CENTRAS - Kultūra - PLC – nuotaikingos ir išleistuvės, ir sutiktuvės
PLC-PLB atminimo dovanos.

PLC – nuotaikingos ir išleistuvės, ir sutiktuvės

Virginija Petrauskienė.

Trečiadienį, liepos 1 dieną Pasaulio lietuvių centre (PLC) po kelių mėnesių pertraukos pievelėje įvyko pirmasis piknikas. Svečiai rinkosi dėvėdami veidą dengiančias kaukes (COVID-1 iš Čikagos ir jos apylinkių vis dar nepasitraukė), tačiau šventėje nuoširdžių apsikabinimų neišvengta. O kaip kitaip atsisveikinti su žmogumi, kuris savo darbu ir asmeniniu žavesiu sugebėjo pelnyti daugybės PLC lankytojų bei čia veikiančių organizacijų narių simpatijas, pagarbą ir dėkingumą? Tą dieną bendradarbių bei draugų būryje buvo atsisveikinta su į Lietuvą gyventi grįžtančiu ilgamečiu PLC direktoriumi Artūru Žiliu, taip pat pasveikinta naujoji centro vadovė Elytė Reklaitis.

Išeinantis A. Žilys ir jo vietą užėmusi E. Reklaitis su JAV LB dovanomis. (Dainos Čyvienės nuotr.)

Pirmiausiai į šventę buvo atgabenta neįprastų kepinių: akį traukė lėkštėje „įkurdinti” didelis šokoladinis vyriškas batas ir šalia jo – balta grakšti moteriška kurpaitė. Kitoje lėkštėje – krepšinio kamuolį primenantis oranžinis pyragas. Šių saldumynų autorė, PLC tarybos sekretorė Regina Saulienė paaiškino, kad tokių neįprastų pyragų idėją padiktavo šios tarybos pirmininko Jurgio Riškaus taiklus pasakymas, kuriuo jis A. Žilį palygino su krepšinio žvaigžde Michael Jordan. J. Riškus sakė, kad šis sportininkas kadaise išgelbėjo „Chicago Bulls”, o Artūras, prieš 12 metų tapęs direktoriumi, išgelbėjo nuo žlugimo PLC.  Graži tortinių batų simbolika – nuo šiol PLC vadovo kabinete aidės ne vyriški, o moteriški žingsniai.

Nors atsisveikinant su draugu neretai užplūsta liūdesys, tačiau šios PLC buvusio direktoriaus palydos į Lietuvą vyko šviesia gaida. Vakaro vedėja Giedrė Elekšytė Knieža nepaliovė juokauti, kalbindama susirinkusius. O į aikštelės sceną jos pakviesti įvairių PLC įsikūrusių organizacijų atstovai, sakydami kalbas, prisiminė nuostabiausias akimirkas, susijusias su A. Žilio darbu šiame centre. 

Į renginį atvykęs LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius pasidžiaugė, kad jam buvo gera ir lengva bendradarbiauti su A. Žiliu, su kuriuos per kelerius metus jiedu tapo ir nuoširdžiais bičiuliais. „Man, kaip generaliniam konsului, žinia apie kiekvieną į Lietuvą gyventi grįžtantį tautietį skamba lyg gražiausia muzika. Artūrai, gerai, kad grįžti, nes dėl to tik geriau Lietuvai”, – sakė M. Bekešius.

LR gen. konsulas Mantvydas Bekešius (c.) su šeima atvyko į A. Žilio išleistuvių šventę. (V. Petrauskienės nuotr.)

Buvo perskaitytas LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos pirmininko Antano Vinkaus padėkos laiškas, skirtas A. Žiliui. Kalbėtojai negailėjo buvusiam ir naujajai centro vadovams nuoširdžių žodžių ir palinkėjimų, atminimui teikė dovanų, gėlių.

„Pamenu, kai buvau priimamas dirbti PLC vadovu, man teko net aštuonis kartus dalyvauti pokalbiuose. Kai anksčiau darbinausi į bendroves, kuriose dirba kokių 20–30 tūkstančių žmonių, ten nebuvo tokios griežtos atrankos, kaip PLC. Priimdami mane, paprašė padirbėti nors vienerius metus, o paskui, sakė, galėsiu išeiti. Tai štai, tie vieneri metai nepastebimai pavirto į dvyliką”, – juokėsi A. Žilys. Atsisveikinimo šventė užsitęsė iki tamsos.

Prieš pradedant kelionę naujais keliais „Draugas” trumpai pakalbino sparnus į Lietuvą pakėlusį Artūrą Žilį ir PLC direktorės pareigas pradėjusią eiti Elytę Reklaitis.

