CENTRAS - Geografija-Rajonai - Romantiška neromantiška profesija – Nuo disidentės iki garsios šefės
Kennebunkport festivalis.
Kasmet birželio pradžioje Kennebunkport miestelyje rengiamas Kennebunkport festivalis. Šefai iš viso Maino suvažiuoja dalyvauti šioje šventėje. („Kennebunkport Festival” nuotr.)

Romantiška neromantiška profesija – Nuo disidentės iki garsios šefės

Raimundas Marius Lapas.

Savo dabartinėje virtuvėje „Stripers” restorane, Kennebunkport, Maine.
Savo dabartinėje virtuvėje „Stripers” restorane, Kennebunkport, Maine. (Nuotraukos iš Leonoros Sasnauskaitės-Palaimos asmeninio albumo)

Artimesnė pažintis su Leonora Sasnauskaite-Palaima.

Gimiau Vilniuje. Užaugau su dviem vyresniais broliais ir seserim. Baigiau Vilniaus Antano Vienuolio vi­durinę mokyklą. Dirbau sekretore Vilniaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje. Nuo 1978 metų pradėjau dalyvauti pogrin­dinėje veikloje. 1999 m. vasario 16 d. buvau apdovanota Vyčio Kryžiaus or­di­nu, 2000 m. – Lietuvos Nepriklau­somybės medaliu. 1999 m. vasarą iš­vykau atostogauti į JAV.  Ten aš susipažinau su savo būsimu vyru Alfonsu Juozapu Palaima. Po vestuvių likau gy­venti Maine valstijoje, Kenne­bunk­porte.

2005 m. aukščiausiais pažymiais baigiau „Le Cordon Bleu” kulinarijos mokyklą. Internatūrą atlikau presti­žiniame penkių deimantų ir penkių žvaigž­dučių restorane „The White Barn Inn”. Restorano vadovybės pa­pra­šyta perėjau dirbti į tiems patiems savininkams priklausiusį italų restoraną „Gris­si­ni”. Staža­vausi Italijoje, Tos­ka­­noje, „Michelin” žvaigždute įver­tintame  „Il Falconiere” restorane.  Po dvejų metų tapau „Grissini” virtuvės vyriausia šefe. Čia taip pat vedžiau kulinarijos pamokas, vadovavau renginius aptarnaujančiai virėjų  grupei. Pardavus „Grissi­ni”, dirbau vyriausia šefe netradici­niame devynių patiekalų „Opus Ten” restorane. Šiuo metu dirbu vyriausiojo šefo pavaduotoja  restorane „Stri­pers” Kennebunkporte. Per gana trum­pą kulinarinę karjerą teko ruošti maistą  net trims Amerikos prezidentams. 2010 m. Maine leidžia­mas žurnalas „Home and design” išspausdino apie mane straipsnį. Kaip profesionali virėja dalyvauju daugelyje vietinių renginių, tarp jų ir „Kennebunkport festival”. 2015 m. buvau viena iš šefų  JAV prezidento George Bush žmonos Barbaros 90-mečio gimtadienio va­ka­rienėje.

Dalyvauju JAV Lietuvių Bend­ruo­me­nės veikloje. Š. m. gegužės 1 d. su dviem kitom lietuvaitėm įkūrėme Maine Lietuvių Bendruomenę.

Leonora Sasnauskaitė-Palaima

„Karūnos”.
Vienas iš mano pasididžiavimų – „karūnos”, arba, kaip mano virtuvės vaikinai jas vadina, „dinozaurų nugaros”. Su gabiu šefu Roman Dumorne buvom pakviesti svečių teisėmis gaminti vietiniame „Ocean” restorane. Norėjau paruošti ką nors naujo, ne tradicinius ravioli ar tortellini. Sugalvojau „karūnas”.                   .
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be kavos.
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be kavos. Kavos pupelės buvo pirmas pirkinys mano gyvenime. Mama davė rublį ir paprašė nupirkti du šimtus gramų kavos pupelių. Nešiau jas namo gražiai užlankstytame popieriniame maišelyje. Jų kvapas pavergė mane amžinai.

