Po rudenio dangum žvaigždėtu – iš širdiesį širdį

Virginija Petrauskienė.

Bilietai į vakaro renginį ištirpo: didelė dalis jų buvo nupirkta iš anksto. Tačiau prieš spektaklį nemažai atvykusiųjų rikavosi į eilutę prie didžiosios salės, norėdami „gyvai” nusipirkti bilietus. Spektaklis šiek tiek vėlavo – jo pradžios laiką diktavo dėl eismo kamščių vėluojantys žiūrovai. Pasipuošusių žmonių šurmulys, ilgai nesimačiusių­jų pasisveikinimai, prislopinti žiūrovų pokalbiai salėje sukūrė ypatingą teatro salės ir spektaklio laukimo nuotaiką.

Pagaliau šviesos salėje prigeso, į sceną išėjo Linas Umbrasas, pagrindi­nis spektaklio aktorius, kuriam tą vaka­rą teko labai atsakinga užduotis – perteikti poeto Pauliaus Širvio asmeny­bės dramą, įtikinamai atskleisti, kokie pergyvenimai padiktavo nuosta­biausias eiles, laiškus ir dienoraščius, kas paskatino poetą pasirinkti būtent tokį gyvenimo kelią.

Kukli, bet emociškai daug „kalban­ti” scenografija (dail. Rasa Ibianskienė, techn. Arūnas Žentikas) – balti beržai, kurie Pauliaus Širvio poezijoje buvo dažnai pasikartojanti metafora. Tad Jaunimo centro salės scenoje tie ber­žai, nušviesti įvairių spalvų šviesomis, tarsi kartu su personažais išgy­veno čia kuriamą pasakojimą – poeto alkanos vaikystės prisiminimus, pirmąją meilę, jos praradimą, karo, jūrei­viško gyvenimo patirtis ir kt.

Tą pusantros valandos trunkantį vyksmą – pasakojimą scenoje sukūrė Linas Umbrasas ir aštuoniolikmetė Liepa Januškaitė, įkūnijusi P. Širvio pirmąją nelaimingą meilę ir, spektaklio kūrėjų apibūdinimu, šviesiąją poeto pusę.

Ko gero, neprofesionaliam, bet saviveiklinėje scenoje ne kartą vaidmenis kūrusiam aktoriui L. Umbrasui padėjo daugelis dalykų: tik pats būdamas poetas (jis neseniai išleido pirmąją sa­vo eilėraščių knygą „Slibino dantys”) geriau gali suprasti kitą poetą. Todėl ilgiausi P. Širvio tekstai, kuriems išmok­ti, tikėtina, Linui prireikė nemažai laiko, skambėjo kaip paties išgyven­ti  iš širdies. Ilgametė L. Umbraso šokėjo patirtis spektaklio šokių judesiams suteikė daugiau emocinio krūvio.

Nors Liepos herojei, priešingai nei L. Umbrasui, teko nedaug teksto, ji savo personažą perteikė nepaprastai subtiliai – judesiu, šokiu (choreografė Monika Adomaitytė) ir visą jausmų diapazoną atskleidžiančiu savo nepakar­tojamu žvilgsniu. „Liepa naujas mū­sų ‘vaikas’, ji scenoje kalba vidumi”, – sakė spektaklio režisierė I. Čiapaitė.

Lino ir Liepos dueto scenos užbūrė salę (kaip vėliau juokavo spektaklio režisierė, niekam netyčia nekrito ant grindų vyno taurės, net kartu su mamomis salėje buvusiems vaikams nekilo noras triukšmauti).

L. Umbraso ir L. Januškaitės kuria­mą pasakojimą apie poetą – stiprų ir kartais labai silpną – lydėjo dainų, sukurtų pagal P. Širvio eiles (autoriai ir atlikėjai Rimantas Pažemeckas, Vygantas Kazlauskas, Tomas Varnagiris. Vytautas V. Landsbergis) įrašai. Kai spektaklis baigėsi, kai kurie žiūrovai pamanė, kad dar bus antroji dalis. Mat tas pusantros valandos laikas jiems pra­bėgo kaip dvidešimt minučių. Tai, kad „Po rudenio dangum žvaigždėtu” žiūrovams neprailgo, yra geriausias visos kūrėjų komandos darbo įvertinimas.

Kokios spektaklio kūrėjų mintys po premjeros?

Laima Apanavičienė,
viena iš pro­jekto vykdytojų:

Šio spektaklio, skirto poeto Pauliaus Širvio 100-osioms gimimo metinėms, idėjos autorė yra poetė Sandra Avižienytė. Ji šią savo mintį dar tada, kol nebuvo paskelbta pasaulinė pan­demija, išsakė man ir tai buvo pradžia. Nusprendėme imtis darbo. Su daugeliu šios kūrybinės komandos narių aš esu pažįstama ir bendradarbiau­ju jau ne vienerius metus.

