Danguolė Norkūnienė.
Šeštasis Lietuvių dailės muziejaus-galerijos „Siela” meno sezono atidarymas šiemet prasidėjo ypatingai. Dar dažais kvepianti koncertinė salė ne tik papildyta naujomis kėdėmis ir kokybiškesne garso aparatūra, į ją sugrįžo 48 restauruoti Dailės muziejaus archyvuose saugoti senieji išeivijos dailininkų darbai. Po kelerius metus trukusių derybų su Lietuvių Fondu pagaliau buvo rasta lėšų ir vieningas sprendimas restauruoti juos po nelaimės trūkus vamzdynams ir užliejus archyvų patalpas.
Tik paskelbtas sezonas intrigavo netikėtu pavadinimu. Po tokių romantiškų praėjusių metų „Minčių sodų” organizatoriai pakvietė meno žmones pažiūrėti į pasaulį „Žmogaus arba žvėries žvilgsniu”.
Kaip sako galerijos direktorė Asta Zimkus, smagu kiekvienais metais poteksčių atspalvio suteikti ir mestelti dailininkams kažką nelaukto. Kaip teigia mokslas, pasaulį žmonės ir žvėrys mato skirtingai. O kad supranta jį skirtingai, tai jau tikrai. Juokingiausia, kad iš 86 kūrinių parodoje buvo net keli su avimis. Štai jums ir žvėrys! „Išeivijos lietuviai kūrėjai švelniai mąsto šia tema”, – juokiasi Asta.
Pavadinimas išplaukė iš kompozitoriaus Antano Kučinsko muzikėčių „Apie žvėris ir žmones”, kurio teatralizuotą koncertą pagal Kristijono Donelaičio pasakėčias meno sezono atidarymo dalyviai išklausė antroje vakaro dalyje. Pasitelkęs modernią muzikos kalbą, atliekamą kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas”, kompozitorius pakvietė visus kitaip pažvelgti į poeto pasakėčias – ne į kaip istorinį poezijos paveldą, o kaip į paradoksaliai drąsią ir aktualią mūsų laikams medžiagą. Visiems gerai pažįstamas aktorius iš Lietuvos, „Auksinio kryžiaus”, „Sidabrinės gervės” laureatas Andrius Bialobžeskis labai įtikinamai pateikė pasakėčias ir užbaigdavo jas moralais – monologais. Kūrinys buvo įdomiai įrėmintas video projekcija su italų mokslininko ir dramaturgo Giambattista della Porta piešiniais.
Žvilgsnių įvairovė
Šiemet meno sezono atidaryme dalyvavo 44 išeivijos menininkai. Asta Zimkus džiaugiasi pavykusia sezono vizitine kortele – kasmet paruošiamu meno katalogu ir plakatu, kuriuos labai taikliai sumaketavo ir pateikė kūrybinga dizainerė menininkė Izida Valatka. Nors kūrėjams nėra specialiai primetama vakaro tema ir neribojama jų fantazija, parodoje žmonių ir žvėrių žvilgsniai darbuose buvo juntami. Vieni kūrėjai subtiliai pritaikė jau turėtus darbus, kiti pasistengė ir vakaro temai pasiūlė naujų.
Lankytojai gausiai būriavosi prie įspūdingų Laimio Urbono „Kūno formų” fotografijų, kuriose galėjai įžvelgti plastiškus gyvūnų judesius; filosofiškai atrodė Mildos Šatės-Kelevišius drobėje „Let’s talk” kostiumuotas žmogus-žvėris; paslaptingai blizgėjo Rasos Ibianskienės „Katės žvilgsnis” ant medinio dubens; ramumu dvelkė stiklo menininkės Agnės Sabonis „Raudona ramybė”; švietė Giedrės Žumbakis koliažas „Aušra”; džiugino nuotaikingas Rimo VizGirdo gėlių puodelis; Julijos Kazilaitės-Antanavičienės paveikslas „Kelias” stebėjo lankytojus gyvenimo išvagotu žmogaus veidu; sklandė Noros Aušrienės baltos porceliano vazos; virš baro kaip visada kabėjo originalūs Algio Žuko šviestuvai, o salės vidury puikavosi linksmas Alvydo Pakarklio keramikos, medžio ir skardos kūrinys „Arklinis briedis”. Inga Wilke parodoje dalyvavo kartu su sūnumi Luku Wilke, kuris prisistatė kūriniu „Vaiko žvilgsniu”. Asta Zimkus praeidama vis pabaksnodavo Irenos Čepkauskienės paukštukus „Tu paklausyk”, – šiemet tai mieliausias jai kūrinys.
