Meno galerijos šeimininkė: esu savo kelyje

Virginija Petrauskienė.

Ne taip seniai Čikagos apylinkėse gyvenantys lietuviai išgirdo, kad kažkaip tyliai ir netikėtai atsirado mūsų tautietės Vitalijos Sireikis įkurta nauja kultūrinė sala Lockoport miestelyje. Tai „Expressive Art Center” – nedidelė, jauki erdvė su uždaru kiemeliu, kurioje rengiamos meno, fotografijos parodos, koncertai, organizuojama kitokių renginių. Pavyzdžiui, tokių, kaip teatralizuotos piešimo pamokos „Alisa stebuklų šalyje”, „Susitiksime Paryžiuje”… Čia netgi galima išsinuomoti patalpas ir, pasikvietus draugų jaukiai atšvęsti asmenines šventes.

Vitalija Sireikis sako, kad Lockport – nedidelis miestelis (praėjusių metų Census duomenimis, čia gyvena 25,6 tūkst. gyventojų), bet jame veikia net keturios meno galerijos. Viena iš jų – prieš metus jos įkurtas „Expressive Art Center”.

Mūsų šeštadienio pokalbis su Vitalija – ne tik apie galeriją, bet ir apie jos gyvenimiškas patirtis bei atrastas tiesas. Viena iš jų – viskas žmogaus gyvenime atsiranda tada, kada reikia – vietoje ir laiku. 

Vitalija, papasakokite, kokios buvo jūsų paskatos įkurti meno galeriją?

Mano gyvenimas visada buvo ir yra susijęs su menais, poezija. Įdomu, kad aš pati prieš keliolika me­tų dirbau „Draugo” redakcijoje ir redagavau vieną iš jų skyrių. Tuomet rašiau apie parodas, koncertus, įvairius kitokius kultūrinius renginius, todėl lakstydavau į juos, buvau tiesiog pasinėrusi į tą kultūrinį gyvenimą. Aš pati esu išleidusi poetinių apybrai­žų knygą „Himalajų širdis”, taip pat ne tik domiuosi tapyba, bet ir pati tapau. Tikiu, kad ateina laikas ir viskas, kas tavo gyvenime turi įvykti, įvyksta. Indų Vedose sakoma, kad žmogaus gyvenimas vyksta cik­lais, kurie pasikeičia kas 7-erius metus. Sulaukęs 49-erių, (7×7), esi tokios būsenos, kai tau nebereikia nieko įrodinėti. Dabar tu gali savo gyvenime panaudoti tai, ko jau esi išmokęs.

Tad tas kelias link galerijos kažkaip dėsningai vedė, rutuliojosi. Tos patalpos tarsi savaime atsirado. Jas pamačius, pirma mintis, kuri man šovė į galvą, buvo: „Čia būtų galima rengti gyvos muzikos koncertus”. Taip ir įsigijau tas patalpas. Tai komercinė erdvė, bet norėjosi ją padaryti išskirti­nę, ypatingą. Tikriausiai tokia įvykių eiga buvo man skirta.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Vedų išmintis, sanskrito pamokos?

Menas – poezija, teatras ar kitokia kūryba visada buvo mano gyvenimo dalis. Ir tas domėjimasis dėsningai mane atvedė į dvasines paieškas Indijoje. Mane įtraukė tas pasaulis – joga, gyvenimas ašramuose, sanskrito mokymasis. Aš, kaip ir daugelis vakariečių, besidominčių Rytų išmintimi, dvasine praktika, kasmet nukeliauju į Indiją ir ten 2–3 mėnesius mokausi klasikinio sanskrito. Man jo mokytis yra lengviau, nei, tarkime anglakalbiui. Juk sanskritas labai artimas lietuvių kalbai – kai kurie žodžiai skamba kone identiškai. Todėl man toks gerumas yra klausytis tos kalbos. Taip pat Indijoje mokiausi jogos – dabar pati esu jogos mokytoja. Į viską, kas vyksta aplink mane, esu išmokusi žvelgti ramiai, nekritikuoti. Taigi, ir ta mano veikla –  parodų, koncertų organizavimas vyksta sklandžiai, ramiai. Į mano renginius susirenka palyginti nedaug žmonių, tai būna labai kokybiški susitikimai ir pasibuvimai.

Prieš kiek laiko galerija atvėrė duris? Papasakokite, kokie renginiai joje organizuojami? 

Buvo surengta fotomenininko Laimio Urbono fotografijos paroda „Black&White”, prancūziškos muzikos vakaras kartu su tapybos pamoka „Susitiksime Paryžiuje”, Agnės Giedraitytės koncertas kartu su Daiga Kimene keramikinių angelų paroda, dailininkės Agnės Valickas paroda su gyvai skambančia saksofono muzika (atlikėjas – Nick Ortiz). Tie renginių „Susitiksime Paryžiuje” bei kitų galerijoje surengtų pamokų metu susirinkusiųjų nutapyti darbai buvo eksponuojami kiemelyje. Visai neseniai surengėme keramiko Alvydo Pakarklio jubiliejinę kūrybos parodą. Tai buvo kamerinis, labai šiltas ir nuoširdus susitikimas su talentingu, savitos kūrybinės mąstysenos menininku. Jo darbai dar iki šiol eksponuojami, bet norintys juos pamatyti, turėtų pranešti iš anksto. Štai viena moteris per Padėkos dieną paskambino man ir pasakė, kad stovi prie galerijos durų – nori apžiūrėti A, Pakarklio parodą. Buvau pasiryžusi šokti į mašiną ir vairuoti į galeriją, įleisti lankytoją. Bet ji, kai sužinojo, kad gyvenu maždaug pusvalandžio atstumu, atsisakė.

Aš galerijoje stengiuosi suteikti erdvę ir jauniems kūrėjams – muzikantams, atlikėjams. Nes žinau, kaip sunku jaunam, net ir labai talentingam menininkui šioje didelėje šalyje būti išgirstam, pakviestam koncertuoti – išeiti į rinką. Taigi, kaip sakiau, į mases nesiorientuoju, bet nedideli, kameriniai ir jaukūs renginiai irgi reikalingi.

Šį mėnesį planuojamas prieškalėdinis gyvos džiazo muzikos koncertas, esame numatę ir daugiau žmonių jau pamėgtų tapybos, dekupažo, fotografijos meno pamokų, kurioms vadovaus tikri specialistai.

Pokalbio pradžioje paminėjote, kad tai yra komercinės patalpos, taigi, turinčios teikti finansinę naudą. Ar kameriniai renginiai pakankamai atsiperka?

Šie renginiai neša tam tikrą pelną. Dar šiose patalpose yra rengiamos jogos pamokos. Taip pat planuojame šią unikalią erdvę nuomoti privačioms šventėms. Jeigu užsakovams reikės, pasirūpinsime gyva muzika, fotografe, profesionaliai įamžinančia šventės akimirkas. Man iš šios veiklos pinigų užtenka. Aš tikiu, kad kiekvienam žmogui, jo gyvenimui, yra skirtas tam tikras pinigų kiekis, ir nebūtina savęs draskyti, stengiantis pasiimti daugiau nei tau skirta. Aš į gyvenimą žiūriu poetiškai ir tas požiūris pasiteisina.