Nuo asfalto sugrįžo į gamtą

Virginija Petrauskienė.

Lina ir Andrius Stanioniai, gyvenantys New Jersey apylinkėse, sako, kad laisvės troškimas ir noras gyventi gamtos apsuptyje kardinaliai pakeitė jų šeimos gyvenimą. Prieš dvejus metus, kai sustojo įprasta pasaulio tvarka, kai daugelis žmonių prarado darbus ir pajamas, jiedu nusprendė įgyvendinti savo svajonę.

Lina ir Andrius įsigijo namus gam­toje su didžiuliu žemės sklypu. Tuose naujuose namuose buvo tęsiamas Stanionių šeimos verslas „Linos Lithuanian Food”, arba lietuviškai – „Li­nos skanumynai”, pirkėjams siūlantis naminio lietuviško maisto, duonos, saldumynų ir net kūno priežiūros priemonių. 

Dabar šeimos namų kieme kelių ak­rų plotuose driekiasi daržai, kuriuo­se auga ne tik įvairios daržovės, bet ir klesti daugybė lietuviškų vaistažolių. Kai kurios atsiųstos net iš Lietuvos. O štai neseniai pora įsigijo ir vištų pulkelį – bus ekologiškų kiaušinių.

Prieš metus Lina ir Andrius suma­nė savo namų teritorijoje įkurti bityną. Ir kodėl gi ne? Aplinkui – gamta, jokių greitkelių ar gamyklų, taigi, bitutėms pilna švaraus nektaro.

Artėjant XVI Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventei, Stanio­niai parengė ypatingą šventės prekę – „Šokėjų” medaus stiklainėlių, kurie keliaus kartu su verslininkais į Philadelphiją. Lina ir Andrius yra šios svarbios lietuvų šventės rėmėjų sąraše. Po šios šventės pora žada tęsti jau pradėtas edukacines programas vaikams ir suaugusiems. Jų metu rodoma, pasakojama apie bites, augalus, ragaujamas medus.

Labiausiai norėjosi sužinoti, kaip lietuviams, sugrįžusiems į gamtą, sekėsi imtis iki šiol nepažįstamo jiems užsiėmimo – įveisti bityną. Apie tai pokal­bis su Andriumi ir Lina.

Neseniai jūsų bitynas atšventė nedidelę vie­nerių metų sukaktį. Ar bitininkystė jums buvo pažįstamas užsiėmimas? Kaip sekasi bites prižiūrėti Amerikoje?

Andrius: Lietuvoje bičių nelaikėme. O kai persikraustėme į didesnį žemės sklypą, pamanėme, kad reikia pabandyti įsigyti bičių. Pradėjome nuo internetinių kursų. Illinojuje yra labai patyręs žymus bitininkas, žinomas visoje Amerikoje. Mes pas jį „ėmėme klases”, mokslai vyko internetu. Po to susipirkome reikalingą įrangą, užsisakėme bites, nes norint jų įsigyti, reikia iš anksto užsisakyti. Nors niekada anksčiau nebuvome bandę tokio užsiėmimo, pradėjome ir viskas einasi kuo puikiausiai.

Pirkome avilius ir patys juos sukomp­lektavome. Parsivežėme šešias šeimas, jas sudėjo­me į namelius ir labai „užsidegėme”, todėl užsisakėme dar keturias šeimas, ir avilius. Taip atsitiko, kad per savaitę pradėjome savo bityną su 10 šeimų.

Ar neturėjote baimės, kad bitės gali neprisileisti, gelti?

A.: Ne, nebijojome. Kažkaip buvo ramu. Kai važiavome jų parsivežti iš Pennsylvanijos, visas vežėmė automo­bilio salone. Keliavome kartu su keliais šimtais bičių. Bites parduoda specialioje dėžutėje, bet kadangi jos jaučia motinėlę, kai kurios nebuvo dėžutėse. Taigi, mes mašinoje su tomis visomis bitėmis ir keliavome tris valandas iki namų. Jos ropojo ant langų, veidrodėlio, bet buvo ramios.

Lina: Kai sugrįžome, jas suleidome į savo namelius. Neturėjome jokios baimės, nes niekada bitės mums nebu­vo įgėlusios. Pradžioje mes jas prižiūrėjome plikomis rankomis. Bet kai po poros savaičių viena kita įgėlė, sakėme, kad nėra čia ką, jau reikia mautis pirš­tines. Ypač speciali mūsų įsigyta bitininko apranga pravertė, kai tekdavo surinkti spiečius, kurie kartais susispiesdavo medžiuose. Lipdavome į medžius, kartais ir kopėčias atsinešdavome. Nes jeigu spiečius nutupia aukštai medyje, mes negalime jų pasiekti ir surinkti, tuomet prarandame tas bites. Kartais per dieną reikėdavo surinkti net kelis spiečius: ir karšta, ir „striokas”, kad kitur spiečiančios bitės neišskristų.

