DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Rasa Kazlas.
– sako eseistė ir vertėja, žurnalo „Pasaulio lietuvis” kolumnistė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Staponkutė, kuri jau ketvirtį amžiaus gyvena Kipro sostinėje Nikosijoje. Rašytoja save vadina „šanso kartos” atstove. Anot jos, tai karta, kuri pasidavė avantiūrai ir iš byrančios Sovietų Sąjungos veržėsi į Vakarų nežinią.
Šis pokalbis su rašytoja Dalia Staponkute ne tik apie gyvenimą Kipre ir apie šiuolaikinę emigraciją, bet ir apie tvirtą lietuvio tautiškumą ir apie tuos sunkiai nukertamus saitus su gimtine.
Kažkada esate išsakiusi mintį, kad vyras ir moteris, sukūrę mišrią santuoką, turėtų rinktis gyvenimą jiems abiem svetimoje šalyje. Atsargiai peršama mintis apie trečią Tėvynę mezgasi ir Jūsų beveik biografinėje knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja”, kurioje galima apčiuopti Jūsų asmenines patirtis įveikiant integracijos sunkumus, bandant perprasti kitos aplinkos ypatumus. Koks tai buvo kelias, kokia buvo toji pradžia, kuri kiekvienam emigrantui dažniausiai nėra lengva?
Man atrodo, kad šiuolaikinė emigracija neturi nei konkrečios pradžios, nei pabaigos. Ji – tarsi egzistencinė. Tačiau ji visados turi išvykimo priežastis, ypač jaunam žmogui, kuris natūraliai linkęs iš esmės pakeisti savo gyvenimą dėl charakterio ypatumų, dėl politinių, ekonominių ar kūrybinių idėjų.
Gal dėl to sakoma, kad dažni gyvenimo pokyčiai jaunina ir stiprina žmogų, nes neleidžia užmigti jo gyvybinėms jėgoms, kurios būtinos prisitaikymui prie naujos aplinkos. Mano pradžia buvo kelionė į megapolį – filosofijos studijos Sankt Peterburge.
Ir nors daugelis šio miesto gyvenimo sričių tada buvo persmelkta tam tikra ideologija, tačiau „Piteris” – bene vienintelis tais laikais mums „prieinamas” kosmopolis – nestokojo atvirumo pasauliui, įdomios minties, kultūrų sankirtos, įvairiausių rasių knibždėlyno ir su tuo susijusių socialinių ir kultūrinių „sąjūdžių”. Mes kūrėme, draugavome, gyvenome kartu su studentais iš visų pasaulio kampelių, ir ten sutikau žmogų, graiką kiprietį, žurnalistą, kuris pakvietė mane kelionei… Likti „Piteryj” ar vykti į mano gimtinę mums tais laikais, žinoma, nebuvo įmanoma.
Ėjo 1989-ieji… Po mano išvykimo iš SSRS pusmetį gyvenome Britanijoje, kurioje ilgai neužsibuvome, nes mano bendražygio gimtinė – Kipras – pasiūlė geresnį darbą ir sąlygas. Kadangi mudviejų darbo įrankis – kalba, nes esame humanitarai, nutarėme išvykti į erdvę, kurioje bent vienas mūsų galės rašyti. Pradėjome nuo graikų kalbos. Iš pradžių rašė jis, o po to išmokusi kalbų – ir aš. Dirbome spaudoje, radijuje, televizijoje, po to prisidėjome prie valstybinio universiteto Kipre kūrimo, rašėme mokslinius darbus ir ilgainiui dėstėme, jis – sociologiją, o aš – literatūrą.