Kiekvienos šeimos likimas – sa­votiškai įdomus. Turbūt daugelis išeivių, ypač tų, kurie klausydavosi „Studijos R” informacinių radijo lai­dų, puikiai prisimena pranciškoną Ju­lių Sasnauską. Eteryje perduoda­mos jo mintys buvo kiekvieno dvasingo žmogaus labai laukiamos. Tary­biniais laikais už disidentinę veiklą Julius pakliuvo į saugumo akiratį. Pasirodo, ne jis vienas iš Sasnauskų šeimos. Jo jauniausia sesuo Leonora per Julių susipažino su žymiais pog­rindžio veikėjais ir politiniais ka­li­niais, tapo Lietuvos laisvės lygos na­re ir aktyviai įsijungė į pogrindžio veiklą. Ji redaguodavo, daugindavo ir platindavo pogrindinę spaudą, pasirašydavo ir rinkdavo parašus po įvai­riais viešais protestais – pareiškimais LTSR ir SSRS valdžios institucijoms, dalyvaudavo politinių kalinių teismuose ir pasirašydavo reikalavi­mus juos paleisti. 19-metė mergina bu­vo viena iš pogrindinės organizacijos „Lietuvos jaunimo sąjunga” įkū­rėjų (veikusi nuo 1984 metų, ši jaunimo organizacija saugumiečių išaiškinta nebuvo). Leonora susitikdavo su Lietuvoje viešinčiais užsienio lietuviais, informuodavo juos apie žmogaus teisių pažeidimus. Dėl savo po­grindinės veiklos ji buvo persekiojama, LSSR KGB 1983 ir 1988 m. jai buvo užvedusi  operatyvinio sekimo bylas.

Tačiau metai bėgo – Lietuva ryžtingai  atkūrė nepriklausomybę. Tik dabar, ruošdamas šį straipsnį, sužinojau, jog 1994–1997 m. Julius gyveno Kanadoje, 1996 m. davė vienuolio įžadus. Jo brolis Sigitas yra medicinos gydytojas, sesuo Jolanta – kompiuteristė. O Leonora, dirbusi sekretore universiteto klinikoje Lietuvos sostinėje, kadaise išvyko į JAV kaip turistė. Čia mergina įsimylėjo, ištekėjo, ir atrado savo gyvenimo tikrąjį pašaukimą. Kokį? Skaitykite mudviejų pokalbį! Ar tai romantiška profesija? Drįsčiau šimttu procentu tvirtinti  – taip!

Nuostalgiški vaikystės pojūčiai

– Leonora, Jūs – šefė. O  vaikystėje ar padėdavote mamai  bei močiu­tei virtuvėje?

– Mama dirbo Radijo ir televizi­jos komitete šešias dienas per savai­tę. Išeidavo į darbą anksti ryte ir grįždavo vėlai vakare. Mumis rūpinosi močiutė, ma­mos mama. Išleisdavo į mokyklą, paruošdavo pietus. Valgis mūsų šei­moje buvo labai svarbu. Visi kartu susėsdavom prie apvalaus stalo pie­tums ar vakarienei. Močiutė niekada neišleisdavo mūsų į mokyklą be pusryčių. Esu jauniausia šeimoje. Kai broliai ir sesuo išeidavo į mokyklą, likdavau namie su močiute ir prose­nele. Iš pradžių stebėdavau močiutę gaminant, pamažu pradėjau jai pagelbėti. Atsimenu, kaip skusdavau bulves – tuomet buvau gal kokių penke rių metukų… Vėliau labai mėgau padėti jai lipdyti virtinius su varške ar mė­lynėm. Turbūt tada ir gimė mano aistra ravioli ir kitokiai  pastai su įdaru. Močiutė labai rūpinosi vi­sos šeimos mityba. Kasdien eidavo į parduotuvę, o šeštadieniais į turgų pirkti šviežių produktų. Niekada dvi dienas iš eilės nevalgydavom tų pačių patiekalų.