Artūrai, kas paskatino jus priimti sprendimą grįžti į Lietuvą? Juk daugeliui ši žinia buvo tikrai labai netikėta.

Sprendimą lėmė asmeninės priežastys. Mano tėvų sveikata eina silpnyn. Jie dėl to jau kurį laiką skundžiasi, baiminasi, kad nebus kam nuvežti juos pas gydytojus. Tėčiui prieš kurį laiką buvo atlikta širdies operacija, mamai irgi netrūksta negalavimų. Mes visi trys broliai gyvename čia, Amerikoje. Pagaliau atėjo laikas, kad vienam iš mūsų reikia grįžti pas tėvus ir juos pagloboti. Sprendėme, kuriam lengviausia būtų išvažiuoti. Kadangi esu vienas, neturiu šeimos, vaikų, tai man ir yra lengviausia keisti gyvenamąją vietą.

Ar nebuvo sunku priimti šį sprendimą palikti patinkantį darbą, kolegas, žmones, su kuriais PLC dirbate ir bendraujate, kaip pats minėjote, jau dvylika metų?

Sunku buvo. Kai nusprendžiau išvykti ir pasakiau apie tai bendradarbiams, kolegoms, jie negalėjo patikėti ir dar gal penkis kartus klausė, ar tikrai tai yra galutinis mano sprendimas.

Ar jau esate nusprendęs, kokį darbą dirbti pasirinksite Lietuvoje? Gal jau turite konkrečių pasiūlymų?

Medaliai A. Žiliui už sėkmingus darbus ir už tai, kad jis nuostabiausias – iš G. Elekšytės Kniežos ir Dainos Miežlaiškis rankų. (Dainos Čyvienės nuotr.)

Turiu ne vieną pasiūlymą įvairiems projektams, tačiau kol kas nėra nieko konkrečiai nuspręsta. Teko šnekėtis su kelių bendrovių atstovais – pamatysime, kaip bus. Lietuvoje esu įgijęs verslo ekonomikos ir vadybos magistro laipsnį, o čia, Amerikoje, taip pat mokiausi – esu baigęs verslo administravimo magistro studijas. Taip pat esu išlaikęs egzaminus ir įsigijęs informacinių technologijų audito sertifikatą. Taigi, tikiuosi nesunkiai susirasti darbą pagal išsilavinimą kokioje nors Lietuvos ar tarptautinėje bendrovėje.

Su kokia nuotaika paliekate PLC, kurio atgaivinimui atidavėte tiek daug jėgų, energijos ir meilės? Juk atsisveikinimo vakaro metu ne kartą nuskambėjo mintis, kad jeigu ne jūs, vargu, ar centras iki šiol gyvuotų.

Centrą palieku su ramia sąžine. Pastatai – geros būklės, finansinė padėtis irgi gera. Ir valdyboje, ir taryboje dirba puikūs, lietuvybei atsidavę žmonės. Administracijos komanda – nuostabi – susigyvenusi, susistygavusi. Išvykdamas linkiu kuo geriausio sėkmės PLC. Esu dėkingas su manimi dirbusiems žmonėms, po PLC stogu veikiančių organizacijų atstovams. Juk kai atėjau dirbti į PLC, jame tuo metu glaudėsi 22 lietuvių organizacijos, dabar jų palieku jau 40. Mes visi kartu dirbome, padėjome vieni kitiems. Esu dėkingas ir „Draugui”, su kuriuo bendradarbiavome, kuris skleisdavo žinią apie mūsų centro ir jame dirbančių žmonių veiklą. Linkėčiau ir toliau visiems dirbti vieningai.

Ar turite minčių apie galimybę grįžti į Ameriką?

Kaip sakiau, Lietuvoje matau daug galimybių sau ir tikrai ieškosiu, kaip jomis pasinaudoti – dirbti savo gimtinėje. Grįžęs į ją kasmet vis stebiuosi, kaip sostinė ir kiti miestai keičiasi – gražėja. Vaikščiodamas po Vilnių, jaučiuosi taip, tarsi vaikščiočiau po vieną iš daugelio senųjų, pačių gražiausių Europos šalių sostinių. Tačiau su Amerika neatsisveikinu visam laikui. Jau šių metų rudenį turiu atgalinį bilietą į Čikagą, nes čia dar liko mano nebaigtų darbų. Kadangi esu išrinktas JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos prezidiumo nariu, turiu tinkamai eiti šias man patikėtas garbingas pareigas. Šių metų spalio mėnesį vyks JAV LB tarybos suvažiavimas, kuriam turėsiu padėti pasiruošti. Nors suvažiavimas bus virtualus, tačiau pasirengimo darbų vis vien neatliksi Lietuvoje, atvyksiu čia.