Svarbu, kad po studijų Peterburge porą metų dėsčiau filosofiją Lietuvoje. Tai buvo Sąjūdžio laikai, kai sistemos ratas tratėdamas ėmė riedėti nuokalne taip greitai, kad svaigo galva. Man, jaunai merginai, tai atrodė metas, kai ne laikas mylėti ar užsiimti asmeniniu gyvenimu. Metas, primenantis revoliuciją ar netgi karą. Tai ne visai atliepė mano „jautrų romantizmą”, kuris buvo ne revoliucingas, o tiesiog žmogiškas. Jaučiausi „per jauna” ir „neiškalbi” Sąjūdžiui, į kurį įsiliejo daug aktyvių žmonių, iki tol buvusių aktyvių, kritiškų, gerų oratorių.
Aš nutariau Lietuvoje vykstančią revoliuciją paversti tylia ir asmenine. Kelione. Nežinau, ar tai buvo geriausia, ką tada jauna mergina galėjo padaryti. Ko gera – taip. Vėliau savo darbais ir veikla galėjau sugrąžinti Lietuvai kur kas daugiau. Ir susigrąžinti sau Lietuvą. Kai kurie žmonės išvykę pasitarnauja savo gimtajam kraštui labiau, negu būtų pasitarnavę niekur nevykdami, ir jų veikla nenustoja pilietinės vertės ir bendruomenės jausmo, pasireiškiančio ne per fizinį buvimą, o per dvasinį artumą.
Bendruomeniškumas pabrėžiamas ypač pastaruosius kelis dešimtmečius, kai Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ne tik po Europą, bet ir po likusį platų pasaulį pasklido mūsų tautiečiai ir vienaip ar kitaip jungėsi į tautines bendruomenes. Iš tiesų tų bendruomenių veikla svečiose šalyse, puoselėjamos tradicijos, aktyvus noras išsaugoti kalbą ir lietuviškosios kultūros pradą neatsilieka nuo pokario emigrantų pastangų puoselėjant lietuvybę. Sakau – gal tuomet tikrai nėra baimės mums ištirpti globaliuose procesuose ir nutautėti, nes esame emigracinių bangų užgrūdinta tauta? Ir mums negresia išnykimas? Kaip pati vertintumėte tą kosmopolitišką lietuvį, kuris vis dažniau ateities perspektyvų žvalgosi svetur, o ne ieško tvirtesnės žemės po kojomis Lietuvoje?
Ne, išnykimas mums tikrai negresia, ir tam yra priežastys. Pirmiausia, tai – ne mūsų charakteriui. Lietuvis – kietas riešutėlis, ir taip paprastai jo neišgliaudysi. Netgi jei jis nesilaiko tradicijų, jis vis vien gyvena pasaulyje kaip lietuvis. Apie tai yra filosofavęs lietuvis, Amerikos filosofas, Alphonso Lingis, gyvenąs Baltimorėje, ilgus metus dirbęs filosofijos profesoriumi Pennylvania State University. Tai – pasaulinio lygio filosofas (pajuokausiu: tokio net estai neturi!), kuris susiejo kontinentinę filosofiją su kelionės idėja ir moksliškai išaiškino, kad netgi išvykęs iš savo įprastos kultūrinės aplinkos žmogus neatsikrato jai būdingų bruožų, kurie atsiskleidžia per žmogaus kūno kalbą.
Kultūra – kūniška. Ji jungia kūnus, gyvenančius tam tikru minties ritmu, kurį Lingis vadina „imperatyvu”, „mąstymo dėsniu”. Kiekviena kultūra savitai suvokia skonius, kvapus, spalvas, balso tembrą, kuris lietuvių yra labai pakylėtas ir melodingas, tačiau sykiu kandžiai ironiškas, akimirksniu sukuriantis atstumą tarp kalbančiųjų. Lietuvybė geriausiai atsiveria santykyje su kitu, tarsi perlas tarp Alphonso Lingio, Jorge Luis Borges eilučių, Philip Glass muzikos garsų ir t.t. Ji nuolatos kuriama, audžiama kaip juosta, kurios raštas gali kartotis, tačiau kinta siūlų atspalviai – šalia senų vertybių ir atspalvių joje atsiranda vis nauji. Lietuvybė yra mūsų energija ir „nervas”, padėjęs išlikti ir iki šiol kalbėti lietuviškai.
