Pristatome naują rubriką – knygų klubą „Frida”

Joje, gurkšnodami kavą, galėsite susipažinti su įdomiomis knygomis, o taip pat – su lietuvių išeivijos rašytojais ar menininkais, išsibarsčiusiais po pasaulį. Šių neakivaizdinių ke­lionių gidė – Jolanta Ona Vitkutė.

Jolanta – žurnalistė ir meninin­kė, kelionių dienoraščių „Meksika, ma­no meile” (2018) autorė, IBBY Lie­tuvos skyriaus valdybos narė. Su jos patirtimis ir įspūdžiais, gyvenant spalvingoje Meksikoje, laikraščio „Draugas” skaitytojai jau turėjo progos susipažinti.

Ji taip pat yra parašiusi poezijos rinkinius „Vakaro žuvys” (2001), „Ba­nalu”(2004), „Lašantis ruduo” (2005), „Kelionių nuojauta” (2020) bei pasa­kas vaikams „Murmisiukai geria ar­batą penktadieniais” (2015). Jos straips­niai yra publikuoti laikraštyje „Draugas”, žurnaluose „Geras skonis”, „Moteris” ir kt.

Šiuo metu autorė dirba prie naujos knygelės vaikams „Ilgas murmisiukų šeštadienis”.

Simboliška, kad pirmoji „Frida” klube „prie kavos” aptariama knyga skirta pačiai Fridai Kahlo.

Akimirkos interviu su rubrikos autore

Jolanta, kiek laiko per dieną jūs pati skiriate kavos gėrimui? Ko­kią mėgstate kavą ir kur labiausiai mėgstate ją gerti?

Man patinka dienos, išmatuotos kavos šaukšteliais. Mėgstu ir macchiato, ir americano, ir Vienos – su plakta grietinėle, ir corretto, ir ko tik aš nemėgstu, bet dažniausia geriu café de olla – tradicinę meksikietišką juo­dą kavą su prieskoniais, arba cappuccino. Smagiausia gerti įvairiose terasose ar balkonėliuose – ar tai būtų namų, ar kavinių. Viena ypatingesnių vietų, kai lankausi Lietuvoje, – tėvų sodelyje netoli Vilniaus.

Žmonės skirstomi į rašančius ir skaitančius. Jūs gi – ir rašote, ir skaitote. Kas maloniau?

Čia man reikalinga trejybė – skaityti, rašyti ir keliauti!

Penkios didžiausios vertybės gyvenime yra…

Meilė ir meilė, ir penkis kart mei­lė. Man atrodo, kad su ja susiję vis­kas šiame pasaulyje, net ir moksliniai atradimai.

Kokios mėgstamiausios jūsų šalys – žinoma, po Meksikos ir Lietuvos?

Prancūzija, į ją grįžtu nuolat, jau net pamečiau skaičių. Paryžius, su trupučiu „Amelijos iš Monmartro” (2001 m. Jean-Pierre Jeunet filmas) magijos. Normandijos regionas su Claude Monet impresionistiniais sodais ir Mont-Saint-Michel vienuo­lynu, tai „paskęstančiu” Atlanto vandenyno potvyniuose, tai vėl išnyran­čiu. Levandomis mėlynuojantis Pro­vansas. Nuostabioji Edith Piaf su sa­vo „non, je ne regrette rien”.

Laiminga diena – kokia ji pagal Jolantą Vitkutę?

Man norisi džiaugtis kiekviena duota gyvenimo akimirka. Dienos kasdienybe ir jos įvairove. Kartais tai gaunasi lengviau, kartais sunkiau. Bet juk jei kabinsi kiekvieną dieną medų šaukštais, tai imsi svajoti apie aitriąsias paprikas ir peletrū­nus.

Ačiū Jolantai už pokalbį, o skaitytojams – malonaus skaitymo.

Ramunė Lapas

Knygų klubas Frida. Mintys, emocijos, pasiplepėjimai ne tik apie knygas

Jolanta Ona Vitkutė.

