Pasaulio lietuvių centre – permainos

Pasaulio lietuvių centras – tai ištisas lietuviškas miestelis, kuriame mokomasi, repetuojama, sportuojama, meldžiamasi, švenčiama, posėdžiaujama ar tiesiog susitinkama. Tai įvairių lietuviškų organizacijų, klubų, lietuviškų mokyklų namai. Penkiolika metų beveik kasdien šį didelį pastatą gero šeimininko žvilgsniu apžvelgdavęs PLC valdybos pirmininkas Linas Gylys centro raktus ir atsakomybę perdavė kitam žmogui – centro tarybos nariui Dainiui Petroniui.

Turime didelį turtą

2023 metų gegužės 11 diena Pasaulio lietuvių centrui (PLC) įsimins kaip pokyčių diena. Linas Gylys valdybos pirmininko vairą perdavė PLC tary­bos nariui Dainiui Petroniui.

Ištisus penkiolika metų, jei tik nebūdavo išvykęs, Linas kasdien užsukdavo į PLC, apeidavo jį patikrindamas ar viskas tvarkoje, padėdavo rūpimais klausimais, pakalbindavo darbuotojus ir lankytojus, o svečiams surengdavo praeities istorijomis apipintą ekskursiją po šį lietuvybės židinį. Su Linu Gyliu šį svarbų jo gyvenimo laikotarpį apžvelgia Rasa Statulevičienė.

Linai, kaip ir kada Pasaulio lietuvių centras atsirado jūsų gyvenime?

Jis atsirado mano gyvenime nuo įsigijimo ir tai įtakojo daug priežasčių. Mes gyvenome netoliese, auginome vaikus, todėl, kai tik PLC įsikūrė lietuviškos mokyklos, vaikai pradėjo jas lankyti. Kita priežastis buvo tai, kad administracijoje dirbo mano žmona Dana. Centrui kuriantis daug sprendimų reikėjo priimti, daug problemų išspręsti. Labai dažnai kartu su Dana svarstydavome, kaip viską padaryti ge­riau.

Netrukus po PLC įsigijimo iš Lietuvos pradėjo sklisti žinios, kad mūsų šalis ruošiasi atgauti nepriklausomybę. PLC, dabartiniame Lietuvių Fondo konferencijų kambaryje, buvo įkurtas štabas, kur mes, Amerikos lietuviai, aktyviai dirbome, kad Lietuva taptų laisva – prašėme aukštų Amerikos pareigūnų palaikyti tokį Lietuvos sprendimą, rinkome pinigus, palaikėme ryšius su Lietuva. Lietuvos nepriklausomybės siekis mus, išeivijos lietuvius, labai subūrė.

Štai taip, natūraliai PLC atėjo į mano gyvenimą ir aš tuo labai džiaugiuosi iki šiol.

O kaip jūs tapote valdybos pirmininku?

2008 metais aš išėjau į pensiją ir iš tarybos pirmininko Pauliaus Majausko sulaukiau pasiūlymo tapti valdybos pirmininku. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, o neformaliai į centro veiklą buvau įsitraukęs jau seniai, suti­kau. PLC mano širdyje užėmė labai svarbią vietą – visi keturi mūsų vaikai čia baigė lietuviškas mokyklas, aš jaučiau dėkingumą, kad jie turėjo vietą ir galimybę mokytis lietuvių kalbos. Be to, visa mūsų šeima aktyviai dalyvavo centro veikloje, čia radome daug draugų ir bendraminčių, centras tapo mano antraisiais namais.

Kuo jūs užsiėmėte profesinėje veikloje ir kaip ta patirtis padėjo jums prižiūrėti centrą, padėti, patarti administratoriams?

