DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
Jau daugelį metų tęsiama tradicija: iš Lietuvos atvykę svečiai – menininkai, politikai, įvairaus rango valstybės ir jos institucijų bei daugelio organizacijų atstovai, o neretai ir privatūs asmenys aplanko „Draugo”, ilgiausiai pasaulyje leidžiamo lietuviško laikraščio redakciją. Šią tradiciją pratęsė ir Lietuvos aviacijos muziejaus vadovas, fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas.
Ketvirtadienį, birželio 2-osios popietę, M. Kavaliauskas į „Draugą” atvyko kartu su žmona Kristina ir sūnumi Simu. Visi jie atkeliavo iš Seattlo, kur Kristina ir Mindaugas dalyvavo ten vykusioje AABS (Association for the Advancement of Baltic Studies) konferencijoje. Prieš kurį laiką M. ir K. Kavaliauskai gyveno Čikagoje. Tad suprantama, kad atskridus į JAV, norėjosi aplankyti ir vaikams parodyti miestą, kuriame gyventa ir kuriame liko draugų.
Šio atvykimo proga redakcijoje buvo surengtas M. Kavaliausko susitikimas su visuomene. Nors renginys vyko ketvirtadienį po pietų, tačiau į „Draugą” susirinko solidus būrelis žmonių, norinčių pasiklausyti svečio pasakojimo, užduoti jam klausimų, padiskutuoti. Renginį vedė „Draugo” vyr. redaktorė Ramunė Lapas.
Ne tik svajojo, bet ir įgyvendino
Prelegento pasakojimą sudarė kelios dalys: kaip aviacijos muziejaus vadovas M. Kavaliauskas dalijosi mintimis apie legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimo įamžinimą, didingos jų skrydžo istorijos perdavimą jaunajai kartai. O kaip fotomenininkas – pristatė savo naujausią fotoalbumą, apžvelgė ir ankstesniuosius, pasidalijo istorijomis, kurios įkvėpė sukurti vieną ar kitą darbą.
M. Kavaliauskas, pradėdamas pasakojimą apie muziejų, sakė: „Lietuviai nuo seno svajojo skraidyti”. Tai atsispindi net mūsų liaudies pasakose. Ir lietuviai ne tik svajojo, bet ir skraidė. Net sovietmečiu, kai nebuvo galima nusipirkti lėktuvo, atsirasdavo talentingų meistrų, inžinierių, kurie patys sukonstruodavo lėktuvus, įmontuodavo į juos motociklų variklius ir skrisdavo. Kai kurie iš šių savadarbių orlaivių atsidūrė muziejuje, juos, kaip ir talentingo aviakonstruktoriaus Vlado Kensgailos 1982 metais pagamintą S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvo „Lituanica” kopiją, bei kitų skraidymo aparatų galima pamatyti ekspozicijoje.
Apie S. Darių ir S. Girėną – komiksai
Kaip šiuolaikinei interneto laikų jaunajai kartai papasakoti apie Lietuvos aviaciją, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istoriją, kad ji sudomintų? Kaip ją pateikti, kad muziejuje išgirstas pasakojimas apie legendinį lietuvių skrydį, išgarsinusį juos visame pasaulyje, neužsimirštų, kad įvairaus amžiaus mokiniams norėtųsi dar daugiau sužinoti apie drąsius lakūnus?
Juk šiuolaikiniams interneto laikų moksleiviams ne visada norisi skaityti storas knygas ar įdėmiai klausytis muziejaus gido pasakojimų.
Be S. Dariui ir S. Girėnui skirtos atminimo ekspozicijos, šiuo metu Lietuvos aviacijos muziejuje rengiamas projektas, pavadintas – „Mes skrisime”. Jo esmė – kuriami ir piešti videokomiksai, kurių kiekvienas trumpai pasakoja atskirą S. Dariaus arba S. Girėno gyvenimo epizodą.
Redakcijoje susirinkusiems renginio dalyviams buvo parodyta keletas tokių epizodų. Šiuose komiksuose yra paminėtas ir laikraštis „Draugas”. Prelegentas paaiškino, kad „Draugas” labai svarbus bendruomenės komunikacijai ir „tarpkartinei mūsų lietuviškumo sluoksniuotei”.
„Šių lakūnų gyvenimus žymi ypatingi faktai: pavyzdžiui, S. Girėnas buvo paskutinis vaikas šeimoje iš 16 gimusių vaikų, iš kurių tik 4 išgyveno. Jis kasdien ėjo į mokyklą pėsčias po 12 kilometrų. Jo šeima buvo labai neturtinga, tėvas sūnų du kartus pavežė: vieną kartą vasarą, kitą kartą – žiemą. Jis Amerikoje turėjo dviratį, automobilį, laivą ir buvo bendrasavininkis lietuvių taksi bendrovės. Taip pat ir pirmasis lietuvis, kuris turėjo lėktuvą”, – vardino M. Kavaliauskas.