– Kokie buvo mėgstamiausi patiekalai Jūsų namuose? 

„Opus Ten” virtuvėje, Kennebunkport festivalio „Grand Finale” metu. „Kennebunkport Festival” nuotr.
„Opus Ten” virtuvėje, Kennebunkport festivalio „Grand Finale” metu. „Kennebunkport Festival” nuotr.

– Vaikystėje mėgau pienišką sriu­bą su tarkuotų bulvių kukuliais ir lietinius blynus. Na, o visa šeima lauk­davo, kada mama pagamins įda­rytų paprikų ar koldūnų. Sriubos mūsų šeimoje buvo labai mėgstamos, jas valgydavom kasdien ir pačias įvai­riausias. Viskas būdavo labai ska­nu, nes pagaminta su didele meile.

– Gal tada ir pajutote potraukį kulinarijos menui?

– Galbūt… Tuomet viskas,  ką ga­mindavo mano mama ir močiutė, bu­vo įspūdinga. Vaikystėje klausyda­vausi mamos parengtų radijo laidų apie skirtingų tautų virtuvę. Mums, gyvenantiems Tarybų Sąjungoje, kur maisto produktų, o juolab prieskonių pasirinkimas buvo labai ribotas, tie  pasakojimai buvo be galo įdomūs.

– O broliai padėdavo virti, kepti?

– Broliai buvo užsiėmę ber­niu­kiš­kais reikalais. Virtuvėje padėda­vome mudvi su seserimi. Abu mano broliai ir sesuo turi nepaprastą virimo ir skonio pojūtį. Nors ir esu profesionali virėja, man nedrąsu būtų su jais rungtis virimo varžybose.

Amerika tapo antraisiais namais

– Baigėte gimnaziją, tačiau mokslų universitete netęsėte? Ar trukdė pogrindžio  veikla?

– Būčiau neteisi, jei kaltinčiau tary­binę santvarką trukdžius man siekti mokslų. Pati nebandžiau. Mū­sų šeima nebuvo pasiturinti. Jei būčiau įstojus mokytis, nebūčiau galėjusi užsidirbti pragyvenimui.

– Įsidarbinote sekretore Vil­niaus universiteto širdies ir kraujagyslių chirugijos klinikoje?

– Džiaugiausi gavusi tokį darbą. Naudoti  rašomąją mašinėlę buvau iš­mokusi bespausdindama pogrindžio leidinius. Patekau į labai gerą kolektyvą. Tuomet jau buvau pakliuvusi į KGB akiratį, todėl tikėjausi nema­lo­numų ir spaudimo darbovietėje. Ta­čiau nieko panašaus nepatyriau. Mano virši­nin­kas a. a. profesorius Algi­man­tas Marcinkevičius buvo didelis Lietuvos patriotas ir be galo sąži­ningas žmogus. Visą laiką jutau jo paramą ir palaikymą. Gal ir dabar ten tebedirbčiau, jeigu nebūčiau iš­vykusi į JAV.

– Atvykote į JAV. Įsimylėjote. Ištekėjote. Ar lengvai nugalėjote tą vadinamą „kultūrų sukrėti­mą?” 

– Nelabai pajutau tą „šoką”. Jau anksčiau buvau apsilankusi Ameri­koje ir Kanadoje. Lietuva jau buvo atkūrusi  nepriklausomybę, at­si­ga­vu­si, žmonės galėjo ne tik laisvai gauti ir dalintis informacija, bet ir keliauti. Jei gyvenčiau dideliame mieste, gal būtų buvę sunkiau. Mūsų miestelis labai mažas – visi vieni kitus pažįsta, žmonės labai draugiški, paslaugūs. Mano vyras lietuvių kilmės, gimęs JAV. Tokios šeimyninės aplinkybės taip pat leido man lengviau priprasti svetimame krašte.