Daugiau kaip 30 metų dirbau University of Illinois ligoninės Patologijos laboratorijoje. Buvau vienas iš didelės laboratorijos vadovų komandos. Teko vadovauti Kraujo banko, Chirurginės patologijos ir kitiems padaliniams. Man pavaldžios buvo gana didelės darbuotojų grupės. Teko ne tik atlikti kasdienius darbus, bet ir įgyvendinti didesnius ar mažesnius pokyčius. Ši patirtis išmokė mane dirbti su žmonėmis, greitai rasti atsakymus į iškilusius klausimus ir rasti geriausius sprendimus įvairiausiose situacijose.

Kurį laiką priklausiau Ateitininkų namų valdybai, kur pasisėmiau veiklos lietuviškoje organizacijoje patirties.

O dar viena patirtis – šįkart asme­ni­nė – suformavo mano supratimą apie savanorystę. Mano tėvai labai aktyviai dalyvavo Marquette Parko lietuvių bendruomenės veikloje, savanoriavo. Tai man buvo didžiausias pavyz­dys. Aš visada išgyvenu labai gerą jaus­mą padėdamas kitiems, nieko nesitikėdamas gauti atgal. O dabar matau, kad ir mano vaikai savanoriauja, prisideda prie veiklų. Matyti, kad jie, kaip ir aš, seka tėvų pavyzdžiu – didžiausia dovana.

Upės tekėjimą galima pasukti

Kokį radote PLC pradėjęs eiti valdybos pirmininko pareigas?

Tiesą pasakius, tuo metu PLC būklė nebuvo pati geriausia. Buvo reikalinga pagalba, ypač finansinė. Ir valdyba, ir taryba vieningai sutarė, kad centrui reikia stipraus vadovo. Didelė laimė, kad vadovauti centrui pasirinkome Artūrą Žilį, turintį geras finansines žinias ir organizacinę patirtį. Pradžia buvo tikrai sunki, dirbome visi kartu, po truputį vykdėme pakeitimus. Surinkome puikią komandą, kurios dėka gerinome centro ūkinę ir finansinę būklę. Tarėmės visi, kokie mūsų prioritetai, kas yra svarbiau – sutvar­kyti stogą, vamzdžius ar sienas, galvodavome, kur gauti renovacijai pinigų, organizavome lėšų rinkimo vajus. Aš esu labai dėkingas Artūrui, nes be jo pagalbos, jo vadybinių sugebėjimų PLC nebūtų buvęs toks, koks yra dabar. Natūralu, kad kur pokyčiai, ten ir diskusijos. Atsimenu, metiniai susirinkimai  trukdavo dvi-tris valandas, būdavo daug ginčų, nesutarimų, nepasitikėjimo. Ir tas suprantama. Tačiau po kiek laiko žmonės pradėjo matyti, kad centro darbuotojai stengiasi, dirba ir daro viską, kad čia besilankantiems lietuviams būtų gera. Pradėjo didėti čia įsikuriančių organizacijų skaičius, pradėjome sulaukti žmonių aukų ir paramos.     

Ar nebuvo aplankęs noras perduoti šias pareigas kam nors kitam?

Neslėpsiu, aplankydavo tokios mintys, ypač tuo metu, kai PLC būklė buvo sudėtinga. Maniau, po dvejų metų kadencijos savo pareigas perduosiu kam nors kitam, tačiau tuo metu neatsirado žmogaus, galinčio ir norinčio savanoriškais pagrindais centrui paskirti savo laiką ir pastangas.

Kai PLC būklė stabilizavosi, Artūras išėjo iš darbo. Dievas mus apdovanojo,   nes direktoriaus pareigas sutiko užimti Elytė Rėklaitis, kuri turėjo vadovavimo patirties, buvo nuolatinė centro savanorė, o vėliau ir dirbo jame – organizavo „Bingo” žaidimus, mu­ges ir kitokias veiklas. Tuo metu gal­vojau, kad ir man atėjo laikas savo poziciją perduoti kitam žmogui, tačiau Elytė paprašė pasilikti, padėti jai įsigilinti į centro veiklą, o man buvo malonu jai pagelbėti.

Mūsų mažoji Lietuva

Jūsų požiūriu, kaip PLC sekasi dabar?

