Apie tuos, kurie dovanojo viltį gyventi

Kalbėjosi Virginija Petrauskienė.

Praėjusių metų pabaigoje išleista nauja knyga „Viltis gyventi”. Ji pasakoja apie JAV lietuvių įkurtą labdaros organizaciją „Lietuvos vaikų viltis”, kurios savanorių darbai šimtams sergančių Lietuvos vaikų grąžino ne tik viltį, bet ir pilnavertį gyvenimą.

Apie tai, kaip atsirado ši knyga – pokalbis su leidinio sudarytoja Laima Apanavičiene.

Esate neseniai išleistos knygos apie JAV lietuvių įkurtą ir globotą labdaros organizaciją „Lietuvos vaikų viltis” autorė, sudarytoja. Gal galite pristatyti šią knygą būsimiems skaitytojams?

Prieš pat Naujus metus mus pasiekė dažais kvepianti knyga „Viltis gyventi”. Tai knyga apie Čikagoje prieš 30 metų įkurtą ir veikusią organizaciją „Lietuvos vaikų viltis” (LVV). Šios organizacijos dėka buvo išgydyta daug mažųjų ligoniukų, Lietuvos medikai, padedant amerikiečių gydytojams, įsisavino naujausius gydymo metodus, o vaikų ligoninė Lietuvoje gavo didžiulę materialinę pagalbą. Daugybė žmonių buvo šios organizacijos savanoriai. Deja, dabar daugelis jos veiklos nebepamena, o kiti net nėra girdėję, kad tokia organizacija buvo. Knygos tikslas – supažindinti skaitytojus su šios organizacijos veikla.

Pirmasis LVV komiteto posėdis įvyko 1991 m. sausio 9 d. Jis buvo įkurtas, norint sudaryti sąlygas atvežti į JAV gydytis Lietuvos vaikus, kurių diagnozė atitinka Shriners ligoninių reikalavimus. Ligoninė pasižadėjo priimti gydymui per mėnesį po vieną skolioze sergantį vaiką (nuo kūdikystės iki 18 metų amžiaus). Taip pat buvo numatyta, kad ligoninė stebėtojais pakvies 2 gydytojus iš Lietuvos, kurie 2 mėnesius galės stebėti gydymo eigą, dalyvauti seminaruose. Sąlyga – gydytojai turi mokėti anglų kalbą.

Tam reikėjo lėšų, todėl buvo nutarta sudaryti pagalbinius lėšų telkimo, pragyvenimo, vertėjų ir kontaktų komitetus. Nuo 1991 m. iki 2014 metų „Lietuvos vaikų vilties” fondas Vilniaus universiteto Vaikų ligoninei skyrė daugiau nei 4 mln. litų. Negana to, šiai ligoninei Gražina Liautaud asmeniškai padovanojo beveik 180,000 eurų.

LVV skyriai buvo įkurti Philadelphia – Jeanne Door, San Francisco, CA – Vyga Dikinienė, Tampa, FL – Vida Meiluvienė ir Los Angeles, CA – Danguolė Navickienė. Deja, šiuo metu tiek Čikagoje, tiek kitose vietovėse skyriai uždaryti. Tačiau galime pasidžiaugti, kad LVV skyrius labai gražiai veikia Los Angeles, kuriam šiuo metu vadovauja Rasa Šilkaitienė. Jie yra įkūrę Nudegimų skyrių Vilniaus universiteto vaikų ligoninėje Santariškėse ir daug kuo padeda nudegusiems vaikams.

Lietuvoje taip pat buvo įkurtas LVV Lietuvos skyrius (vadovė Elena Gervickienė), palaikantis ryšius su Los Angeles LVV.

Papasakokite, kaip kilo mintis išleisti šį leidinį? Ar iš karto jau turėjote planą, kaip ji bus sudaryta? Kiek laiko buvo rengiama knyga?

Pradėsiu nuo paskutinio klausimo – knygos leidyba užtruko apie 2 metus. Tai ilgas laiko tarpas, tačiau reikia atsiminti, kad knygos paruošimas vyko laisvalaikiu.

