DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Raimundas Marius Lapas.
Artimesnė pažintis su Leonora Sasnauskaite-Palaima.
Gimiau Vilniuje. Užaugau su dviem vyresniais broliais ir seserim. Baigiau Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. Dirbau sekretore Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje. Nuo 1978 metų pradėjau dalyvauti pogrindinėje veikloje. 1999 m. vasario 16 d. buvau apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu, 2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 1999 m. vasarą išvykau atostogauti į JAV. Ten aš susipažinau su savo būsimu vyru Alfonsu Juozapu Palaima. Po vestuvių likau gyventi Maine valstijoje, Kennebunkporte.
2005 m. aukščiausiais pažymiais baigiau „Le Cordon Bleu” kulinarijos mokyklą. Internatūrą atlikau prestižiniame penkių deimantų ir penkių žvaigždučių restorane „The White Barn Inn”. Restorano vadovybės paprašyta perėjau dirbti į tiems patiems savininkams priklausiusį italų restoraną „Grissini”. Stažavausi Italijoje, Toskanoje, „Michelin” žvaigždute įvertintame „Il Falconiere” restorane. Po dvejų metų tapau „Grissini” virtuvės vyriausia šefe. Čia taip pat vedžiau kulinarijos pamokas, vadovavau renginius aptarnaujančiai virėjų grupei. Pardavus „Grissini”, dirbau vyriausia šefe netradiciniame devynių patiekalų „Opus Ten” restorane. Šiuo metu dirbu vyriausiojo šefo pavaduotoja restorane „Stripers” Kennebunkporte. Per gana trumpą kulinarinę karjerą teko ruošti maistą net trims Amerikos prezidentams. 2010 m. Maine leidžiamas žurnalas „Home and design” išspausdino apie mane straipsnį. Kaip profesionali virėja dalyvauju daugelyje vietinių renginių, tarp jų ir „Kennebunkport festival”. 2015 m. buvau viena iš šefų JAV prezidento George Bush žmonos Barbaros 90-mečio gimtadienio vakarienėje.
Dalyvauju JAV Lietuvių Bendruomenės veikloje. Š. m. gegužės 1 d. su dviem kitom lietuvaitėm įkūrėme Maine Lietuvių Bendruomenę.
Leonora Sasnauskaitė-Palaima
Kiekvienos šeimos likimas – savotiškai įdomus. Turbūt daugelis išeivių, ypač tų, kurie klausydavosi „Studijos R” informacinių radijo laidų, puikiai prisimena pranciškoną Julių Sasnauską. Eteryje perduodamos jo mintys buvo kiekvieno dvasingo žmogaus labai laukiamos. Tarybiniais laikais už disidentinę veiklą Julius pakliuvo į saugumo akiratį. Pasirodo, ne jis vienas iš Sasnauskų šeimos. Jo jauniausia sesuo Leonora per Julių susipažino su žymiais pogrindžio veikėjais ir politiniais kaliniais, tapo Lietuvos laisvės lygos nare ir aktyviai įsijungė į pogrindžio veiklą. Ji redaguodavo, daugindavo ir platindavo pogrindinę spaudą, pasirašydavo ir rinkdavo parašus po įvairiais viešais protestais – pareiškimais LTSR ir SSRS valdžios institucijoms, dalyvaudavo politinių kalinių teismuose ir pasirašydavo reikalavimus juos paleisti. 19-metė mergina buvo viena iš pogrindinės organizacijos „Lietuvos jaunimo sąjunga” įkūrėjų (veikusi nuo 1984 metų, ši jaunimo organizacija saugumiečių išaiškinta nebuvo). Leonora susitikdavo su Lietuvoje viešinčiais užsienio lietuviais, informuodavo juos apie žmogaus teisių pažeidimus. Dėl savo pogrindinės veiklos ji buvo persekiojama, LSSR KGB 1983 ir 1988 m. jai buvo užvedusi operatyvinio sekimo bylas.
Tačiau metai bėgo – Lietuva ryžtingai atkūrė nepriklausomybę. Tik dabar, ruošdamas šį straipsnį, sužinojau, jog 1994–1997 m. Julius gyveno Kanadoje, 1996 m. davė vienuolio įžadus. Jo brolis Sigitas yra medicinos gydytojas, sesuo Jolanta – kompiuteristė. O Leonora, dirbusi sekretore universiteto klinikoje Lietuvos sostinėje, kadaise išvyko į JAV kaip turistė. Čia mergina įsimylėjo, ištekėjo, ir atrado savo gyvenimo tikrąjį pašaukimą. Kokį? Skaitykite mudviejų pokalbį! Ar tai romantiška profesija? Drįsčiau šimttu procentu tvirtinti – taip!
