„Šaknys”: išsaugoti atminimą

Virginija Petrauskienė.

Vilius Žalpys iš Portlando, OR jau daugiau nei penkiolika metų rūpinasi ir dirba, kad būtų prikeltos iš užmarš­ties pirmosios bangos lietuvių išeivių kapinės ir išsaugotas jose palaidotųjų atminimas. Jis yra projekto „Saugokime mūsų paveldą” sumanytojas ir vadovas. V. Žalpys, ieškodamas senųjų lietuvių kapinių, atliko didžiulį tiriamąjį darbą: ieškojo žinių bibliotekose, archyvuose ir bažnyčių parapijų knygose.

Darbavosi dviejose kapinėse

„Šaknys” yra JAV Lietuvių Bendruomenės ir Lietuvių jaunimo sąjungos projektas. Jo esmė – studentai savanoriai, vadovaujami V. Žalpio, dalyvauja kelių dienų ekspedicijoje ir tvarko apleistus lietuvių kapus, esančius Pietų Illinojuje. Tai tarsi savotiškas Lietuvoje anksčiau vykdyto projekto „Misija Sibiras” analogas.

Šiais metais ekspedicijos nariai tęsė pernai pradėtą darbą Lietuvių ka­talikų Šv. Kazimiero kapinaitėse, esančiose Ledfordo kaime (Saline apskritis). Taip pat darbavosi ir Johnston City, (Williamson apskritis) apylinkėse išlikusiose kapinaitėse, kurios nuo seno vietinių buvo laikomos masonų amžinojo poilsio vieta. Tačiau senos bažnytinės knygos V. Žalpiui pasakė ką kita: šiose Johnston City kapinėse buvo palaidota daug lietuvių. Jos tuomet vadintos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio draugijos kapinėmis.

Šiais metais jaunimo komanda dir­bo abiejose kapinėse: tvarkė jas, kirto medžius ir krūmus, kurie baigė užgož­ti antkapius, atstatė ir valė nugriu­vusius paminklus. Taip pat šios ekspe­dicijos metu abiejose Ledfordo kapinaitėse buvo pastatytas naujas bendras akmeninis paminklas, ant kurio iškal­­tas lietuviškas kapinaičių pavadinimas. „Tai padaryta tam, kad visi žinotų, jog tai yra lietuvių kapinės”, – sakė V. Žalpys.

Lietuvių kapai – šalia masonų

„Šaknų” projekto savanorių ekspedicijos darbų pradžia buvo Johnston City kapinaitėse. Jas ne vieną dešimtmetį prižiūrėjo vietiniai masonai: vasarą aplink išlikusius antkapius nupjau­davo žolę ir neleido augmenijai jų užgožti. Sužinoję apie tai, kad lietuvių jaunimas atvyko tvarkyti savo protėvių kapų, masonai atskubėjo į pagalbą. Jie pasirūpino sunkiąja technika, su kurios pagalba buvo atstatomi sunkūs paminkliniai akmenys.

Negana to, vietiniai žmonės ir patys nusprendė prisidėti prie lietuvių komandos. Johnston City kapinaitės tiesiog atgijo: jose susirinko nemaža amerikiečių talkininkų grupė.

Šie žmonės, dirbdami kartu su lietuvių ekspedicija, negalėjo atsistebėti ir atsigėrėti mūsų jaunaisiais savanoriais ir paties projekto idėja – jaunimui pasakoti apie tautos praeitį.

Vietiniai masonai „Šaknų” projek­to dalyviams nakvynei Johnston City išnuomojo namelius, patys sumokėda­mi už šią nuomą. Jie taip pat stengėsi pasirūpinti ekspedicijos nariams skirtu maistu.

Dirbdami šiose Johnston City kapinaitėse, „Šaknų” komandos nariai surado lietuvių kapų. Dalis iš jų – matomi, neblogai išsilaikę. Pavyzdžiui, viename palaidotas angliakasys Kazimieras Norbutas, kuris atsisveikino su šiuo pasauliu, būdamas 39-erių. Užrašas antkapyje informuoja, kad lietuvis „buvo užmuštas per exploziją”, – dujų sprogimą anglių kasykloje.

