Nuo savęs – nepabėgsi. Ir nuo savo genų!

Raimundas Marius Lapas.

Lindrė Šilėnaitė augo toli nuo pagrindinių lietuvių bendruomenių – Austin, Texas, kur iš New Yorko, jai būnant penkerių, persikėlė gyventi jos tėvai, Ugnė ir Algis Šilėnai. Lindrės seneliai – Henrikas ir Stefanija Stasai – buvo žinomi visuomenininkai, Stefanijos Stasienės receptai dažnai pasirodydavo „Moterų gyvenimo” skyriuje „Drauge”. Lindrės tėvai, nors gimę Amerikoje, susipažino Europoje – Vasario 16 d. gimnazijoje Lampertheim. Lindrė savo gyvenimo meilę taip pat sutiko ne Amerikoje. Maža to, paskui dukrą gyventi į Lietuvą, kurioje ji sukūrė šeimą ir įsteigė verslą, persikraustė ir jos tėvai. Apie savojo „aš” paieškas – pokalbis su Lindre Šilėnaite-Pudžiuveliene.

Gyvenimas tarp dviejų vandenų

Kokie tavo pirmieji atsiminimai iš vaikystės JAV?

Prisimenu, kaip rytų pakrantėje prie vandenyno valgydavom omarus, kaip kartą, grįždami po vakarienės vėlai vakare sustojome pasiimti į namus katinuko… Kaip padėdavau mamai darže rauti morkas ir skinti mėlynes… Prisimenu močiutės Stefanijos pasakojimus, kaip teisingai, tvarkingai ir sveikai gaminti maistą. Dar ji užduodavo man išmokti eilėraščių, pamo­kydavo, kaip juos deklamuoti, ir net padarydavo garso įrašą, kad galėčiau išgirsti savo klaidas. Tuo metu gal tai nebuvo pats smagiausias laiko pas močiutę praleidimo būdas, bet dabar esu už tai dėkinga. Suprantu, kad jai buvo svarbu perduoti man lietuviškas tradicijas ir lietuvių kalbą.

Virtualioje erdvėje užtikau Tavo 1990 m. nuotrauką su seneliu ir tėčiu prie Kapitolijaus mūsų sostinėje. Vyrai laiko rankose plakatą „Lithuania Free!” O tu supratai tos demonstracijos esmę?

Tikrai nemanau, kad supratau. Jei nebūtų tos nuotraukos, išvis neatsiminčiau tos dienos. Bet labai džiaugiuosi, kad ta nuotrauka yra.

Gimei New Yorke, augai Texas, dabar turi verslą Vilniuje, o kišenėje – dviejų valstybių pasus. Kas tu iš tikrųjų?

Visų šitų gyvenviečių, kelionių, patirčių mišinys. Čia dar įsilietų vaikystės baleto ir pianino pamokos, plaukimo būreliai, istorijos studijos, kelionės aplink pasaulį, ilgas kankinantis darbas virtuvėje. Labai džiaugiuosi, kad esu turėjusi daug galimybių, esu daug mačiusi ir išbandžiusi.

Austino lozungas – Keep Austin Weird! Tokia miesto nuostata išmokė mane derinti hipišką liberalų stilių ir klasikinį požiūrį. Man visada patiko mintis, kad gali būti kitoks, nebūtinai turi pritapti. O jei keistumas dar ir pliusas – tai išvis puiku.

Su tavo mama Ugne mes susipažinome 1977 metais kartu studijuodami lietuvių kalbos kursuose Vilniaus universitete. Likimas taip susiklostė, kad po daugelio metų ir tu pasirinkai šį universitetą… Ar tam turėjo įtakos tavo tėvai?

