padėdavau Process Work Institute Portlande, Oregone, ir „LION Publishers“.

Pirmoji organizacija yra į procesus orientuotos psichologijos (Process Oriented Psychology arba POP) institutas, kuriame mokausi šio meno. Jį maždaug 1980-aisiais išvystė Arnold Mindell. Pasak magistro laipsnį fizikoje ir daktaro laipsnį psichologijoje įgijusio A. Mindell, POP yra Carl Gustav Jung psichologijos tęsinys, kuriame daugiausia dėmesio skiriama pasąmonės pasireiškimui įvairiais kanalais: per vaizdą, garsą, judesį, santykius ir įvykius pasaulyje, dar vadinamus sinchroniškumais.

POP grindžiamas tuo, kad kiekvienas procesas, ypač nemalonus, turi prasmę ir išmintį žmonių gyvenime. Pastebėjus ir sąmoningai leidus procesui atsiskleisti, pasirodo jame glūdinti išmintis, taip praturtinanti gyvenimo patirtį.

POP teorija ir praktika padėjo pagrindą Deep Democracy ir Worldwork metodams, kurie, mano požiūriu, gali būti glaudžiai siejami su žiniasklaida.

Deep Democracy siekiama į demokratiją žvelgti ne tik kaip į paprastą balsavimo aktą ar politinį dialogą, bet kaip į prasmingų ir tvarių santykių tinklą, persmelktą visų visuomenės dalyvių jausmų, svajonių ir subtilių bendravimo signalų. Worldwork naudojamas darbui su mažomis ir didelėmis grupėmis mokyklose, universitetuose, organizacijose ir bendruomenėse.

O antroji organizacija – nepelno siekiančių JAV ir Kanados žiniasklaidos priemonių asociacija, kuriai priklauso šimtai žiniasklaidos įmonių. Čia dirbau su bendrovių tvarumo (sustainability) auditais. Galėjau matyti, su kokiais iššūkiais susiduria laikraščiai visoje JAV ir Kanadoje, ir ką žiniasklaidos vadybos profesionalai iš „LION Publishers“ pataria šioms įmonėms, kad veikti tokioje konkurencingoje aplinkoje būtų lengviau, kokių žingsnių imtis, kad verslas sektųsi, o ne smuktų žemyn. Norėjosi šias žinias ir naujoves pritaikyti „Draugui“, nes atrodė itin aktualu – deja, laikraščio vadovybė sprendimais nesusidomėjo. 

Apie patirtį „Drauge“ mes dar pakalbėsime, bet tęskime Amerikos temą. Kokią ją pažinai keliaudamas ir bendraudamas su žmonėmis? Beje, kiek miestų ir valstijų aplankei, kiek mylių sukrovei?

Truputį pažinau Čikagos vėjuotąją, New Yorko dangoraižių, Wyomingo kaubojiškąją, Utah platybių, indėniškąją, vakarinės pakrantės liberaliąją, Californos saulėtąją, Oregono vandenyniškąją, Alabamos priemiesčių su išskilinėjusiais keliais ir Floridos prabangiąją Ameriką. Baltą, juodą, rudą, geltoną, raudoną ir kitokių spalvų Ameriką su visomis to dovanomis ir sunkumais.

Ameriką, kuri pardavinėja šokoladukus miesto traukinyje arba jos vagonuose rūko žolę, Ameriką, kurios ežerų ir vandenynų pakrantės atima žadą, Ameriką, kuri miega miesto centre pastatytoje palapinėje arba tiesiog gatvėje, Ameriką, kur už drabužius gali sumokėti 80 dolerių vietoje 300 Eur Europoje, Ameriką, kurioje specialiųjų tarnybų sirenos kurtina ausis, Ameriką, kurioje vanduo kainuoja brangiau nei Coca-Cola, o taip pat neįtikėtinų turtų, sėkmingos karjeros, nuoširdžių žmonių Ameriką. Vardinu ir jaučiu, kad galėčiau tęsti ir tęsti, ir vis tiek būtų sudėtinga sudėti visus įspūdžius.

Dabar patyriau savo kailiu, kad Amerika, tai valstybė-žemynas, kurios dydis yra ir didelė dovana, ir didelis iššūkis.

