Vienuolyną padovanojo pasauliečiams

Vienuoliai jėzuitai, perduodami Jaunimo centro ir vienuolyno bei koplyčios statinių komplekso nuosavybės teises pasauliečiams, įpareigojo naujuosius šeimininkus dar stipriau dirbti lietuvybės labui. O šiam darbui atsivėrė išties didžiulės erdvės – dešimtys vienuolyno kambarių ir kitos paskirties patalpų, kurias reikės sutvarkyti ir pritaikyti naujam gyvenimui.

Virginija Petrauskienė.

Šiltas antradienio, gegužės 23-osios vakaras. Jaunimo centro (JC) kavinėje sėdi nedidelė grupė žmonių: jie linksmai šnekučiuojasi, geria gaiviuo­sius gėrimus.

Savaitės pradžia, atrodytų, yra gana neįprastas laikas vakarėliams. Tačiau tą dieną visi šie žmonės atliko svarbų darbą: tėvai jėzuitai ir Jaunimo centro taryba pasirašė dokumentą, kuriuo visas iki šiol jėzuitams priklausęs Jaunimo centro pastatų kompleksas perduotas (padovanotas) „Lithua­nian Center, Inc.”. Tai pirmas toks atvejis JAV lietuvių istorijoje, kai reli­ginė organizacija savo nekilnojamąjį turtą padovanoja pasauliečiams.

Kad centras kuo geriau tarnautų lietuviams

Į Jaunimo centrą atvykus „Draugo” žurnalistams, vakarėlio dalyviai šnekučiuojasi, juokauja ir kviečia mus paragauti torto, atsigerti gaiviųjų gėrimų. Daugelio dalyvių „aprangos kodas” – kasdienis – darbinis. Tarp susirin­kusiųjų – trys tėvų jėzuitų atstovai. Tai vietos lietuviams jau pažįstamas Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos administratorius tėvas Vaidas Lukoše­vičius SJ, taip pat svečiai – Martin Tanzer, Centrinės Europos jėzuitų provincijos ekonomo padėjėjas ir Vidman­tas Šimkūnas SJ, Lietuvos jėzuitų provincijos administracijos vadovas.

Jaunimo centro vestibiulyje kuni­gas V. Lukoševičius SJ jėzuitų vardu su JC tarybos pirmininku Antanu Rašymu pasirašė pastatų perdavimo sutartį. Šį istorinį įvykį prižiūrėjo abiejų šalių advokatai – Rimas Domanskis ir Vytenis Lietuvninkas. Taip pat dalyvavo ir ceremoniją stebėjo JC tarybos atsto­vai – Robertas Vitas, Jonas Žiūraitis, Viktorija Černičenko, Daiva Petersonai­tė, Nelia Paulauskas ir Andrius Rač­kauskas.

Ta proga žodį taręs V. Šimkūnas SJ pirmiausiai padėkojo jėzuitams, kurie rūpinosi, kad šis pastatas atsirastų, kurie čia gyveno ir dirbo. Taip pat kalbė­tojas provincijos vardu dėkojo JC tary­bai, kuri jau dešimtmečius rūpinasi centru, prižiūri jį ir stengiasi, kad ši vie­ta kuo labiau tarnautų žmonėms. Linkėjo sėkmės įgyvendinant naujas idėjas. „Kol bus tokių užsidegusių žmo­nių kaip jūs, tol tas centras ir gyvuos”, – sakė svečias.

Dvasininkas prisiminė vietos lietuvių dipukų išsakytą mintį tuomet, kai jis praėjusį kartą lankėsi Jaunimo centre. Jos esmė – pastatas turėtų priklausyti tiems žmonėms, kurie aukojo pinigus jo statybai. Tiksliau – jų palikuonims – vaikams ir anūkams.

„Aš apie tai galvojau ir supratau: Ne jėzuitams priklauso šie pastatai – vienuolynas, centras ir bažnyčia. Ne jėzuitams priklauso ir mūsų bažnyčios Lietuvoje, mokyklos, žemės sklypai. Net mūsų namai, kuriuose mes gyvena­me, viskas yra suaukota žmonių. Visa tai tik patikėta jėzuitams, kad jie naudotų ir kad tie dalykai tarnautų žmonėms – ugdytų jaunimą, padėtų jiems rasti Dievą ir susitvarkyti gyvenimus. Mes tą darbą darome ir jį toliau tęsime. Linkime ir jums tą daryti”, – kalbėjo svečias.