Kaip pirmą kartą sukote medų, ar sekėsi?

A.: Viskas ėjo kaip pagal planą. Mes juokaujame, kad gal praėjusiame gyvenime buvome bitininkai („bičiuliai”). Nors pirmoji žiema buvo labai su­dėtinga – labai šalta šiam regionui. Todėl reikėjo bites papildomai maitinti, apšiltinti avilius. Praradome tik dvi šeimas.

Kiek dabar, praėjus metams, jau turite avilių? Ar aplinkiniai, prie ūkinės veiklos nepratę amerikiečiai, nesibaimina tokios bitučių ir daržų kaimynystės? Ar jūsų planai pildosi?

A.: Dabar jau turime 21 avilį. Ir mū­sų, ir kaimyniniai sklypai yra po 6 akrus  (2, 428 ha),tad  atstumai iki kaimynų tikrai dideli. Aplinkui nei fermų, nei ganyklų. Yra tik „lietuviškas, dzūkiškas” pušynas. Mes labai norėjome pasitraukti iš miesto tankmės, kur nuošaliau, „nužengti nuo asfalto”, tą ir padarėme. Mūsų namas yra didelis, jame telpa mūsų gyvenimas ir veikla – čia pagal užsakymus patys gaminame lietuvišką maistą  – kepame naminę duo­ną, šakočius, spaudžiame sūrius, rūkome dešras, gaminame maistą išve­žimui, ir aišku, medų. Taip gyvename ir tokią veiklą šiuose namuose vystome jau antrus metus. 

L.: Kieme auginame įvairių daržo­vių, neseniai jau ragavome šviežių bul­vių. Yra vaistažolėms skirtas plotas, čia jų auga daug – tarp visų yra ir trijų rūšių vaistinių šalavijų, mėtų… O štai garšvą atsisiuntėme iš Lietuvos. Ši žolė Lietuvoje daugelio laikoma piktžole, bet iš tikrųjų tai labai naudingas augalas, jame esančios cheminės medžiagos artimos žmogaus kraujo sudė­čiai. Tas vaistažoles naudoju naminei kosmetikai gaminti. Taip pat gaminame arbatas, kurios turi didelę paklausą. O štai žiemą rinkome pušų spyglius ir iš jų ruošėme vaistinę nuo peršalimo gydančią arbatą. Pusiau fermentuota pušų spyglių arbata valo kraują. Ji labai patinka pirkėjams.

Ar laikant bites reiškia, kad ne­gali niekur išvažiuoti, turi nuolat būti namuose, lankyti avilius?

A.: Pas bites einame vieną kartą per savaitę pasižiūrėti, ar yra naujų vaikučių, ar neįsimetė kokių ligų. Kiekvienas namelis, kiekviena šeima turi savo charakterį. Iš pradžių aviliams davėme numerius, bet paskui pradėjome kiekvieną šeimą vadinti vardais. Pvz., Bajoras, Viltis, Mažylis, yra Kakava.

Mažylis šeima yra iš pernai metų. Kai ją parsivežėme, buvo mirusi motinėlė. Reikėjo užsakyti naują, todėl labai nerimavome. Ta šeima buvo maža, neskubėjo vystytis, todėl ir pavadinome Mažyliu.

Su bitėmis, kaip su vaikais: mes atsidarę avilius su kiekvieno gyventojomis pasišnekame. Esame šimtu procen­tų įsitikinę, kad jos atpažįsta balsą, jaučia emocijas. Tu turi pas bites eiti su gera nuotaika. Negali stresuoti, negali nieko kito galvoti. 

L.: Turi būti sąžiningas, nes ne visus žmones bitės priima.

Teko skaityti, kad bitės turi savo kalbą, kad jos judesiais praneša, kur reikia skristi rinkti nektaro. Ką įdomaus pastebėjote bičių gyvenime?

Kai kurios motinėlės „trimituoja”. Tai yra retas reiškinys. Aš kalbėjausi su savo mokytoju. Jis sakė, kad tai yra unikalu. Yra įvairių šio reiškinio aiški­nimo versijų. Sako, kad ji „trimituo­ja” prieš spietimą. Bet tai nėra tiesa, mes tą „trimitavimą” girdime ir vidury vasaros, kuomet spietimosi nebūna. Gal čia yra toks atvejis: kaip yra žmonių su tam tikrais meniniais sugebėjimais, taip pat yra ir tarp bičių.