Kai pirmąsyk apsilankiau senelių tėvynėje, tėvai pajuokavo – lik čia sudijuoti. Aš tada apie tai tiesiog negalvojau. Man buvo 18-ka, buvau ką tik įs­tojusi į Texas universitetą ir maniau, kad ten priklausau. Grįžusi į Valstijas ir pradėjusi mokslus supratau, kad vis dėlto nerandu sau vietos. Daug pri­sidėjo ir tai, kad nebuvau apsisprendusi, ką studijuoti. Mačiau daug galimybių tiksliųjų mokslų pasaulyje, ypač Austine. Tėvo įtakota bandžiau studijuoti astronomiją, po to biologiją. Tačiau greitai supratau, kad tai ne mano mokslai. Tuomet perėjau į humanitarinius – studijavau literatūrą, istoriją. Gal jei būčiau iš karto įstojusi į kulinarijos mokyklą, nebūčiau niekur išvažiavusi, bet… Nusprendžiau duoti sau laiko apsispręsti. Taip ir pasinaudojau tėvų idėja (aš nuoširdžiai maniau, kad jie juokavo) – pusmetį pastudijuoti Vilniuje.

Taigi Lindrė įstojo į istorijos fakultetą Vilniaus universitete…

Vėlgi – niekada neplanavau būti istorike, tuomet tikrai nežinojau, ko tikėtis iš tų studijų. Bet buvo įdomu. Reikia pripažinti, kad nežinojau daug apie Lietuvos istoriją. Mano bendrakursiai turėjo Lietuvos istorijos pagrindus iš mokyklos, o man teko juos vytis. 

Kokie iššūkiai tuomet buvo didesni – lietuvių kalba ar svetima kultūrinė aplinka?

Pasinerti į kitokią kultūrą buvo labai smagu – naujos kavinės, kitoks maistas, patiko žvalgytis po miestą, apsipirkimas parduotuvėje tapdavo nekasdieniu įvykiu… Sunkiausia buvo klausytis paskaitų ir jas konspektuoti. Rašyti lietuviškai gerai nemokėjau, tai dažnai net angliškai konspektuodavau, kad spėčiau užsirašyti mintį. Nauji draugai daug padėjo, ir taip labai greitai tapome artimais.

Buvau labai laiminga Lietuvoje. Tiesog pajutau, kad lietuviškumas yra mano kraujyje ir aš čia priklausau. Be to, buvo smagu gyventi naujame mieste. Iš Vilniaus buvo lengva keliauti po visą Europą. Vasarą su draugais susipakuodavome ir išvykdavome į Italiją, Ispaniją, Ukrainą…

Na, o kaip sekėsi mokslai?

Studijavau Lietuvos viduramžių istoriją. Magistro darbą rašiau apie P. K. Brzostowski (1739–1827, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės veikėjas, ku­nigas – R. M. L. past.). Buvo labai įdo­mu, bet ir tikra kančia. Teko išmokti lenkų kalbos, sėdėti dienomis archyvuose tarp senų dokumentų ir šifruoti rankraščius. Bet labai džiaugiuosi, kad tai padariau. Tiesa sakant, aš tuo metu neturėjau kito pasirinkimo – likti Lietuvoje norėjau, tačiau pilietybės gauti dar negalėjau. Tad kai mane priėmė magistro studijoms, supratau, jog tai geriausias būdas likti Lietuvoje. Po metų buvo priimtas dvigubos pilietybės įstatymas ir aš juo pasinaudojau.

Prabudo močiutės genas

Tačiau galų gale, kiek suprantu, istorinį mūšį prieš mokslą laimėjo kulinarija?

Mane visada traukė kulinarinis pasaulis. Tiesiog nežiūrėjau į tai kaip į protingą gyvenimo pasirinkimą. Bet pastudijavusi, padirbusi kitur, supratau, kad nepabėgsiu nuo virtuvės. Iš tikrųjų vyras Nerijus (tuo metu dar draugas) paragino mane pabandyti darbą virtuvėje – taip atsidūriau Time restorane. Po poros metų mūsų komanda iškeliavo į naują tų pačių savininkų restoraną Dine. Dar po poros metų nusprendžiau toliau keliauti savarankiškai ir atsidaryti savo restoraną. Tai buvo 2016 m.

Ar Nerijaus kulinariniai gabumai prilygsta Šilėnų moterų dinastijos gabumams?

