Lemiamas Lietuvos momentas: Trisdešimt metų po Sausio 13-osios

Viktoras Nakas.

Nors ir nerealiai skamba, įsivaizduokime, kad jūsų vietinis universitetas JAV ėmė ir pasiūlė kursą iš modernios Lietuvos istorijos. Žinoma, su dideliu noru į tą kursą įsirašėte ir dabar atėjo laikas rašyti baigiamąjį egzaminą. Štai pirmas egzamino klausimas: „Kokios buvo penkios įžymiau­sios datos dvidešimto amžiaus Lietuvos istorijoje? Paaiškinkite, kodėl?”   

Kaip į tą klausimą atsakytumė­te?

Spėju, kad dvi datos, pažyminčios Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą – 1918 m. vasario 16-toji ir 1990 m. kovo 11-toji – atsirastų kiekvie­no egzaminą laikančiojo sąraše. Po to nuomonės išsiskirtų. Aš būčiau labai linkęs parinkti 1991 m. sausio 13-ąją kaip trečią pagal svarbą įvykį XX amžiaus istorijoje. Kadangi tos datos trisdešimtoji sukaktis jau prieš akis, galbūt tinkamiausias būdas įvertinti tą įvykį yra iš naujo įsigilinti į jo smulkmenas, apmąstyti, kaip jame atsispindi tragedija ir pergalė, ir bandyti įver­tinti jo poveikį Lietuvoje ir už jos ribų. 

Prieš sutelkiant dėmesį į Vilnių, prisiminkime nuostabius pakeitimus Europoje paskutiniaisiais Šaltojo karo metais, įtakojusiais įvykių raidą Lietuvoje. Michailas Gorbačiovas, tapęs SSRS Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi (1985 m. kovo mėn.), pasi­ryžo įvesti toli siekiančią programą, kurios tikslas – atgaivinti sustingusią komunistinę santvarką. Jis palaipsniui atpalaidavo pančius, kuriais komunistų partija buvo suvaržiusi visuomenę, įsipareigojo sumažinti branduolinę ginkluotę bei kariuomenės dislokavimą Europoje  ir leido centrinės Europos šalims išsisukti iš sovietinės orbitos. Kulminacinis taškas pasiektas, kuomet Gorbačiovas nesipri­šino, kai suvienyta Vokietija įstojo į NA­TO (1990 m. liepos mėn.).

Atviras konservatyvių komunistų pasipriešinimas Gorbačiovo iniciatyvoms įvesti mažiau represyvią ir militaristinę santvarką pasireiškė 1988 metais ir intensyvėjo 1990 ir 1991 metais. Tuo tarpu sovietų vadas laviravo tarp griežtų komunistų ir reformatorių savo artimame rate, tai vienais, tai kitais manipuliuodamas. Nors Gorbačio­vas buvo linkęs menkai teprieštarauti Varšuvos pakto dezintegracijai, jis buvo nenumaldomai priešiškas tautų, esančių vidinėje sovietų imperijoje, bandymams pareikšti pretenzijas į tautinę autonomiją. Kai Lietuva tapo pirmąja vadinamąja sovietine respublika, paskelbusia nepriklausomybę kovo 11 d., Gorbačiovas įvedė ekonomi­nę blokadą, kuri, jo manymu, turėjo sukelti liaudį prieš Lietuvos valdžią.(1) Jis manė, kad tautinis sąmoningumas esąs „falšyva idėja” ir todėl lietuviai pasiduos ekonominiam bei kariniam spaudimui.(2) Po 75 dienų trukusios blokados, kuri buvo paženklinta ekoniminių sunkumų, kilusių Lietuvos gyventojams, ir Gorbačiovo sugėdinimu, nes jam nepavyko įvairiais gąsdinimais parklupdyti Lietuvos valdžios, abi pusės priėmė laikiną kompromisą, kuris, deja, neišvedė  jų iš derybų aklavietės dėl nepriklausomybės.

