DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Jovita Beliak-Antanavičienė.
Visiems gerai žinomas prekės ženklas „Yahoo!” neseniai pradėjo skaičiuoti trečią dešimtmetį. JAV internetinės milžinės teikiamos paslaugos vis dar pritraukia apie 1 milijardą vartotojų per mėnesį. Įmonė plečiasi, o prie sėkmingos veiklos prisideda ir lietuvių kilmės Tony Maciulis, „Yahoo!” video naujienų vadovas, neseniai atšventęs 40 metų gimtadienį.
Nors dabar Tony gyvena New Yorke, save jis vadina „midwestern” berniuku iš Clevelando, Ohio, kurį užaugino du mylintys tėvai. Naujienų vadovas puikiai prisimena laikus prieš socialines medijas ir technologijų suteiktas galimybes, kai norint pabendrauti tekdavo pakelti telefono ragelį ir susiskambinti. O norint kažkam parašyti, tekdavo naudoti rašiklį ir popierių bei išsiųsti laišką paprastu paštu.
Tony pamini istoriją iš vaikystės, kai 1987 metais amerikietiško futbolo komanda „Cleveland Browns” priartėjo prie galimybės žaisti „Super Bowl”. Žaisdami Amerikos futbolo konferencijos (American Football Championship – AFC) rungtynėse jie susimovė. Tony parašė kandų laišką tuometiniam jų žaidėjui Bernie Kosar. Kitą rytą pabudęs Tony nebebuvo taip įniršęs – laiškas liko neišsiųstas. „Įsivaizduokite, jeigu tuomet būtų egzistavęs ‘Twitter’ – tie žodžiai vis dar klajotų po pasaulį”, – sako Tony Maciulis.
Tony mielai sutiko papasakoti „Draugo” skaitytojams apie sėkmingą karjerą ir savo lietuviškas šaknis.
– Kokia Jūsų profesija?
– Aš esu žurnalistas. Iš tiesų, aš esu daug kas – vadybininkas, skaitmeninės žiniasklaidos vadovas, rašytojas, bet kai manęs kas paklausia, aš visuomet prisistatau, jog esu žurnalistas, nes čia yra mano širdis. Aš įgijau magistro laipsnį Columbia University – tai geriausia vieta mokytis amato, kurioje įgijau labiausiai įkvepiančios akademinės patirties savo gyvenime. Būtent dėl studijų aš persikrausčiau gyventi į New Yorką, kuriame pasilikau ir po studijų baigimo. Šiuo metu gyvenu Manhattan Upper West Side dalyje, netoli Lincoln Center, o mano darbovietė yra Times Square. Viskas ranka pasiekiama!
– Kaip Jūs atsidūrėte „Yahoo News”? Ar sudėtinga buvo čia patekti?
– Kiek laiko turiu (šypsosi)? Čia atsidūriau savo karjeros pradžioje, kuri rimtai prasidėjo 2000 metais, iš karto po to, kai baigiau žurnalistikos studijas. Keletas labai svarbių mentorių ir patarėjų padėjo man pasiekti tikslus ir atsidurti toje vietoje, kurioje esu šiandien. Aš dirbau New Yorko radijuje prieš Rugsėjo 11-osios įvykius. Išpuoliui įvykus, aš tuoj pat išsiunčiau savo CV (Curriculum Vitae – gyvenimo aprašymas – Red.) kiekvienai kabelinei stočiai ir tinklui, nes žinojau, jog visiems jiems reikės žmonių.
Buvau įdarbintas MSNBC ir dirbau kaip užsakovas, vėliau prodiuseris, dar vėliau straipsnių rašytojas. Rick Kaplan tuomet buvo informacinio kanalo prezidentas, aš gerai su juo sutariau. Kai jis tapo žurnalistės Katie Couric vykdomuoju prodiuseriu „The CBS Evening News”, jis mane jai pristatė. Aš su Katie gerai sutariau. Kartu dirbom apie dešimtmetį, įskaitant plėtros laikotarpį bei jos dienos pokalbių laidos pradžią. Kai ji buvo paskirta tapti „Yahoo” pasaulio naujienų vedėja, aš persikėliau čia norėdamas sukurti originalią video naujienų komandą.
– Kaip tapote „Yahoo!” video naujienų vadovu?
– Tai buvo ilgas ir vingiuotas kelias, bet manau, kad aš labai tikau šiam naujam vaidmeniui, kai jiems manęs labiausiai reikėjo. Turėjau patirties tiek televizijoje, tiek skaitmeninėje vaizdo įrašų srityje, be to, mes su Katie Couric jau buvome susidraugavę. Kai pradėjau dirbti „Yahoo!”, iš karto buvau svetingai priimtas, ir žinojau, kad turėsiu palaikymą, kurio reikės kuriant komandą… Ir aš jį turėjau.
– Kaip atrodo Jūsų tipinė darbo diena?
– Atsikeliu apie 6 val. 30 min. ir tuoj pat perskaitau skirtingų leidinių antraštes bei naujienas. Kartais, kai jaučiuosi gerai, einu į Flywheel užsiėmimą (uždaras dviračių trekas – Red.) arba bėgioju, kad išsibudinčiau. Atvykstu į biurą apie 9 val. ryto. Su komanda aptariame istorijas, kurias tą dieną ketiname pristatyti. Apskritai aš kalbuosi su Katie porą kartų per dieną bei peržvelgiu ypatingai apkrautą savo susitikimų tvarkaraštį. Apie 6 val. vakare perskaitau elektroniniu paštu gautus laiškus ir dokumentus. Prieš eidamas miegoti dar kartą patikrinu elektroninį paštą ir peržvelgiu kitos dienos tvarkaraštį.
