Vytauto Valiaus kūriniai lietuvių liaudies meno motyvais.
Vytauto Valiaus kūriniai lietuvių liaudies meno motyvais. (A. Petraitytės nuotraukos)

Vytauto Valiaus gyvenimas ne tik mene

Astrida Petraitytė.

Vilniuje įsikūrę M. K. Čiurlionio namai (vadovas – Rokas Zubovas) ne tik mūsų dailės bei muzikos genijaus atminimą puoselėja, jo kūrybą aktualizuoja. Nors erdvės ir gana kamerinės (butas, kuriame kadais Čiurlionis nuomojosi kambarėlį), bet čia nuolat ir muzikos vakarai, ir parodos rengiamos. Jau praėjusiais metais sumanytas ciklas – dailininkų-Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos pristatymas (esu sudalyvavusi ir šio kultūros priedo skaitytojams pristačiusi Rūtos Katiliūtės parodą).

Vienas iš Vytauto Valiaus darbų.
Vienas iš Vytauto Valiaus darbų.

Spalio 24 d. ir iškilmingai, ir jaukiai atidaryta ketvirtoji šio ciklo paroda – 1996-aisiais Nacionalinę premiją pelniusio Vytauto Valiaus (1930, Telšiuose – 2004, Vilniuje) kūriniai. Paroda, kurioje eksponuojami tapybos darbai lietuvių liaudies meno motyvais, įvardinta kaip ir menotyrininkės Nijolės Tumėnienės rengiama knyga – „Gyvenimas mene”.

Įvadinis žodelis – tiek Čiurlionio namų internetiniame puslapyje, tiek pačioje parodoje kabantis – taip pat Tumėnienės: „Dailininkas V. Valius priklauso grafikų kartai, kuri šeštojo dešimtmečio viduryje pradėjo atkakliai priešintis pokario metais vyravusios meno sampratos dogmatiškumui, natūralizmo banalybei. Liaudies meno tradicijų poveikyje, persmelktame šiuolaikinės pasaulinės dailės problematikos, susiformavo savitas V. Valiaus stilius.”*  Grafikams Valius priskiriamas, matyt, dėl Dailės institute baigtos specialybės, bet jis pilna jėga reiškėsi ir tapyboje; eksponuojami darbai taip pat – ankstyvojo kūrybinio laikotarpio tapyba ant popieriaus, be vienos kitos išimties, visuomenei parodoma pirmąkart. Patraukiantys žvilgsnį, atsišaukiantys sieloje savąja suvaldyta vitališka galia – tai mano asmeninis įspūdis. Dėmesį liaudies menui Valius galėjo „pateisinti” ir pasiremdamas jau „reabilituotu” mūsų genijumi. Tumėnienės pacituota: „<…> prisimenu garsiąją Čiurlionio mintį, kad lietuvių liaudies menas, kaip ir tautosaka, dainos – tai didžiulis lobis menininkams profesionalams, jų savitumui išsiugdyti ir stoti į vieną gretą šalia kitų kraštų kūrėjų.”*

Vakaro metu turėjome progos įsitikinti ypatingu kūrėjo talento, jo raiškos daugialypiškumu. Buvome pasitikti iš įrašų skambančios meditatyvios muzikos, patyrėme – tai irgi Vytauto Valiaus kūryba. Kaip paaiškino namų šeimininkas Zubovas: dar sovietmečiu patekęs į „supuvusius Vakarus” (Kanadoje buvo įsikūręs karo pabėgėlis jo dėdė, taip pat žymus dailininkas Telesforas Valius), parsivežė iš ten elektrinius vargonėlius, iškart prie mikrofono ir kasečių prijungtus; improvizuodamas tų kasečių įrašė gausybę…

Prieš keliolika metų anapusybėn iškeliavusį dailininką bylojant – apie siekį pažinti liaudies meno gelmes, apie išgirstus perspėjimus, jog tokie kūrybos motyvai bus priimti kaip „religiniai” (taigi nusikalstami) – regėjome ir girdėjome iš ekrano: parodyta Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmo (iš ciklo „Menininko portretai”, 1997) ištraukėlė.

Parodoje darbų autoriui atstovavo sūnus, dailininkas Saulius Valius.
Parodoje darbų autoriui atstovavo sūnus, dailininkas Saulius Valius.