Viename iš savo esė esu sakiusi, kad Lietuvybę reikia ne puoselėti ir saugoti kaip kokį tradicinį bonsai, nes tai žemina jos orumą, ją reikia suprasti. Tai, kaip mes kalbame vienas su kitu ir vertiname savo istoriją, parodo, ar mums rūpi idėjinė lietuvybė, ar tik materialioji, „simbolinė” jos pusė. Tai, kaip mes valdome savo valstybę, kaip ir kur migruojame, parodo, kad lietuvybė nuolatos ieško ryšio su kitu ir su plačiuoju pasauliu. Noriu pasakyti, kad nors ir pasklidę po pasaulį, mes išliekame lietuviais jau vien todėl, kad laisvė lietuviui yra svarbiau už viską – netgi jei tai laisvė – nuo savęs paties, nuo savo žmonių ir bendruomenės.
Lietuvybė – tai laisvė. Man būna liūdna, kai lietuvis, pasitelkęs savo lietuvybės „akcijas”, drįsta teisti ar menkinti kitą lietuvį už tai, kad jo lietuvybės „akcijos” neva ne tokios vertingos… Kultūroje negali būti tuščių, mirštančių, nereikalingų, ištrintų ar trinamų istorijos etapų ir tautiečių, amputuojamų galūnių. Kultūros/tautos kūne visa yra nepaprastai gyva ir reikalinga, ir jei žmonės išvažiuoja, tai, kaip matyti, dauguma jų išvažiuoja tam, kad liktų savimi ir kad išsaugotų savo lietuvybę taip, kaip ją supranta.
Ši samprata gali būti individuali ir nebūtinai bendruomeniška. Jei žmogus žvalgosi svetur, tai yra jo žmogiška teisė, esanti aukščiau visko, nes pirmiausia jis nori būti geru žmogumi ir vertu piliečiu, – šiuo sunku abejoti. Jei iš krašto išvažiuoja per daug žmonių ir niekas neįvažiuoja, vadinasi, kažkas šlubuoja krašto politikoje – ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje. Mūsų valstybei reikia išmokti valdyti save taip, kad nė vienas ar bent didžioji dauguma jos gyventojų nesijaustų traumuoti, o tai užima daug metų.
Svarbiausia – rasti vienas kitam tinkamus žodžius. Žodžiams atrasti reikia daug laiko, o riedantis įvykių ratas, kartą įsibėgėjęs, nebesustoja. Išvykus sunku grįžti, nes kai žmogus leidžiasi kelionėn, jis linkęs keliauti toliau ir dar toliau, kaip Vergilijaus herojus. Net ir Homeras „Odisėjoje” neįtikino (ir nė nesistengė įtikinti), kad Odisėjas iš tikro grįžo namo. Valstybė, ypač nedidelė valstybė, turi būti egoistiška ir pirmiausia galvoti apie savo žmones, nes niekas jai nepadės tiek, kiek savo žmonės. Jei ir padės, tai tik su didele nauda sau.
Juk ne paslaptis, kaip pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje sklandė kai kurių „toliaregių” kartojama baladė apie tai, kad neva Lietuvoje per daug žmonių (?). Štai išvyks trečdalis, ir Lietuvos ekonomika atsistos į vėžes. Be abejo, ši nuomonė nebuvo oficiali. Šiukštu. Bet ji sklandė pokalbiuose, svarstymuose. O ilgainiui – kas galvoje, tas ir tikrovėje.
Žinau, neseniai Kipre susikūrė naujos kartos Lietuvių Bendruomenė. Gal galite papasakoti apie Kipro lietuvius ir jų veiklą. Kokie renginiai vienija šį sambūrį? Kaip puoselėjamas lietuviškų tradicijų tęstinumas?
