Ministras S. Kairys: apie karą, kultūrą ir permainas visuomenėje

Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur.

„Draugo” skaitytojai, tikiuosi, su­tiks, kad pasta­rąsias kelias savai­tes Ukrainos pasienyje kabanti ka­ro grėsmė priminė, jog laisvė yra labai tra­pi, jog taika yra vertybė, apie ku­rią kasdienos politinėje rutinoje per dažnai pamirštama. Stebėdama nenu­spėjamus ir neįtikėtinai agresyvius Ru­sijos lyderio veiks­mus, negali ne­gal­voti, jog tarp Vilniaus ir Kijevo – mažiau nei 500 mylių, ir daug bendros istorijos. Kai Lietuvos kariuo­me­nės vadas Valdemaras Rupšys pra­ėjusią savaitę atšaukė planuotą vizitą į Washingtoną, tapo akivaizdu, jog Lietuvoje Ukrainos įtampa juntama dar aštriau.

Todėl suprantama, kad ir mūsų pokalbis su pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose apsilankiusiu Lietuvos Respublikos Kultūros mini­stru Simonu Kairiu prasidėjo ir bai­gėsi Ukrainos tema. Ministras sakė, kad ukrainiečiai kovoja ir už mūsų laisvę, tvirtino, jog Lietuva yra saugi ir net ketino šią savaitę lankytis Kije­ve ir kalbėti apie kultūrą. (Vasario 26 d. planuotas ministro darbinis vizitas į Kijevą neįvyko dėl Rusijos pradėtų karo veiksmų Ukrainoje – „Draugo” pastaba).

Augęs jau nepriklausomoje Lietuvoje

Vos šešeri metai iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo gimęs S. Kairys yra išties naujosios kartos politikas – jis neturi praeities nuoskaudų politinio bagažo, kuris dažnai klampina vyresnės kartos lie­tuvių politikus. Jis atvirai pripažįsta, jog yra profesionalus politikas, bet mano, kad vadovauti Kultūros ministerijai gali ir ne meno sferos žmogus – po vienerių metų darbo ministerijoje jam atrodo, kad sėdintis tikrai savo vietoje.

Kad S. Kairys yra tikrai naujosios kartos politikas, liudija ir tai, jog jis nemoka rusų kalbos. Net perklausiau, ar tai tiesa, nes savo biografijoje ministras nurodė, kad be lietuvių kal­ba tik anglų kalba. Prisipažinsiu, nepažįstu kitų rusų kalbos nemokan­čių Lietuvos politikų, tad pokalbis su S. Kairiu buvo ne tik apie kultūrą, bet ir apie permainas Lietuvos visuome­nėje.

Ministras augo patriotiškoje ap­linkoje. „Mano mama praktiškai gi­mė traukinyje į Sibirą, grįžo į Lietu­vą septynerių metų, tikėjosi, jog ją pa­sitiks čia su gėlėmis ir džiaugsmu, bet niekas jos nelaukė, o jos namuose kiti žmonės gyveno. Mūsų šeimos isto­rija yra tokia, kad man nereikia diskusijų, ar buvo okupacija, ar lietuviai važiavo saulės parvežti, man la­bai aišku, kas ir kaip vyko”, – sakė S. Kairys.

Iš Telšių kilęs S. Kairys juokėsi, jog jis pats lyg ir praradęs žemaitišką identitetą, nes Telšiuose gyveno tiek pat laiko kiek ir Kaune, kur studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir kur pradėjo politiko karjerą. Prieš kiek daugiau nei metus prasidėjo Vil­niaus, tiksliau, „autostrados” etapas, nes ministras kiekvieną dieną važiuo­ja iš Kauno į darbą ir grįžta namo, kur laukia žmona ir trejų metų duk­ra.

New Yorkas pasitiko aukšta gaida

Pirmoji S. Kairio kelionė į Ame­riką buvo trumpa, įtempta ir itin kul­tūringa – Jono Meko parodos atidarymas Brooklyno Žydų muziejuje, Ži­buoklės Martinaitytės kūrinio „Sau­dade” premjera su New Yorko simfo­niniu orkestru, susitikimai su  Smith­sonian federalinio muziejaus Amerikos meno archyvų vadovėmis Washingtone, su kuriomis kalbėjosi apie Aleksandros Kašubos archyvus, ir, žinoma, Amerikos lietuviais.