2018 metais JAV LB Socialinių reikalų skyrius (pirmininkas Juozas Polikaitis) ir ilgametis LVV savanoris Antanas Valavičius sumanė papasakoti apie gražią LVV veiklą ir toje organizacijoje dirbusius žmones. Papasakoti apie organizaciją jie pakvietė mane. Nuvažiavau į „Seklyčią” ir iš A. Valavičiaus gavau keletą dėžių laikraščio iškarpų, keletą nuotraukų albumų, LVV archyvinės medžiagos. Važiuoju namo ir „rugoju” save, kad apsiėmiau daryti šį darbą. Neturėjau jokio plano, kaip jį darysiu, o iššūkių buvo nemažai.

Ar jums pačiai bent kiek teko „iš vidaus” matyti šioje organizacijoje savanoriavusių žmonių darbą, ar tik girdėjote pasakojimus? Tikriausiai ne vieną pažįstate ar pažinojote tuos, kurių jau nebėra? Ar daug dar yra tų, kurie patys dalyva­vo organizacijoje ir galėtų papasakoti apie tuos laikus, kai šimtai Lie­­tuvos vaikų buvo gydomi Ameri­koje, o JAV lietuviai tai veiklai skyrė savo darbą, laiką ir pinigus?

Pradėdama rengti knygą, nebuvau tas žmogus, kuris daug žinotų apie LVV veiklą. Daugelis tų žmonių, kurie dirbo šioje organizacijoje, jau iškeliavo Amžinybėn. Likusieji kukliai tyli apie savo gražius darbus. Aš pati žmonių, pasiaukojusių „Lietuvos vaikų vilčiai”, veiklą stebėjau tik iš šono. Tiesa, pažinojau keletą tam darbui atsidavusių žmonių, tačiau tik sudarydama knygą supratau, kokį milžinišką darbą jie atliko, kiek daug šie žmonės davė ne tik Lietuvos vaikams ir jų tėveliams, bet ir Lietuvos gydytojams.

Pervertus LVV archyvo medžiagą radau, kad LVV buvo įsteigta prof. dr. Reginos Kulienės, Julijos Šaulienės ir tėvo Antano Saulaičio SJ iniciatyva. Pirmąja pirmininke buvo dr. R. Kulienė. Iždininke buvo išrinkta Birutė Jasaitienė, sekretore – Aldona Šmulkštienė. Po kiek laiko LVV pirmininkauti buvo pakviesta Gražina Liautaud, kuri šias pareigas ėjo iki pat uždarant Čikagos skyrių.

Rengdama knygą, negalėjau atsistebėti žmonių gerumu ir amerikiečių gydytojų atsidavimu. LVV ne tik rūpinosi vaikų atvežimu iš Lietuvos ar organizuodama amerikiečių gydytojų keliones į vaikų ligoninę Lietuvoje. 1993 metais įvyko pirmoji amerikiečių gydytojų kelionė į Lietuvą. Ligoninei buvo siunčiami instrumentai, lietuvių gydytojams buvo skaitomos paskaitos, perkamas inventorius, ligoninėje daromas remontas. Štai vien 2001 metų vasario 2 d. skrydžiui į Lietuvą pasiruošę amerikiečiai gydytojai vežėsi 39 dėžes įvairių operacinei reikalingų reikmenų, instrumentų, implantų ir t.t.

Daktarai ir gailestingosios seserys, vykdami į Lietuvą, aukoja savo laiką, sugebėjimus Lietuvos vaikams. Lietuvoje jie dirbdavo savo atostogų sąskaita.

Papasakokite, su kokiais iššūkiais teko susidurti, rengiant šią knygą? Kas buvo sunkiausia? Kokie netikėtumai, atradimai? Ar viską pavyko padaryti taip, kaip norėjote?