Omarų carpaccio.
Vienas iš mano „Opus Ten” valgiaraščiui sukurtų patiekalų – omarų carpaccio, marinuotos vynuogės ir geltonieji kalafiorai, balta citrinų piure, raudonųjų apelsinų želė. Mano svečiai būdavo sutrikę, nes omaras žalias nevalgomas. Pasiskolinau žodį „carpaccio”, norėdama apibūdinti labai plonai supjaustytą, garuose virtą, omarą.

Kur praktiškumas susitiko su aistra

– Ir tada jJūs pasirinkote kulinariją  savo profesija? Ar kas kitas patarė tai padaryti? 

– Pagyvenusi porą metų Ameri­ko­je supratau, kad turiu dirbti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kas su­teiktų džiaugsmą kitiems ir pasi­ten­kinimą sau pačiai. Nebegalėjau daugiau dirbti sezoninių darbelių suve­nyrų parduotuvėse. Žinojau, jog privalau mokytis ir įsigyti man patin­kančią profesiją. Nenorėjau tam skirti per daug laiko. Ieškojau mokyklos netoli namų, kad galėčiau kasdien va­žinėti į pamokas ir nereikėtų gyventi bendrabutyje ar nuomotis kambarį. Sykį benaršydama po internetą už­tikau „Le Cordon Bleu” mokyklos skelbimą. Visiškai netoli –  gretimoje New Hampshire valstijoje, apie 45 min. kelio nuo namų. Visada mė­gau  gaminti, o ypač valgyti! Pasitariau su vyru ir po kelių dienų nuvažia­vo­me į  tą mokyklą. Vyras pritarė mano norui mokytis, mat jis pats – buvęs mokytojas.

Su močiute Nulvia „Il Falconiere” virtuvėje.
Su močiute Nulvia „Il Falconiere” virtuvėje, 2008. Iš jos išmokau daug pastos gaminimo paslapčių.

– Kiek žinau, pakliūti į presti­žinę „Le Cordon Bleu” mokyklą nėra taip jau paprasta, konkurencija didelė?

– Įstoti nebuvo sunku. Reikėjo išlaikyti anglų kalbos ir matematikos egzaminus ir susimokėti už mokslą. Kadangi studijos kainavo nemažai, jokių papildomų reikalavimų net ne­buvo. Iš pradžių buvo baisu, nes ne­turėjau darbo praktikos profesiona­lioje virtuvėje. Ypač buvo sunku dėl kalbos, juk visko reikėjo mokytis angliškai. Ir tai  ne tik kulinarija, bet ir meno istorija, sociologija, vadyba ir t. t. Programa buvo labai intensyvi. Kasdien šešios valandos kulinarijos paskaitų ir praktikos ir dar trys pa­pildomos valandos  kitų mokslų. Kasdien – namų darbai. Išvažiuo­davau vidurdienį, grįždavau pirmą nakties. Vyras labai daug padėjo, visa­da ištaisydavo mano gramatikos klaidas, pataisydavo stilių. Galvojau, kad tik kaip nors sėkmingai pa­baig­čiau tuos mokslus, nesvarbu, kokie būtų pažymiai. Bet kai po šešių savaičių iš pirmo kurso (būtent sanitarijos) gavau penketuką, taip ir išsilaikiau pirmūne.

–  Gal išskirtumėte vieną dės­ty­toją, kuris labiausiai pa­veikė Jus ir Jūsų kulinarinį stilių?

– Negalėčiau pasakyti, koks tas mano stilius. Esu lietuvė, baigiau prancūzų virimo mokyklą, daugiausia laiko praleidau italų virtuvėje. Šiuo metu gaminu taip vadinamos šiuolaikinės amerikietiškos virtuvės patiekalus.

Mokykla išmokė tik virimo pag­rindų, pavyzdžiui, kaip teisingai supjaustyti daržoves, išskrosti vištą,  pagaminti klasikinius padažus ir desertus,  išvirti sriubas, iškepti duo­ną. Visų gudrybių išmokau vėliau, dirbdama su įvairiais šefais.