Taip lėmė likimas, kad Kipre buvau pirmoji nuolatos gyvenanti lietuvė! Tad labai gerai suprantu, ką reiškia – pajuokausiu – „vieno žmogaus bendruomenė”. Sykiu tai gerokai įpareigoja. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, pirmaisiais mano gyvenimo Kipre metais, į Kiprą vyko daug oficialių asmenų iš Lietuvos, tarp jų ir Vytautas V. Landsbergis užmegzti diplomatinių, ekonominių ir kitokių naudingų santykių. Daug ką iš tų žmonių teko ir pasitikti, ir padėti, ir jiems vertėjauti, kaip kad visais laikais darydavo lietuviai svetur, o ypač Amerikoje. Vėliau pagal „meno kūrėjų kontraktą” į Kiprą atvyko dirbti kelios šokėjos. Kipre (ir ne tik; Vakaruose ir netgi Artimuosiuose Rytuose) vyravo tendencija atsivežti iš „sistemos griuvėsių” menininkus, nes šie esą kitokios mokyklos auklėtiniai, turintys aukštą profesionalumo lygį ir pan. Daug tokių žmonių pasiliko už Lietuvos ribų, ištekėjo, sukūrė savo gyvenimus kaip ir šios į Kiprą atvykusios šokėjos.
Taigi 1996-aisiais Kipre jau buvome penkios. Bendruomenės oficialiai nekūrėme, tačiau tautines šventes neretai švęsdavome kartu. Iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą į Kiprą ėmė vykti ir verslininkai, puoselėjantys užjūrio verslus, tačiau jie lietuvių bendruomenės neieškodavę gal dėl to, kad ilgam saloje neužsilikdavę. Didysis lietuvių antplūdis į Kipro Respubliką prasidėjo, be abejo, po 2004-ųjų, nelikus vizos ir valiutinių trukdžių, o dar didesnis – po 2008-ųjų, kai Kipre buvo įvestas euras.
Nors Kipras ir Lietuva įstojo į Europos Sąjungą tais pačiais, 2004-aisiais, metais, tačiau jų stojimo sąlygos skyrėsi. Kipras įstojo kaip dinamiška, išsivysčiusi ekonomika, o Lietuva – kaip reikalaujanti paramos. Tačiau politiniai abiejų šalių stojimo į ES interesai buvo panašūs – tai bandymas sumažinti grėsmę, kurią kėlė „didieji” kaimynai, Turkija ir Rusija atitinkamai. Lietuvius į Kiprą traukė platus anglų kalbos vartojimas šalyje, nes galima įsidarbinti ir nemokant valstybinės graikų kalbos.
Šiandien Kipro Respublikoje lietuvių – netoli aštuonių šimtų, o „Facebook” paskyroje, skirtoje Kipro lietuviams – per penkis tūkstančius! Jie dirba turizmo srityje, advokatų ir auditorių kontorose, architektais, inžinieriais, rečiau statybose ar restoranuose. Pasižymi mokėjimu prisitaikyti prie aplinkos, nesukuria kriminalinių situacijų ir iš esmės kipriečių yra mėgstami. Šalyje sėkmingai gyvena ir veikia 47 užsieniečių bendruomenės. Kipras – tarsi mini Amerika. Šiomis dienomis Kipre kaip tik bandome telktis į oficialesnę Lietuvių Bendruomenę, nes mūsų tiek padaugėjo, kad be vieno bendro „centro” prarandame artimesnio ryšio galimybę. Džiugina, kaip geranoriškai lietuvaičiai, dauguma kurių vos per trisdešimt metų ir gyvena Kipre nepilną dešimtmetį, registruojasi į pirmąjį visuotinį susirinkimą. Iki šiol tradiciškai susiburdavome Kalėdoms, Mindaugo karūnavimo dieną, Kipro-Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo jubiliejams, o šiemet puikiai atšventėme Lietuvos šimtmetį. Turime nedidelę šeštadienio mokyklėlę ir lietuvišką biblioteką, iš kurios galima skolintis ir elektroninių knygų. Esame gražioje pradžioje.
