Istoriniame Kauno pašte – modernizmo architektūrą pristatanti paroda

Algis Vaškevičius.

Šiemet Kaunui švenčiant Europos kultūros sostinės metus, per pirmąjį mėnesį po renginių pradžios jau tapo aišku, kad daugiausia lankytojų dėmesio sulaukia „Kultūros” puslapiuo­se jau pristatyta Pietų Afrikos Respublikos menininko Williamo Kentridge’o kūrinių paro­da Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, taip pat Yoko Ono instaliacija Lietuvos ban­ko rūmuo­se, apie kurią dar rašysime ir įspūdinga paroda duris lankytojams vėl atvėrusiame Kauno pašto pastate Laisvės alėjoje, kuri skirta modernizmo architek­tūrai, o pats pastatas laikinai pervadintas į „Architektūros centrą”. 

Čia iki balandžio 10-osios veikia paroda „Modernizmas ateičiai 360/365”, kurios autoriai – 26 menininkai iš Kauno, Lvovo Ukrainoje, Brno Čekijoje, Izraelio Tel Avivo ir Kortrijko miesto Belgijoje. Apie svarbą  simbolizmui  „signalizuoja” ir parodos pavadinime užkoduotos prasmės: skaičius 360 yra aliuzija į visas galimas kultūrines, politines, ekonomines modernizmo perspektyvas, o skaičius 365 nurodo į kasdienybę ir tuo pačiu skatina atkreipti dėmesį į tos kasdienybės paveldą, esantį tarp mū­sų.

Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365” kalba apie modernizmo paveldo likimą šiuolaikiniuose Europos miestuose, o ja siekiama atskleisti šio architektūros stiliaus vertę ir patrauk­lumą šiuolaikiniam žiūrovui, miestie­čiui, specialistui ar mėgėjui. Parodoje menininkai ir architektai pasakoja apie modernizmo paveldo likimą šiuolaikiniuose Europos miestuose, tarp jų – ir Kaune. Į architektūrą čia įdomiai pažvelgta garsu, vaizdu, judesiu, šokiu, grafika, instaliacija, ieškant naujų formų, pristatant modernizmą kaip reiškinį, todėl menininkų interpretacijos pastatus atskleidė skirtingai ir savitai.

Organizatoriai teigia, kad „šia paroda Kaunas demonstruoja lyderystę modernizmo paveldo srityje ir galutinai įsitvirtina kaip vienas iš pasaulio modernizmo tyrimų, populiarinimo ir traukos centrų”. Jos atidaryme dalyvavusi premjerė Ingrida Šimonytė sakė, kad paroda yra simboliškas kvietimas sujungti praeitį ir dabartį su ateitimi, įvertinti praėjusio amžiaus palikimą ir atrasti kūrybiškus sprendimus, kurie pratęstų šių pastatų istorijas.

„Pašto rūmai yra ne tik Kauno modernizmo emblema, bet ir įkūnija Kauno modernistinės architektūros vertę, taip pat jos savitumą. Labai svarbu, kad tokie išskirtiniai istorinės vertės pasta­tai atrastų tinkamą būdą pasakoti savo ir mūsų šalies istoriją, o kartu ir gyvuo­ti toliau, kurdami naujus naratyvus tarp savo sienų. Svarbu, kad jie nebūtų užmiršti ar netaptų nereikalingi”, – sveikindama parodos dalyvius kalbėjo I. Šimonytė, priminusi, kad šis išskirtinis Kauno pastatas visų pirma yra Lietuvos ir jos žmonių pasiekimų tarpukario metu simbolis.

Pašto statybų pradžia siejama su 1930-aisiais, kurie buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais. Architekto Felikso Vizbaro suprojektuotas pastatas išsiskiria ne tik modernizmo ir tautinio stiliaus elementų deriniu, bet ir ga­na prabangiu interjeru. Pastatas buvo iškilmingai atidarytas 1930 metais, jį pašventino kunigas, visuomenės veikėjas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, ir pirmą kartą per 90 metų jis dabar tapo kultūros erdve. Paštas čia jau senokai neveikia, dėl pastato likimo diskutuojama jau nemažai metų ir dar šiemet jis turėtų pereiti Kultūros ministerijos žinion bei naudojamas kul­tūros reikmėms.

„Per dvejus metus kiekvienas iš 26 menininkų atskleidė daugybę paslėptų istorijų ir dabar yra pasirengę papasakoti, koks gražus, spalvingas ir turtingas yra mūsų modernizmas. Pasitel­kę universalią meno kalbą, jie kūrė XX amžiaus paveldo interpretacijas, siekdami pristatyti, aptarti, įvertinti ir pa­gerbti mūsų architektūros svarbą ir reikšmę kauniečiams, miesto svečiams bei tarptautinei bendruomenei.

Procesą vedė įkvepiantys atradimai, o kartais – ir nepatogi tiesa. Todėl parodoje pateikiamas platesnis vaizdas apie klausimus, į kuriuos vis dar turime rasti atsakymus, taip pat pristatomos to laikotarpio architektūros paveldo istorijos, prisiminimai ir pavyzdžiai, atskleidžiantys naujos Europos istorijos sudėtingumą. Tačiau pats modernizmas turi per daug optimizmo, kad liktų neišgirstas, nepamatytas. Ir ši paroda tai geriausiai įrodo”, – teigė šios parodos kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.