Tą vakarą kitas svečias – Martin Tanzer, pakalbintas „Draugas News” redak­torės Vidos Kupry­tės, sa­kė:

„Pavasarį nusprendėme padovanoti pastatą dėl dviejų priežasčių. Pirma, lėšos rinktos jo statybai, buvo skirtos čia gyvenančiai lietuvių bendruomenei. Antroji priežastis – jėzuitai patys neturi galimybių čia dirbti, todėl geriausiai yra pastatą atiduoti tiems, kurie yra atsakingi už lietuvių bendruomenę ir toliau rems jėzuitų veiklą.

Svarbu, kad čia esantys lietuviai turėtų galimybę dirbti, kūrybingai gyventi ir čia ugdyti savo tapatybę. Kokia nauda jėzuitams, jei jie turi pastatą, bet patys jame nedirba?

Įteikė raktą į atšalusį vienuolyną

Pasirašius Jaunimo centro komplekso perdavimo sutartį, kunigas V. Lukoševičius SJ įteikė A. Rašymui raktą nuo durų, vedančių į vienuolyną. Ne pompastišką, didelį simbolinį, kaip to­kiais atvejais įprasta, o nedidelį, „prancūziškos” spynos raktelį, kuriuo tikrai galima atrakinti duris į jau daugiau nei dvidešimt metų vienuolių negyventas patalpas.

Rašymas, priimdamas tą mažą raktelį, pajuokavo, kad atėjo laikas pa­siraitoti rankoves. Vėliau jis sakė, kad tai, kas įvyko šį vakarą, nėra „big deal”, tai yra „huge deal”.

Paprašytas kiek išsamiau pakomentuoti šį įvykį, A. Rašymas prisipa­žino, kad naktį prieš pasirašymą jis akių nesumerkė – taip jaudinosi.

Jis sakė, kad „Lithuanian Center, Inc.” prieš daugiau nei metus nusiuntė savo pasiūlymą jėzuitams, sakydami, kad norėtų perimti visą pastatų kompleksą ir tapti jo šeimininkais. Iki šiol jie buvo tik dalies patalpų – Jaunimo centro nuomininkai ir jas administra­vo, prižiūrėjo. Kita patalpų dalis – vienuo­lynas ir koplyčia buvo administruojami jėzuitų. Tačiau vienuolyno pa­talpos jau kurį laiką buvo nebenaudojamos. O po to, kai vienuolyne prieš penkerius metus jėzuitų sprendimu buvo nutrauktas šildymas ir atjungtas vanduo, ta pastato dalis tiesiog akyse ėmė irti. Dėl žiemos ir vasaros temperatūrų kaitos bei nešildomame pastate sprogusių vandens vamzdžių ėmė irti ir pelyti sienos, byrėti tinkas. Norint išgelbėti pastatą, reikėjo priimti atitinkamus sprendimus.

„Pastato tikrai neparduosime”

„Jėzuitai mūsų pasiūlymą svarstė maždaug vienerius metus ir atsiuntė savo atsakymą (pasiū­lymą) prieš mėnesį. Prieš dvi savaites susirinkome visi pasikalbėti su advokatu ir kelias valandas tą jų pasiūlymą aptarinėjome, diskutavome. Viskas jame buvo surašyta teisine kalba, bet norėjosi išsiaiškinti, ką tas parašymas reiškia „žmonių” kalba. Mūsų advokatas pasakė esmę: jeigu pastato neparduosime, galime jame veikti toliau, kaip ir veikė­me. Jeigu parduosime, toje sutartyje yra įrašyta, kaip atsiskaityti su jėzuitais. Bet mes net nesirengiame pastato parduoti, nes JC tarybos nuomone, lietuviams Čikagoje yra reikalingas Jaunimo centras. Juk nuo Čikagos centro iki čia – tik dvidešimt minučių kelio”, – kalbėjo A. Rašymas.