Na, jei jau dešimtmetį gyveni tarp Meksikos ir Lietuvos, tai kodėl gi nepakvietus jūsų susiburti į knygų ir pasiplepėjimo klubą „Frida”. Kal­bėsiuos apie knygas, nebūtinai apie pačias naujausias, nebūtinai tik lie­tu­vių autorių – nors jiems – pirmenybė. Kalbėsiuos apie mintis, geriant ka­vą (taip, taip ji auginama ir Mek­si­koje), apie netikėtai pamatytus pa­veikslus ir sutiktus antipodus (tarsi atklydusias iš Viktoro Kosakovskio fil­mo) keliaujant iš vieno pasaulio taško į kitą.

O kartais gersiu kavą su kitais išeivijos rašytojais ir viską papasakosiu jums.

Bet šiandien – knyga apie Fridą. Frida Kahlo – meksikiečių meninin­kė, maištaujanti siela. Ši daug skausmo gyvenime patyrusi dailininkė Mek­sikoje yra tapusi feminizmo ir laisvės ikona.

Isolda P. Kahlo. Intimate Frida

Tikriausia daugelis žino, jog mėlynasis Fridos namas stovi Mexico mieste, Coyoacán rajone, įsitaisęs bohemiškoje gatvelėje, tarp skverų ir bažnytėlių. Čia Frida gimė, užaugo, ir ko gero, parašė daugelį meilės laiškų savo vyrui dailininkui Diego Rivera. „Mano Diego, tyliai dovanojantis pa­saulių gyvenimą. Vėjo beprotystė ma­­no širdyje, saldus xocolatl (liet. šokoladas) iš senosios Meksikos, kraujo audra, pranašiškas ženklas, juokas ir dantų adatos iš perlų. Nuo šiol aš dainuosiu mūsų magiją – mū­sų meilę”, – cituoju dienoraščiuose užrašytą Fridos meilės prisipažini­mą. Garsioji menininkė savo gyveni­mą mėgo kurti iš smulkių detalių: vilkėjo gėlėmis išpuoštas sukneles, maistą patiekdavo tarsi tai būtų pa­veikslai, o laiškus iliustruodavo pie­ši­niais. Žurnalistas Greg Morago pa­lygino Fridos Kahlo gyvenimo deta­les su tradicinio, neužmirštamai kvap­naus meksikietiško mole pobla­no padažo sudedamosiomis dalimis. Aitriosios paprikos tarsi simbolizuoja temperamentą ir skausmą, mig­do­lai su moliūgų sėklomis – žemiškuosius norus, gvazdikėliai, cinamonas ir anyžių sėklos atspindi egzotiškąją, išdidžiąją menininkės pusę. Razinos, česnakai ir svogūnai – atkaklumo ir saldumo ženklai, o svaiginantis šokoladas – priklausomybių ir laviruojan­čios harmonijos atspindys. Ar kada susimąstėte, kuris patiekalas galėtų atspindėti jūsų gyvenimą?

Apie Fridą perskaičiau knygų tik­rai nemažai. Ir jos dienoraščiai („The diary of Frida Kahlo: an intimate self-portrait”), ir valgių receptai („Frida’s Fiestas: Recipes and Reminiscences of Life with Frida Kahlo”, parašyta Guadalupe Rivera (Diego Riveros dukra iš antrosios san­tuokos) kartu su žurnaliste Ma­rie-Pierre Colle), ir neseniai perleistos lietuviškai Hayden Herrera „Fri­da” pirmasis leidimas, ir jos meninių darbų albumai nepraslydo ramiai pro akis, ir atkeliavo į mano knygų lentynas. O viskas išties prasidėjo nuo fil­mo, kuriame Fridą suvaidino meksi­kiečių aktorė Salma Hayek. Ši reži­sierės Julie Taymor sukurta drama užkabino kažką giliai užsislėpusį šir­dyje. Na, o apsigyvenus Meksikoje, ne­įsitraukti į jos meno, meilės, gyve­nimo istorijas, apsuptas legendomis, kurios, rodos, iki šiol sklando jausmų ir saulės prisipildžiusiose gatvėse – tiesiog neįmanoma. 