Kasmet pribloškia įspūdingi Aido Mikelėno darbai. Šiemet tai – urbanistinis meno kūrinys ant drobės „Rusvelt 5” ir didingasis „Jėzus”. „Mes visi nutilom ir nustėrom, kai dailininkas atvežė ir ištraukė savo paveikslą parodai, – pasakoja Asta Zimkus. – Spėliojom, ką dailininkas galvojo šitai tapydamas, žmogaus ar žvėries žvilgsniu į tai žiūrėjo?”
Mieli tekstilininkių Raimondos Daras, Dainoros Kviliūnienės, Auksuolės Kišonaitės darbai sušildė ir paįvairino pristatytų meno darbų gausą, kurią išvardinti šiame reportaže gana sudėtinga. Šiemet kaip niekad gausus lankytojų būrys galėjo įvertinti ir išrinkti savo mėgstamiausius. Jais tapo menininkių Linos Žiogaitės ir Izidos Valatka darbai. Jos paskatintos žiūrovų premijomis.
Pasikalbėjo su paukščiais
Pirmoji premija paskirta menininkei Laimai Urban. Laima, iki tol mėgavusis grafikos darbais, piešusi ir karpiusi, tapyti pradėjo 2004 m. Kaip pati sako, atėjo laikas, kai užsimaniau spalvų ir ėmiau jomis žaisti. Lietuvoje pedagogiką baigusi Kauno Stepo Žuko dailės technikume, tik neseniai pagal savo profesiją ėmė darbuotis „Sielos” meno mokykloje. Ji ištikimai dalyvauja meno sezono atidarymuose. Duotai temai nieko naujo nenutapė, bet pritaikė jau turėtus meno kūrinius. „Ilgai mąsčiau, galvojau, žiūrėjau į savo paukščius, tada jie į mane pažiūrėjo, ir sutarėme – tinka. Mano kūryboje dažnai atsiranda paukščiai, labai juos myliu. Pasakoti apie savo paveikslus nemėgstu, nes kiekvienas žmogus mato savaip ir kitaip priima. Kažkada, kai naudojau daug daugiau simbolių, miške tarp žmonių nupiešiau gandrą, o atėjusi draugė jame pamatė delfiną. Todėl nenoriu kištis į kito žmogaus matymą.
Aš labai daug turiu eskizų, piešinių, žiūriu į juos, dėliojuosi, stebiu, kaip jie draugauja, ir tada jau žinau ką piešiu, bet eigoje viskas pasikeičia – ir nuotaika, ir piešinio besivystanti istorija. Tik baigusi sugalvoju pavadinimą. Man visi sako, kad naudoju geltonas, oranžines, šiltas spalvas. Norėčiau naudoti kitas spalvas, bet man kažkaip liejasi šitos. O dabar labai traukia žydra.
Labai patinka impresionistai. Visą laiką norėjau tapyti taip, kaip jie, tokiais drąsiais potėpiais, bet nesigauna. Kartą grupiokė parašė, kad mano piešiniai jai panašūs į dailininko Šimonio. Iki tol juo nesidomėjau, bet kai pasakė, nuėjau pažiūrėt. Labai patiko – tokios pasakos, spalvų deriniai. Dabar jis vienas mano mėgstamiausių”.
Visuomet yra dvi pusės
Antrosios vietos premija šiemet skirta dailininkei Karolinai Pačekajūtei. Pakalbinta dailininkė papasakojo, kad su menu yra susijusi visą gyvenimą. Mokėsi Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kur buvo išbandytos visos meno rūšys. „Galėjome save išreikšti bet kokioje stichijoje, visi turėjome galimybės”, – sako ji. Buvo pasirinkusi skulptūrą, vėliau studijavo Vilniaus Dailės akademijoje, dalyvaudavo kostiumų dizaino renginiuose, įvairiose tarptautinėse parodose. Kai prieš trylika metų atvyko į JAV, menus pristabdė, nes tai duonos neuždirba, bet atėjo laikas, kai susilaukė vaikų ir suprato, kad užslėpti norų negali, nes, kaip gali suprasti ir mokyti vaikus, ko jie nori, kai pati realiai tai išstumi iš savo gyvenimo. Pamažu ėmė dalyvauti meno renginiuose. Šiemet išeivijos Poezijos pavasariui sukūrė eilėraščių rinkinio „Žemyna” knygos viršelį. Bediskutuojant su Poezijos pavasario organizatore Sandra Avižienyte apie tai, kaip reikėtų visa tai pateikti ir susieti su baltais ir pagoniška prigimtimi, gimė mintis – „Žemyna”. Deivė Žemyna buvo Karolinos svajonė, gimusi prieš daug metų; jai visada norėjosi tokios tatuiruotės, paskui savo viziją įgyvendino ant sijono, išdegino ant medžio Mamų unijos rengtam aukcionui.