Parodoje darbų autoriui atstovavo sūnus, taip pat žymus dailininkas Saulius Valius (parodą rengęs kartu su seserimi Egle, šiame renginyje nedalyvavusia). Jis išsakė šiltus dėkingumo žodžius Čiurlionio namams, visiems susirinkusiems – akivaizdu, kad jo pagarbos gestas Tėvui buvo nuoširdus, dar netekties skausmu tvinkčiojąs…

Įvadinį žodį – aptardama ne tik Vytauto Valiaus kūrybą, bet ir asmenybę, gyvenime patirtas įtakas – tarė N. Tumėnienė, pagrįstai pažymėdama: jaunimas to meto aplinkybių nesupras… Net ir man – sovietmetyje augusiai – buvo netikėta patirti, kad gyvenimą ir kūrybą formuoti galėjo ir tokie „nekalti” veiksniai, kaip A. Camus kalba, sakyta 1957 m. gautos Nobelio premijos proga (pasirodo, ši paskaita, Aušros Sluckaitės išversta, buvo padauginta, ėjo iš rankų į rankas). O Vytautas Valius buvęs vienas iš labiausiai apsiskaičiusių menininkų, kultūros, dvasios sfera jam visad rūpėjusi. Kūrybos konceptualumu jau „anais laikais” buvęs postmodernus. (Pasisakymas užbaigtas apgailestavimu, kad MO – naujai Vilniuje atsiradusiame modernaus meno muziejuje – nėra nė vieno Vytauto Valiaus darbo.)

Vytauto Valiaus biografinę liniją sovietinis marazmas irgi yra pakreipęs (laimei, ne tragiškąja prasme). Štai sūnus paliudijo, kodėl Telšių Žemaitės gimnazijoje mokęsis tėvas staiga paskutinius vidurinio mokslo metus užbaigė Kaune. Mat paragintas stoti į komjaunimą Vytautas ne itin pagarbiai atsisakęs, galėjo grėsti rimti nemalonumai, tad nukeliavęs į Kauną, ten pasisakė dėl sveikatos keičiąs gyvenamąją vietą.

Apie vienerių metų bendramokslystę ir tolimesnę kultūrinę bičiulišką bendrystę paliudijo Vytautas Landsbergis – Valius mokykloje laikęsis nuošaliai, nedalyvavęs jų išdaigose, buvęs tarsi kitoks, bet nebuvo atstumtasis. Vėliau ir abiejų Vytautų šeimos pabendraudavusios – ne vieną Valiaus darbelį Landsbergiai dovanų yra gavę…

„Tik vienąkart jis negražiai pasielgė – susirgo ir numirė”, – juodu humoru užbaigė prisiminimus Landsbergis.

Ir Vytauto Valiaus asmenybės įtaką, dvasinių interesų lauką, ir iš jo sulauktas dovanas prisiminė dar ne vienas vakaro dalyvis – dailininkas Arvydas Šaltenis, kompozitorius Feliksas Bajoras, muziejininkas Romualdas Budrys… Iškilus tarsi tokiai buitiškai detalei: anksti vedęs taip pat grafikos studentę Sigutę, bendrabutyje gavo atskirą kambarį, Saulius Valius skaudžiai patikslino: 1952 m. abu žinoję, kad yra „sąrašuose”, skubėjo susituokti – mat nebebuvo baisiausi laikai, kai vyrus nuo šeimų atskirdavo, jie galėjo tikėtis būti perkelti Sibiran kartu (laimei, ši grėsmė nuslinko, gal dėl istorinio įvykio – Stalino mirties…)

Šviesos pluoštelį į tolimuosius Telšių laikus nukreipė žvitri garbaus amžiaus ponia (likusi anonime) – mat ji gimnazijoje mokėsi kartu su Vytautu Valium, prisiminė statytus spektaklius, kuriuose ir būsimasis dailininkas aktyviai dalyvaudavęs. (Saulius Valius pratęsė: taip, baigęs mokyklą Tėvas svarstęs, ar rinktis aktorinius-režisūrinius, ar dailės mokslus, nusvėrusi dailė…)

Į šeimyniškai-bičiuliškai besiliejančius prisiminimus įsiterpė ir muzikinis fragmentas – Fryderyko Chopino baladę atliko jaunasis pianistas (sakyta: vienos iš Valių giminės atstovių mokinys) Kristijonas Megelinskas.

–––––––––––––

* http://www.mkcnamai.lt/lt/events/vytauto-valiaus-kurybos-paroda-gyvenimas-mene-2/

Prisiminimais apie dailininką dalijosi prof. Vytautas Landsbergis.
Prisiminimais apie dailininką dalijosi prof. Vytautas Landsbergis.