Nepriklausomybės paskelbimo pasekmės Lietuvai galėjo būti kur kas blogesnės. Kovo 22 d. Politbiuro posėdy­je Gorbačiovas  atmetė vieno generolo pasiūlymą įvesti prezidentinį valdymą Lietuvoje.(3) Tą pačią dieną SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas pažymėjo dienoraštyje: „Būti pasiruošusiems  perimti televizijos centrą.” Balandžio 9 d. pridėjo šiuos įrašus: „Bendras streikas! Telegrama bus siunčiama jiems panaikinti rezoliucijas, atstatyti konstituciją”, „Maždaug 200 ginkluotų vyrų, Salėje ir Aukščiausiojoje Taryboje”, ir „Leidykla priklauso SSKP – pasisavinti ją!”(4) Šios trumpos pastabos pranašavo puolimo planą, kuris išsipildė Lietuvoje po devynių mėnesių.

Be Lietuvos, Gorbačiovo padėtį dar apsunkino kiti įvykiai, kurie užginčijo sovietinės valstybės viršenybę. Birželio mėnesį Rusijos respublika paskelbė savo suverenitetą. Spalio mėnesį Rusija ir Ukraina paskelbė, kad jų įs­tatymai turi viršenybę prieš SSRS įstatymus. Pasak buvusio JAV prezidento George H.W. Busho patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojo, „suvokimas, kad Sovietų Sąjunga slysta iš jo gniaužtų, lygiai kaip Rytų Europa buvo išslydusi, paskatino Gorbačiovą šiuo momentu [1990 lapkritį] radikaliai pakeisti savo politinę poziciją ir siekti santarvės su konservatoriais.”(5) Tai pasitvirtino kelios dienos prieš Kalėdas. Viešai pareiškęs, kad „ateina diktatūra”, užsienio reikalų ministras Eduardas Ševarnadzė atsistatydino.(6)

Išaušus naujiems metams, Lietuva tebebuvo vienintelė respublika, paskelbusi visišką lūžį santykiuose su Maskva ir todėl tebebuvo senųjų komunistų dėmesio centre. Pamatus ryžtingiems kariniams veiksmams inspiravo Gorbačiovo gruodžio 1 d. prezidentinis dekretas dėl karinės prievolės vykdymo per visą SSRS.(7) Gynybos ministro Jazovo sausio 7 d. įsakymu  sovietų desantininkai iš Pskovo divizijos atvyko į Lietuvą ieškoti dezertyrų ir jaunuolių, vengiančių karinės prievolės. Pasak vieno Amerikos lietuvio, tuo metu  buvusio Lietuvoje, tai buvo klasta: „Nebuvo jokios kampanijos surasti atsisakančių tarnauti, ir vietos valdininkai negavo jokių įsakymų iš Maskvos tai daryti.”(8)   

Pretekstą kitam revanšistų  žingsniui davė Lietuvos ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė. Prieštaraudama Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos norams (9), ji paskelbė, kad maisto produktų kainos, iki šiol valdžios subsidijuojamos, bus pakeltos daugiau kaip 300 nuošimčių. Kitą dieną prosovietinės organizacijos „Jedinstvo” nariai šturmavo parlamento pastatą, reikalaudami Prunskienės valdžios atsistatydinimo ir Aukščiausiosios Tarybos paleidimo. Nors jiems pavyko įsibrauti į pastato pirmąjį aukštą, sargai juos išvarė lauk. Taigi Jazovo pavasario mąstymai apie galimus veiksmus Lietuvoje susidūrė su pirmąja nesėkme.

Aukščiausioji Taryba atšaukė mais­to produktų kainų padidėjimą ir Prunskienė atsistatydino. Kremlius sie­kė išnaudoti Lietuvos politinį nesta­bilumą. Sausio 10 d. Gorbačiovas pateikė ultimatumą Lietuvos parlamentui, reikalaudamas „nedelsiant ir visiš­kai atkurti SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijų galiojimą ir atšaukti priimtus antikonstitucinius aktus”. Jis grasino įvesti prezidentinį valdymą. Sausio 11 d. rytą sovietų kareiviai užgrobė Spaudos centrą Lietuvos sostinė­je; septynios aukos atsidūrė ligoninėje. Tos dienos popietę  Juozas Jermalavičius,  ideolo­gas vadinamosios „naktinės partijos” – komunistų pada­linio, kuris Kremliui liko ištikimas po to, kai Lietuvos Komunistų partija atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos 1989 metais – paskelbė, kad įsteigtas anoniminis Nacionalinis gelbėjimo komitetas, kuris „priims pilną atsakomybę už respublikos likimą.”(10)  Tą naktį  vėlai du lėktuvai iš Mask­vos nusileido Vilniaus oro uoste. Juose buvo Alfa nariai – elitinis būrys, kuriam tiesiogiai vadovavo KGB viršininkas Vladimiras Kriučkovas. Tuo tarpu sovietų kariuomenė jau buvo už­dariusi Vilniaus oro uostą plačiajai visuomenei ir sustabdžiusi geležinkelio judėjimą.