Kipras kaip tik nevadinamas: ir meilės sala, ir amžinos vasaros rojumi, ir didingos praeities, ilgaamžiškumo tradicijų ir nuostabaus kraštovaizdžio vieta, kur galima aptikti ir neolitinių gyvenviečių pėdsakų, ir antikinės helenistinės architektūros pavyzdžių, ir bizantiškų tvirtovių liekanų. Koks Kipras Jūsų akimis? Gal esate atradusi išskirtinių šios salos bruožų, kurių per trumpą laiką nepastebi turistų akys?
Jūs labai teisingai pastebėjote. Ačiū. Taip, kuo tik Kipras nevadinamas. Ir ko tik jame nebūta. Kaip ir Lietuvoje, tačiau dar daugiau. Kipro istorijai – 11 tūkstančių metų. Saloje būta tiek civilizacijos klodų, kad tai protui ir žmonijos atminčiai sunkiai suvokiama. Sala turtinga tiek antikos, tiek Bizantijos, tiek europietiškų viduramžių, tiek Osmanų imperijos, tiek Jungtinės Karalystės palikimu. Ji – tikras lobynas smalsiam istorikui. Niekur nėra tiek „randuotų” architektūros ir istorijos paminklų, kiek Kipre, juk cerkves keitė katalikiškos šventyklos, o jas – mečetės.
Nors ir pakėlę ne vieną aršią kovą tarp įvairių religijų, kipriečiai niekad netapo religiniais fanatikais. Jie švenčia religines šventes, kartais tiki net ikonų stebuklais, juk tai – vienas pirmųjų krikščioniškų kraštų (net nuo II a. po Kr.). Kipre keistai dera daugybė mišrių vedybų su gana tradiciniu mentalitetu – reiškiniu, kuris ėmė keistis dar mano akyse. Atvykau į gana patriarchalinę visuomenę, kur moteris turėjo didelę turtinę galią šeimoje (paveldėjimas per moterišką liniją, kaip judėjų tradicijoje), tačiau beveik visai nedalyvavo politikoje ar visuomeniniame gyvenime. Tai labai nederėjo ir su tuo faktu, kad Kipras lenkė kone visas Europos šalis pagal aukštąjį mokslą įgijusių specialistų skaičių; šalyje seniai nesama neraštingumo. Tai susiję su ekonominiu stebuklu, lydėjusiu Kipro ekonomiką devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, nors šalis buvo gerokai nukentėjusi po ginkluotos Turkijos invazijos, atkirtusios dalį šiaurinių žemių nuo Kipro Respublikos ir pavertusios jas savo įtakos zona.
Ilgainiui tai keitė ir salos demografiją, ir šie procesai šiandien atrodo kur kas žiauresni ir labiau sukurti išorinių jėgų nei emigracija iš Lietuvos. Tačiau kipriečiai stebina savo charakterio stoiškumu. Jie gali nusileisti, tačiau nepalūžta. Jų kova yra tyli, tačiau labai viltinga. Žinoma, kad karo traumos varžė šiuolaikinę, laisvą, vis atsinaujinančią mintį ir neretai stūmė žmones į dar uolesnį savo tradicijų išpažinimą šeimose. Todėl ilgai nesikeitė ir moters padėtis visuomenėje. Iš tikro, matau daug panašumo ir su Lietuva, ir visai neturi reikšmės, kad viena šalis buvo krikštyta iš pirmųjų, o kita iš paskutiniųjų Europoje… Moters padėčiai visuomenėje tai nedarė beveik jokios įtakos.
Labiausiai šiuos tradicinius niuansus jaučia atvykėliai, tokie kaip aš – užsienietės žmonos. Štai kipriečiai, norėdami pabendrauti ar bendradarbiauti su manimi, kreipdavosi į mane per vyrą ir laikydavo tai pagarbiu elgesiu. Žinoma, šiandien šito jau nebesutiksi. Šalis tarsi akimirksniu pasikeitė, tačiau kas garantuos, kad vėl viskas nepasigręš atgal. Juk ir Lietuvoje, kiek pastebiu, pusė šalies tebegyvena Žemaitės herojų gyvensena – tie patys archajiški santykiai, džiaugsmai ir pykčiai. Ir tai vis dėl „karų” ir ardymo – tiek vidinio, tiek išorinio.