Likimas klostėsi palankiai

– Pratiką atlikote ypatingoje  vietoje – „The White Barn Inn”…

– „The White Barn Inn” yra Ken­ne­bunk, Maine. Tai vienintelis pen­kių žvaigždučių ir penkių deimantų restoranas šiauriau New Yorko. Man pasisekė, kad toks puikus restoranas yra gretimame miestelyje. Tiesą pa­sakius, norėjau praktiką atlikti Vil­niuje, „Stiklių” restorane, bet vyras nelabai entuziastingai priėmė tokį ma­no norą. Protingai pasielgiau įsidarbindama „The White Barn Inn”. Nebuvo lengva, nes tai buvo mano pirmas darbas profesionalioje virtuvėje. Kai kurios kulinarijos mokyklos net nepriima studentų, jei jie niekada nėra dirbę restorane bent pagalbinių darbų.

Dar vienas mano mėgiamas darbas – skrosti žuvį. 2015
Dar vienas mano mėgiamas darbas – skrosti žuvį. 2015 m.

– O kaip įsidarbinote pas ita­lus?

– Atlikus praktiką, vyriausias šefas Jonathan Cartwright paklausė, ar nepasilikčiau pas juos. Sutikau. Išdirbau ten beveik metus. Tuomet pasiūlė pereiti į tiems  patiems sa­vininkams  pri­klausiusį italų res­to­raną „Grissini”, mat jiems reikėjo pagalbos. Gerai pažinojau vyriausią šefą Andy Mit­chell. Mudu visad gerai sutarėme, todėl  ir sutikau. Be to, atėjo laikas iš­mokti ko nors naujo.

– Ir kaip atsiradote Toskanoje?

– Po dvejų metų Jonathan Cart­wright vėl paklausė, ar nenorėčiau perimti „Grissini” vyriausio šefo pareigas, nes tuometinis šefas Andy Mitchell ruošėsi su šeima persi­kraustyti į kitą miestą. Pasakiau, kad jei nori, jog  vadovaučiau italų virtuvei, turėtų išsiųsti mane pasimokyti Italijoje. Tas pokalbis vyko važiuojant jo mašina po kulinarinės laidos „Chefs Kitchen” filmavimo studijoje. Cartwright tuoj čiupo mobilų telefoną ir paskambino savo pažįstamai, viešbučio ir restorano „Il Falconiere” Cortonoje savininkei Silvia Barrachi. „Leonora nori atskristi pas tave pa­simokyti italų virtuvės”, ugningai aiškino jis. Silvia mielai sutiko, nes mane pažinojo jau iš anksčiau. Dar pirmais darbo „Grissini” metais, mes organizavome Toskanos savaitę. Ita­lijoje išbuvau porą savaičių. Kasdien dirbau virtuvėje, taip pat padėjau šefui Richard Titi  vesti  kulinarijos pa­mokas. Kiekvieną rytą virtuvėje  dirbau kartu su pagyvenusia moteriške Nulvia, kuri ateidavo išimtinai ruošti pastos gaminių: makaronų, ravioli, tortellini. Ji nė žodžio nekal­bėjo angliškai, o aš, išskyrus kulinarijos terminus, žinojau vos keletą itališkų žodžių – tačiau mudvi kažkaip visai neblogai susikalbėdavome. Restoranas „Il Fal­co­niere” apdovanotas Michelin žvaigž­dute, o kiekvieno šefo svajonė – kada nors dirbti tokioje virtuvėje!

Menas, kurio rėmai – lėkštė

– Kaip Jūs vertinate italų virtuvę? Kokio šios šalies regiono pa­tiekalai Jums skaniausi? 