Jis, planuodamas būsimus vienuolyno tvarkymo darbus, sakė: pirmiausiai reikia pasikviesti specialistų komandą ir įvertinti, kiek kainuos patalpų remontas. Svarbiausia, ką reikėtų padaryti – sutvarkyti pastato stogą ir sienas. Tokiu būdu statinį užsandarinti ir užtikrinti,  kad aplinkos atmosferos reiškiniai toliau nebekenktų vienuolyno viduje esantiems kambariams ir koplyčiai. Toliau reikės ieškoti lėšų ir pamažu planuoti remonto darbus. Juk tam, kad būtų sutvarkytos ir taptų tinkamos gyventi vienuolyno patalpos, prireiks nemažai laiko ir pinigų.

Kiek ir kokių kambarių vienuolyne?

Visai „Draugo” komandai labai norėjosi apsižvalgyti vienuolyne. Mums buvo suteikta galimybė padalyvauti šioje ekskursijoje.

Pradžioje kelionei po vienuolyną ėmė vadovauti A. Račkauskas. Netrukus, išlydėję svečius, prie mūsų prisijungė ir A. Rašymas su keliais JC tarybos nariais. Klausėme, kiek kvadratinių pėdų užima vienuolyno erdvės? Naujieji šeimininkai dar neturi atsakymo į šį klausimą. Todėl vaikštinėdami bandėme suskaičiuoti, kiek šioje komplekso dalyje yra kambarių. Viršutiniame aukšte jų suskaičiavome šešiolika, panašiai tiek pat turėtų būti ir apačioje esančiame aukšte. Tačiau dalis buvusių vienuolių kambarių, išgriovus jų sienas, buvo sujungti. To reikėjo Čikagos lituanistinei mokyklai, kuri dar ne taip seniai savo reikmėms naudojo vienuolyno patalpas.

Rūsyje erdvės išplanuotos kitaip – čia įrengta katilinė ir daugiau kitų tarnybinių patalpų. Viename iš pradinio aukšto kambarių stovi senovinė kojomis minama siuvimo mašina. Kas ja siūdavo? Ar patys vienuoliai? O to paties kambario kampe – kūdikio vystymui skirtas stalelis, „atkeliavęs” iš praėjusio amžiaus vidurio. Ant šio stalelio – atsitiktinai ar ne – guli kryžius.

Kambariuose – žmonių paaukoti baldai

Akivaizdu, kad išlikę apstatyti vienuolių kambariai liudija, jog jėzuitai savo buityje naudojo žmonių paaukotus patiems nebereikalingus baldus – XX a. pirmąją pusę menančius rašomuo­sius stalus, komodas, spintas, sofas… Kai kuriuose kambariuose yra išlikę  tikrų tuometinio stiliaus „deimantų” – pvz., keletas figūrinių arba rankomis tapytų porceliano lempų.

Taigi, grįžtant į pirmąjį aukštą – mūsų gidas parodo nedidelę vienuolių medžio darbų dirbtuvę, įkurtą netoli katilinės. Tarp apdulkėjusių įrankių ir staklių – šalia nedidelio langelio stovi nežinomo meistro nebaigta medžio skulptūra.

Šiame aukšte ant sienų matyti pelėsių taškeliais „pažymėti” nemaži plo­tai, juntamas ir pelėsių kvapas. A. Rašymas rodo sutrūkusius metalinius šildymo katilo vamzdžius ir sako, kad sprendimas išjungti patalpų šildymą ir atjungti vandenį, švelniai tariant, buvo labai netikęs…

Buvusiose mokyklos patalpose – visai neblogai atrodantys kambariai. Viename iš jų ant sienos nupieštas medis, o ant baltos lentos – tikriausiai po paskutinės pamokos išlikęs pamokų tvarkaraščio užrašas. Atrodo, kad čia ir vėl galėtų suskambėti skambutis ir į klases rinktis vaikai.

Vaizdas įkvepia pasvajoti

Praeiname koridoriais, užsukdami į buvusią vienuolyno raštinę. Joje – ant rašomojo stalo su metaliniais stalčiais šalia kasos čekių aparato stovi švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė, senovinė stalinė „bankininko” lempa, keletas knygų. Sienas puošia šventi paveikslai, o per langą matyti arkinis įėjimas – durys, pro kurias būdavo įleidžiami lankytojai, atėję iš gatvės. Šalia raštinės – laukiamasis kambarys, kuriame dar ir šiandien nebūtų gėda priimti svečius.