Visi šie įspūdžiai sugulė ne tik gyvenant Čikagoje, bet ir kelis kartus automobiliu važiuojant iš Čikagos į Portlandą mokytis. Pravažiavau ar aplankiau apie 25 valstijas, sukoriau apie 15 tūkst. mylių, daugiausia naktų iš taupumo tiesiog praleidau degalinių stovėjimo aikštelėse – keliavau su jogos kilimėliu, kurį prieš miegą užsitiesdavau ant sėdynės, paklode, užtiesalu ir pagalve. Visų įmanomų žvaigždučių viešbutis.

Esu labai dėkingas „Draugas News“ redaktorei Vidai už suteiktą galimybę naudotis automobiliu. Ir nuoširdžiai dėkoju Viliui ir Luanai Žalpiams, kad taip geranoriškai priėmė apsistoti jų namuose, kai atvykdavau mokytis.

Daug visko per tą laiką įvyko politiniame JAV gyvenime. Kaip tai vertini? Ar, tavo akimis, JAV praranda demokratiją ir kitų šalių pagarbą? 

Buvo įdomu pastebėti kaip pasikeitė Amerika išrinktus Donald Trump. Pirmoji mano kelionė vyko pernai rudenį, o antroji – šį pavasarį. Pasikeitus prezidentui, nemažai sutiktų žmonių jaučia nerimą dėl ateities, planuoja net kraustynes iš šalies, kai kiti – viliasi pamatysią grįžtančią tvarką ir tiksi, kad Amerika sugrįš į savo vėžias.

Gaila matyti gilią ir įvairiapusišką atskirtį tarp raudonų ir mėlynų. Girdžiu abiejų jų susirūpinimą ir jiems svarbias vertybes. Man patinka stebėti įvykius iš šalies. Stebint iš šono lengviau išgirsti. Turiu jausmą, kad D. Trump prezidentavimo metu žmonės yra priversti labiau pasitempti. Ar tai gerai, ar blogai, laikas parodys.

O kaip tavo akimis atrodo lietuviškasis gyvenimas JAV?

Įspūdžių labai daug ir jie įvairūs. Nuo žmonių, kurie giliai domisi Lietuvos istorija ir tradicijomis niekada joje negyvenę, iki tų, kurie atvyko į JAV iš Lietuvos, bet toliau cepelinų mūsų šalies nepatiria. Žinoma, čia truputį šaržuoju, o ir pats to savyje kažkiek turiu.

Bene didžiausią įspūdį man paliko lietuvių diasporos inteligentija. Esu sužavėtas nuo galvos iki kojų. Mokykloje mokydamasi Lietuvos istorijos ir gilindamasis į tarpukario ir trėmimų laikotarpį man širdį skaudėdavo suvokiant, kiek daug mūsų šviesuolių buvo nužudyti, išvešti arba priversti bėgti. Sovietai sąmoningai naikino talentingus, orius, išsilavinusius, kūrybingus, veiklius minties galiūnus ir galiūnes, nes jie buvo didelė jėga, kurios, mano akimis, daugybę dešimtmečių Lietuvoje labai trūko ir iki šiol trūksta. Mokykloje galvodavau ir liūdėdavau nuo minties, kad sunaikintas toks didelis tautinis potencialas.

Jį radau Amerikos lietuvių akyse, žodžiuose, veiksmuose ir charakteryje. Nepaprastai džiaugiuosi sutikęs daugybę čia gyvenančių lietuvių, labai jais didžiuojuosi ir džiaugčiausi, jeigu prieš mirtį būčiau bent 10 proc. į juos panašus. Amerikos lietuviai, jų protai, sąmojis, geranoriškumas, atvirumas, rūpestis, dosnumas, pažangumas, drąsa, bendruomeniškumas yra tokia nuostabi jėga! Tai patirti yra viena didžiausių šios stažuotės dovanų.

Nusakyk savo patirtį „Drauge“ – dirbant ir bendraujant redakcijoje, su leidėjais, susitinkant su skaitytojais ar neskaitytojais.

Man buvo didelė garbė praleisti šiuos metus „Drauge“. Koks nuostabus, draugiškas ir šiltas kolektyvas. Pasiilgsiu būti jų draugijoje.