Labai juokingas klausimas. Tikrai neprilygsta, ir tai yra visiškai gerai. Nerijus studijavo Kultūros istoriją ir antropologiją. Kai mes susipažinome, jis apskritai mažai ką temokėjo daryti virtuvėje. Kaip vienturtis, savarankiškai negyvenęs, gaminti jis niekada neišmoko. Man tai buvo labai juokinga ir nesuvokiama, bet tuo pačiu smagu, nes kitų įsileisti į savo virtuvę nemėgstu. Nors nesilaikome jokių senųjų „socialinių normų”, mūsų namuose aš gaminu maistą, o Nerijus kuo puikiausiai sutvarko indus. Yra buvę, kad užsidegęs mokėsi gaminti firminį „burgerį” ar kepti tobulą „steiką”. Kartu bandome maisto ir vyno derinius, ir Nerijui čia sekasi geriau.

Verslo pradžia buvo – „food truck”, mais­to autobusiukas. Ar pirmasis toks, rie­dėjęs Lietuvos gatvėmis?

„¿Donde? food truck” nebuvo pirmas Lietuvoje, tačiau tais metais buvo didelis jų bumas. Mums tai atrodė kaip ne toks rizikingas būdas pradėti maitinimo verslą – mažesnės pradinės investicijos, mažiau darbuotojų, nesi taip pririštas. Sunkiausia buvo kasdieninė logistika – paruošusi ir pakrovusi maistą su ta milžiniška mašina sukinėdavausi siauromis Vilniaus gatvėmis ieškodama stovėjimo vietos. Tada reikėdavo ją pastatyti neužkliudant kitų mašinų. Atidirbus valandą prie griliaus, reikėdavo viską susipakuoti, nuvalyti ir važiuoti į kitą vietą. Streso, skubėjimo ir baimės buvo daug, bet kažkaip viskas baigdavosi laimingai.

Ir kas buvo pardavinėjama iš „¿Donde?” autobusiuko?

Tex-Mex stiliaus tacos. Meksikoje yra daug regionų su skirtingomis maisto tradicijomis. Texas gyventojai nuo XIX a. pradėjo „skolintis” iš jų virtuvės – kepė kvietines tortillas, naudojo čili pipiriukus, daugiau pupelių ir meksikietiškų daržovių. Kartu su meksikiečių imigracija į šią valstiją susikūrė ir savita Tex-Mex virtuvė. Man, užaugu­siai Texas, ši virtuvė tapo kasdienybe – pusryčiams tacos, penktadienio vakarienei – enchiladas, per Kalėdas – tamales. Pradėdama savo verslą ir nusprendžiau gaminti tokius tacos, kokius Texas gali gauti ant kas antro kampo.

O kaip dėl blynelių – Lietuvoje jų, turbūt, nenusipirksi?

Tortilla yra vienas svarbiausių gero taco komponentų. Meksikoje daugiausiai gaminomos kukurūzinės tortillas. Meksikos šiaurėje ir Texas tortillas kepamos su kvietiniais miltais. Mes daug skaitėme ir bandėme. Pradžioje aš pati maišydavau tešlą, kočiodavau ją ir kepdavau tortillas. Po to tėvai ištobulino receptūrą, įsigijome elektrinę kočioklę. Galiausiai iš Meksikos atsisiuntėme elektrinį presą, skirtą kvietinėms tortillas. Buvo ilga kelionė, bet dabar jau beveik tobulai pavyksta. Šviežios tortillas yra mūsų didžiausias pasididžiavimas. Per dieną sugebame iškepti 400–900 blynelių.

Autobusiuko pavadinimas labai šmaištus ir nusakantis esmę – kur? Kur jo ieškoti, kokioje Vilniaus gatvėje?

To pavadinimo priešistorija tokia. Prieš šešerius metų su vyru keliavome po Centrinę Ameriką. Aš bandžiau išsisukti su savo pradinių klasių ispanų kalbos žiniomis. Vyras mažai tesuprato, bet jam įstrigo žodis „donde” (kur) – gal todėl, kad dažnai klausdavome kelio. Įsileidome tą žodį į savo gyvenimą ir juokaudavome, kad jei kada turėčiau maisto autobusiuką, reikėtų pavadinti jį ¿Dónde? – juk jis vis keistų stovėjimo vietą.

Ar buvo kokia nors ¿Donde? strateginė vieta, labiausiai pelninga verslui?