Nuostalgiški vaikystės pojūčiai
– Leonora, Jūs – šefė. O vaikystėje ar padėdavote mamai bei močiutei virtuvėje?
– Mama dirbo Radijo ir televizijos komitete šešias dienas per savaitę. Išeidavo į darbą anksti ryte ir grįždavo vėlai vakare. Mumis rūpinosi močiutė, mamos mama. Išleisdavo į mokyklą, paruošdavo pietus. Valgis mūsų šeimoje buvo labai svarbu. Visi kartu susėsdavom prie apvalaus stalo pietums ar vakarienei. Močiutė niekada neišleisdavo mūsų į mokyklą be pusryčių. Esu jauniausia šeimoje. Kai broliai ir sesuo išeidavo į mokyklą, likdavau namie su močiute ir prosenele. Iš pradžių stebėdavau močiutę gaminant, pamažu pradėjau jai pagelbėti. Atsimenu, kaip skusdavau bulves – tuomet buvau gal kokių penke rių metukų… Vėliau labai mėgau padėti jai lipdyti virtinius su varške ar mėlynėm. Turbūt tada ir gimė mano aistra ravioli ir kitokiai pastai su įdaru. Močiutė labai rūpinosi visos šeimos mityba. Kasdien eidavo į parduotuvę, o šeštadieniais į turgų pirkti šviežių produktų. Niekada dvi dienas iš eilės nevalgydavom tų pačių patiekalų.
– Kokie buvo mėgstamiausi patiekalai Jūsų namuose?
– Vaikystėje mėgau pienišką sriubą su tarkuotų bulvių kukuliais ir lietinius blynus. Na, o visa šeima laukdavo, kada mama pagamins įdarytų paprikų ar koldūnų. Sriubos mūsų šeimoje buvo labai mėgstamos, jas valgydavom kasdien ir pačias įvairiausias. Viskas būdavo labai skanu, nes pagaminta su didele meile.
– Gal tada ir pajutote potraukį kulinarijos menui?
– Galbūt… Tuomet viskas, ką gamindavo mano mama ir močiutė, buvo įspūdinga. Vaikystėje klausydavausi mamos parengtų radijo laidų apie skirtingų tautų virtuvę. Mums, gyvenantiems Tarybų Sąjungoje, kur maisto produktų, o juolab prieskonių pasirinkimas buvo labai ribotas, tie pasakojimai buvo be galo įdomūs.
– O broliai padėdavo virti, kepti?
– Broliai buvo užsiėmę berniukiškais reikalais. Virtuvėje padėdavome mudvi su seserimi. Abu mano broliai ir sesuo turi nepaprastą virimo ir skonio pojūtį. Nors ir esu profesionali virėja, man nedrąsu būtų su jais rungtis virimo varžybose.
Amerika tapo antraisiais namais
– Baigėte gimnaziją, tačiau mokslų universitete netęsėte? Ar trukdė pogrindžio veikla?
– Būčiau neteisi, jei kaltinčiau tarybinę santvarką trukdžius man siekti mokslų. Pati nebandžiau. Mūsų šeima nebuvo pasiturinti. Jei būčiau įstojus mokytis, nebūčiau galėjusi užsidirbti pragyvenimui.
– Įsidarbinote sekretore Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirugijos klinikoje?
– Džiaugiausi gavusi tokį darbą. Naudoti rašomąją mašinėlę buvau išmokusi bespausdindama pogrindžio leidinius. Patekau į labai gerą kolektyvą. Tuomet jau buvau pakliuvusi į KGB akiratį, todėl tikėjausi nemalonumų ir spaudimo darbovietėje. Tačiau nieko panašaus nepatyriau. Mano viršininkas a. a. profesorius Algimantas Marcinkevičius buvo didelis Lietuvos patriotas ir be galo sąžiningas žmogus. Visą laiką jutau jo paramą ir palaikymą. Gal ir dabar ten tebedirbčiau, jeigu nebūčiau išvykusi į JAV.
– Atvykote į JAV. Įsimylėjote. Ištekėjote. Ar lengvai nugalėjote tą vadinamą „kultūrų sukrėtimą?”