Prisimenu, kai pirmąsyk, atvykęs į redakciją, buvau persmelktas laikraščio istorijos ir svarbos. Tai jaučiasi bendraujant ir su auditorija – tiek su vyresniais, tiek su jaunesniais lietuviais. Laikraštis vertinamas, sekamas ne tik JAV, tačiau ir Lietuvoje. Esu sujaudintas, kad šiuo metu „Draugas“ išgyvena labai sudėtingą laikotarpį ir labai norėjosi jam padėti.

Kokią tu matai „Draugo“ ateitį? Gal čia būtų gera proga papasakoti skaitytojams apie savo atliktus tyrimus, analizes ir pasiūlymus, kuriuos tu pateikei, susipažinęs su laikraščio leidyba? Jie, deja, kol kas pakibę ore…

Jau minėjau, kad „Draugo“ padėtį vertinu kaip labai sudėtingą ir tai, ką pasakysiu toliau, teigiama iš šios perspektyvos. Sutinku žmonių, kurie galvoja kitaip.

Mano akimis, jeigu nebus imtasi kardinalių permainų, manau, kad laikraštis užsidarys per artimiausius penkerius-septynerius metus. Atlikdamas stažuotę „LION Publishers“, o taip pat parašęs baigiamąjį darbą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Lietuvoje apie žiniasklaidos verslą suvokiau, kad „Draugas“ labai atsilieka nuo šiuolaikinių tendencijų ir tai atsispindi mažėjančiame skaitytojų rate.

Atsilikimas yra toks didelis, kad pokyčiai yra būtini daugybėje sluoksnių – nuo vadybos, technologijų iki marketingo ir turinio produktų. Jie būtini, kad laikraštis vėl būtų įdomus skaitytojams, nes laikas bėga, auditorijos keičiasi, reikia atliepti dabartinius poreikius. Laikraščio vadovybė situaciją mato kitaip. Jų akimis, dabartinis tinklalapis yra „labai geras“ (citata), o prenumeratorių mažėja, nes mąžta tikinčiųjų.

Viena tarybos narė netgi viešai, po vieno renginio, pakėlė balsą ant manęs, sakydama, kad pyksta, nes siūlau „revoliucijas“. Pasakiau, kad man rūpi laikraštis, matau, kad jis miršta ir reikia kažką daryti. Ji sako, „taip, miršta ir čia jau nieko nepakeisi“. Ką su tokiu požiūriu galima gero taryboje nuveikti laikraščio labui?

Kartais galvoju, kad laikraštyje pokyčių – nebenorima, nes jau yra susitaikyta su mintimi, kad vienintelis kelias „Draugui“ yra užsidaryti. Susitaikyti su tuo, neabejoju, buvo labai sunku ir skaudu, suvokiant šlovingą laikraščio praeitį, ir matant, kad ko besiimtum – niekas nebeveikia, prenumeratorių gretos vis mažėja ir mažėja. Tikiu, kad gali būti apėmęs ir nuovargis. Tikiu, kad galėjo apimti bejėgystė ir neviltis, galbūt net teko išgyventi gedulą dėl neišvengiamo didelio praradimo visai Lietuvai ir jos istorijai. Kai jau yra išgyventas atsiskyrimas nuo „Draugo“ viduje, belieka tik laukti, kol tai įvyks iš tikrųjų. Ir kai atsiranda naujų idėjų, vilčių, galimybių, planų, strategijų, gal net nebesinori rimtai jų vertinti, nebesinori tikėtis, kad galima vėl atsistoti ant kojų, nes jeigu patikėsi, vėl pabandysi ir vėl nepasiseks, dar kartą palaidoti „Draugą“ gali būti emociškai nebepakeliama.

Ir vis tik, „Draugo“ perspektyvas matau šviesias, jeigu tik bus imtasi veiksmų. Remiantis įgyta patirtimi ir žiniomis, laikraščiui siūliau gerokai stiprinti internetinį tinklalapį, skelbti ten daugiau turinio lietuvių ir anglų kalbomis, atnaujinti siūlomus žurnalistinius produktus, pavyzdžiui, internetinius naujienlaiškius, ir pradėti kurti naujus, pavyzdžiui, specializuotus internetinius naujienlaiškius ar turinį klausyti. Taip pat kviečiau supaprastinti ir palengvinti rėmimą ir aukų rinkimą internetu, įdiegti automatizuotas kontaktų valdymo sistemas, kad reikėtų mažiau rankų darbo. Siūliau daugiau investuoti į marketingą, plėsti skaitytojų ratą, ypatingai jaunesnės auditorijos, daug aktyviau reikštis įvairiuose socialiniuose tinkluose, o taip pat strategiškiau dirbti su potencialiais reklamos davėjais. Taip pat atnaujinti dizainą, aktyviau kasdienėms veikloms naudoti dirbtinį intelektą.