Po vidurnakčio sausio 13 d. sovie­tų pajėgos žengė prie dviejų komunika­cijos centrų: Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pasta­tų. Jie susidūrė su tūkstančiais begink­lių civilių, kurie, paklusdami Aukščiau­siosios Tarybos pirmininko Vytau­to Landsbergio raginimams, buvo suplaukę į tas vietas, kurios buvo jų kertiniai demokratinės santvarkos akme­nys. Sovietų desantininkams, kuriuos lydėjo tankai ir šarvuočiai, buvo paves­ta skinti taką, kad Alfa būrys galėtų užgrobti du taikinius.

Nors Alfos specialybė buvo įkaitų išlaisvinimas, teroristų neutralizavimas ir pastatų užgrobimas (11), neteisminiai veiksmai taip pat buvo jai nesvetimi; pavyzdžiui, 1979 metais ji sėkmin­gai įvykdė užduotį nužudyti Afganistano prezidentą.(12) 

Prasidėjus šturmui, dvylika civilių buvo nužudyti vietoje, sušaudyti ar sutraiškyti tankų vikšrų; dar du sužalotieji mirė ligoninėje. Vienas Alfos narys žuvo puolime prieš radijo ir televizijos pastatus, matyt atsitiktinai nušautas kito puoliko.(13)

Po žudynių iš sovietų tankų nuskambėjo juostoje įrašytas Jermalavičiaus pranešimas, kad Nacionalinis gelbėjimo komitetas perėmęs respublikos vadovavimą. Aukščiausiosios Tarybos nariai tupėjo parlamento rūmuo­se, laukdami puolimo prieš juos. Vis dėlto naujos atakos nesulaukė. Nacionalinio gelbėjimo komiteto įtaka įvykių eigai po nužudymų pasirodė esanti net mažesnė nei laikina.

Kodėl taip įvyko? Atrodo, kad sąmokslo rengėjai apsiriko dėl pasipriešinimo masto, kurį sukėlė jų veiksmai. Suprantama, kad tiek metų po tragiškų sausio įvykių  istorinėje atmintyje ryškiausiai išlikę tie 14 piliečių, kurie mokėjo savo gyvybe gindami laisvę. Tačiau taip pat svarbu nepamiršti, kad daugiau nei 500 žmonių buvo gydomi dėl tą naktį patirtų sužalojimų.(14) Kaip balandžio mėnesį M. Gorbačiovas neteisingai apskaičiavo galimą savo ekonominės blokados potencialą, taip ir kariuomenė, KBG ir vietos komunistų ekstremistai neteisingai įvertino savo žiaurios prievartos panaudojimo efektyvumą. Nei vienas, nei kitas neįbaugino lietuvių atsisakyti savo išrinktos valdžios. Jei perversmo rengėjai buvo numatę, kad Gorbačiovas pasinaudos suirute įvesti prezidentinį valdymą ir suspenduoti Lietuvos parlamentą, jiems teko nusivilti jo dvejonėmis.(15) Po to vienintelis kelias į priekį pučistams buvo išlieti daug daugiau kraujo. Jie irgi sudvejojo.

Kitas dalykas, į kurį perversmo planuotojai per mažai atsižvelgė, buvo tai, kad jų veiksmai atsidūrė dėmesio centre. Ne veltui jie buvo nusprendę pulti televizijos bokštą antrą valandą ryto, kai buvo galima tikėtis, kad dauguma žmonių bus savo lovose, giliai įmigę.