– Nelabai pajutau tą „šoką”. Jau anksčiau buvau apsilankusi Amerikoje ir Kanadoje. Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę, atsigavusi, žmonės galėjo ne tik laisvai gauti ir dalintis informacija, bet ir keliauti. Jei gyvenčiau dideliame mieste, gal būtų buvę sunkiau. Mūsų miestelis labai mažas – visi vieni kitus pažįsta, žmonės labai draugiški, paslaugūs. Mano vyras lietuvių kilmės, gimęs JAV. Tokios šeimyninės aplinkybės taip pat leido man lengviau priprasti svetimame krašte.
Kur praktiškumas susitiko su aistra
– Ir tada jJūs pasirinkote kulinariją savo profesija? Ar kas kitas patarė tai padaryti?
– Pagyvenusi porą metų Amerikoje supratau, kad turiu dirbti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kas suteiktų džiaugsmą kitiems ir pasitenkinimą sau pačiai. Nebegalėjau daugiau dirbti sezoninių darbelių suvenyrų parduotuvėse. Žinojau, jog privalau mokytis ir įsigyti man patinkančią profesiją. Nenorėjau tam skirti per daug laiko. Ieškojau mokyklos netoli namų, kad galėčiau kasdien važinėti į pamokas ir nereikėtų gyventi bendrabutyje ar nuomotis kambarį. Sykį benaršydama po internetą užtikau „Le Cordon Bleu” mokyklos skelbimą. Visiškai netoli – gretimoje New Hampshire valstijoje, apie 45 min. kelio nuo namų. Visada mėgau gaminti, o ypač valgyti! Pasitariau su vyru ir po kelių dienų nuvažiavome į tą mokyklą. Vyras pritarė mano norui mokytis, mat jis pats – buvęs mokytojas.
– Kiek žinau, pakliūti į prestižinę „Le Cordon Bleu” mokyklą nėra taip jau paprasta, konkurencija didelė?
– Įstoti nebuvo sunku. Reikėjo išlaikyti anglų kalbos ir matematikos egzaminus ir susimokėti už mokslą. Kadangi studijos kainavo nemažai, jokių papildomų reikalavimų net nebuvo. Iš pradžių buvo baisu, nes neturėjau darbo praktikos profesionalioje virtuvėje. Ypač buvo sunku dėl kalbos, juk visko reikėjo mokytis angliškai. Ir tai ne tik kulinarija, bet ir meno istorija, sociologija, vadyba ir t. t. Programa buvo labai intensyvi. Kasdien šešios valandos kulinarijos paskaitų ir praktikos ir dar trys papildomos valandos kitų mokslų. Kasdien – namų darbai. Išvažiuodavau vidurdienį, grįždavau pirmą nakties. Vyras labai daug padėjo, visada ištaisydavo mano gramatikos klaidas, pataisydavo stilių. Galvojau, kad tik kaip nors sėkmingai pabaigčiau tuos mokslus, nesvarbu, kokie būtų pažymiai. Bet kai po šešių savaičių iš pirmo kurso (būtent sanitarijos) gavau penketuką, taip ir išsilaikiau pirmūne.
– Gal išskirtumėte vieną dėstytoją, kuris labiausiai paveikė Jus ir Jūsų kulinarinį stilių?
– Negalėčiau pasakyti, koks tas mano stilius. Esu lietuvė, baigiau prancūzų virimo mokyklą, daugiausia laiko praleidau italų virtuvėje. Šiuo metu gaminu taip vadinamos šiuolaikinės amerikietiškos virtuvės patiekalus.
Mokykla išmokė tik virimo pagrindų, pavyzdžiui, kaip teisingai supjaustyti daržoves, išskrosti vištą, pagaminti klasikinius padažus ir desertus, išvirti sriubas, iškepti duoną. Visų gudrybių išmokau vėliau, dirbdama su įvairiais šefais.
Likimas klostėsi palankiai
– Pratiką atlikote ypatingoje vietoje – „The White Barn Inn”…
– „The White Barn Inn” yra Kennebunk, Maine. Tai vienintelis penkių žvaigždučių ir penkių deimantų restoranas šiauriau New Yorko. Man pasisekė, kad toks puikus restoranas yra gretimame miestelyje. Tiesą pasakius, norėjau praktiką atlikti Vilniuje, „Stiklių” restorane, bet vyras nelabai entuziastingai priėmė tokį mano norą. Protingai pasielgiau įsidarbindama „The White Barn Inn”. Nebuvo lengva, nes tai buvo mano pirmas darbas profesionalioje virtuvėje. Kai kurios kulinarijos mokyklos net nepriima studentų, jei jie niekada nėra dirbę restorane bent pagalbinių darbų.