Mūsų kartu su kolege Audra Skuodaite atlikta socialinių tinklų analizė rodo, kad „Draugas“ yra įdomesnis daug didesniam žmonių ratui nei turimų prenumeratorių skaičius. Jis įdomus žmonėms ir už JAV ribų. Mano akimis, nėra teisinga nesuteikti jiems galimybės skaityti „Draugo“ kitokiais būdais nei spausdintinis laikraštis, kuris, įvairių tyrimų duomenimis, yra rečiausiai vartojama žiniasklaidos forma. Mano akimis, čia slypi didelis potencialas, kurio laikraščio vadovai nesiryžta išbandyti, o internetiniai PDF failai nėra pilnavertis sprendimas. Tai tik vienas iš pavyzdžių.

„Draugas“ yra nuostabioje situacijoje, nes išmintingų lietuvių iniciatyva yra įkurtas „Draugo fondas“ šiuo metu turintis apie 800 tūkst. dolerių. Daugybė JAV ir Kanados žiniasklaidos priemonių atiduotų batus, kad tik galėtų būti mūsų laikraščio vietoje, nes toks užnugaris leidžia drąsiai inovuoti ir ieškoti geriausių sprendimų, kaip prisitaikyti prie dabartinės padėties. Vėlgi, tenka tik nusivilti, kad laikraščio vadovybė, netgi turėdama tiek pinigų, nesiryžta gelbėti laikraščio. Vienas iš pavyzdžių – pernai metais virš 100 tūkst. fondo dolerių buvo skirta tiesiog operacinėms laikraščio išlaidoms padengti. Ne inovacijoms, ne investicijoms, o kasdienei veiklai. Nėra sudėtinga suskaičiuoti, per kiek metų tokiu tempu baigsis visi fondo pinigai.

Reikia būti atviru su savimi ir skaitytojais. Nemanau, kad viską suprantu geriausiai ir tikrai nesu pats protingiausias žmogus pasaulyje. Galbūt kai kurie mano pasiūlymai ir nėra įgyvendinami šiuo metu, o gal net ir nėra tokie aktualūs laikraščiui taip, kaip man atrodo šią akimirką. Taip pat suprantu, kad aš nesu gimęs JAV, nesu Amerikos lietuvių bendruomenės narys, man nedaug pažįstamas vietos bendruomenių gyvenimas.

Tačiau jeigu mano pasiūlymai netinka – o tai yra visiškai normali darbinė praktika ir nesijaučiu užsigavęs, – juk galima pasamdyti žiniasklaidos ekspertus iš šalies, kad jie parodytų, kokiu keliu laikraštis toliau turi eiti, kad vėl išeitų į šviesą, argi ne taip? Jei ne Lukrecijaus idėjos, tai gal tiktų Joe, gal Andrew ar kokio nors kito žiniasklaidos vadybininko strategija būtų priimtinesnė. Bet išorės ekspertai irgi nėra samdomi.

Svarbu suprasti – „Draugas“ nėra vienintelis laikraštis, kuriam sunku. „Draugas“ nėra vienintelis diasporos laikraštis JAV, kuris susiduria su iššūkiais. Yra daugybė pavyzdžių, kaip galima veikti ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis – nuo prancūzų ir graikų ar lenkų laikraščių, iki mažų ar vidutinių žiniasklaidos bendrovių Midwest regione.

Bet dabar vadovybėje nedaroma praktiškai nieko, kas dar nebuvo daryta. Tai kaip galima tikėtis kitokių rezultatų? Atkreiptinas dėmesys, kad rezultatai kasmet prastėja, o vadovybė – vis nesikeičia daug metų.

Taip pat kalbama, kad marijonai planuoja parduoti lietuvių suaukotą ir už jų pinigus pastatytą istorinį „Draugo“ pastatą. Tiesiog skaudu matyti, kai prieš akis nyksta išeivijos istorija. Neturiu kur dėtis.