Ir taip: kiekvienas avilys turi bites-šokėjas. Jos judesiais praneša kitoms bitėms, į kurią pusę skristi, kur yra nektaras.

Ant jūsų pagaminto medaus indelių parašyta, kad tai „žalias” (raw) me­dus. Parduotuvėse dažniausiai būna kaitintas ir gerąsias savybes praradęs medus. Kaip suradote savo pirkėjus, ar reikėjo jiems aiškinti, kas yra „žalias” medus?

A.: Yra visiška teisybė, kad parduotuvėse parduodamas medus yra „mi­ręs”. Nes pakaitinus medų, jo mineralai ir enzimai žūsta. Jis nesikristalizuoja. Pasakyti, kad toks medus geriau laikosi, bus netiesa. Nes ir nekaitintas medus neturi galiojimo pabaigos. Jis cukruosis, bet išlaikys visas savybes. O parduotuvėse esančio medaus tai tik vaizdas padarytas. Jis neturi vertės – yra tiesiog saldumynas.

Mes gauname nemažai tokių užsakymų, kai žmonės prašo, kad medus būtų nekaitintas ir net nefiltruotas.

L.: Kai kurie net nori, kad medus būtų su vaško dalelėmis, kartais jame pasitaiko ir bičių duonelės. Tuomet mes tą medų tik perkošiame, nefiltruo­jame. Perka pas mus tie, kurie supran­ta. O tie, kurie nežino žalio medaus naudingųjų savybių, tai jie nuvažiuoja į parduotuvę ir nusiperka.  Tie, kurie kartą paragavo mūsų medaus, sugrįžta ir vėl perka. Geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas. Pirkėjai jaučia ir tai, kad mes dirbame su meile ir geromis emocijomis. Produktas atsineša visai kitą emociją, kai jį gamini būdamas geros nuotaikos, susikaupęs.

A.: Daug žmonių sako, kad suvalgę mūsų maisto, būna geros nuotaikos.  Mes gaminame šviesia galva, ir tos vibracijos persiduoda per maistą kitiems žmonėms.

L.: Pas mus yra taip, kad vieną dieną gaminame vienus dalykus, kitą kitus. Tu negali gaminti piktas.

Ar ta filosofija apie gerų emocijų perdavimą, vibracijas atėjo pas jus kar­tu su verslu, per patirtis, ar jūs  ją atsivežėte iš Lietuvos?

A.: Ji ateina greta. Mes domimės bioenergetika, ir gyvename taip, kad neskleistume blogos energijos, net nežiūrime televizoriaus, nes televizijos laidose daug negatyvo. Ir tą mūsų ramią aplinką jaučia net gyvūnai, kurių čia labai daug. Jie ateina iš gamtos pas mus į kiemą, vos ne iki langų: stirnos, laukiniai kalakutai.

L.: Vakar mačiau, kaip kalakutai baseine gėrė vandenį. Kartą matėme, kaip stirna mūsų kieme atsivedė jauniklį.

Kaip jūs spėjate tiek daug nuveikti? Juk vien daržų priežiūrai reikia daug laiko. O dar maisto gamyba ir kiti darbai… Ar ta veikla yra jūsų šeimos vienintelis pragyvenimo šaltinis?

L.: Mūsų daržai atrodo gražiai, visada nuravėti. Na, tiesiog išleki kad ir trumpam, „pereini” per lysves kauptuku, ir nėra piktžolių.

A.: Taip, tai mūsų verslas, kuris mums yra prie širdies. Aš esu čia, Ame­rikoje įgijęs baldininko specialybę ir 15 metų tą darbą dirbau. Nors atlygis buvo tikrai geras, nusprendžiau keisti gyvenimo būdą. Taigi, dabar užsidirbame tokiu būdu – iš gamtos. Mū­sų draugai klausia, kaip spėjame. Netiki, kad viską darome tik dviese. Bet spėjame, nors tai, ką darome, nėra fab­rikas, konvejeris. Mudu juokiamės, kad jeigu kartais kada nors ilgam dingtų elektra, ar ateitų „doomsday” – mūsų sandėliai tam paruošti: juose yra visko, ko reikia ilgam išgyvenimui. Ir toks gyvenimo būdas mums labai patinka.

Ačiū už pokalbį, sėkmės jūsų darbuose ir linkiu, kad „doomsday” niekada neateitų.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Birželio 30 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 51)