Sąmokslininkai, ko gero, įsivaizdavo, kad Lietuvos gyventojai iš ryto atsibudę išgirs žinias, kad per naktį buvo įvestas naujas, Maskvai lojalus režimas ir kad pasipriešinimas šiam fait accompli bus bergždžias. Vietoj to gilios nakties metu kraupų vaizdą, kai buvo nušauti, sumušti ir sutrypti beginkliai gynėjai, išvydo būrys Vakarų korespondentų, ankstesnėmis dienomis atvykusių į Vilnių, politinės audros debesims ten besikaupiant.(16) Nors sovietų kareiviai tą savaitę grėsmingai bastėsi po Vilniaus gatves, niekas nesivargino hermetiškai uždaryti miesto nuo pašaliečių.

Galbūt generolai prognozavo, kad nereikia per daug rūpintis liudininkams iš užsienio pašalinti. Vakarai, jų ma­nymu, buvo  susirūpinę dėl artėjan­čio karo, siekiant išlaisvinti Kuveitą iš  Saddamo Husseino. Vakarų žiniasklaida daug dėmesio skyrė artėjančiam sausio 15 d. terminui, per ku­rį Irakas turėjęs pasitraukti arba sulaukti tarptautinės karinės atakos. Prezidento Busho įsitikinimu, Gorbačiovo sutikimas buvo labai svarbus kampanijos už Kuveito laisvę sėkmei. Pasak Busho patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojo, Gorbačiovas sausio 11 d. paskambino prezidentui ir nesėkmingai ragino atidėti ataką prieš Iraką, siekdamas nuraminti sovietų lyderį, „Bushas tąkart sumenkino nuogąstavimus dėl Baltijos šalių ir toliau tai darė.”(17) Bet išėjo taip, kad Vakarų žiniasklaida puikiai sugebėjo vienu metu nušviesti įvykius ir Kuveite, ir Lietuvoje ir nebuvo linkusi sušvelninti dėmesio, nukreipto  į tuos du pasaulio kam­pus. Žiniasklaidos dėka perversmo vykdytojai patyrė didelį smūgį savo įvaizdžiui.

Televizijos ir fotografiniai Vilniaus aukų vaizdai rikošetu šokinėjo tarp Maskvos ir Washingtono bei už jų ribų. Kai sausio 13 d. prezidentas Bushas grįžo iš Camp David rezidencijos, jis, išlipęs iš sraigtasparnio ant Baltųjų rūmų pievelės, paklausė savo laukian­čios patarėjos sovietiniams reikalams apie Vilnių: „Ar labai ten blogai?” Ji atsakė: „Baisu. Jie su tanku per­važiavo 13-os metų mergaitę.”(18)   Tuo tarpu vyriau­siasis Gorbačiovo užsienio politikos padėjėjas pasakojo, ką tą dieną matė maskviečiai: „Televizija rodė tankus Vilniuje, jų bokšteliams sukant ginklus, nukreiptus į minias, merginą, kuri buvo sutraiškyta po vikš­rų, senį, kuris buvo nušautas iš labai arti.”(19) Aptariama „mergina” iš tikrųjų buvo 23 metų Loreta Asanavičiūtė, vienintelė moteris, žuvusi tą naktį. Jos kraupi mirtis tarsi įsmigo į pasaulio sąmonę.

Maskvoje prasidėjo sujudimas. Gor­bačiovas teigė, kad per ataką Vilniuje jis miegojo ir pabudo tik jai pasibaigus. Kai JAV žurnalistas vėliau paklausė vieno iš buvusių Gorbačiovo patarėjų, ar šis paaiškinimas tikėtinas, pastarasis atsakė: „Nebūkite naivus.”(20) 

Gorbačiovas dar labiau užaštrino padėtį, teigdamas, kad kaltė Vilniaus tragedijai tenka Landsbergiui ir jo šali­ninkams dėl „naktinio konstitucinio perversmo” surengimo.(21)   

