DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Rimas Černius.
Penktadienį, liepos 29 d., Balzeko lietuvių kultūros muziejuje įvyko Arvydo Reneckio dokumentinio filmo „Lietuvos Laisvės varpas” premjera. Savo įžanginiame žodyje dokumentininkas pastebėjo, kad šis filmas pristatomas ypatingu laiku. Ketvirtadienį, liepos 28 d., sukako lygiai šimtas metų, kai JAV pripažino Lietuvos valstybę. A. Reneckio filmas ypač tiko šiai sukakčiai paminėti, nes jame pasakojama apie tuometinę Amerikos lietuvių veiklą, siekiant Lietuvos valstybės pripažinimo. JAV lietuvių pastangomis išlietas Lietuvos Laisvės varpas tebėra ryškus tos veiklos simbolis.
Surado istorinių kadrų iš nebylaus kino laikų
Lietuvos Laisvės varpo idėjos pradininkas buvo advokatas Jonas Bagdžiūnas, kuris pasiūlė JAV Laisvės varpo pavyzdžiu sukurti panašų varpą Lietuvai ir tuo būdu paskatinti Amerikos lietuvius aktyviai siekti Lietuvos pripažinimo. A. Reneckiui pavyko surasti ir savo filme panaudoti istorinių Amerikos lietuvių filmuotų kadrų iš nebylaus kino laikų. Juose įamžinti trys pagrindiniai Laisvės varpo iniciatoriai – Benediktas Butkus, dr. Kazys Drangelis ir Jonas Bagdžiūnas. Šie vyrai nufilmuoti prie stalo aptariantys Laisvės varpo projektą.
Varpo idėjai skleisti buvo sukurti penki tokie filmai, bet, anot režisieriaus Reneckio, iš jų yra išlikę tik trys. Tie trys filmai yra saugomi Lietuvos valstybės centriniame archyve, kur, gal būtų ir toliau gulėję nepastebėti, jei ne A. Reneckis. Jis tuos filmukus surado ir iškėlė jų reikšmę Amerikos lietuvių istorijoje.
Įdomu buvo iš A. Reneckio filmo sužinoti, kaip gimė ant Lietuvos laisvės varpo iškalti žodžiai. Šis ketureilis turbūt daugumui lietuvių žinomas, tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje:
O skambink per amžius
Vaikams Lietuvos
Kad laisvės nevertas
Kas negina jos.
Pasirodo, kad varpo šūkį sukurti buvo pavesta tuometiniam lietuvių laikraščio Čikagoje „Lietuva” redaktoriui Kaziui Balučiui. Šis suko galvą, nežinodamas, kokį šūkį sukurti. Tačiau šalia laikraščio redakcijos buvo pastatas, kuriame repetuodavo Stasio Šimkaus vadovaujamas „Birutės” choras. Choro dainavimas K. Balutį įkvėpė, ir jam staiga dingtelėjo ketureilio žodžiai, kuriuos jis skubiai pieštuku užrašė, kad nepamirštų.
Aukotojams – galimybė paskambinti varpu
Filme pasakojama, kad Lietuvos Laisvės varpas apkeliavo lietuvių kolonijas Amerikoje, kur aukotojams buvo leidžiama paskambinti tuo varpu. Paaukojęs vieną dolerį, aukotojas įgijo teisę varpu paskambinti vieną kartą, o penkių ar daugiau dolerių aukotojui buvo padovanojamas ir medalis. Išradingas to meto Amerikos lietuvių lėšų telkimo būdas. Įdomu buvo filme pamatyti varpo išleistuvių iškilmių Čikagoje vaizdus. Tuomet, 1919 m. rugpjūčio mėn. 24 d. buvo surengtas didingas paradas iš Bridgeporto rajono į Seventh Regiment Armory pastatą (prie Wentworth ir 33-čiosios gatvių), kur vyko varpo atidengimo, išleistuvių ceremonijos ir lėšų telkimas.
Varpas buvo nugabentas į Lietuvą. Jis nepateko į Vilniaus Gedimino pilį, kaip buvo norėta, nes Vilnius tuo metu buvo okupuotas lenkų. Todėl varpas buvo įkeltas į senąjį Kaune esančio karo muziejaus bokštą. A. Reneckio filme paminėta, kad varpo šventinimo iškilmėse 1922 m. dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, o jaudinantį pamokslą pasakė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Filme – kaip JAV lietuviai kūrė Lietuvą
A. Reneckio filme yra nufilmuoti keturi asmenys, kurie ne tik pasakoja Laisvės varpo istoriją, bet kartu nušviečia tų laikų Amerikos lietuvių veiklą Lietuvos labui. Tai buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Alfonsas Eidintas, istorikas Juozas Skirius, muziejininkė Aušra Jurevičiūtė ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Šie kalbėtojai paminėjo daugelį reikšmingų faktų, kurie padeda geriau suprasti Amerikos lietuvių veiklą.