Ministras džiaugėsi, jog nepai­sant to, kad net kelis kartus keitėsi jo kelionės datos, pagaliau sutapo taip, kad J. Meko paroda atidaryta Vasario 16-ąją, o lietuvės kompozitorės premjera vyko kitą dieną. Beje, paroda „Jo­nas Mekas: The Camera Was Al­ways Running” („Jonas Mekas: kame­ra visuomet buvo įjungta”) – pirmoji J. Meko paroda JAV muziejuje. „The New York Times” išskyrė lietuvio menininko filmo peržiūrą Lin­coln Center ir jo parodą kaip vienus svarbiausių tos savaitės kultūros įvykių New Yorke, kuriame gyvena beveik keturios Lietuvos. Šiais me­tais minimos 100-osios Semeniškėse gimusio J. Meko metinės, jo darbų paroda tik prieš kelias dienas uždaryta Nacionalinėje dailės galerijoje Vil­niuje.

Kadangi J. Mekas didžiąją gyvenimo dalį gyveno ir kūrė New Yorke, ir daugiausia bendravo su Amerikos menininkais, klausiau ministro, ar ga­lima jį laikyti lietuvių menininku.

Ministro atsakymas visų pirma atskleidė, kad jis tikrai nemažai laiko praleido, studijuodamas J. Meko laiš­kus mamai, žiūrėdamas jo filmuotą me­džiagą. S. Kairys sakė, kad kiek­vie­ną kartą, kai jam reikia imtis naujos temos, jis stengiasi įsigilinti ir su­žinoti ką nors naujo.

„Prieš šią kelionę daug laiko praleidau susipažindamas su J. Meko kūryba. Net mano žmona stebėjosi, kad kai jos su dukra sugula, aš pasiimu peilį ir einu skaityti Meko kny­gą, kurioje sudėti jo laiškai, kuriuos reikėjo atidaryti,” – pasakojo S. Kai­rys. Anot jo, J. Meko kūryba per­smelk­ta meilės gimtinei, meilės ma­mai. „Jonas Mekas – vienareikšmiš­kai yra mūsų žmogus”, – tvirtino mi­nistras.

Beje, susitikime su ministru LR ambasadoje Washingtone vietos lie­tu­vė Danelė Vidutis paklausė, kodėl J. Meko paroda atidaryta būtent Žydų muziejuje, ir ministro komandos nariai paaiškino, jog J. Mekas dirbo ir mokė Žydų muziejaus pastate.

Apie nacionalinę kultūrą ir paveldą

Ar galima apskritai pasakyti, kas yra nacionalinė kultūra šiais laikais, klausiau ministro. S. Kairys sakė vengiantis apibrėžimų. 

„Kultūra yra universaliausia kal­ba, menas yra instrumentas susikal­bėti skirtingoms šalims ir skirtingo­mis kalbomis kalbantiems žmonėms. Labai svarbus yra kontekstas – esi globalus, bet esi ir kitoks, kontekstą suformuoja tavo kilmė, šalis, kurioje gyveni, lietuviu gali būti gyvenda­mas bet kur”, – teigė ministras.

S. Kairys sakė, kad nacionaliniai kul­tūros ypatumai jam daugiau siejasi su paveldu, kuris yra atrama žmonėms ir valstybėms. Kad mūsų identitetas yra svarbus, anot ministro, įrodo Lie­tuvoje daugybę peržiū­rų socialiniuo­se tinkluose turintys dzūkiškai dainuo­janti Austėja Gend­vilaitė ir žemai­čiuojantis Rokas Kašėta.

Prakalbus apie paveldą, neišven­gėme Petro Cvirkos paminklo nuėmimo Vilniuje istorijos, kuri, kaip žinia, sulaukė įvairių reakcijų. Vėlgi, akivaiz­du, jog S. Kairys yra naujos ne­priklausomos Lietuvos kartos politi­kas – jis prisipažino, kad jis ir jo bendraamžiai neįžvelgė jokios problemos. Reikėjo nuspręsti, ar paminklas „Frank Kruk” autoriui ir sovietų po­litiniam veikėjui yra kultūros paveldas, ar ne. Paveldo politika turi turėti prioritetus, tvirtino ministras, ir šis paminklas tikrai nevertas būti saugojamas kaip paveldas. 