Pasak jos, pirmieji šimtas metų yra patys sudėtingiausi pastatui išlikti: „Iki šiol nekyla klausimų, kodėl turėtume saugoti baroko perlus arba gotikos architektūrą, bet iš tiesų mes tu­rime ganėtinai konfliktišką XX amžiaus laikotarpį, turime sovietinio modernizmo tam tikrus objektus, brutalizmą, kas irgi įeina į šio projekto turinį ir tam tikri klausimai yra keliami”, – teigė moteris.

Iki mūsų dienų Kaune išliko apie šeši tūkstančiai tarpukario modernizmo pastatų, o kai kurie jų turi išskir­tinę architektūrinę vertę. Unikalią vietinę Kauno dvasią formuoja ne tik  miesto pastatų fasadai, bet ir išlikusios autentiškos mažosios architektūros detalės – originalios medinės durys, elegantiški turėklai ir kitos interjero detalės. Jas kruopščiai parengtoje parodoje pristato Izraelio menininkas Shay Zilbermanas.

Įdomiai pateikiama informacija apie Kauno IX forto memorialinį kompleksą – šio pristatymo autorė – Karen Pisarikova iš Čekijos. Belgė Maria Olchowska parodoje pristato Kauno karininkų ramovės pastatą, kuris yra vie­nas iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario objektų Lietuvoje, o ypač įspūdingi prezidento kambario ir menių puošybos elementai. 

Patris Židelevičius parodoje pristato Kauno laiptus – visi iki praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Kaune statyti laiptai buvo mediniai, ir tik 1926 metais prasidėjo akmeninių laiptų era. Su šiais laiptais susiję ir Kauno funiku­lieriai Žaliakalnyje ir Aleksote. Pasiro­do, 1931 ir 1935 metais pastatyti funiku­lieriai buvo labai kauniečių mėgstami – Žaliakalnio funikulierius vien 1937 metais pervežė net 1,5 milijono keleivių.  Šiandien dar veikiantys funikulieriai išryškina vieną išraiškingiausių Kauno miesto elementų – jo šlaitus ir tiesioginį sąlytį su šiuolaikiniu miestu.      

Instaliacijos „Skambantys laiškai” autoriai sako, jiems idėją padiktavo parodos vieta. „Rinkau fragmentus iš tarpukario pastatų, tarpukario kvartalų, gatvių, miestų, žmonių ir ga­liausiai tie fragmentai tarsi maži laiškai nugulė į vieną kompoziciją”, – teigė menininkas Arūnas Periokas. Anot kito menininko Karolio Lasio, mūsų miesto supratimas yra labiau formuojamas to, ką mes matome kiekvieną dieną: „Turiu omenyje visokius grindinius, ženklus, ką žmonės veikia, gal mūsų žvilgsniai užkimba ant medžių, ant tokių kasdienių elementų ir tai suformuoja mūsų miesto įvaizdį. Tai ir norėjau pavaizduoti”.

Žaliakalnio rajone esančią Bazilką tyrinėjęs muzikantas, kompozitorius ir garso inžinierius Martynas Timinskas šios vietos istorijas pasakojo elektroninės muzikos garsais, Kolumbijoje gimęs ir Nyderlanduose gyvenantis me­nininkas Hugo Herrera Tobon iš nuotraukų sukūrė subjektyvų Kauno atlasą su vietos gyventojais, langų, du­rų ornamentais ir gatvių pavadinimais – jo darbas vadinasi „Viešosios erdvės ir gyvenamieji namai Kauno naujamiestyje ir Žaliakalnyje”.

„Lego” modelių kūrėjas, architek­tūrinio ir kultūrinio paveldo puoselėtojas Rokas Mikšiūnas moderniai diskusijai su lankytojais pasirinko labai pažįstamas priemones –  parsisiuntęs tūkstančius juodų ir baltų „Lego” deta­lių, padedamas savanorių, menininkas iš Vilniaus per penkias dienas ant sienos atkartojo šio pašto pastato operacijų salės grindų mozaiką.

Iš pradžių menininkas planavo vykti į Izraelį ir ten iš vaikų atiduotų nereikalingų detalių surinkti garsųjį bauhauzo stiliaus Maxo Lieblingo namą, bet dėl pandemijos teko ieškoti kitų variantų, ir taip gimė mintis sukurti darbą, skirtą konkrečiai Kaunui. Įdomu tai, kad savo darbu, kuriame panaudojo beveik 70 tūkstančių „Lego” detalių R. Mikšiūnas pretenduoja patekti į Lietuvos rekordų knygą, nes mozaikos  aukštis – 240 centimetrų, o plotis – 337 cm.

Pasivaikščiojimas po Kauno pašto rūmus pareikalaus mažiausiai valandos laiko, kuri prabėgs tikrai nepastebi­mai ir lankytojui padovanos daug puikių įspūdžių ir leis dar kartą pasidžiaugti, kad šiemet Kaune galima pamatyti tiek daug įdomių dalykų. O pasibaigus šiai parodai, išskirtinėje erdvėje dar šiemet bus rengiamos ir kitos ekspozicijos.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2022-ųjų m. Vasario 26 d. numeryje, nr. 8 (16))