Kartu noriu pasakyti, kad labai gerbiu laikraščio komandą ir vadovus – esamus ir buvusius – už visą darbą, kurį jie yra atlikę dėl „Draugo“, ir suvokiu, kad dažnu atveju tai yra savanoriška, lietuvybę puoselėjanti veikla.

Koks grįžti į Lietuvą? Toks pats ar kitoks? Ar – labai kitoks?

Būtų lengviau atsakyti po kelių savaičių, kai jau galėsiu patirti ir įsisąmoninti kaip skirtingai reaguoju į pažįstamą lietuvišką aplinką. Faktas, kad grįžtu geresnis žiniasklaidos specialistas, beveik naujai iškeptas į procesus orientuotos psichologijos konsultantas, turėdamas platesnį pasaulio suvokimą ir geriau pažindamas save. Tikiuosi, kad ir geresnis vairuotojas, o svarbiausia – truputį geresnis lietuvis.

Ryškiausia emocija buvo?..

Pamatyti Didįjį kanjoną.

Egzotiškiausias dalykas, kurį matei ar patyrei?

Girdėti kalbas apie tai, kad 10-ies metų nesulaukę vaikai nori pasikeisti lytį.

Labiausiai patikęs Amerikos kampelis ar miestas?

Čikaga

Labiausiai patikęs naujas patiekalas?

Portillo’s Hotdog

Dėl ko labiausiai patinka Amerika?

Erdvė, dydis, galimybės, lietuvių diaspora.

Didžiausias nusivylimas?

Neįvykęs „Draugo“ atgimimas.

Ko labiausiai trūko būnant čia?

Tiek dovanų patyriau per šį laikotarpį, kad atrodo būtų nepagarbu įvardyti, kad ko nors trūko. Būtų buvę smagu parodyti JAV šeimai, draugams ir sužadėtinei. Gal ateityje.

Ko labiausiai pasiilgsi išvykęs?

Galimybių per dieną pravažiuoti tris valstijas, dukart pasukti laikrodį pirmyn arba atgal, matyti besikeičiančią gamtą ir justi, kad oro temperatūra pakilo kone 15 laipsnių pagal Celsijų nuo praėjusios nakties.

Neišsipildęs noras?..

Sugrįžti pas Didįjį kanjoną.

Didžiausias siurprizas?

Nesitikėjau, kad bus galimybė apvažiuoti ir pamatyti tiek daug Amerikos. Labai ačiū visiems pakelėje sutiktiems lietuviams, o ypač tiems, pas kuriuos galėjau apsistoti.

Kalbino Raimundas Marius Lapas

Apie Lukrecijų Tubį:

Lukrecijus, gimęs Kaune ir augęs Alytuje, Vilniaus universitete baigė Žurnalistikos bakalaurą, Helsinkio universitete Teologijos magistrą ir šiemet ISM Vadybos ir ekonomikos universitete apsigynė vadybos magistrą. Turi daugiau nei dešimties metų patirtį žiniasklaidoje – dirbo Alytaus radijuje „FM99“, nacionaliniame radijuje M-1, su mama žurnaliste Aušra Tubiene kūrė populiarą laidą „Svajonių ūkis“ per nacionalinę TV3 televiziją.

Jis taip pat buvo IREX organizacijos Medijų raštingumo ekspertas Lietuvoje, dirbo žurnalistu naujienų agentūroje ELTA“ „Verslo žiniose“, žurnalistu ir projektų vadovų portale 15min.lt, kur už darbą buvo įvertintas Drąsiausio metų darbuotojo kategorijoje. Lukrecijus yra rašęs tekstus „Delfi“, „The European Correspondent“, dalyvavęs tarptautinėse žiniasklaidos konferencijose Rygoje (Latvija), Geteborge (Švedija) ir Čikagoje. 2023 m. sulaukė prestižinės Baltijos Amerikos Laisvės Fondo stipendijos, su kuria nuo 2024 m. vasaros iki 2025 m. pavasario pabaigos stažavosi „Draugo“ laikraštyje, į kurį tekstus yra rašęs ir jo prosenelis, išeivijos lietuvis iš Suvalkijos Zenonas Gerulaitis.