Kai kuriuos mūsų tautiečių kapus per ilgą laiką jau buvo beveik pasiglem­žęs miškas. „Mes šių Johnston City kapinių pakraštyje suradome žolės užgož­tus ir sukritusius kapus, kuriuose bu­vo palaidoti vaikai. (Akmenyje iškalti užrašai liudija, kad kai kurie mažieji lietuviukai mirė labai ankstyvoje vaikystėje – red.). Greičiausiai būtume čia radę ir daugiau lietuvių kapų, tačiau ekspedicijai skirtas laikas buvo ribotas – čia darbavomės maždaug pusantros dienos. Mūsų komanda dar turėjo keliauti į Ledfordo kapinaites ir ten tęsti pernai pradėtus darbus”, – „Draugui” sakė V. Žalpys.

Draugijos nariams – kapavietė nemokama

Jis pridūrė, kad šiose, Didžiojo Lie­tuvos kunigaikščio Kęstučio draugijos vardu pavadintose kapinėse, esančiose Johnston City šios draugijos nariai būdavo laidojami nemokamai. O neturintiems narystės kapavietės kaina buvo 2 dol. 50 cnt. Pirmosios bangos lietuviai emigrantai labai aktyviai kū­rė draugijas ir būrėsi į jas. Tai buvo svarbu, nes tos draugijos ir įvairios orga­nizacijos rūpinosi savo nariais – padė­jo finansiškai šiems susirgus, taip pat palaidodavo mirusius, jeigu velionio šeima buvo neturtinga.

V. Žalpio teigimu, šios kapinės anksčiau buvo gana didelės, jų plotas galėjo siekti iki 10 akrų. Iki šiol išlikę ir matomi kapai yra tik nedidelė dalis buvusios jų teritorijos. Tarp išlikusių daugiau nei 80 paminklų yra pakanka­mai dideli tušti tarpai. Galima spėti, kad tuomet kai kurie būdavo laidojami be paminklų.

Netoli kapinių gyvenantys žmonės pasakojo, kad prieš daugelį metų prie savo namo statydami garažą, jie atkasė senuosius palaidojimus. Tam, kad būtų galima toliau tęsti statybos darbus, šie palaikai buvo perlaidoti kitoje vietoje. 

„Gyvos” istorijos pamokos

Ekspedicijos dienos pasitaikė nepaprastai karštos ir drėgnos, tačiau „Šaknų” savanoriai neturėjo pasirinkimo – negalėjo nukelti iš anksto supla­nuotų darbų. Tad teko darbuotis gana sunkiomis sąlygomis: darbininkams prakaitą sunkė ir nelengvas darbas, ir oro temperatūra. Iš pat ryto termo­metras rodydavo 90 F.

Ledfordo kapinėse buvo tęsiami pernai pradėti darbai – jaunimas valė mišką: kirto krūmus, šalino gausiai sužėlusias piktžoles, „vaduodami” kapinių teritoriją. Taip pat buvo pakelta kele­tas nugriuvusių antkapių.

V. Žalpio teigimu, remiantis oficia­liais šaltiniais, šiose Lietuvių katalikų Šv. Kazimiero kapinaitėse yra palaidota apie 150 mūsų tautiečių. Tačiau pats Vilius įsitikinęs, kad čia amžinojo poilsio atgulė ne mažiau nei 300 lietuvių. Taigi, šiais metais pastatytas paminklinis akmuo ne tik informuoja, kad čia ilsisi lietuviai, bet kartu simboliškai įamžina jų visų atminimą.

Ekspedicijos savanorius aplankė šiose apylinkėse gyvenantys ir lietuviš­kas šaknis turintys amerikiečiai. Jie labai norėjo prisidėti prie darbų, tačiau dėl garbaus amžiaus to negalėjo padaryti. Jie pasakojo apie savo lietuvius senelius, džiaugėsi ir žavėjosi tautos istorija besidominčiais jaunaisiais „Šaknų” savanoriais.