Prezidentui Bushui parengtoje įs­laptintoje Vilniaus įvykių santraukoje CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba) priėjo išvadą, kad labai tikėtina, jog Gorbačiovas davė sutikimą dislokuoti Pskovo desantininkus Vilniuje ir, jei jis ir neįsakė šaudyti žmonių, buvo „strategiškai, jei ne taktiškai” atsakingas už įvykusias mirtis.(22) Maskvos gyventojai, nuo paprastų piliečių iki įtakingų reformatorių, buvo mažiau santūrūs. Pasibjaurėję įvykiais Lietuvoje, komunis­tų partijos nariai sugrąžino savo partijos bilietus; kiti maskviečiai pasmerkė Gorbačiovą kaip „niekšiško režimo lyderį”, „didžiausią mūsų laikų melagį”.(23 ) 

Praėjus daugiau nei dviem dešimt­mečiams po 1991 m. sausio mėnesio užpuolimo vienas istorikas taip apibendrino tikėtiną Gorbačiovo kaltę: „… greitai kilo įtarimas, kad net jei jis ir neužsakė [išpuolio], jis nusprendė jam neužkirsti kelio.”(24) 

Vilniaus košmaro dėka Gorbačiovo reputacija tapo smarkiai apjuodinta ir jo politinė padėtis susilpninta. Sausio 13-tą d. Borisas Jelcinas nuvyko į Taliną susitikti su trijų Baltijos šalių vadovais. Jie pasirašė pareiškimą pripažindami vienas kito valstybės suverenitetą ir įsipareigodami plėtoti santykius „remdamiesi tarptautine teise”, t. y. kaip nepriklausomos šalys.(25)  Taip buvo įkalta dar viena vinis į centrinės sovietų valdžios karstą.

Tuo tarpu perversmo vykdytojai puolė  slėpti savo pėdsakus. Jie paleido antį, kad išpuolis neva buvo Vilniaus karinės įgulos vado sumanymas.(26)  Jie nuslėpė žuvusio „Alfa” dalinio lei­tenanto tapatybę, neteisingai apibū­dindami jį kaip desantininką, nes priešingu atveju jis ir jo būrys būtų bu­vę atsekti tiesiai į jų viršininką – KGB vadą Kriučkovą Maskvoje.(27)   

Iš tikrųjų nesėkmingą sausio perversmą naktį iš sausio 12 į 13 dieną ko­ordinavo penki žmonės, susirinkę Gorbačiovo štabo viršininko kabinete.(28) Vėliau visi jie nusigręžė nuo Gorbačiovo ir atliko svarbų vaidmenį stengiantis jį nuversti rugpjūčio mėnesį. Nesugebė­ję imperijos periferijoje sustabdyti reformų ir demokratizacijos proceso žiemos metu, jie nusprendė, kad vasarą turėtų vėl bandyti, šį kartą centre. Bet Vilniaus tragedija pakeitė jėgų pusiausvyrą taip, kaip galėjo numatyti, ko gero, nedaugelis. Gorbačiovui esant na­mų arešte Kryme, pasipriešinimas perversmui Maskvoje buvo sutelktas į Rusijos parlamento pastatą (Baltuosius rūmus), kur Borisas Jelcinas ir kiti vadovavo demokratinėms jėgoms.   

Kaip ir Vilniuje, tūkstančiai pilie­čių apsupo pastatą, pasirengę naudoti savo kūnus kaip skydus, apsaugant savo laisvę. Dar kartą iš aukštųjų kariuomenės ir KGB sluoksnių buvo įsakyta pasirengti ginkluotam šturmui. Šį sykį išėjo kitaip. Alfa nariai buvo nusivylę dėl niekšingo jų panaudojimo Vilniuje ir pasipiktinę dėl aukštųjų viršininkų pastangų išsižadėti mirusio jų bendražygio KGB leitenanto. Karininkai niršo ant Vilniaus perversmo sąmokslininkų dėl to, kad jie išnaudojo vietos kariuomenės vadą kaip atpirkimo ožį, užuot patys prisiėmę atsakomybę dėl savo nepavykusių politinių machinacijų. Maskvoje Alfos rinktinė ir kariniai daliniai atsisakė vykdyti įsakymus. Perversmas žlugo. Kaip sakė vienas „Alfa” dalinio pulkininkas, „Vilnius buvo paskutinis lašas … Jei ne Vilnius, nebūtume atsisakę šturmuoti Baltųjų rūmų.”(29) 