Ar savo įpėdinei perdavėte kokių slaptų patarimų apie tik jums žinomas vadovavimo PLC „auksines” taisykles?

R. Saulienės tortai – simboliai. (V. Petrauskienės nuotr.)

Neturiu jokių slaptų patarimų, dabar, kai iki skrydžio į Lietuvą liko savaitė, dar vis ateinu į centrą, kartu su jo direktore Elyte aptariame įvairius su PLC susijusius klausimus. Esame susitarę – jeigu prireiks bet kokio patarimo – ji gali skambinti man į Lietuvą, rašyti. Aš visada pasirengęs jai padėti.

Kada žadate pamojuoti Čikagai iš lėktuvo, skrendančio į Lietuvą?

Buvau nusipirkęs bilietą birželio 23 dienai, tačiau Lenkijos avialinijos jį atšaukė. Dabar mano skrydis suplanuotas liepos 19 dieną per Frankfurtą. Tikiuosi, šį kartą jo nebeatšauks.

Pokalbis su PLC direktorės pareigas pradėjusia eiti Elyte Reklaitis.

Kaip jaučiatės, kartu su visais išlydėdama buvusį PLC vadovą ir perėmusi jo pareigas ir atsakomybę?

Man šiandien „karčiai saldu”. Su Artūru jau aštuonerius metus dirbame kartu: mūsų mintys beveik visada sutapdavo, to bendradarbiavimo metu išaugo ir mūsų draugystė. Jis mane išmokė daugelio dalykų. Nes prieš ateidama dirbti į PLC, aš 17 metų buvau namuose – buvau nusprendusi savo karjerą paaukoti šeimai. Joje užaugo keturi mano sūnūs, iš kurių jauniausias jau septyniolikmetis. Kai grįžau į centrą, Artūras kantriai man padėjo, palaipsniui atiduodamas į mano rankas vis daugiau atsakomybės. Jis tikriausiai rengė mane šiam darbui. Kadangi esu baigusi verslo srities magistro studijas, šios pareigos, kurias perėmiau iš Artūro, tinka mano išsilavinimui ir charakteriui.

Šiandien, išleistuvių dieną, man liūdna, nes Artūras išvyksta. Jis atėjęs tvirtai paėmė į rankas centro vadybą ir pakėlė jį visai Lietuvių Bendruomenei.

Kaip sužinojote, kad jums teks tęsti jo darbus?

Žinojau, kad Artūras rengiasi į Lietuvą, bet maniau, kad trumpam. Tikėjau, kad atostogų metu dirbs nuotoliniu būdu, kaip kad dirbo pernai. Bet jis pasikvietė mane į konferencijų kambarį ir pasakė, kad kartu su Linu Gyliu, mūsų centro prezidentu, siūlo man užimti direktorės pareigas. Pasakė, kad jiems atrodo, jog esu pasiruošusi perimti centro vairą. Man šis pasiūlymas ir pasitikėjimas yra labai didelė garbė. Aš žinau, kad ateis tokių dienų, kai bus sunku, bet aš jaučiuosi tam pasirengusi. Paklausiau savo šeimos, ar jie parems mane, jie pritarė mano sprendimui. Be to, aš esu tikinti ir manau, kad tai yra Dievo valia. Taip manau, nes jau kurį laiką iki šio pasiūlymo mąsčiau apie tai, kad man atėjo laikas grįžti į verslą ir pradėti dirbti pilnu etatu (anksčiau dirbau „Craft General Food”). Tad ši galimybė atsirado pačiu laiku, ir aš žinau, kad man viskas bus gerai.

Tikriausiai jums pačiai yra svarbu dirbti darbą, susijusį su lietuvybės puoselėjimu?

Man labai svarbu čia būti. Esu gimusi Amerikoje, bet suprantu, kad mano gimtasis kraštas yra Lietuva. Mano tėvai kartu su savo tėvais, mano seneliais, atkeliavo čia iš Lietuvos. Šis darbas lietuvybei – tarsi senelių darbų tęsinys. Mano tėvo tėvas buvo pulkininkas Antanas Reklaitis, ir jo brolis – generolas Mikas Reklaitis – dirbo Lietuvių Fondui. Jiems buvo labai svarbu vaikams perduoti lietuvių kalbą ir patriotizmą. Aš jaučiuosi pildanti tėvų ir senelių svajonę – gyvenant Amerikoje, dirbti Lietuvai, kurti Lietuvą čia, už Atlanto.

Abiems – A. Žiliui ir E. Reklaitis – palinkėkime sėkmės ir stiprybės, einant naujais keliais.

PLC pievelė.