Profesionalus Lietuvos teatras mini 100 metų sukaktį

Algis Vaškevičius.

Praėjusį šeštadienį, gruodžio 19 dieną Nacionaliniam Kauno dramos teatrui sukako lygiai 100 metų. Ši data yra laikoma ir Lietuvos profesionalaus teatro pradžia. Savo veiklą Kauno teatras pradėjo 1920 m. gruodžio 19 d. debiutiniu spektakliu „Joninės“ (rež. Juozas Vaičkus), suvaidintu dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro pastate. Šis pastatas ir priešais jį esantis kiemelis dabar yra restauruojami.

Pradėjęs veiklą kaip Dramos vaidykla, 1922 m. teatras buvo suvalstybintas ir pradėtas vadinti Valstybiniu dramos teatru, Valstybės teatro drama arba tiesiog Valstybės drama. Sujungus Valstybės dramą, operą ir baletą, jis tapo Valstybės teatru – meno ir lietuvybės centru laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune.

Pasak Kauno miesto muziejaus muziejininkės Aušros Strazdaitės-Ziberkienės, akivaizdu, kad lietuviškos dramos istorija prasidėjo dar gerokai iki 1920 metų – tai buvo ir spektakliai valdovų bei didikų rūmuose, jėzuitų įsteigtas mokyklinis teatras ir XVIII a. pabaigoje–XX a. pradžioje veikęs Vilniaus miesto teatras. Be to, iki 1904 metų vyko slapti, o, panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, vieši lietuviški vakarai, kuriuose buvo dainuojama, šokama ir vaidinama taip ugdant lietuvišką tapatybę, savimonę ir kalbą.

Šiuos vaidinimus rengė labiau išsilavinę, mokslus baigę lietuviai. Lietuviški vakarai buvo organizuojami lietuvių bendruomenėse Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Mažojoje Lietuvoje, kitose šalyse. Pirmasis lietuviškas spektaklis JAV, Plymouth, pastatytas 1889 metais – tai buvo A. Turskio „Be sumnenes, arba Kejp taj ant svieto ejnasi”. Šis pastatymas yra laikomas pačiu pirmuoju pasaulyje lietuvišku spektakliu.

Pirmąjį profesionalaus teatro spektaklį režisavęs J. Vaičkus (1885–1935) yra laikomas vienu iš lietuviško profesionalaus teatro kūrėjų, spektaklius rengęs nuo 1905 metų. Pirmuoju jo spektakliu laikoma Dvi moteri (G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės) komedija „Velnias spąstuose”. Mažeikiuose jis buvo subūręs vaidintojų trupę, kuri nuo 1911 m. vadinosi Skrajojamuoju Juozo Vaičkaus teatru.

Kaune J. Vaičkus dirbo ketverius metus, vėliau išvyko į JAV, kur nuo 1923 metų rengė mėgėjų teatro vaidinimus, studijavo kino meną. 1931 m. jis grįžo į Lietuvą, 1932 m. Kaune įkūrė Kino ir teatro studiją, kino bendrovę „Lietfilm”.

„Jonines” režisierius J. Vaičkus sukūrė pagal Hermanno Sudermanno dramą, o teatro trupę sudarė daugiausia iš Sankt Peterburgo į Kauną sugrįžę J. Vaičkaus privačios dramos studijos ugdytiniai Viktoras Dineika, Petras Kubertavičius, Ona Kurmytė-Mazurkevičienė, Juozas Stanulis bei kiti, kurie net lietuviškai kalbėjo gana sunkiai, o teatre tada veikė teksto sufleris.

Išskirtinis šiam teatrui buvo ir 1929–1933 metų laikotarpis, kai jame dirbo režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, kuris pirmąkart lietuvių teatro scenoje įgyvendino rusų režisieriaus Konstantino Stanislavskio sistemos principus, dviems sezonams pasikvietęs garsųjį režisierių ir aktorių Michailą Čechovą, kuris vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir kaip aktorius pretendavo į „Oskarą”.