Man gera matyti, kad centre vyksta tiek daug užsiėmimų, renginių, vakarais, savaitgaliais centras pilnas žmonių. Galima sakyti, išsipildė PLC kūrusių žmonių vizija. Aš manau ir viliuosi, kad ateityje centras bus dar judresnis, nes juk ir darbo dienomis gali vykti veikla.

Atsipalaiduoti neleidžia rūpestis dėl finansų. Išlaikyti PLC per metus kainuoja beveik 1.3 milijono dolerių, todėl nuolatos turime galvoti, kaip surinkti tokią pinigų sumą. O ir pats pastatas neleidžia savęs „užmiršti” – tai stogas prakiūra, tai vamzdis, tai sienos drėgmę praleidžia… Visa tai – kasdieniai darbai, reikalaujantys didelių išlaidų. Todėl visi be galo džiaugiamės, kai gauname didelę auką. Žinote, čia kaip šeimoje, gyvenančioje nuo atlyginimo iki atlyginimo – gauti papildomi pinigai labai padeda. Daug paramos sulaukiame iš senosios išeivių lietuvių kartos, tačiau jau šiandien reikia galvoti, kaip centro išlaikymui gauti pinigų ateityje. Labai tikiuosi, kad jaunoji išeivių karta, kuri į Ameriką atvyko prieš 20 ar daugiau metų, čia sukūrė savo verslus, įsitvirtino, norės ir galės prisidėti prie PLC gyvavimo. Matau, kad jiems pradeda rūpėti centras, kad jie supranta jo prasmę, atranda savanorystę, pradeda aukoti. Neabejoju – ateityje tokių jaunų žmonių tik daugės.

Be savanorių, kaip ir be aukų, PLC būtų labai sunku, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi kaskart, kai per mūsų renginius ar šventes matau didelius savanorių būrius.

Labai daug žmonių pritraukia sportas, todėl galvoju, kad prieš 16 me­tų buvo priimtas geras sprendimas – statyti didesnę sporto salę. Dabar centre atsiranda vis daugiau sporto ša­kų, ir tai yra jaunosios lietuvių kartos iniciatyvos. Man labai smagu matyti tokį aktyvumą.

Panašius požymius matau ir Palai­mintojo J. Matulaičio misijoje. Po pan­demijos buvo labai sumažėjęs lankytojų skaičius, bet misijos administracija pradėjo organizuoti įvairias veiklas, kviesti jaunimą ir misija atsigauna.

O kokį jūs matote PLC ateityje?

Aš manau, kad centras puikiai gyvuos, o jo pagrindinė misija – saugoti ir puoselėti lietuvybę – nesikeis. Matau, jog auga lietuviškų organizacijų skaičius, lietuvius suburia naujos sporto šakos, šokių grupės, chorai sulaukia daugiau narių, lietuvišką mokyklą lan­ko per 500 vaikų. Tai yra mūsų ateitis. Stebiu, kaip tie vaikai savanoriauja, vienaip ar kitaip prisijungia prie mokyklos ar centro veiklos. Tas teikia vilties, kad PLC gyvuos amžinai.

Aš tikrai didžiuojuosi mūsų centru. Dažnai aprodau jį iš Lietuvos ar kitų šalių atvykusiems žmonėms. Pasivaikščioję po pastatą, išgirdę ir pamatę, kiek visko mes čia turime, žmonės būna nustebę ir sužavėti. Ne be reikalo esame pripažinti didžiausiu lietuvių kultūros centru pasaulyje už Lietuvos ribų. Jei turėsime gerą vadovybę, vystysimės, vykdysime veiklas, žmonės noriai čia lankysis ir jausis kaip namuose – kaip mažoje Lietuvoje.

Linai, papasakokite įsimintiną istoriją iš centro gyvenimo?

