PUIKUS NAUJAS PASAULIS – LAIMĖ AR LAISVĖ?

Renata Šerelytė.

Mintis, kad Gintaro Varno spektaklis Jaunimo teatre, sukurtas pagal Aldouso Huxley „Puikų naują pasaulį” (Brave New World) užtruks penkias valandas, šiek tiek baugino. Tačiau, perfrazavus klasiką, ne tik romanistui reikia kietos sėdynės, bet, matyt, ir tikro teatro mėgėj­ui. Be to, kai žinai kūrinį, kurio pagrindu pastatytas spektaklis, įdomu ne tik sekti siužetą, bet ir pastebėti jo variacijas, transformacijas.

Taigi – Aldous Huxley, „Naujas pui­kus pasaulis”. Viena iš dviejų garsiausių XX amžiaus distopijų (antroji –  G. Orwello „1984-ieji”). Parašyta prieš beveik 100 metų (1932 m.) ir pribloškian­­čiai aktuali, nes mūsų pasaulis, regis, kaip tik ir vystosi Huxley pavaizduota linija: pasaulis, kuriame dominuoja laimė, bet nebėra laisvės ir pasirinkimo galimybės.

Vargu ar prasminga pasakoti siužetą – kiekvienas, skaitęs romaną, jį pri­simena. Tačiau vis dėlto reikia apibūdinti pasaulį, į kurį nukelia romano veiksmas. Tai pasaulis, kuriame „nė­ra karų, ligų, nebėra netgi senatvės, ir mirtis nekelia jokių egzisten­cinių minčių! Beveik rojus žemėje. O kurti laimę naujajame pasaulyje padeda „soma” narkotikai, kuriuo Valdžia savo piliečius maitina nuolat. Naujajame pasaulyje nebėra vietos Dievui ir Shakespeare’ui. Abu pastarieji ne tik nebereikalingi, bet dargi ir nebežinomi. Tai pasaulis be meilės, šeimos, tėvynės, praeities, menų, kur žmonės – tiksliau, jų kastos (Alfos, Betos, Gamos, Epsilonai), veisiami dirbtinio klo­navimo keliu, kur visa visuomenė tobulai apskai­čiuota, sustyguota, sureguliuota ir yra laiminga. Ne apsimeta, o iš tikrųjų yra. Tai šiurpus laimės režimo vaizdinys. Tokia beskausmė koncentracijos stovykla, kur visi (ar beveik visi) jaučiasi puikiai. Kiekvienas priklauso visiems kitiems – pagrindinis vals­tybės šūkis, kiekvienam gyventojui įkalamas į galvą nuo kūdikystės (….).” (Ištrauka iš programėlės, Gintaro Varno ir Audronio Liugos pokalbio).

Kadangi literatūrinė medžiaga la­bai stipri, eilinis žiūrovas gali mėgau­tis jos sodrumu ir įtaiga, personažų pasirodymais, dialogais. Tačiau priekabesnis gali pasigesti dinamiškesnio vyksmo ir originalesnės literatūrinės medžiagos traktuotės. Arba, kaip sako­ma, pažvelgti į spektaklio medžiagą iš kelių kampų, ne iš vieno, kad išryškėtų spektaklio tūris, kad nesusidarytų įspūdis, jog matome plokštumą. (Nors, tiesą pasakius, Gintaras Varnas – iš tų didžiųjų meistrų kartos, kurių net ir „plokštumos” įdomios ir vertos dėmesio, ko nepasakysi apie tūlą jauną reži­sierių, kuris iškart neria į „gilumas”, bet tos „gilumos” pasirodo besančios seklios). Taigi medžiagos traktuotė – tvarkinga, pateikta estetiškai, sodriai, su humoru (įsiminė reklaminės pauzės ir reklaminiai klipai videoekrane, kuriuos kartais papildydavo ir išraiškin­gai judantys aktoriai scenoje). Tik neišvengta pasikartojimų ir, be abejonės, penkių valandų tikrai per daug.

Režisierius teigia, kad siužetas aktualus jauniems žmonėms ir kalba apie jauną visuomenę, todėl spektakly­je turi vaidinti jauni žmonės. Su tuo gali­ma sutikti, bet… Pagrindinio vaidmens atlikėjas Matas Sigliukas (Džonas Laukinis) – tikrai gabus jaunuolis, jo deklamuojamas Shakespeare’as neleidžia abejoti atlikėjo nuoširdumu, tačiau… aktorius dar toks jaunas! Toks gležnas ir trapus!.. Jo „laukiniškumas” taip ir nepratrūko, taip ir nesupurtė – per daug civilizuotas, per daug mielas. O juk šitas „laukiniškumas” (tikėjimas Dievu ir prietarais, meilė motinai, troškimas būti vyru, inicijuotuoju, reikalavimas teisės būti senu, nelaimingu, bjauriu, necivilizuotu) turėjo būti galingas pasipriešinimas Laimės ir Gerovės civilizacijai, Puikiam Naujam pasauliui! Deja, kaip aktorinis darbas jis neįvyko –  tam reikia brandos, patirties arba tikros neapykantos, žvėriško jausmo. Arba ir vieno, ir kito.