Per tą šimtą metų teatras išgyveno ne vieną pakilimo laikotarpį, kai jis buvo siejamas su režisierių Jono Jurašo, vėliau Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo ir Gintaro Varno veiklų periodais. 2012 m. spalio 31 d. jam buvo suteiktas Nacionalinio Kauno dramos teatro statusas, dabar teatre dirba apie 50 aktorių.

Planuota teatro jubiliejų sutikti plačiai, su užmoju, bet pandemija pakeitė ir sugriovė visus planus. Teatro vadovas Egidijus Stancikas rengiantis minėti sukaktį pasakojo, kad ta proga buvo numatytos keturios premjeros. Be to, planuotas trijų 100-metį švenčiančių teatrų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto, Kauno valstybinio muzikinio bei Nacionalinio Kauno dramos bendras koncertas, tačiau ir jis neįvyko.

Jau prasidėjus karantinui lapkričio pabaigoje tiesiogiai internete buvo parodytas premjerinis spektaklis „Batsiuviai” (rež. Antanas Obcarskas), taip pat buvo rengiami nauji spektakliai – režisierius J. Vaičkus repetavo oratoriją-misteriją „Ne sau žmonės” pagal Vydūno kūrybą, režisierė Agnija Leonova – mokslinės fantastikos žanro reginį „Ryšys/Spaced Away”. Naujuosius spektaklius žiūrovai išvys tik pasibaigus karantinui, kitais metais.

Naująjį sezoną teatras dar spėjo pasitikti dviem premjeriniais spektakliais – režisierius iš Slovėnijos Jaša Koceli, nors ir su priverstine pertrauka dėl pirmojo karantino vėliau rudens pradžioje pastatė spektaklį „Elektra” pagal Sofoklio, Eschilo ir Euripido tekstus. Kita premjera buvo ypatinga – režisierius G. Padegimas pastatė spektaklį „Pirmeiviai”, pasakojantį apie profesionalaus Lietuvos teatro gimimą, o rudens sezono metu repertuaro spektaklius aktoriai iki lapkričio pradžioje atnaujinto karantino spėjo suvaidinti net 73 kartus.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, savo darbuose nagrinėjanti lietuvių dramaturgijos istoriją, apie naująjį spektaklį „Pirmeiviai” rašo, kad „G. Padegimas, jau daugelį metų tyrinėjantis J. Vaičkaus gyvenimą ir kūrybą, sukūrė savitą dokumentinę dramą, kurioje atkuriama 1920-ųjų atmosfera, veikia pirmojo spektaklio režisierius J. Vaičkus, vaidinę aktoriai, to meto kultūros žmonės. G. Padegimas, ne tik režisierius, bet ir pedagogas, jis siekia ir edukacinių tikslų (…).

H. Zudermano dramos priminimas – toli gražu ne paprasta dokumentinė iliustracija G. Padegimo pjesėje. Šie epizodai įkomponuoti iškalbingame pjesės kontekste. Aktorių kalbą G. Padegimas pasuka link teatro kūrybos prasmingumo, žmogaus gyvenimo prasmės apskritai klausimo. Prasmės klausimas keliamas ir mąstant apie pirmojo profesionalaus Lietuvos teatro spektaklio vertę. Juk spektaklis sulaukė skaudžios ir, greičiausiai, teisingos kritikos, teatro istorijoje laikomas meninės vertės požiūriu nepavykusiu. Kokią prasmę turėtume suteikti šiam spektakliui ir jo kūrėjams šiandien, vertindami iš šimtmečio istorijos perspektyvos?”.

Pasitinkant jubiliejų, nauji akcentai atsirado ir teatro išorėje – jo vidiniame kieme eksponuojama paroda, pristatanti įdomias teatro istorijos akimirkas, iškiliausias jo asmenybes. Vieną pastato sieną Nacionalinio Kauno dramos teatro kiemelyje papuošė dailininko Tado Vincaičio-Plūgo piešinys, kuriame vaizduojami rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, režisierius J. Vaičkus ir aktorius P. Kubertavičius.