Pvz., 1918 m. gegužės mėn. 3 d. JAV prezidentas Woodrow Wilson priėmė 20 Amerikos lietuvių atstovų. Nors tuo metu jis nežadėjo pripažinti Lietuvos valstybės, tačiau vien jau šis susitikimas buvo reikšmingas. JAV žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, kad Amerikos lietuvius priėmė šalies prezidentas ir kad lietuviai nori laisvos Lietuvos. Reikšmingu įvykiu taipogi tapo Prezidento Wilson nutarimas paskelbti Amerikoje Lietuvių dieną.
Filme „Lietuvos Laisvės varpas” minima konferencija, kuri buvo surengta Prancūzijoje, po Pirmojo pasaulinio karo. Į tą konferenciją atvyko delegacija iš Lietuvos, nors ji neturėjo oficialaus pakvietimo. Tačiau lietuviams buvo palanki Prezidento Wilson 14 punktų deklaracija, kurioje jis išsakė tautų apsisprendimo teisės principus. Žiūrint filmą, susidarė įspūdis, kad Amerikos lietuviai labai stropiai rūpinosi Lietuvos delegacija Paryžiuje, telkė jai finansinę paramą.
Kada ir kodėl varpas tylėjo?
Filme taip pat buvo parodyta, kaip tik paskelbusi nepriklausomybę, Lietuvos valstybė siekė finansinės Amerikos lietuvių pagalbos. Buvo rodomi istoriniai vaizdai, kaip į Ameriką atvyksta delegacija iš Lietuvos, kurią sudarė Nepriklausomybės Akto signatarias Jonas Vileišis, ministras Povilas Žadeikis ir kunigas Jonas Žilius. Juos džiaugsmingai sutinka Amerikos lietuviai.
Turbūt labiausiai jaudinanti Arvydo Reneckio filmo dalis – apie vėlyvesnę Lietuvos Laisvės varpo istoriją. Aušra Jurevičiūtė pasakojo, kad varpas pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu skambėjo ypatingomis progomis, bet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams okupavus Lietuvą, jis nutilo. Varpas trumpai suskambėjo 1941 m. sukilimo metu, kada buvo paskelbta atstatyta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tačiau, užėjus vokiečiams, varpui kilo pavojus, nes vokiečiai okupantai norėjo jo metalą panaudoti šovinių gamybai. Varpą išgelbėjo generolas Vladas Nagevičius, kuris atsisakė jį nukelti iš bokšto.
Sovietų okupacijos metu varpas tylėjo, nors jis tebekabėjo Kauno karo muziejaus bokšte. Įdomu buvo filme išgirsti kompozitoriaus G. Kuprevičiaus pasakojimą. Muziejaus bokšte kabėjo daugiau varpų, iš viso 35. G. Kuprevičius, dar būdamas jaunuoliu, į bokštą įlipdavo su savo tėveliu, muziku Viktoru Kuprevičiumi. Jiedu kartu atlikdavo varpų karilijono koncertus. Filmo režisieriui A. Reneckio pavyko gauti filmuotus kadrus, kuriuose parodyti jie abudu, einantys link bokšto, lipantys jo laiptais ir atliekantys varpų koncertą. Anot G. Kuprevičiaus, jiedu Laisvės varpu neskambindavo, nors žinojo, kad jis kabo bokšto kampe. Jie bijojo pakliūti į sovietinių saugumiečių akiratį. Tačiau varpas vėl suskambėjo 1989 metais. G. Kuprevičius pasakojo, kad tuomet, pasigirdus Laisvės varpo garsams, tėvelio akyse pasirodė ašaros.
Lietuvos Laisvės varpas – vienas iš trijų pasaulyje
Dokumentinis filmas apie Lietuvos Laisvės varpą užbaigiamas tuo pačiu vaizdu, kuriuo filmas pradėtas: G. Kuprevičius skambina beveik šimto metų amžiaus Amerikos lietuvių aukomis Lietuvai padovanotu Laisvės varpu. Balzeko muziejuje susirinkę filmo žiūrovai turėjo galimybę išgirsti šį skambesį. A. Jurevičiūtė paminėjo, kad šis varpas yra ypatingas. Pasaulyje yra tik trys tokie Laisvės varpai – Amerikos, Meksikos ir Lietuvos.
Filmo trukmė – apie 50 minučių. Žiūrovai pasidžiaugė filmu, jį teigiamai įvertino. Buvo pageidavimų, kad jis būtų rodomas plačiai ir kad jį galėtų pamatyti šeštadieninių mokyklų mokiniai. Režisierius teigė, kad filmas yra svarbi dalis didesnio projekto, kurio tikslas – parodyti, kaip Amerikos lietuviai kūrė Lietuvą. Tas projektas turėtų būti jau įgyvendintas netrukus – š. m. lapkričio mėnesį.
Lietuvos Laisvės varpas yra konkretus įrodymas, kaip praėjusio šimtmečio pradžioje Amerikoje gyvenantys lietuviai sielojosi dėl Lietuvos laisvės, kiek jie vadovavosi mintimi, kuri tebėra aktuali ir šiandien, kad, poeto žodžiais tariant – „Mylėsi Lietuvą iš tolo”.
Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2022-ųjų m. Rugpjūčio 6 d. numeryje, nr. 62 (60))