Užtat vienas malonumas buvo žiūrėti į Vytautą Anužį, vaidinantį Valdy­toją. Aktoriaus patirtis ir talentas leido tikėti kiekvienu jo žodžiu. Saikin­ga, protinga, netgi šmaikštu ir, be abejo, labai ironiška. Nepaprastai įtikinan­tis Blogis – o juk net liežuvis neapsiverčia jo taip pavadinti, veikiau jau Lai­mės ir Gerovės garantu, žinančiu, ko reikia valstybės stabilumui ir kiekvieno piliečio laimei. Kai valstybėje atsiranda vienas kitas nežinia ko norintis ir visuotine laime nepatenkintas žmogus (Helmholcas, Bertrandas Mark­sas), Valdytojas netgi leidžia tokiam pasirinkti, į kokią salą tasai norėtų būti ištremtas ir izoliuotas. „Kokia laimė, kad pasaulyje yra tiek salų!.. – ironiškai sako Valdytojas. – Kitaip kurgi mums reikėtų jus dėti? Į dujų kame­ras kišti, ar ką?”

Negana to, Valdytojas pasirodo be­­sąs labai žmogiškas – ir jis buvo vienas iš tų, kuriems grėsė ištrėmimas į salą. Jis galėjo pasirinkti – salą ir moks­lininko darbą ten (kaip pats prisipažįsta, buvo neblogas fizikas), arba valdyti pasaulį. „Aš pasirinkau antrąją galimybę”, – kukliai reziumuoja Valdy­tojas.

Be abejonės, nei Bertrandas, nei Helmholcas nėra Valdytojo antagonis­tai, jie – tik nuo jo malonės priklau­somi statistai. Žmonės, kuriems, kaip sakoma, iki pilnos laimės kažko trūksta, ir jie netgi patys nežino, ko. O štai Džonas Laukinis galėjo būti toks antagonistas, deja, tokia priešprieša neįvyko. Jeigu būtų įvykusi, Džono savižudybė spektaklio pabaigoje būtų įgavusi visai kitą prasmę. Ne pralaimėjimo, o skausmingo žmogiškumo (noro būti necivilizuotu – nelaimingu, mylinčiu, kenčiančiu) paliudijimas.

Be abejonės, spektakliui žavesio suteikė puikūs Juozo Statkevičiaus kur­ti kostiumai, atskirą žodį norėtųsi tarti ir apie Julijos Skuratovos lėles (ši dailininkė marionetes kuria jau ne pirmam G. Varno spektakliui). Kadangi lėlės (marionetės) yra itin specifiška teatro rūšis, joms reikalingas ir specifinis valdymas, mokėjimas su jomis dirbti. Šiuo atveju pritrūko precizikos, nors žiūrėti atrodė įdomu (ypač įspūdingai atrodė juodų epsilonų minia, laukianti savo nuolatinės narkotikų dozės). 

Ir, žinoma, Shakespeare’as… Juk pats romano pavadinimas – naujas pui­kus pasaulis – irgi iš Shakespeare’o… Tai Mirandos iš „Audros” žodžiai, ištarti, pirmą kartą pamačius žmoniją. Varno spektaklyje skamba daug ištraukų iš genialiojo rašytojo darbų, kuriuos (paradoksas, ar ne?) cituoja laukinio, necivilizuoto Džono lūpos. Režisierius su ironija klausia, ar šiuolaikiniam vartotojui iš tiesų reikalingas Shakespeare’as? Kaip ir bet koks kitas aukštasis menas? Juk laimei jo nereikia. Valdytojas sako – laimės ir gerovės dėlei mes paaukojome didįjį meną. Nes jis verčia kentėti, maištauti, kursto aistras, liūdina, verčia kraustytis iš proto ir panašiai. Kam laimingam žmo­gui visa tai?

Šiomis dienomis Lietuvoje kilus šurmuliui dėl mokyklų programų, iš kurių buvo pašalintas Shakespeare’as, Kafka, Camus, norisi paklausti tuo besipiktinančių: o ar tikrai jūs nuoširdūs? Ar neprivalomas Shakespeare’as – užmirštas Shakespeare’as?.. O gal jums visai nerūpi tas praplikęs genijus ir jo senienos, ir visas šitas triukš­mas – dėl nieko. Dėl politinių dividendų ir asmeninės savigarbos, kitaip sakant, tuštybės.

Ir vis dėlto… Puikus jausmas po tiek laiko pabūti teatre ir patirti didžio­jo meno džiaugsmą. Numalšinti troš­kulį. Išgyventi katarsį. Užsimanyti perskaityti visą Huxley – nuo „Geltono­jo Kroumo” iki „Neregio Gazoje”. Ir tai prasminga šiais laikais, kai neretai nejauti nieko daugiau, tik nuobodulį ir persisotinimą.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Lapkričio 13 d. numeryje, nr. 41 (90))