S. Kairys tęsė, kad P. Cvirko pa­minklo nuėmimas buvo subrendęs, vy­ko ilgos viešos diskusijos, nors bu­vusi Lietuvos valdžia ir siekė užtik­rinti, jog paminklas taptų neliečiamu paveldo objektu.

„Ne ministras šalina paminklus iš paveldo sąrašų, o ekspertų komisijos. Vilniaus savivaldybė, remdamasi ekspertų išvadomis, priėmė sprendi­mą, ir paminklas buvo nukeltas. Man tai nebuvo klausimas, ar tai pamink­las talentingam rašytojui, ar sovietų režimo kolaborantui”, – aiškino Kul­tūros ministras. Jis pridūrė, jog pa­minklo P. Cvirkai negalima vežti į Grūto parką, nes P. Cvirka visgi ne V. Leninas. Paminklo perkėlimas į na­cionalinį muziejų – prasmingas, nes bus suteiktas kontekstas apie sovietmečio ideologiją, stabus ir pasirinki­mus.              

S. Kairys sutiko, kad istorijos ne­ištrinsi, ir patikino, kad paminklų ver­timo vajus tikrai nekils. Jis sakė nepritariantis idėjoms apie tai, kad reikėtų griauti Vilniaus geležinkelio stotį ar oro uostą vien todėl, kad jie statyti sovietmečiu. Ministras siūlė kalbėti ne apie griovimus, o apie griū­vančius saugotinus dvarus ir kitus objektus.

Kultūra ir politika

Viename interviu S. Kairys sakė, kad kultūra padeda suformuoti gerą skonį, kuris padeda atsilaikyti prieš dezinformaciją Visgi – kas yra geras skonis?

„Skonis arba yra, arba ne, – nusijuo­kė ministras. – Ar Lietuva pajėgi atsilaikyti prieš labai galingą dezinformacijos bangą? Manau, kad taip. Daugiau reikėtų dirbti pietryčių Lie­tuvoje, kuri gyventojų struktūra, ir tuo, ką žmonės žiūri, kokių naujienų klausosi, netgi požiūriu į skiepus la­bai skiriasi nuo likusios Lietuvos. Laukiame, kol baigsis nauja viruso banga, ir ketiname lankytis toje Lie­tuvos dalyje dažniau.”

Pasak S. Kairio, Lietuvoje dezinformacijos situacija yra gana neblogai suvaldyta. Buvo keletas viešų skandalų dėl žinomų Rusijos atlikėjų koncertų Lietuvoje. Vieni jų koncertavo Kryme, kiti tiesiog yra aktyvūs Vladimiro Putino rėmėjai. Bet visuo­menė Lietuvoje pasikeitusi, ir Kultū­ros ministerija greitai gauna žinias iš įvairių nevyriausybinių organizacijų. Net ir be Kultūros ministerijos įs­kišimo, iškilus į viešumą atlikėjų są­sajoms su Lietuvai nedraugiškos valstybės lyderiais, jie patys vengia vyk­ti ten, kur gali laukti protestai. Kul­tūros ministerijai, anot S. Kairio, tai  nėra maloni tema, ir ministerijos ko­manda tikrai nenori tapti propagandos ar ideologinių grėsmių kontrolės žinyba.

„Reikia vadovautis sveiku protu, ir aš visada buvau kategoriškai prieš tai, kad ministerija sudarinėtų drau­džiamų atlikėjų sąrašus, taptų cenzoriumi”, – tvirtino ministras.

„Su savivaldybėms priklausan­čių kultūros įstaigų vadovais kalbė­jomės ne kartą, ir neaiškios reputacijos atlikėjai nėra kviečiami. Priva­tiems renginių organizatoriams ne­ga­lime nurodinėti – verslas yra verslas, tad jei yra paklausa, tai ir kvies. Tačiau per paskutinius kelerius metus neįvyko nė vienas itin prieštaringos reputacijos atlikėjo koncertas, ir tai dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje su­siformavo aktyvi pilietinė visuo­me­nė”, – sakė S. Kairys.