Taigi pamačiusi vieno knygyno lentynėlėje anglišką vertimą „Intima­te Frida” čiupau į glėbį. Tai Fridos sesers Kristinos dukros – Isolda Pi­nedo Kahlo, kuri daug laiko pragy­ve­no kartu su Frida mėlynuosiuose namuose, prisiminimai. Niekur iki tol neskelbtos nuotraukos ir dokumen­tai yra susipynę su Fridos dukterėčios pasakojimu. Tai dar viena me­nininkės asmeninio gyvenimo ir mirties versija. Ar Diego Rivera „pa­dėjo” savo mylimajai numirti, kai ji nebeturėdama jėgų kovoti dėl savo gyvybės, ištisas dienas nepakildavo iš lovos? Atsakymas į šią didžiąją šei­mos paslaptį pamažu dėstomas knygos puslapiuose. O galbūt šis pasakojimas – tai tik besitęsianti kova dėl palikimo? Anot knygos autorės Isol­dos Pinedo, menininkės šeima po Fri­dos mirties nepaveldėjo nieko – net ir senojo mėlynojo namo, kurį buvo įsi­gijęs Fridos tėvas – iš Vokietijos kilęs fotografas Guillermo Kahlo (1872–1941). Menininkės vyras Diego Rivera vėliau visas teises perdavė „Meksi­kos žmonėms”, pasitikėdamas savo vy­riausybe. Viename iš interviu jo anūkas Juan Coronel, kuris kruopš­čiai dokumentavo visą garsiojo daili­ninko gyvenimą, tvirtino, jog jei ne Die­go, visi Fridos darbai seniausiai būtų parduoti užsienio aukcionuose. Ir pastebėjo, jog nėra radęs jokio do­kumento, kuris įrodytų knygoje tei­gia­mas mintis. 

Ši knyga tarsi detektyvinis roma­nas vingiuoja Mexico gatvelėmis kar­tu su Frida iki paskutinio jos atodūsio. Ir tik dar kartą patvirtina, jog Fri­dos gyvenimas tapo meno kūri­niu, kuriame tikrovė virsta metafo­ro­mis, kuriame paveikslų istorijos su­si­pina su legendomis.

Rašant šį tekstą, man prieš akis tarsi pro rūką išnyra jos paveikslas „Dvi Fridos”. Jame pavaizduotos dvi moterys – dvynės, arba dvi Fridos, sė­dinčios ant vieno suoliuko, o už jų nu­garų plyti audringas, nerimo kupinas dangus. Tarsi tai vyktų šiandien. Jų šir­dys, pritvinkusios skausmo, su­jung­tos viena kraujo arterija. Tradi­ciškoji Frida, vilkinti mėgstamais Te­huanos rūbais, laiko už rankos moderniąją Fridą, apsigaubusią baltais nėriniais, ant kurių iš sužeistos šir­dies laša kraujas. Ji laiko save už ran­kos tarsi padrąsindama. Savo ranko­mis lyg tiltu bando sujungti skirtingas tapatybes, paveldėtas iš savo protėvių – europietiškąją ir meksikie­tiš­ką. Vaizduodama savo skirtingas pu­ses – kenčiančią, kraujuojančią ir stip­rią, harmoningą, ji atskleidžia, koks daugialypis yra žmogus, vienu metu išgyvenantis daugybę įvairių emocijų. Tevirsta tai drąsos simbo­liu, padrąsinančiu mus mūsų kasdie­nybėse.

I have achieved a lot. Confidience in walking. Confidience in painting. I love Diego more than myself. (Frida. Dienoraščio fragmentas). Gero skai­tymo!

P.S. Ruošiant straipsnį spaudai, pasirodė žinia, jog pagal šią knygą „Intimate Frida” statomas pirmasis miuziklas „Frida, The Musical”, kurį planuojama rodyti Broadway 2024 metais.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugpjūčio 6 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 62)