Paskam­binau Ilonai Čiapaitei ir pakviečiau režisuoti, ji su­tiko. Dar buvo planas, kad spektaklyje skambės gyva mu­zika. Šią dalį ėmėsi „režisuoti” Sandra, pakvietusi į talką „Jungtines pajėgas” – Vygantą Kazlauską, Riman­tą Pažemecką ir Tomą Varnagirį. Specialiai tam spektakliui buvo sukurtos 4 naujos dainos. Taip ir prasidėjo. Planavome, kad spektaklis bus parodytas 2020 metų spa­lį. Tačiau to negalėjome padaryti dėl visiems žinomų priežasčių. O ir gyvos muzikos idėja buvo pasmerkta. Tiek V. Kazlauskas, tiek T. Varnagiris atvyko iš Lietuvos tik likus kelioms dienoms iki premjeros. Teko gyvą muziką pakeisti įrašais. Spektaklio garso takelį sukūrė T. Varnagiris ir Sidas Ulevičius.

Turėjo vaidinti Monika Adomaitytė, bet ji per tą laiką išskrido gyventi į Floridą. Tuomet pasikvietėme Liepą, kuri yra baigusi mūsų, Jaunimo centre veikiančią Čikagos lituanistinę mokyklą. Liepa atėjo, pabandė ir jai pui­­kiai pavyko. Repetavome kokį pusmetį, susirinkdami vieną kartą per sa­vaitę. O paskutines dienas repeticijoms buvo skirta labai daug laiko. Kadangi Ilona yra tokia režisierė, kuri moka sudominti ir patraukti žmones – nebuvo labai sunku visus uždegti ta idėja. K. Blockytė-Naujokė, kurdama scena­rijų, pasinaudojo P. Širvio eilėraš­čių, laiškų ir dienoraščių ištraukomis. Šis spektaklis, tikiu, kiekvienam sukėlė savų minčių ir apmąstymų, prisiminimų.

Linas Umbrasas:

Jaučiuosi, kaip po darbo, kuris bu­vo nelengvas, bet mes jį atlikome. Bandžiau prisijaukinti savo vaidmenį, kuris kartais priešinosi. Mes susideda­me iš patirčių rinkinio. Žinau, kad da­lis mano patirčių padėjo surasti Pauliaus Širvio personažo prototipą ir atvesti jį į sceną. Bet vėl gi, tai buvo ne vien mano, bet visos teatro grupės bend­ro darbo rezultatas. Režisierė Ilona paėmė ir lipdė mūsų abiejų su Liepa personažus pagal savo matymą ir mūsų fizines bei dvasines galimybes. Žinoma, kuriama buvo prisitaikant prie turimos scenarijaus medžiagos, vis kažką naujo joje atrandant.

Personažas auginamas, pagal universalius kiekvieno iš mūsų jausmus ir išgyvenimus, juk visi esame jutę ir meilę, ir skausmą, ir netektį. O kitų patirčių, tokių, kaip karo traumos net ir mano tėvams neteko patirti, na nebent  klausantis savo tėvų, senelių.

Man sunkiausia buvo scenoje perteikti įniršį. Tai jausmas, kurio man ne­tenka patirti. Tada ieškai kaip ir kodėl, ir tas kelias pats sunkiausias.

Liepa Januškaitė (kitą dieną po premjeros Liepa atšventė savo 18-ąjį gimtadienį): Mane pakvietė suvaidinti šiame spektaklyje ir aš sutikau. Man labai patinka vaidinti. 

Ilona Čiapaitė:

Tai buvo visos mūsų komandos dar­bas. Mane pakvietė pastatyti šį spektaklį, aš paprašiau Klaipėdoje gyvenančios Kristinos Blockytės parašyti scenarijų. Su ja jau esame bendradarbiavusios, ji rašė Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių progai skirto renginio scenarijų.    

Kuriant šį spektaklį, buvo labai svarbus ne tik scenoje matomų aktorių bei girdimų dainų atlikėjų dalyvavimas. Štai Monika Adomaitytė – mūsų „vaikas”. Ji buvo „Žaltvykslės” aktorė ir šio spektaklio choreografė. Monika negalėjo atlikti pasiūlyto vaidmens, tad po ieškojimų atradome Liepą. Dar yra „Plaktukas” – scenos dekoracijų techninių darbų atlikėjas Arūnas Žentikas, „Lemputė” – apšvietėjas Sidas Ulevičius ir „Teptukas”– dailininkė Rasa Ibianskienė, šie žmonės nuostabūs mū­sų komandos bendradarbiai. Ir jie, pakviesti prisidėti, neatsisakė. Pavyzdžiui, paskambinau Arūnui, o jis sako, kad greičiau kalbėčiau, nes jis dirba, stovi ant namo sienos ir kalbėdamas tele­fonu gali nukristi. Paprašytas atvažiuoti ir pagelbėti, atlėkė tiesiai iš dar­bo su darbiniais drabužiais. Ir taip visi, kurie dalyvavo. Visi dirba, turi šeimas. Liepa mokosi. Jie nemokamai au­kojo savo laisvalaikį. Jie į šį spektak­lį sudėjo savo širdis.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Lapkričio 27 d. numeryje, Vol. CXII NR. 93)