Įdomiausia praverti duris į buvusius jėzuitų vienuolių kambarius. Daugelyje iš jų – kukli lova, rašomasis stalas, kai kur – net su likusia atversta knyga. Kai kuriuose kambariuose – ant sienų atsilaupęs ir nuo lubų pažiręs tinkas liudija, kad šie kambariai tinkami gyventi atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Viename iš kambarių priešais langą stovi didžiulė sukūrinė-masažinė vonia. Ji tikrai nėra praėjusio šimtmečio liudininkė.

Vienuolyno bibliotekoje – ir senos, ir naujesnės knygos, patamsavusios nuo laiko maldaknygės, ir … atsilupinėjusi, trupanti lubų arka. Laikas ir šalčio bei karščio kaita – negailestingi. 

Nemažoje vienuolyno virtuvėje, ko gero, ne viena šeimininkė sutiktų išvirti pietus, jeigu čia vėl būtų prijungtas vanduo ir dujos.

Toks daugybės kambarių ir kitokių patalpų vaizdas ir baugina (kiek darbo teks įdėti), ir įkvepia pasvajoti, jog gal ne taip ilgai teks laukti, kol buvusiame vienuolyne vėl galės gyventi žmonės.

A. Rašymas sako, kad reikės apsvarstyti ne vieną idėją, kaip panaudoti vienuolyno kambarių gausą. Labiausiai jis norėtų, kad patalpas suremontavus, bent dešimt ar net dvidešimt kambarių skirti iš Lietuvos į Lituanistikos tyrimo centrą dirbti atvykstantiems mokslininkams, studentams, gal aktorių ar kitokių scenos atlikėjų grupėms.

O gal šie kambariai tiktų lietuviškoms organizacijoms, kurios galėtų čia glaustis ar įkurdinti savo archyvus, muziejus?

Arba išnuomoti dailininkams, kurie galėtų įsirengti savo kūrybines dirbtuves. Kaip būtų smagu, kai jie surengtų atvirų durų dienas ir pakviestų pas save smalsius lankytojus. A. Rašy­mas sako, kad tokia mintis visai reali – juk čia, Jaunimo centre, dirbtu­vę turi menininkas Audrius Plioplys. Pradžia yra.

O gal buvusiame jėzuitų vienuolyne būtų prasminga įkurti senelių globos namus tiems, kurių tėvai ir seneliai aukojo savo sunkiai uždirbtus pinigus šio lietuvybės centro statybai ir tikėjo to pastato ateitimi? JC tarybos pirmininkas sako, kad mielai išklausytų ir svarstytų įvairiausias idėjas. Tad siūlykite. Ir toliau kartu kurkite ir naudokite šį nuostabių lietuviškų vilčių ir spalvingų istorijų kupiną pastatą.

***

Čikagos lietuvių jaunimo centras, arba dažniau vadinamas Jaunimo centras (JC), buvo įkurtas 1957 m. spalio 6 d. lietuvių jėzuitų iniciatyva. Centro kūrimą rėmė garbės komitetas, kurį sudarė vyskupas V. Brizgys, Lietuvos konsulas Čikagoje P. P. Daužvardis, Či­kagos lietuviškųjų parapijų klebonai ir apie 20 lietuvių organizacijų pirmininkų.

1956–1975 m. pastatyti centro pasta­tai: Jaunimo centras, vienuolynas, kop­­­­lyčia. 1960 m. centro kieme atideng­tas Laisvės kovų paminklas. Iki 1980 m. Čika­gos lietuvių jaunimo centrą administravo jėzuitai, vėliau jis ta­po ne pelno organizacija, kuri nuomojo patalpas iš tėvų jėzuitų. 2023 m. gegužės 23 d. tėvai jėzuitai visą Jaunimo centro pastatų kompleksą perda­vė iki šiol patalpas nuomojusiai ir administ­ravusiai organizacijai „Lithuanian Center, Inc.”

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją www.vle.lt.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Gegužės 27 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 42)