Kadangi dailininkė buvo įtraukta į knygos išleidimo procesą, kaip ji pati aiškina, pateikė savo sąlygą – knyga turi turėti viršelį iš abiejų pusių, kaip ir žemė turi dvi puses – vieną apšviestą, kitą – tamsiąją. „Gyvenimas nėra vien gera ar bloga, ir be vieno mes nežinotume kito”, – sako ji. Man atrodė, kad Žemyna buvo labai tinkamai pasirinkta, nes esmė tame, kad mes, visi išeiviai, tam tikru momentu rinkomės savo gyvenime vieną iš tų pusių, ir tai mus suvienijo.
Parodoje laimėjęs kūrinys „Above” (Iš viršaus) ir kitas – „Food” (Maistas) buvo specialiai tapyti šiai temai. „Mano inspiracija buvo – kaip gyvūnas mato žmogų. Man atrodo, kad į žmogų žiūrima iš apačios, jis yra viršesnis, viršesnė rasė ir pati žiauriausia, dominuojanti ir tuo besinaudojanti. Gal taip nutapyti mane paskatino tai, kad esu veganė. Antrajame darbe norėjau parodyti, kad ženklų kalboje pirštai prie lūpų reiškia maistą. Ar tu žmogus, ar gyvūnas, tai – universalus ženklas”.
Autorė mėgsta tamsias spalvas. „Neneigsiu, – sako ji, – turiu tą tamsiąją pusę, ji man visada ima viršų. Ne dėl to, kad liečiau kažkokį pyktį, bet kuo gilesnės temos, kuo sudėtingesnės ir grubesnės, tuo giliau paliečia kitas stygas”.
„Ar nesigailite emigravusi, – klausiu. – Gal Lietuvoje kaip dailininkė būtumėte pasiekusi kur kas daugiau?”
„Neturėjau planų čia atvažiuot ir likti gyvent. Tai nebuvo mano svajonių šalis. Tiesiog taip pasisuko gyvenimas, pripratau prie to ritmo, stiliaus ir kitaip jau neįsivaizduoju, kad galėtų būti. Žinoma, jaunystėje mes visi labai ambicingi, turime daug planų. Tikėjau, kad studijuosiu menus toliau, kursiu, darysiu kažką savo. Mes visi tikėjom, kad iš meno galima išgyventi. Mano turbūt didžiausia problema, kad nemoku nieko daryti komercijai, aš noriu daryti taip, kaip noriu, ir arba mane priima, arba ne. Bandžiau dirbti pagal užsakymus, bet kiekvieną kartą savęs nekenčiau. Tie, kurie užsisakė mane pažinodami suteikė man kūrybinę laisvę, gavo nuostabius darbus, jie susilaukdavo pagyrų. O kai būdavau įsprausta į rėmus, susikaustydavau, ir manęs ten nebelikdavo, tik parašas.
Net neįsivaizdavau, kad kažką laimėsiu. Nežinojau, kad skiriamos vietos ir premijos. Gauti nominuotą vietą buvo labai malonu. Darbas, į kurį sudedi save nekomerciniu tikslu, rodo, kad vertina tave, o ne tavo techniką. Vaikai labai džiaugėsi. Šįryt, kai pasiėmiau juos iš mokyklos, sūnus paspaudė ranką ir pasveikino pirmas”.
Trečiosios vietos laimėtoja – Gabrielė Dabašinskaitė. Jos nuostabi fotonuotrauka „Medeina” dar kartą parodė, kad praėjusio meno sezono žiūrovų premijos laimėtoja ir šiemet yra verta prizinės vietos. Gabrielė kaskart stebina ir džiugina netikėtais gražiais atradimais fotografijoje.
* * *
Vakaro staigmenos. Planuoti ar organizatorių neplanuoti, bet parodos lankytojams tikrai buvo netikėti. Tiesiai iš JAV lietuvių šlovės galerijos inauguracijos į meno sezono atidarymą užsuko rašytoja Ruta Sepetys ir mišrių kovų pasaulio sporto čempionė Rose Namajunas, hole netikėtai prisėdusi prie fortepijono ir apstulbinusi lankytojus dar vienu savo talentu…