– O kaip įsidarbinote pas italus?
– Atlikus praktiką, vyriausias šefas Jonathan Cartwright paklausė, ar nepasilikčiau pas juos. Sutikau. Išdirbau ten beveik metus. Tuomet pasiūlė pereiti į tiems patiems savininkams priklausiusį italų restoraną „Grissini”, mat jiems reikėjo pagalbos. Gerai pažinojau vyriausią šefą Andy Mitchell. Mudu visad gerai sutarėme, todėl ir sutikau. Be to, atėjo laikas išmokti ko nors naujo.
– Ir kaip atsiradote Toskanoje?
– Po dvejų metų Jonathan Cartwright vėl paklausė, ar nenorėčiau perimti „Grissini” vyriausio šefo pareigas, nes tuometinis šefas Andy Mitchell ruošėsi su šeima persikraustyti į kitą miestą. Pasakiau, kad jei nori, jog vadovaučiau italų virtuvei, turėtų išsiųsti mane pasimokyti Italijoje. Tas pokalbis vyko važiuojant jo mašina po kulinarinės laidos „Chefs Kitchen” filmavimo studijoje. Cartwright tuoj čiupo mobilų telefoną ir paskambino savo pažįstamai, viešbučio ir restorano „Il Falconiere” Cortonoje savininkei Silvia Barrachi. „Leonora nori atskristi pas tave pasimokyti italų virtuvės”, ugningai aiškino jis. Silvia mielai sutiko, nes mane pažinojo jau iš anksčiau. Dar pirmais darbo „Grissini” metais, mes organizavome Toskanos savaitę. Italijoje išbuvau porą savaičių. Kasdien dirbau virtuvėje, taip pat padėjau šefui Richard Titi vesti kulinarijos pamokas. Kiekvieną rytą virtuvėje dirbau kartu su pagyvenusia moteriške Nulvia, kuri ateidavo išimtinai ruošti pastos gaminių: makaronų, ravioli, tortellini. Ji nė žodžio nekalbėjo angliškai, o aš, išskyrus kulinarijos terminus, žinojau vos keletą itališkų žodžių – tačiau mudvi kažkaip visai neblogai susikalbėdavome. Restoranas „Il Falconiere” apdovanotas Michelin žvaigždute, o kiekvieno šefo svajonė – kada nors dirbti tokioje virtuvėje!
Menas, kurio rėmai – lėkštė
– Kaip Jūs vertinate italų virtuvę? Kokio šios šalies regiono patiekalai Jums skaniausi?
– Italijoje esu buvusi du kartus – sykį Romoje, kitą – Toskanoje. Norint geriau pažinti jų virtuvės skirtumus, reikėtų aplankyti daug regionų. Nors ir išdirbau septynerius metus italų restorane, negalėčiau tvirtinti, jog esu šios šalies kulinarijos žinovė. Regionų Italijoje yra daug, berods 20, ir visi jie pasižymi tų apylinkių virtuvės savitumais. Kai kurie patiekalai Italijoje gaminami tik tam tikruose miestuose. Štai Toskanos miestas Campi garsus savo troškinta ožiena. „Grissini” valgiaraštyje daugiausia atsispindėjo šiaurės Italijos virimo tradicijos. Mūsų svečiai visada galėjo pasivaišinti gnocchi, risotto, polenta, patiekalais su fontina, gorgonzola sūriu, prosciutto. Net restorano pavadinimas „Grissini” reiškia ilgą ploną duonos lazdelę, kuri yra kilusi iš Piemonte.
– Tapote vyriausia „Grissini” virėja. Vėliau dėstėte kulinarinius mokslus. Viskas klostėsi tarsi sviestu patepta?