Ekspedicijos nariai nestokojo naujų patirčių: išalkę patys gaminosi pietus, gamtoje ant laužo virė sriubą. Vakarais prie laužo jaunimas klausėsi savo vadovo V. Žalpio pasakojimų apie pirmosios bangos lietuvius emigrantus, jų gyvenimą, veiklą ir pastangas įsitvirtinti Amerikoje. Lietuviai tą da­rė ne tik uždirbdami pinigus, bet ir burdamiesi, kurdami tautiečių bendruomenes, statydami bažnyčias.

Nauja patirtis – šakočio kepimas ant laužo

Dar viena įdomi patirtis – V. Žalpys nusprendė, kad vakare, pasibaigus sun­kiems darbams, reikėtų jaunimą išmokyti kepti šakotį. Drąsus ir beveik neįgyvendinamas sprendimas – sakytų patyrę šakočių kepėjai. Tačiau Vilius jau ne pirmą kartą įrodė, kad svarbiau­sia yra pasvajoti. Tuomet visi, net ir labiausia, atrodytų, neįmanomi darbai yra padaromi.

Jis namuose pasigamino šakočio gaminimui skirtą metalinį veleną, ku­rį nusprendė gabenti lėktuvo salone. Prieš skrydį paaiškėjo, kad šakočiui skirtas įrenginys kartu su šeimininku nebus įleistas į lėktuvo saloną. Oro uosto darbuotojams jis labai jau priminė ginklą. Teko skraidinti jį bagažo skyriuje. Už tai, kad velenas būtų priimtas keliauti kartu su lagaminais, reikėjo sumokėti 79 dolerius. Tačiau čia dar ne viskas: atskridus paaiškėjo, kad šakočio gamybai skirtas įrankis dingo.

Tačiau ir tai nesutrukdė „Šaknų” ekspedicijos dalyviams vieną vakarą susirinkus prie laužo, pabandyti kepti šakotį. Velenas buvo pagamintas vie­toje – kažką suvirinti, kažkaip pritvirtinti – lietuviai visada randa išeitį. Visi labai kantriai ir susikaupę laukė, kol pagaliau šakočio tešla ims kibti prie veleno, kuris buvo kaitinamas ne specialioje krosnyje, o ant laužo.

V. Žalpys „Draugui” pasakojo, kad kažkada jiedu su žmona prieš savo ves­tuves vienos lietuvės šeimininkės paprašė pamokyti, kaip reikia kepti šakotį. Išmoko ir patys vestuvėms išsike­pė. Nors to vestuvinio šakočio kepimui prireikė net 8 valandų, tačiau svečiai gardžiavosi lietuvišku skanėstu.

Ir ką gi – ekspedicijos „Šaknys” jaunimas taip pat išsikepė šakotį. Tiesa, jis savo išvaizda gerokai skyrėsi nuo tradicinio. Tačiau jie jau žino, kokią reikia maišyti tešlą ir kaip kepti. Pamoka pavyko.

Ką mano ekspedicijos dalyvės?

„Vilius yra įdomiausias žmogus pasaulyje”, – sakė Marija Čyvaitė, JAV lie­tuvių jaunimo sąjungos pirmininkė, pasakodama savo įspūdžius iš ekspedi­cijos. Šiame darbe jai teko pareiga surinkti savanorių komandą, pasirūpinti visų dalyvių maistu kiekvienai ekspedicijos dienai ir išnuomoti kelionei į Pietų Illinojų du automobilius. Vieną iš jų vairavo pati Marija. Kelionė į vieną pusę truko 5 valan­das.

„Visas tas dienas buvo labai karšta. Vakarais ‘atvėsdavo’ iki 80 F. Kitu atveju miegoti būtų neįmanoma. Bet mes būdavome taip pavargę, kad iš karto užmigdavome”, – prisiminė Marija. Ji pasakojo apie vietinius žmones, kurie jiems, besidarbuojantiems, į kapines atveždavo maisto, vandens, vaisių ir labai palaikydavo.