Prie Amerikos ambasados. Pirmą dieną išvažiavau į gatves labai išsigandusi, neįsivaizduodama ko tikėtis – gal žmonės tiesiog pasijuoks iš manęs, gal jiems bus neskanu, gal nespėsiu gaminti, gal nerasiu kur pastatyti mašiną… Draugė sutiko ateiti į pagalbą – palaikyti mane moraliai. Pirma valanda buvo kaip amžinybė – nulis klientų ir daug keistų žvilgsnių. Pagaliau atėjo viena mergina, amerikietė, nusipirko taco ir sakė sugrįšian­ti su bendradarbiais. Po pusvalandžio priėjo 10 amerikiečių iš ambasados. Išmokau greitai suktis. Po to vis grįždavau prie ambasados porą kartų per savaitę.

Sėkmės formulė – aistra tam, ką darai

Dabar ¿Donde? – jau nebe restoranas ant ratų… Vėl naujas etapas?

Taip. Dvi vasaras dirbau su food truck. Pardavinėjau tacos ne tik Vilniuje – išvažiuodavau į šventes (vestuves, gimtadienius, krikštynas) už miesto. Dažnai autobusiuką užsakydavo darbovietės savo šventėms. Po antros tokios intensyvios vasaros pradėjome ieškoti patalpų restoranui ir 2017 m. spalį atsidarėme Uptown Bazaar (užkandinių centriukas ties Kauno ir Mindaugo gatvių sankryža Vilniuje – R. M. L. past.). Tai buvo puikus kitas žingsnis: 6 kv. m., nei per daug, nei per mažai. Galimybė toliau vystyti tacos idėją. Uptown Bazaar mes išbuvome iki 2020 m. kovo. Mums ten labai gerai sekėsi, bet mes tiesiog „išaugome” iš tos vietos. Tik 6 kv. m. ir labai daug klientų. Dar 2019 m. išsinuomavome patalpas kitoje gatvės pusėje, įrengėme virtuvę ir ten paruošdavome visą maistą.

Bet buvo aišku, kad laikas kraustytis kitur. Norėjosi dirbti visiškai savarankiškai, norėjosi patalpų, kuriose atsirastų vietos menui. Ir taip, per tris mėnesius atlikę remontą, 2020 m. balandžio viduryje atidarėme restoraną T. Ševčenkos gatvėje.

Būtent jame teko apsilankyti ir man. Didelį įspūdį pa­darė interjeras, autentiški serviravimo indai. Maloniai aptarnaujantis personalas, tarp jų ir pati savininkė Lind­rė.

Dėl interjero reikia tėvams padėkoti. Su mama naktimis diskutuodavome apie baldus, sienų spalvas, medžiagas. Jie kartu važiavo į parduotuves, padėjo išsirinkti reikalingus daiktus, padėjo įsirengti.

Kokius patiekalus siūlote klientams, kas labiausiai patinka jums patiems?

Šiuo metu mūsų meniu yra 6 skirtingi tacos, taip pat carnitas, kiti Tex-Mex virtuvei charakteringi patiekalai. Ir vis įvedame ką nors naujo. Neseniai pradėjome kepti „chicken fried steak” – tai jautienos kepsnys tešloje, pateiktas su baltu pipiriniu padažu, bulvių koše ir šviežiomis daržovėmis. Tipiškas tek­sasietiškas patiekalas, kurį dažnai valgydavome, kai gyvenome Amerikoje. Daug planų turime žiemai – gaminsime chile ir kitus Tex-Mex troškinius, sriubas, tamales, meksikietišką karštą šokoladą…

Kalbant apie mėgstamiausius, man ir Nerijui labiausiai patinka „Austinas” – su kumpiu, kiaušiniu ir sūriu. Tėvams labai patinka carnitas ir pupelės su sūriu.

Su kokiomis bėdomis susidūrėte gamindami savo patiekalus Lietuvoje? Ar lietuviški produktai tam tinkami? O gal tenka kai kuriuos ingredientus atsisiųsti iš užsienio, pvz. JAV ar Meksikos?