– Niekada nedėsčiau kulinarijos mokslų mokykloje, nors ir svarsčiau apie tokią galimybę. „Grissini” restorane vesdavau pamokas svečiams, dažniausiai tai būdavo miltų gaminiai – makaronai, ravioli, tortellini, gnocchi. Būtų kaip pasakoje, jei tai būtų įvykę, tarkime, 20 metų anksčiau. Man užteko lietuviško užsispyrimo geriausiais pažymiais baigti mokslus ir labai greitai pasiekti karjeros aukštumų. Bet laikas viską sustato į vietas. Dirbti tokį darbą geriausia, kai esi jaunas ir neturi šeimos. Tada gali keliauti ir dirbti įvairiuose kraštuose, kurti įvairiose virtuvėse, mokytis iš geriausių šefų. Po dvejų metų vadovavimo virtuvei supratau, kad ilgiau taip nebeištversiu. Restoranas buvo tapęs ir darbu, ir namais, ir šeima. Dirbdavau 70–75 valandas per savaitę, laiko nelikdavo niekam! Tokio gyvenimo tikrai nenorėjau, tai būtų nesąžininga mano šeimos atžvilgiu. Be to, vieną dieną brolis pasakė: „Tu neturi laiko niekam. Draugai skundžiasi, kad visai nebebendrauji. Ateis diena, kai norėsi bendrauti, tačiau niekas nebenorės bendraut su tavim”. Atsisakiau pareigų ir tapau pavaduotoja, o mano pavaduotojas tapo mano viršininku! Labai keista padėtis, tačiau mudu sutariame, ir darbas sekėsi gerai, …kol vieną dieną mūsų vadovai sugalvojo „Grissini” parduoti…
– Bet mitybos industrijoje virėjai dažnai migruoja iš vieno darbo į kitą?
– Virėjai migruoja, kol nesuranda sau tinkamos vietos. Darbas labai įtemptas, reikalauja daug energijos ir susikaupimo. Jei netinkama aplinka, jei nesutari su komanda, jei viršininkas sunkaus charakterio – nieko gero nebus. Virėjų atlyginimai nedideli. Kas nori dirbti mažai apmokamą, sunkų fizinį darbą, jei jis dar ir dvasiškai alinantis.
– O Jūs kiek kartų „migravote”?
– Iš tiesų – labai nedaug! Per savo trumpą karjerą esu dirbusi keturiuose restoranuose. Kiekvieną kartą keičiau darbą ne savo noru. Esu labai pastovi, labai prieraiši. Man sunku bet ką keisti gyvenime. Iki šiol nesuprantu, kaip aš vis tik išdrįsau pasilikti Amerikoje!
– Kokios nuotaikos dabartinėje darbo vietoje? Girdėjau, kad prieš porą savaičių pas jus oro vėsintuvas virtuvėje sugedo… Teko šiek tiek paprakaituoti?
– Virtuvėje visada tenka paprakaituoti, net ir žiemos metu. Vėsintuvą sutaisė, bet ir orai atvėso. Nuotaikos darbe geros. Šiemet iš svečių sulaukiame labai gerų atsiliepimų. Juk tam mes čia ir esame, kad suteiktume mūsų svečiams malonumą skaniai pavalgyti.
Ir šio pasaulio didieji – žmonės
– Jūsų kulinarinius šedevrus ragavo net trys JAV prezidentai. Kokios aplinkybės su jais suvedė ir kokiais Leonoros Sasnauskaitės Palaimos patiekalais jie mėgavosi?
– Prezidentas George Bush turi vasaros rezidenciją mūsų Kennebunk miestelyje. Jis labai kuklus ir paprastas. Buvęs Prezidentas lankosi visuose restoranuose. Jis vakarieniavo „The White Barn Inn” mano pirmą darbo dieną tame restorane. Tik po darbo sužinojau, ką jis užsisakė. Pasirodo, tai buvo lašiša, o aš kaip tik tą dieną virtuvėje kepiau žuvį. Prezidentas Bush labai pamėgo mūsų „Grissini”, dažniausiai užsisakydavo moliuskų ir paprašydavo prie jų dar pridėti grybų. Kartą jis atvyko su Prezidentu Bill Clinton – jie kartu dalyvavo labdaros renginyje, skirtame padėti nukentėjusiems nuo uragano „Katrina”. O Prezidento George Bush, Jr. visai šeimai teko virti „Opus Ten” restorane, kai jie krikštijo vienos iš savo dukrų sūnų.
– Jūsų virtuve žavėjosi ne tik mūsų šalies vadovai, bet ir prezidentienės…
– Kartu su „The White Barn Inn” komanda gaminau Barbaros Bush gimtadienio svečiams. Dalyvavo apie 300 žmonių. Vakarienė kainavo 5 000 dol. vienam asmeniui, ir visi pinigai buvo skirti vaikų mokymo fondui. Penkių skirtingų restoranų komandos ruošė skirtingus patiekalus.