Oi, tų įsimintinų istorijų tikrai yra labai daug… Gerai atsimenu, kaip į centrą su tuometiniu LR generaliniu konsulu Marijumi Gudynu atvyko Prancūzijos konsulas. Pasivaikščiojęs po PLC jis pasakė: „Žinote, Lietuva tokia maža šalis, o Prancūzija tokia didelė, bet mes visame pasaulyje neturime nė vieno tokio pastato kaip jūs, išskyrus Prancūzijoje. Didžiuokitės, vertinkite ir branginkite šį turtą”.

Jei lifte sutiktumėte žmogų, kuris nieko nežino apie PLC, kaip trumpai jį apibūdintumėte?

Pasakyčiau, kad tai yra unikalus, didžiausias kultūrinis centras pasaulyje už Lietuvos ribų. 150 000 kvadratinių pėdų pastatas, pilnas gyvybės ir veiklos, saugančios ir puoselėjančios lietuvių kalbą ir kultūrą. Jeigu jūs norite pamatyti, kaip išeivijos lietuviai gyvena, kaip jie tvarkosi, išlaiko lietuvybę, užsukite čia. Tai yra mažoji Lietuva.

Linai, ką dabar veiksite, valdybos pirmininko pareigas perdavęs kitam?

Kurį laiką liksiu taryboje, padėsiu naujam valdybos pirmininkui perimti šias atsakingas pareigas. Taip pat planuoju prisijungti prie Palaimintojo J. Matulaičio misijos veiklos. Sėdėti namuose ant sofos yra ne mano būdui, tad aš toliau aktyviai leisiu laiką. Su Dana turime nemažą kiemą, gražų daržą, čia visada atsiranda darbų. Turiu keturis vaikus, aštuonis anūkus, kuriuos labai myliu. Dukros šeima gyvena čia, kiti išsibarstę – vieni gyvena Toronte, kiti Californijoje, treti – Atlantoje. Mes su Da­na mielai lankome savo vaikus, o čia gy­venantiems padedame, kai tik papra­šo pagalbos.

Ar liks laiko žaisti golfą?

O, čia mano silpnybė (juokiasi). Mėgaujuosi galėdamas golfo laukuose susitikti su draugais, skirti laiko geram žaidimui ir neskubiems pokalbiams.

Linai, ką palinkėtumėte naujam valdybos pirmininkui?

Didelės sėkmės. Linkiu, kad rūpėtų centras, pastatas, čia dirbanti komanda. O jei reikės mano pagalbos vienu ar kitu klausimu – aš visada pasiruošęs padėti.

Pasaulio lietuvių centro direktorė Elytė Rėklaitis: „Linas Gylys – mano vadovas, mentorius, patarėjas, gynėjas, draugas. Labai gerbiu jo tvirtą, rūpes­tingą ir nuoširdžią tarnystę PLC visus penkiolika metų. Esu labai dėkinga, kad man pradėjus eiti direktorės pareigas, Linas padėjo įsigilinti į centro veiklą. Linas nenuilstamai prižiūrėjo daugybę įvairių komandų, kurios kasdien rūpinosi šios didžiulės organizacijos veikla ir pastato priežiūra. Lino įdiegtas pareigos jausmas atsakingai prižiūrėti PLC jaučiamas iki šiol ir tapo visų darbuotojų kokybės kartele.”

Artūras Žilys, daug metų dirbęs kartu su Linu Gyliu: „Esu labai dėkingas Linui už jo begalinį atsidavimą ir pasišventimą puoselėjant lietuvybę išeivijoje ir vadovavimą PLC valdybai. Kartu su Linu teko spręsti daug centro valdymo ir administravimo problemų, bet visus darbus atlikdavome ir sprendimus priimdavome kartu, dirbdami kaip vieninga komanda. Visada jaučiau jo pagalbą, paramą ir draugystę, už kurią esu ypač jam dėkingas. Tikiu, kad Linas ir toliau aktyviai prisidės savo sugebėjimais prie lietuvybės išlaikymo išeivijoje.”

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Gegužės 27 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 42)