Beveik visus reikalingus produktus randame čia, Vilniuje. Tex-Mex virtuvė yra lankstesnė nei meksikiečių, tad galime prisitaikyti. Miltai, daržovės, mėsa, kurią naudojame – vis­kas lietuviška. Padažus, prieskonių mišinius, marinatus gaminame patys. Atrandame naujų tiekėjų ir augintojų, tad kokybė vis gerėja. Autentiškų džiovintų čili pipiriukų Lietuvoje nėra – juos importuojame. Bet jau kai kas Lietuvoje pradeda auginti įvairių rūšių aštrių čili pipirų, tad šviežių po truputį gauname. Būtų galima atrasti Lietuvoje ir džiovintų čili ar meksikietiškų padažų, bet mums reikia didelio kiekio.

Kiek kartų praėjau pro tavo restoraną, tiek jį buvo apspitę taco mėgėjai. Ar daug žmonių užsisako maisto išsinešimui?

Sakyčiau, apie 15 procentų. Dabar daug ką pakeitė virusas ir karantinas. Karantino metu mes gaminame tik išsinešimui į namus. Vasarą, kai buvo atidaryta lauko terasa, beveik visi valgydavo restorane. Tai žymiai smagiau – visi geria „Margaritas”, neskuba, bendrauja.

Iš tiesų, prie tavo skanių patiekalų labai tinka gaivi „Margarita”. Ar siūlote dau­giau regioninių gėrimų?

Tiesą pasakius, daugiau tuo tarpu neturime. Norėčiau importuoti teksasietišką alų, tačiau reikės prie to dar padirbėti. Austino kavinės ir gyventojai labai vertina vietinius produktus, gamintus mažais kiekiais, kokybiškai. Mes tęsiame tą Austino tradiciją, serviruodami mažos daryklos „Kuro Aparatūros” alų, dviejų vaikinų gaminamą kombuchos gėrimą ir Europos smulkių vynuogynų natūralų vyną.

Ar turi konkurentų?

Nežinau, reiktų klientų paklausti.

Lindre, esi keliauninkė. Apsilankei Europoje, Azijoje, Amerikoje… Ar pavyksta pritaikyti kelionėse patirtus kulinarinius įspūdžius savo virtuvei?

Taip. Esame sugalvoję visokių keistų tacos po kelionių. Japonija gal mažiausiai yra įtakojusi receptūras. Anksčiau daugiau eksperimentuodavome. Gamindavome tacos su jautienos liežuviu, cochinita pibil, klasikinius šventinius patiekalus. Po kelionių, naujai įkvėpta, sugalvodavau receptus su keptomis daržovėmis, šviežiu sūriu, riešutais, marinuotomis daržovėmis prie mėsos. Ir lietuviški baravykai labai tinkami, tik, užsiimant tokiais gourmet receptais, reikėtų mažesniais kiekiais gaminti tacos. Bet klientai ryškiai yra išrinkę savo mėgstamiausius tacos, ir dabar negalime jų atsisakyti.

Kaip pandemija paveikė tavo verslą?

Atsidarėmė pandemijos metu, per pirmąjį karantiną. Tai leido mums po truputį įsibėgėti. Dabar šiek tiek baisiau, galvosūkis, kaip išlaikyti apyvartą.

Pokalbio pabaigai, intymus ir paslaptingas klausimas – ką Lindrė ir Nerijus valgo grįžę namo po darbų?

Pastaruoju metu bandome valgyti daugiau žuvies. Štai pagaminau menkę – keptą orkaitėje, su žaliosiomis alyvuogėmis, karamelizuotomis paprikomis ir šviežių žolelių bei alyvuogių aliejaus padažu. Penktadieniais dažnai valgome picą iš mūsų mėgstamiausios picerijos Naujamiestyje. O mūsų „nuodėmingas malonumas” yra „triple cream” sūriai iš Prancūzijos.

Vilniečiai bičiuliai patvirtino, kad per Kalėdas restorane vyravo šventiška nuotaika, akį traukė lemputėmis papuošti kaktusai. Linkiu atlaikyti karantino išbandy­mus ir sėkmingai sulaukti pavasario, kai staliukai vėl „iškeliaus” į gatvę ir gerbėjai galės smaguriauti savo mėgstamais taco.