Marija yra dalyvavusi ekspedicijoje „Misija Sibiras” ir kartu su kitais dalyviais iš Lietuvos keliavusi ieškoti lietuvių kapų Kazachstane. Paprašyta palyginti šias dvi ekspedicijas, ji sakė: „Abu šie projektai liečia kapų lankymo ir tvarkymo tradicijas. Tačiau ‘Misija Sibiras’ yra istoriškai jautresnė, nes ten žmonės buvo ištremti prieš savo valią ir mirė svetimoje žemėje. O čia – į Ame­riką atvykusieji savo valia priėmė sprendimą emigruoti.

Antrus metus projekte „Šaknys” dalyvavo Margarita Swissler, prancūzų kalbos mokytoja iš Wisconsino „Draugui” pasakojo, kad apie projektą „Šaknys” sužinojo iš Facebook. Jos lietuvė mama surado ten informaciją ir parodė dukrai, skatindama dalyvauti. Margaritai didžiausią įspūdį šiais metais paliko grįži­mas į Ledfordo kapinaites, kurias kar­tu su kitais dalyviais ji tvarkė pernai. Beje, kažkas matė, kad šiais metais toje išvalytoje lietuvių kapinių teritorijoje pražydo nežinia prieš kiek metų pasodinti ir gal dar ne visai sulaukėję irisai.

Aštuoniolikmetė Emilija Dzeržanauskas šiais metais pirmą kartą dalyvavo projekte „Šaknys”. Ji prisiminė, kad dar tebesimokydama Maironio lituanistinėje mokykloje klausėsi M. Čyvaitės įspūdžių apie ekspediciją „Misija Sibiras”. Šis pasakojimas Emilijai padarė ypatingą įspūdį. Todėl išgirdusi, kad renkama savanorių grupė į Pietų Illinojų, nedvejodama nusprendė dalyvauti.

Koks pats stipriausias įspūdis iš šios „Šaknų” ekspedicijos? „Man įdomiausia, kad vietiniai žmonės mums taip padėjo ir palaikė. Johnston City vie­no iš masonų žmona du kartus pagamino mums vakarienę. Žmonės mumis labai rūpinosi. O tie amerikiečiai, kurie turi lietuviškų šaknų, buvo atvykę pasižiūrėti ir labai mus gyrė. Vienas vyras, kurio vardas Kazimieras, bet amerikietiškai vadinamas Charles, prisijungė prie mūsų komandos ir dvi dienas kartu dirbo, taip pat padėjo gau­ti reikalingų įrankių. Nors mokyk­loje mokėmės apie skirtingas lietu­vių emigrantų bangas, tačiau šio projekto metu mes gavome praktines pamokas, daug sužinojome ir to neįmano­ma užmiršti”, – sakė Emilija.

Aldas Kriaučiūnas sakė atsiliepęs į Marijos elektroninį laišką, kuriuo ji kvietė dalyvauti ekspedicijoje. Juolab kad  pats puoselėjo svajonę kada nors dalyvauti senųjų lietuvių kapų gelbėjimo projekte. „Tai buvo nelengvas darbas, bet tuo pačiu – tarsi savotiškas smagus žaidimas. Visi kartu dirbome, sunkiai kėlėme tuos akmenis, kasėme žemę ir buvo taip linksma. Susipažinau su naujais žmonėmis, daug sužinojau. Net pabandžiau, kaip kepti šakotį. Turime namuose kieme laužavietę. Gal reikės išsikepti”, – linksmai kalbėjo vaikinas.

Ar norėtų jaunimas ir kitąmet vėl dalyvauti ekspedicijoje? „Draugo” kalbinti dalyviai atsakė teigiamai. „Tą projektą būtų galima išplėsti, nes tokių pamirštų ir nykstančių lietuvių kapų yra ir kitose valstijose”, – sakė Marija. Ką apie tai mano Vilius Žalpys? Jis norėtų per tuos keliolika metų surinktą medžiagą apie lietuvių kapines susisteminti (gal reikėtų išleisti knygą?) ir šias žinias palikti ateities kartoms.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Rugpjūčio 18 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 65)