– Italijoje esu buvusi du kartus – sykį Romoje, kitą – Toskanoje. Norint geriau pažinti jų virtuvės skirtumus, reikėtų aplankyti daug regionų. Nors ir išdirbau septynerius metus italų restorane, negalėčiau tvirtinti, jog esu šios šalies kulinarijos žinovė. Regionų Italijoje yra daug, berods 20, ir visi jie pasižymi tų apylinkių virtuvės savitumais. Kai kurie patie­kalai Italijoje gaminami tik tam tikruose miestuose. Štai Toskanos miestas Campi garsus savo troškinta ožiena. „Grissini” valgiaraštyje daugiausia atsispindėjo šiaurės Italijos virimo tradicijos. Mūsų svečiai visada galėjo pasivaišinti gnocchi, risotto, polenta, patiekalais su fontina, gorgonzola  sūriu, prosciutto. Net resto­rano pavadinimas „Grissini” reiškia ilgą ploną duonos lazdelę, kuri yra kilusi iš Piemonte.

Labdaros renginyje „No kid hungry”.
Labdaros renginyje „No kid hungry”, skirtame paremti nepasiturinčių šeimų vaikus. Su garsiu Maino šefu David Turin.

– Tapote vyriausia „Grissini” virėja. Vėliau dėstėte kulinari­nius mokslus. Viskas klostėsi tarsi sviestu patepta?

– Niekada nedėsčiau kulinarijos mokslų mokykloje, nors ir svarsčiau apie tokią galimybę. „Grissini” res­to­rane vesdavau pamokas svečiams, dažniausiai tai būdavo miltų gaminiai – makaronai, ravioli, tortellini, gnocchi. Būtų kaip pasakoje, jei tai būtų įvykę, tarkime, 20 metų anksčiau. Man užteko lietuviško užsispyrimo geriausiais pažymiais baigti mokslus ir labai greitai pasiekti karjeros aukštumų. Bet laikas viską sustato į vietas. Dirbti tokį darbą geriausia, kai esi jaunas ir neturi šeimos. Tada gali keliauti ir dirbti įvairiuose kraštuose, kurti įvairiose virtuvėse, mo­kytis iš geriausių šefų. Po dvejų metų vadovavimo virtuvei supratau, kad ilgiau taip nebeištversiu. Restoranas buvo tapęs ir darbu, ir namais, ir šei­ma. Dirbdavau 70–75 valandas per savaitę, laiko nelikdavo niekam! To­kio gyvenimo tikrai nenorėjau, tai bū­tų nesąžininga mano šeimos atžvilgiu. Be to, vieną dieną brolis pasakė: „Tu neturi laiko niekam. Draugai skundžiasi, kad visai nebebendrauji. Ateis diena, kai norėsi bendrauti, tačiau niekas nebenorės bendraut su tavim”. Atsisakiau pareigų ir tapau pavaduotoja, o mano pavaduotojas tapo mano viršininku! Labai keista padėtis, tačiau mudu sutariame, ir darbas sekėsi gerai, …kol vieną die­ną mūsų  vadovai sugalvojo „Grissini” parduoti…

– Bet mitybos industrijoje virėjai dažnai  migruoja iš vieno darbo į kitą? 

– Virėjai migruoja, kol nesuranda sau tinkamos vietos. Darbas labai įtemptas, reikalauja daug energijos ir susikaupimo. Jei netinkama aplinka, jei nesutari su komanda, jei virši­nin­kas sunkaus charakterio – nieko gero nebus. Virėjų atlyginimai nedideli. Kas nori dirbti mažai apmokamą, sun­kų fizinį darbą, jei jis dar ir dvasiškai alinantis.

– O Jūs kiek kartų „migra­vote”?

Mėgiamiausias darbas – gaminti ravioli.
Mėgiamiausias darbas – gaminti ravioli. Kiekvieną kartą juos gamindama prisimenu savo močiutę. Tada kočiojom tešlą rankomis ir lipdėm kiekvieną virtinį, varžydamosios, kurios gražesnis. „Opus Ten” virtuvėje, 2013.

– Iš tiesų – labai nedaug! Per savo trumpą karjerą esu dirbusi ke­tu­riuose restoranuose. Kiekvieną kartą keičiau darbą ne savo noru. Esu labai pastovi, labai prieraiši. Man sunku bet ką keisti gyvenime. Iki šiol nesu­prantu, kaip aš vis tik išdrįsau pasilikti Amerikoje!