****

Praėjus 30 metų, kokią reikšmę turėtume  skirti 1991 m. sausio 13-tai dienai? Spėju, kad lietuviams tėvynėje ir diasporoje, tiesiogiai ar iš tolo vaizduotėje patyrusiems tą įvykį, tai tebėra galingų emocijų šaltinis: liūdesys, pyktis ir pasididžiavimas. Žinau, kad taip yra mano atveju. Vartydamas vaizdinę knygą, kurią 1991 m. JAV Lietuvių Bendruomenė paskubėjo išspausdin­ti, kad sauso 13-osios žudynės būtų atskleistos visame jų siaubingume, vis dar esu sujaudintas, kai žiūriu prie Sporto arenos ties Neries upės išrikiuotų gedinčiųjų nuotrauką ir perskaitau antraštę: „500 000 žmonių atėjo pagerbti skerdynių prie radijo ir televizijos bokšto aukų.” Pusė milijono žmonių – tai gedinčios tautos apoteozė. Ir štai tas žodis – skerdynės. Aš iki šiol vengiau jį naudoti, suprasdamas, kaip lengvai toks galingas žodis gali būti atmestas kaip hiperbolė, sumenkinant apibūdinamų įvykių patikimumą. „Žudymas” ir „tragedija” yra mažiau provokuojantys žodžiai; „skerdynės” reiškia beatodairišką ir brutalų žmonių žudymą. Žinoma, lietuviai  kaip aukos  tu­ri teisę šį žodį pasisavinti – šiuo atveju nėra reikalo skrupulingai malšinti emocijų. Bet įdomu tai, kad ne tik mes pavadinome tai, kas įvyko prie televizijos bokšto, skerdynėmis. Istorikas Michael Beschloss ir žurnalistas Strobe Talbott savo 1993 m. knygoje apie Šal­tojo karo pabaigą rašo: „Skerdynių metu JAV vis dar buvo šeštadienio vakaras.”(30)  2015 m. išleistoje knygoje ta pačia tema britų istorikas Robert Service rašo apie vaidmenį, kurį Gorbačiovas „galbūt atliko Vilniaus skerdynėse”.(31) Vardan istorinės tiesos svarbu, kaip išpuolis prieš televizijos bokšto prisimenamas – ir emociškai, ir objek­tyviai. „Skerdynės” išlaikė laiko išban­dymą ir įsitvirtino istorijos metraštyje.

Antroji įžvalga yra ta, kad, nepaisant JAV pagarsėjusio posakio „istorijos lankas linksta link teisingumo”, nėra jokių garantijų, kaip greitai tas lankas links. Tereikia tik pažiūrėti į baltarusių atvejį. Jei paprasti piliečiai, susirinkę prie Vilniaus bokšto, būtų nusprendę vis dėlto nebūti skydais ir būtų išsisklaidę dar prieš prasidedant šaudymui, „Alfa” padalinys už pusės metų būtų nedvejojęs įsiveržti į Rusijos Baltuosius rūmus. Tada galbūt naujasis imperijos vadas, panašus į Leniną ar Staliną, būtų pakeitęs Gor­bačiovą ir išgelbėjęs SSRS, pasikliaunant naująja, bet pažįstama teroro banga. Galbūt iki 1991 m. Kalėdų Lands­bergis ir Jelcinas jau būtų žuvę arba kentėtų kažkur Gulage.

Trečioji ir paskutinė įžvalga — nors tuo metu nebuvo akivaizdu, sausio 13-oji buvo Lietuvos kovos dėl nepriklausomybės atstatymo kulminacinis taškas. Dešimt mėnesių anksčiau įvykęs kovo 11 d. pareiškimas bu­vo tuo metu svarbiausias lūžis Lietuvos istorijoje po Antrojo pasaulinio karo. Bet tai nebuvo lemiamas įvykis atkuriant nepriklausomybę. Yra vienas dalykas balsuoti už laisvę prie balsadėžės. Visai kas kita ­– išsitiesus nepaklūstant, be ginklo, sutikti prieš akis stovintį tanką su besisukančiu bokšteliu ir kareivį su automatiniu šautuvu, nukreiptu į tavo galvą. „Gyvenk laisvas arba mirk” – skelbia gerai žinomas vienos JAV valstijos (New Hampshire) šūkis. Tai pasirinkimas, dėl kurio Lietuvos piliečiai grūmėsi tą sausio naktį. Tuo lemiamu momentu  jie tvirtai apsisprendė išlikti laisvi bet kokia kaina. Jie ne tik apsaugojo savo demokratiją; jų veiksmai po aštuonių mėnesių pakeitė istorijos eigą. Būtent dėl to pūvanti santvarka, kurioje šimtai milijonų žmonių buvo priversti išgyventi begales nepriteklių ir deformacijų, pagaliau sužlugo. Mes niekada neturėtume to pamiršti.