Naujajai Lietuvos politikų kartai priklausantis ministras teigė, jog šiuo­laikinis pasaulis iš kultūros va­dovų reikalauja platesnės kompetencijos, neužtenka vien kultūros išsila­vinimo ar vadybos pagrindų, privalu gaudytis geopolitinėje situacijoje, su­prasti klaidinančios informacijos ke­liamas grėsmes. Yra ne tik Rusijos iš­šūkis, yra Kinijos byla, antisemitizmo apraiškos, LGBT ir „Me Too” ju­dėjimai. Vadovai privalo jausti kontekstą. 

„Pagaliau šiuolaikinėje Lietuvo­je nebereikia gręžiotis atgal, mūsų sėkmingiausi verslininkai ir iškilūs menininkai yra tie, kurie nuėjo į prie­kį. Man visada įdomu kalbėti su žmonėmis, kurie negyvena čia ir dabar ir nesikapsto praeityje, o galvoja apie tai, kas bus rytoj, po metų ir dar toliau. Visada bus piktų ir nepa­tenkintų žmonių, bet geras politikas turėtų gyventi rytojuje, nes gyvenda­mas tik šia diena, nepriimsi gerų sprendimų”, – aiškino S. Kairys. 

Jis sakė gerbiantis kitų nuomonę ir suprantantis, jog egzistuoja kartų atotrūkis – ne tik Lietuvoje. Bet Lie­tuvoje trūksta tikros lyderystės, politikų su vizija, kurie matytų horizontą net didžiulės audros metu, nes jei matai horizontą – išsilaikysi, kad ir kaip bangos besiūbuotų.

Baigiantis pokalbiui, klausiau mi­nistro ar galėtų įvardinti jo mėgs­tamiausią knygą, ar filmą, bet jis pa­kartojo vengiantis apibrėžimų. Tiesa, prisipažino, kad buvo Hermano He­sės etapas, su dideliu malonumu perskaitė kelias vokiečių-šveicarų rašytojo knygas, kurias jis, vienturtis vai­kas, augęs vienas ir turėjęs daug lai­ko mąstyti apie įvairius dalykus, su­vokė savame kontekste. Jausti kontekstą, pasak S. Kairio, jį išmokė šviesios atminties Leonidas Donskis, kurio studentu jis buvo ir su kuriuo per pusę metų studijų peržiūrėjo fil­mų ir perskaitė knygų tiek daug kaip niekada.

S. Kairio mama, Telšiuose žinoma lietuvių kalbos mokytoja Elena Šidlauskienė, rašo eilėraščius ir ruo­šia antrą knygą, bet paprašytas ką nors pacituoti, mandagiai atsisakė, nes mamos eilėraščiai yra pernelyg intymūs, ir juose daug tik jam su­prantamų momentų. Jis taip pat sa­kė, jog mama sudėjo į vieną, knygą tai, kas daugiau skirta giminėms, draugams ir artimiesiems, sudėti se­nelio prisiminimai, kaip ir už ką trė­mę, kaip pasibeldė į duris.

Nuo klausimo apie šokių šventę – išsisuko

Pokalbio pabaigoje grįžome prie Ukrainos situacijos. Tada dar nežinojome, jog po poros dienų Rusijos pre­zidentas V. Putinas mes dar vieną akibrokštą pasauliui ir pripažins nepri­klausomomis respublikomis Rusijos okupuotas Ukrainos dalis, o po to pra­dės ir karo veiksmus. S. Kairys tuo­met teigė, kad negalime galvoti tik apie vieną krizės scenarijų, kad yra trilypė problema; karinė situacija yra tikrai bloga, kariuomenės sutelkta ypač daug, kariuomenė atvesta su me­dicinos palaikymu. Sunku supras­ti V. Putino psichologiją, nežinom, kas yra jo galvoje, kai nesivadovaujama sveiko proto argumentais.

Po mūsų pokalbio ambasadoje vykusiame susitikime su vietos lietuviais Kultūros ministras buvo pri­mygtinai klausinėjamas, ką Kultūros ministerija mano apie šią vasarą vyksiančia JAV lietuvių šokių šventę Phi­ladelphijoje. Pasidžiaugęs, kad tokie renginiai organizuojami visuo­menininkų pastangomis, ministras taip pat sakė, jog svarbu ne tik pati šventė, bet ir ilgas rengimasis jai, pa­siruošimas ir buvimas kartu.

Nuo tiesioginio atsakymo, ar at­vyktų į šventę, ministras išsisuko, teig­damas, jog vieną dieną tu – ministras, o kitą – jau nebe.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Vasario 26 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 16)