–  Kokios nuotaikos dabartinėje darbo vietoje? Girdėjau, kad prieš porą savaičių pas jus oro vėsintuvas virtuvėje sugedo… Teko šiek tiek paprakaituoti?

– Virtuvėje visada tenka papra­kaituoti, net ir žiemos metu. Vėsin­tuvą sutaisė, bet ir orai atvėso. Nuo­taikos darbe geros. Šiemet iš svečių sulaukiame labai gerų atsiliepimų. Juk tam mes čia ir esame, kad suteiktume mūsų svečiams malonumą skaniai pavalgyti.

Ir šio pasaulio didieji – žmonės

– Jūsų kulinarinius šedevrus ragavo net trys JAV prezidentai.  Kokios aplinkybės su jais suvedė ir kokiais Leonoros Sasnauskaitės Palaimos patiekalais jie mėgavosi?

– Prezidentas George Bush turi vasaros rezidenciją mūsų Kenne­bunk miestelyje. Jis labai kuklus ir paprastas. Buvęs Prezidentas lankosi visuose restoranuose. Jis  vakarieniavo „The White Barn Inn” mano pirmą darbo dieną tame restorane. Tik po darbo sužinojau, ką jis užsi­sakė. Pasirodo, tai buvo lašiša, o aš kaip tik tą dieną virtuvėje kepiau žu­vį. Prezidentas Bush labai pamėgo mūsų „Grissini”, dažniausiai užsisa­ky­davo moliuskų ir paprašydavo prie jų dar pridėti grybų. Kartą jis atvyko su Prezidentu Bill Clinton – jie kartu dalyvavo labdaros renginyje, skirtame padėti nukentėju­siems nuo uragano „Katrina”. O Pre­zidento Geor­ge Bush, Jr. visai šeimai teko virti „Opus Ten” restorane, kai jie krikštijo vienos iš savo dukrų sūnų.

Restorane „Grissini” su JAV prezidentu George W. Bush ir jo žmona Barbara po vakarienės.
Restorane „Grissini” su JAV prezidentu George W. Bush ir jo žmona Barbara po vakarienės.

– Jūsų virtuve žavėjosi ne tik mūsų šalies vadovai, bet ir  prezidentienės…

– Kartu su „The White Barn Inn” ko­manda gaminau Barbaros Bush gimtadienio svečiams. Dalyvavo apie 300  žmonių. Va­karienė kainavo 5 000 dol. vienam as­meniui, ir visi pinigai buvo skirti vai­kų mokymo fondui. Penkių skirtin­gų restoranų komandos ruošė skirtingus patiekalus.

–  Beje, kiek žmonių – virėjų, padėjėjų, barmenų, padavėjų ap­tar­nauja tokio tipo renginius?

– Kalbant apie Barbara Bush gimtadienį – apie dvidešimt šefų. Kiek padavėjų – gal irgi 20? Tokiuose renginiuose visiems svečiams siūlomas tas pats patiekalas – jie negali rinktis. Todėl aptarnavimas labai paprastas.

– Ar buvo atvejų, kad koks dė­kingas ar tiesiog smalsus politikas ateitų į virtuvę pasveikinti ko­man­dos? 

– Daugelyje restoranų virtuvės dabar yra atviros. Svečiai gali matyti virėjus dirbant, prieiti, pasikalbėti. Prezidentas George Bush prieš išeidamas iš „Grissini” visada sustodavo padėkoti.

Ne daug kas žino, kas ta Lietuva

Salierų šaknų tortellini.
Vienas iš mano sukurtų patieikalų „Grissini” restoranui – salierų šaknų tortellini, austrių grybai, saldžių bulvių piurė, citrinų želė, saldžiųjų žirnelių ūgliai.

– Apie Jus rašė ir amerikiečių spauda. Kas juos labiausiai domino?