– Beje, kiek žmonių – virėjų, padėjėjų, barmenų, padavėjų aptarnauja tokio tipo renginius?
– Kalbant apie Barbara Bush gimtadienį – apie dvidešimt šefų. Kiek padavėjų – gal irgi 20? Tokiuose renginiuose visiems svečiams siūlomas tas pats patiekalas – jie negali rinktis. Todėl aptarnavimas labai paprastas.
– Ar buvo atvejų, kad koks dėkingas ar tiesiog smalsus politikas ateitų į virtuvę pasveikinti komandos?
– Daugelyje restoranų virtuvės dabar yra atviros. Svečiai gali matyti virėjus dirbant, prieiti, pasikalbėti. Prezidentas George Bush prieš išeidamas iš „Grissini” visada sustodavo padėkoti.
Ne daug kas žino, kas ta Lietuva
– Apie Jus rašė ir amerikiečių spauda. Kas juos labiausiai domino?
– Vietiniai laikraščiai rašė apie mano vedamas makaronų gaminimo pamokas. 2012 metais, kai laimėjau sriubos konkursą, tuoj pat pasirodė straipsnis. Maine valstijos žurnalas 2010 metais išspausdinto straipsnį apie „Grissini”, skirtą buvusios savininkės Laurie Buongiorno atminimui. Kadangi aš tuo metu ten buvau vyriausia šefe, privalėjau suteikti interviu. Apie mano disidentinę veiklą čia, Amerikoje, nedaug kas žino. Žmonės, su kuriais dirbu, nelabai domisi tokiais reikalais, be to, nedaug kas žino, kas ta Lietuva ir kokia jos istorija.
– Jūs neapsiribojate veikla tarp keturių virtuvės sienų – kartu su „Draugo” rytinio pakraščio žinių redaktore Vaida Lowell neseniai įkūrėte JAV LB Maine skyrių? Ar džiugina pradinis rezultatas? –
– Tai buvo Vaidos Lowell idėja, ir mes kartu su kita lietuvaite, Vaida Labžintyte, jai pritarėme. Džiaugiamės, jog mūsų pirmasis renginys puikiai praėjo. Žinodama savo galimybes neapsiėmiau jokių oficialių pareigų, bet sutikau būti sekretore.
Lietuviškam skrandžiui – lietuviški patiekalai
– Po įtemptos darbo dienos ar Jūs dar gaminate namuose savo vyrui?
– Grįžtu namo paprastai po 11 val. v., jau per vėlu barškintis puodais. Kiekvieną dieną išeidama į darbą palieku vyrui pagamintus pietus. Jam belieka pasišildyti. Kaip minėjau, Alfonsas yra lietuvių kilmės, todėl, kaip ir aš, jis mėgsta lietuviškus patiekalus. Alfonsui per sunku virškinti cepelinus, tačiau balandėlius ir koldūnus, kaip, beje, ir sriubas, jis valgo su malonumu. Kai nedirbu, dažnai išsikepame ką nors kepsninėje. Nemėgstamų patiekalų neturiu, noriai valgau viską, kas gerai ir sveikai paruošta.
– O kokį vyną mėgstate?
– Prie vakarienės man patinka kalifornietiškas vynas. O jei tik šiaip norisi vyno taurės, paprastai geriu Prosecco arba šampaną.
– Jei norite sau sukurti šventę, nueiti į restoraną pavakarieniauti, kokio tipo restoraną renkatės?
– Nesvarbu, kokio tipo. Svarbu, kad būtų skanu. Mėgstu austres. Portlando mieste, Maine, yra labai daug gerų restoranų, bet man sunku įtikinti savo vyrą važiuoti automobiliu 45 minutes vardan vakarienės. Jam labiau patinka vakarieniauti vietiniuose restoranuose. Ką tik mūsų miestelyje atsidarė naujas ispanų virtuvės restoranas. Kitą šventę švęsime būtent ten.
– Ir pabaigai – jei tektų rinktis kitą profesiją – kokia ji būtų?
– Kai buvau maža, svajojau tapti madų kūrėja. Taip pat man labai patinka automobiliai. Gal ieškočiau darbo, susijusio su jais. Bet kol kas profesijos keisti nežadu. Myliu savo darbą ir manau, kad pasirinkau teisingą kelią.