Pasakodamas apie muziejų ir žymiausius Lietuvos aviacijos žmones, pranešėjas tarp kitų minėjo lakūno ir konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus (1900–1926), karo lakūno ir konstruktoriaus Antano Gustaičio (1898–1941) pavardes. Jis prisiminė šių aviatorių bendraamžių papasakotą istoriją apie tai, kaip šie du talentingi aviatoriai, išėję į parką per pietų pertrauką, žaisdavo šachmatais. Šis žaidimas, esą, buvęs netradicinis: A. Gustaičiui ir J. Dobkevičiui nereikėdavo šachmatų lentos: jie partiją pradėdavo ir baigdavo iš atminties nusakydami figūrų ėjimus.
Fotografijų įkvėpimas – iš praeities ir kasdienybės
Ramunės Lapas paklaustas, kuo anksčiau susidomėjo – fotografija ar aviacija, M. Kavaliauskas neilgai dvejojęs atsakė, kad aviacija buvo pirmoji, fotografija jo gyvenime atsirado vėliau. Pristatydamas naujausią savo fotoalbumą „Lietuva. Pasisveikinimo vaizdai”, jis šiek tiek papasakojo apie savo vaikystės prisiminimus ir tėvus, kurių profesijos buvo susijusios su kelionėmis: tėvas buvo keleivinio autobuso vairuotojas, mama dirbo konduktore.
Į šį, naujausią albumą, yra sudėtos fotografijos, kuriose užfiksuoti įvairių Lietuvos miestų prieigose esantys tų miestų pavadinimai. Įvairiais metų laikais, įvairiu paros metu ir netikėtu rakursu nufotografuoti šie iš akmens, cemento, medžio pagaminti ženklai yra tokie įvairūs, kai kurie tarsi atspindi miesto dvasią. M. Kavaliauskas sakė, kad daugelis šių darbų atsirado keliaujant, tiesiog pamačius įdomų vaizdą ir panorus jį įamžinti. Taip gimė ir mintis apie miestų pavadinimų fotografijų ciklą.
Ekrane besikeičiančias fotografijas palydėjo „gyva” gitaros muzika, kurią atliko kitas redakcijos svečias, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos studentas, jauniausiais iš trijų Mindaugo ir Kristinos sūnų, Simas Kavaliauskas.
„Draugo” skaitytojos staigmena svečiui
Renginio vedėjos klausimas: Ar pasaulio lietuviai domisi aviacijos muziejumi ir jo ekspozicijomis? Ar atveža ką nors padovanoti? M. Kavaliauskas sakė, kad pandemija labai sustabdė bendravimą su pasauliu.Tačiau pabrėžė, jog didysis „atradimų ir dovanojimo vajus” buvo apie 1990 metus.
„Mes dabar tvarkome įvairias dėžes, lentynas ir suradome Čikagoje apie 1960 metus įsteigto aeroklubo steigimo dokumento originalą. Taigi, iš to sprendžiame, kad panašūs atradimai jau išsemti, bet žiūrime į jus (Amerikos lietuvius) ir dar tikimės”, sakė lektorius. Jis paminėjo, kad viena moteris iš Bostono jam yra sakiusi, jog jos kaimynas buvo pirmosios Nepriklausomos Lietuvos karo aviatorius, pavarde Lendraitis.
„Kartais su aviacija susijusių žmonių giminėms kokie nors dokumentai ar brėžiniai nebėra įdomūs ir reikalingi, jie dešimtmečiais guli kur nors dėžėse, o muziejui tai gali būti tikras lobis”, – sakė M. Kavaliauskas.
Vėliau paaiškėjo, kad R. Lapas klausimas M. Kavaliauskui nebuvo atsitiktinis: ji jam pateikė tikrą staigmeną. „Draugo” vyr. redaktorė muziejaus vadovui perdavė mūsų laikraščio skaitytojos Danguolės Bielskienės (Markutės) išsaugotą tėčio Kazio Markaus, lakūno ir aviacijos žvalgo lagaminą, kuriuo jis naudojosi tarnyboje 1938–1939 metais. „Mano tėčio atminimas būtų pagerbtas, jeigu lagaminas būtų išsaugotas aviacijos muziejuje”, – perduodama šią dovaną sakė D. Bielskienė, kuri negalėjo dalyvauti susitikime ir dovaną į „Draugo” redakciją atvežė prieš dieną.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Birželio 16 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 47)