– Vietiniai laikraščiai rašė apie mano vedamas  makaronų gaminimo pamokas. 2012 metais, kai laimėjau sriubos konkursą, tuoj pat pasirodė straipsnis. Maine valstijos žurnalas 2010 me­tais išspausdinto straipsnį apie „Grissi­ni”, skirtą buvusios savinin­kės Laurie Buongiorno atmini­mui. Kadangi aš tuo metu ten buvau vyriau­sia šefe, privalėjau suteikti interviu. Apie mano disiden­tinę veiklą čia, Amerikoje, nedaug kas žino. Žmonės, su kuriais dirbu, ne­labai domisi tokiais reikalais, be to, nedaug kas žino, kas ta Lietuva ir kokia jos istorija.

– Jūs neapsiribojate veikla  tarp keturių virtuvės sienų –  kar­tu su „Draugo” rytinio pa­kraščio žinių redaktore Vaida Lowell neseniai įkūrėte JAV LB Maine skyrių? Ar džiugina pradinis rezultatas? –

– Tai buvo Vaidos Lowell idėja, ir  mes kartu su kita lietuvaite, Vaida Labžintyte, jai pritarėme. Džiaugia­mės, jog mūsų pirmasis renginys pui­kiai praėjo. Žinodama savo gali­my­bes neapsiėmiau jokių oficialių pa­reigų, bet sutikau būti sekretore.

Lietuviškam skrandžiui – lietuviški patiekalai

–  Po įtemptos darbo dienos ar Jūs dar gaminate namuose savo vyrui? 

– Grįž­tu namo paprastai po 11 val. v., jau per vėlu barškintis puodais. Kiekvie­ną dieną išeidama į darbą palieku vyrui pagamintus pietus. Jam be­lie­ka pasišildyti. Kaip minėjau, Alfon­sas yra lietuvių kil­mės, todėl, kaip ir aš, jis mėgsta lietuviškus patiekalus. Alfonsui per sun­ku virškinti cepelinus, tačiau balandėlius ir koldūnus, kaip, beje, ir sriubas, jis valgo su malonumu. Kai nedirbu, dažnai išsike­pame ką nors kepsninėje. Nemėgs­tamų patiekalų neturiu, noriai valgau viską, kas gerai ir sveikai paruošta.

Pamoka „Grissini” restorane.
Pamoka „Grissini” restorane. Ko gero mūsų miestelyje nebeliko žmogaus, kuris nebūtų lankęs mūsų pastos gamybos pamokų. Kartais skambina ir klausia patarimų, kai bando pastą pasigaminti namuose.

– O kokį vyną mėgstate?

– Prie vakarienės man patinka kalifornietiškas vynas. O jei tik šiaip norisi vyno taurės, paprastai geriu Prosecco arba šampaną.

– Jei norite sau sukurti šventę, nueiti į restoraną pavakarieniauti,  kokio tipo restoraną renkatės?

– Nesvarbu, kokio tipo. Svarbu, kad būtų skanu. Mėgstu austres. Portlando mieste, Maine, yra labai daug gerų restoranų, bet man sunku įtikinti savo vyrą važiuoti automo­bi­liu 45 minutes vardan vakarienės. Jam labiau patinka vakarieniauti vie­tiniuose restoranuose. Ką tik  mū­sų miestelyje atsidarė naujas ispanų virtuvės restoranas. Kitą šventę švę­sime būtent ten.

– Ir pabaigai – jei tektų rinktis kitą profesiją –  kokia ji būtų?

– Kai buvau maža, svajojau tapti madų kūrėja. Taip pat man labai patinka automobiliai. Gal ieškočiau darbo, susijusio su jais. Bet kol kas profesijos keisti nežadu. Myliu savo darbą ir  manau, kad pasirinkau teisingą kelią.

Desertas.
„Opus Ten” restorano valgiaraštyje – mano sukurtas desertas – riešutinis sausainis, rudo sviesto ledai, šokolado padažas, skrudinti lazdynų riešutai. Lazdynų riešutai man patys skaniausi, nes jie primena man vasaras praleistas sporto stovyklose, kai skindavom juos dar ne visai prinokusius.