Nepaisant visko, kipriečiai svetingi ir dosnūs. Jiems būdinga tam tikra dvasios didybė priimant svečią ir gerbiant jo neliečiamybę. Gal dėl to Kipre klestėjo turizmas ir tarptautinė bankininkystė, nes visi jautėsi tinkamai priimti ir saugūs. Tai – šeimininkų orumas. Skubantis turistas šito gal ir nepastebi, tačiau jį, tą skubantį, uoliai stebi neskubantis kiprietis, iš anksto nuspėjantis svečio norus. Noriu tikėti, kad globalizacijos procesai nepakeis „išmintingai neskubančio” kipriečio ir jo orumo, pasireiškiančio tokia svarbia savybe, kaip rūpestis artimuoju ir atlaidumas svečiui.
Ar tebėra išlikusių kiprietiškų dalykų, kurie galbūt iki šiol Jūs stebina ir prie kurių Jūs iki šiol negalite priprasti?
Per tris dešimtis metų labai sunku nepriprasti prie visko. Ir sykiu neįmanoma su viskuo susitaikyti, nes tai jau būtų inercija! Didele dalimi tapau kipriete. Tai praturtino mano esmę ir nesumenkino lietuviškojo identiteto – nei mano, nei mano mišrios santuokos dukrų, kalbančių lietuviškai.
Negaliu priprasti prie lėtai, per lėtai besikeičiančios ekologinės kipriečių sąmonės. Juk sala tokia nedidelė, ir miestuose, kurių tėra tik keturi, stinga išpuoselėtų kampelių, žalumos, parkų, komfortiškų poilsio zonų. Ne turistams, o vietiniams! Negaliu priprasti ir prie mentaliteto: „Statau rūmus tarsi gyvenčiau amžinai, o valgau tarsi mirčiau rytoj”. Nors nenustebčiau, kad šito bruožo netrukus nebeliks ir bylosiu apie tai su humoru. Viduržemio šalys, iš tikro, kviečia prie daug ko priprasti ir gyventi ramiau, tačiau užpuolus nerimui kalbėti apie tai atvirai ir viešai.
Negaliu priprasti prie kiprietiško konfliktų sprendimo rėkiant, nes šitaip nemoku, ir prie dykumos karščio, ir prie lietaus stygiaus. Tačiau vis dėlto sunkiausia priprasti prie naujovių, prie narystės Europos Sąjungoje sukeltų pokyčių, kurie – dažniausiai būdami ekonominiai – ne visados palankiai veikia kultūrinį mentalitetą ir politiką. Viena vertus, tai atveria pasauliui ir Europai, verčia imtis literatūros vertimų, bendrų koncertų ir didelių meno švenčių, kita vertus – kuria kultūriškai atsiribojusius radikalus, agresyviai siekiančius tik asmeninio pelno.
Tradicinis mūsų rubrikos klausimas: ko pasiilgstate labiausiai iš lietuviškos aplinkos?
Pasiilgstu to, ko neturiu Kipre. Žalumos ir gaivaus gėlo vandens – Žemės aukso, kurį vis dar galima atrasti Lietuvoje „gryną”. Šiuolaikinės lietuvių kultūros, kurios dalimi jaučiuosi, neramios sielos draugų, kurie yra mano istorijos liudininkai, kurie „erzina” ir „provokuoja”, bet niekados neišduoda. Kaimo, kuriame niekad nebuvo ramybės, o šiandieninė ramybė net suvirpina tarsi oras prieš audrą, ir artimųjų emocijų, kurios „išvargina”, tačiau verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Kasdienio jausmo, kad vis dar esi kažkieno vaikas ir būsi.