1. Philip Zelikow and Condoleeza Rice, To Build a Better World: Choices to End the Cold War and Create a Global Commonwealth [Kurti geresnį pasaulį: pasirinkimai užbaigti šaltąjį karą ir sukurti globalinę bendriją] (New York: Hatchette Book Group: 2019) p. 257.

2. Alfred Erich Senn, Gorbachev’s Failure in Lithuania [Gorbačiovo sužlugimas Lietuvoje] (New York: St. Martin’s Press, 1995) p. 99.

3. Robert Service, The End of the Cold War: 1985-1991 [Šaltojo karo pabaiga: 1985–1991] (New York: Public Affairs, 2015), p. 460.

4. Michael Dobbs, Down with Big Brother: The Fall of the Soviet Empire [Šalin didįjį brolį: sovietų imperijos žlugimas]  (New York: Alfred A. Knopf, 1997) p. 347.

5. Robert M. Gates, From the Shadows: The Ultimate Insider’s Story of Five Presidents and How They Won the Cold War [Iš šešėlių: svarbiausiose užkuliuose dirbusio istorija apie penkis prezidentus ir kaip jie laimėjo Šaltąjį karą] (New York: Simon & Schuster, 1996) p. 518.

6. Michael R. Beschloss and Strobe Talbott, At the Highest Levels: The Inside Story of the End of the Cold War [Aukščiausiose lygmenyse: Šaltojo karo pabaigos istorija] (Boston: Little, Brown and Company, 1993) p. 294.

7. Gražina Miniotaitė, Retracing Lithuania’s Steps Toward Independence [Atkuriant Lietuvos žingsnius nepriklausomybės link], Draugas News, February 15, 2015, p. 16

8.  Senn, p. 127.

9. Bronislovas Kuzmickas, Išsivadavimas: Užsienio Politikos Epizodai, 1998–1991 (Vilnius:  Apostrofa, 2006) p. 106

10. Miniotaitė, p. 16.

11. Dobbs, p. 338-339.

12. Jack F. Matlock, Jr., Autopsy on an Empire: The American Ambassador‘s Account of the Collapse of the Soviet Union [Imperijos skrodimas: Amerikos ambasadoriaus istorija apie Sovietų Sąjungos žlugimą] (New York: Random House, 1995), p. 454.

13.https://en.wikipedia.org/wi­ki/Janua­ry_Events_(Lithuania).

14. Arunas Liulevicius and Thomas Remeikis (editors), The Gift of Vilnius: A Photographic Document in Defense of Freedom [Vilniaus dovana: fotografinis dokumentas laisvei apginti] (Chicago: Public Affairs Council, Lithuanian American Community, Inc.) p. 79.

15. Dobbs, p. 348.

16. Senn, p. 137.

17. Gates, p. 499

18. Beschloss and Talbott, p. 308.

19. Anatoly Chernyaev, My Six Years with Gorbachev [Mano šešeri metai su Gorbačiovu] (University Park, PA: The Pennsylvania State University Press, 2000) p. 318.

20. David Remnick, Lenin‘s Tomb: The Last Days of the Soviet Empire [Lenino kapas: paskutinės sovietų imperijos dienos] New York: Vintage Books, 1994) p. 395.

21. Beschloss and Talbott, p. 308-309.

22. Ibid., p. 309.

23. Chernyaev, p. 319.

24. Service, p. 483.

25. Matlock, p. 457.

26. Senn, p. 138.

27. Dobbs, p. 341.

28. Ibid., p. 347.

29. Senn, pp. 138–139; Dobbs, p. 401.

30. Beschloss and Talbott, p. 305.

31. Service, p. 483.

2020.XII.18