Iššūkių buvo tikrai nemažai. Parsivežiau šūsnį medžiagos, sėdžiu ir galvoju: „koks velnias nešė mane į tą galerą?”. Bet išeities nebeturėjau, tad pirmiausia ėmiau daryti tvarką – surū­šiavau visą laikraštinę medžiagą. Betvarkant medžiagą, gimė ir planas, kokia tai turėtų būti knyga. Tiesiog atrin­kau spaudoje išspausdintus straipsnius ir sudėjau juos taip, kad, skaitant knygą, išryškėtų, kokį milžinišką darbą atliko ši organizacija.

Kitas labai sunkus darbas buvo – nuotraukų atrinkimas. Nuotraukų daug, tačiau jos beveik visos be užrašų. Žiūri į nuotrauką ir nepažįsti daugelio žmonių, nežinai, koks įvykis buvo foto­grafuotas. Teko nemažai paplušėti, kol sužinojau, kas tose nuotraukose įamžinta. Net patys aktyviai LVV veikloje dalyvavę žmonės kartais nebeprisimindavo nuotraukose esančių savanorių vardų ar pavardžių. 

Naudodamasi proga noriu paprašyti, kad visi savo asmeniniuose albumuose saugomas nuotraukas aprašytų: surašytų vardus ir pavardes fotografijoje įamžintų žmonių, parašytų renginio datą, pavadinimą ir, žinoma, neužmirštų parašyti fotografo vardo ir pavardės.

Po visų daug laiko atėmusių vargų knygos „griaučius” jau turėjau. Tačiau ilgai negalėjau sugalvoti, kaip ją užbaigti. Ir čia padėjo kažkas iš aukščiau. Prisiminiau, kad 2018 metais Čikagos lituanistinėje mokykloje atlikti pedagoginę praktiką buvo atvykusios studentės iš Lietuvos. Kartą vieną jų – Giedrę Namikaitę – vežiau po pamokų namo į Pasaulio lietuvių centrą Lemonte. Nutariau parodyti jai Marquette parką. Bevažiuodama ji man pradėjo pasakoti, kad, būdama maža mergaitė, ji gyveno „Seklyčioje”, o Shriners ligoninėje jai buvo daroma stuburo operacija. Parašiau Giedrei laišką ir paprašiau aprašyti savo patirtį. Taip gimė mintis surasti daugiau istorijų apie išgydytus vaikus ir suteiktą jiems viltį gyventi. Iš to kilo ir knygos pavadinimas – „Viltis gyventi”.

Kokiai auditorijai skirta ši knyga? Kokiam skaitytojui, jūsų nuomone, ji turėtų būti įdomiausia?

Mano nuomone, pirmiausia ši knyga – tai padėka visiems tiems, kurie daugybę metų skyrė sergantiems Lietuvos vaikams. Norėtųsi, kad šią knygą perskaitytų ir tie, kurie nieko nežino apie šią organizaciją.

Knygos pabaigoje įdėjau sąrašą žmonių, kurie dirbo savanoriais, lankė vaikučius „Seklyčioje”, vertėjavo ligoninėje, aukojo lėšas. Nežinau, ar visi savanoriai pateko į šį sąrašą. Jį sudariau vartydama LVV archyvinę medžiagą. Džiugu, kad tebeveikia LVV skyrius Los Angeles, CA.

Gal ko nepaklausiau, apie ką norite dar pasakyti?

Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie man padėjo ruošiant šią knygą: Ritai Janz, Juozui Polikaičiui, Inai Stankevičienei, mažiesiems knygos viršelio autoriams, lituanistinės mokyklėlės „Lietuvėlė” mokinukams. Už didžiulę pagalbą ir paaukotas  knygos ruošimui valandas ačiū Antanui Valavičiui, Danai Kaunienei ir Danguolei Navickienei. Be šių žmonių pagalbos tikrai nebūčiau sudariusi šios knygos.

Dėkojame Lietuvių Fondui, parėmusiam knygos spausdinimą.

Visiems buvusiems LVV savanoriams knyga bus nusiųsta nemokamai, o norinčius įsigyti šį leidinį, prašome kreiptis į Socialinių reikalų tarybą adresu: 2711 W 71st Street, Chicago, IL 60629.