– Koks interviu Jums buvo įsimintiniausias ar paliko didžiausią įspūdį?
– Jų buvo labai daug. Man visada patiko Nora Ephron ir aš turėjau progą pakalbinti ją prieš jai paliekant šį pasaulį (Nora Ephron – garsi žurnalistė, rašytoja, režisierė – Red.). Interviu su JAV prezidentu Barack Obama per „Super Bowl” 2010 metais Baltuosiuose rūmuose buvo virpinantis. Bet, manau, pats įsimintiniausias interviu buvo su jaunu berniuku, vardu Pierre Larousse. Mes jį sutikome per Haiti dienas, po ten vykusio žemės drebėjimo. Abu jo tėvai žuvo ir jis buvo sunkiai sužeistas. Jo ašaros ir sielvartas persekiojo mane dar gana ilgą laiką. Mes neseniai pasidomėjome, kaip šiam berniukui sekasi, ir aš nudžiugiau sužinojęs, kad jis yra gyvas ir sveikas. Gyvenimas Haiti nėra lengvas, tačiau Pierre rado savo kelią ir siekė geriausio. Kartais tai viskas, ko gali tikėtis.
– Neseniai Jūsų studijoje lankėsi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Kokį įspūdį jis Jums paliko? Kokiomis temomis diskutavote?
– Buvo šaunu su juo susitikti ir pokalbis su juo man labai patiko. Jis turi gerą humoro jausmą! Mes diskutavome keliomis rimtomis temomis, tokiomis kaip terorizmas ir „Brexit” (Didžiosios Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos – Red.). Taip pat kalbėjome apie Rusiją ir Vladimiro Putino agresiją, propagandos karą, kurį jis vykdo. Šios temos sudarė didelę dalį mūsų pokalbio. Taip pat ministras turėjo galimybę papasakoti apie Lietuvą ir kaip tauta laikosi šiandien. Aš tikrai norėčiau nuvykti į Lietuvą artimoje ateityje!
– Ar be Lino Linkevičiaus Jūsų studijoje lankėsi ir kiti lietuviai? Ar dažnai sutinkate lietuvių renginiuose į kuriuos vykstate?
– Manau, jog lankėsi. Įdomu tai, kad nors mūsų šalis yra maža, lietuvių yra visur! Aš mokėjau už savo sąskaitą viename Londono restorane ir padavėja, pažvelgusi į mano kreditinę kortelę, prisistatė, jog taip pat yra lietuvė!
Kalbant apie renginius, aš dalyvavau keliuose Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate New Yorke vykusiuose renginiuose, tiksliau, susitikimuose su vietos lietuviais profesionalais. Man teko didelė garbė asmeniškai susipažinti su Lietuvos ambasadoriumi JAV ir Meksikoje Rolandu Kriščiūnu bei LR generaliniu konsulu New Yorke Juliumi Pranevičiumi. Turėjome progą padiskutuoti apie lietuvišką paveldą, mūsų karjeras, Lietuvos santykius su Rusija bei žiniasklaida.
– Gimėte Amerikoje, tačiau turite lietuviškas šaknis. Papasakokite plačiau apie savo šeimą. Kas pirmasis išvyko iš Lietuvos į Ameriką? Ar vis dar turite giminių Lietuvoje?
– Mano tėčio tėvai, Kostas ir Ona Maciulevičiai, kilę iš miestelio netoli Kauno. Jie, kaip ir tūkstančiai kitų, pabėgo iš komunizmo ir nusitiesė kelią į pabėgėlių stovyklą pokario Vokietijoje. Mano tėtis gimė toje stovykloje. Pasak įrašų, kuriuos rado mano mama, jie į Ameriką atvyko 1950 m. birželio 15 dieną. Štai taip prasidėjo mano tėčio amerikietiška istorija.
Kalbant apie gimines, mano tėtis mano, jog mes vis dar turime tolimų giminaičių Lietuvoje. Mano senelė buvo tie ,,klijai”, kurie palaikė ryšį su Lietuva. Aš prisimenu, jog ji turėjo šūsnį laiškų, gautų iš draugų ir pusbrolių, kuriuos ji paliko. Deja, daugelis jų jau yra mirę, kaip ir mano močiutė, ir aš nepažįstų jų vaikų ar anūkų.
– Ar turite kažką lietuviško savyje?
– Mano seneliai dirbo nepaprastai sunkiai, norėdami atsivežti savo šeimą į Ameriką ir suteikti jiems geresnį gyvenimą. Mano senelė valydavo bažnyčias, o senelis dirbo gamykloje. Jie įskiepijo mano tėčiui tą pačią darbo etiką, meilę šeimai ir mokslo svarbą, kad mūsų gyvenimas būtų geresnis. Mano mama kilusi iš šeimos, kuri puoselėjo panašias vertybes – sunkiai dirbančių vidurio vakariečių tipas. Mano sesuo Julie ir aš gavome visą tą meilę ir palaikymą. Kas mane daro lietuviu? Manau, tai mano darbo etika, mano aistra žinioms ir mano nepriklausomybė.