Projekto iniciatyva kilo Washingtone

Augustinas Žemaitis.

JAV sostinė Washington, DC – neabejotinai vienas įdomiausių bei turistų pamėgtų miestų, pro kuriuos važiavo „Tikslas – Amerika 2017”. Jame nebuvo senos šimtametės lietuvių bendruomenės, tačiau JAV sostinės statusas lėmė keleto pačių svarbiausių lietuviškų vietų sukūrimą: seniausios Lietuvos ambasados, lietuvių koplyčios didžiausioje JAV katalikų bažnyčioje. Be to, Washington, DC, palaidotas ne vienas žymus lietuvis ir net jo centre galėjome atrasti lietuvybės atspindžių.

Ambasadoje sutikome „Tikslas – Amerika” įkvėpėją

Pernakvojus Lietuvos ambasadoje Washington, DC, rytą laukė susitikimas su viena projekto „Tikslas Amerika” iniciatorių – Lyra Puišyte. Aš jau 5-erius metus vykdau projektą „Gabalėliai Lietuvos” (www.gabaleliailietuvos.lt ), tačiau idėja sukurti internetinį žemėlapį ėmė materializuotis tik tada, kai prieš dvejus metus sulaukiau netikėto skambučio iš Lyros. „Norime padaryti tokį žemėlapį, – sakė ji. – Matome – kažką panašaus jau darote, gal norėtumėte?”

Pamąstęs, ką galėčiau pasiūlyti, išdėsčiau „Tikslas – Amerika” idėją. Supratau, kad visų lietuviškų vietų niekaip nesužymėsi pats jų neaplankęs. Ir neklydau: jau užmezgus ryšius su vietos lietuviais, susitikus, pavyko atrasti triskart daugiau lietuviško paveldo nei planavau. Tuo tarpu ankstesni tyrimai „per atstumą” pasirodė buvę gana riboti: kai kurie objektai, kuriuos galvojau egzistuojant – jau sunykę; kai kurie, kuriuos, remdamasis šykščia atrasta informacija, galvojau esant nevertus dėmesio – labai įspūdingi; kai kurių tikslių GPS (globalinė padėties nustatymo sistema – liet.) koordinačių nenuvykęs į vietą niekaip nebūčiau nustatęs…

Nuo to Lyros skambučio daug vandens nutekėjo, daug nesėkmingų mėginimų gauti finansavimą buvo, kol pagaliau, Lietuvos šimtmečio proga, pavyko. Lyra, kaip ir daug sutiktų Amerikos lietuvių, dar projektui tik beįsivažiuojant, jau klausinėjo apie jo tęsinį. Kiekviename mieste girdėdavome: „Kodėl nėra Čikagos?”, „Kada atvažiuosite į Clevelandą?”, „Ką darysite paskui?”… Tai paskatino vos grįžus iš Amerikos rengti maršrutus dar dviem galimoms ekspedicijoms: į JAV Vidurio Vakarus ir Kanadą. Tikiuosi – 2018 ir 2019 m.

O pradžiai Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos valstijas pasirinkome todėl, kad čia lietuviškų vietų labai daug, jos senos ir įdomios ir arti viena kitos. Per 16 dienų spėjome aplankyti daugiau kaip šimtą miestų, miestelių ir kaimų su lietuviškomis detalėmis! Pagal paskutinį kilmės klaususį JAV gyventojų surašymą, „Tikslas – Amerika 2017” aplankytose valstijose gyvena 41,87 proc. visų JAV lietuvių.

Kaip ir daugelyje vietų, Lietuvos ambasadoje klausimus uždavėme ir mes. „Ar gali eilinis žmogus patekti į šias nuostabias patalpas?” – klausiau rodydamas senovinį seniausios Lietuvos atstovybės užsienyje dekorą. Pašnekovės kiek abejojo, nors paskui sakė, kad susitarus – viskas įmanoma. Taip pat kalbėjo, kad norėtų surinkti ambasados istoriją, parodė senų laikraščių iškarpų. Džiugu. Juk tiek daug svarbių dalykų toje ambasadoje vyko, ypač Lietuvą okupavus… Ambasada organizuoja įvairius lietuviškus renginius, ir tai gerai, bet juk ir ji pati savaime gali tapti traukos tašku, turistiniu objektu į Washington, DC, atvykstantiems lietuviams (tiek Amerikos, tiek Lietuvos), perteikiančiu Lietuvos ir JAV ryšius. Tik, kaip ir kitur, reikia informacijos – kodėl tai įdomu ir kaip tą pamatyti.

Šiluvos koplyčia – didingiausias lietuvių meno kūrinys Amerikoje

Didžiausia JAV katalikų bažnyčia – Nekaltojo Prasidėjimo šventovės bazilika matyti iš tolo. Mes ten važiavome ne dėl jos kupolo – aukščiausio Washington, DC, bet dėl to, kas yra viduje – Šiluvos Marijos koplyčios. O tas vidus – irgi įspūdingas. Jau vien įėjus į rūsį atrodė, kad tai galėtų būti visa bažnyčia – viskas šitaip didinga. Štai libaniečių koplyčia, štai afroamerikiečių, štai vietnamiečių…

Tačiau lietuvių koplyčios rūsyje neradome. Nes lietuviškoji yra viena seniausių, todėl ji – pagrindiniame aukšte, kuris dar didesnis, dar didingesnis! Visos rūsio koplyčios staiga nublanko išvydus tas didžiąsias viršuje. Nuotraukos sunkiai gali perteikti tą Šiluvos Mergelės koplyčios didybę. O dar žaviau, kad kiekviena jos mozaika ir skulptūra prasminga, atskleidžianti ne tik Lietuvos tikėjimą, bet ir istoriją, lietuvybę Amerikoje…

Kiekvienam lietuviui, važiuojančiam į Washington, DC, rekomenduoju ten apsilankyti, nesvarbu, kaip giliai jis tiki, nes ta koplyčia kartu yra ir vientisas meno kūrinys – didžiausias ir galbūt prasmingiausias lietuviškas meno kūrinys Amerikoje.

Cedar Hill kapinėse – žymių lietuvių kapai

Šiluvos Mergelės koplyčia – ir populiariausia lietuviška turistinė vieta Washington, DC. Bažnyčios savanoriai veda ekskursijas pro visas koplyčias, stabteli ir prie mūsiškės, pasakoja jos simboliką… O štai žymių lietuvių kapai Washington, DC – pamiršti. Tarkime, poeto Henriko Radausko. Jo eilėraščiai po Nepriklausomybės atkūrimo įtraukti į Lietuvos mokymo programą greta tokių įžymybių kaip Maironis. Jeigu šitoks žmogus gulėtų Lietuvos kapinėse, jo kapas būtų gerai žinomas, lankomas, Vėlinių metu tiesiog šviestų nuo gausybės žvakučių. Tačiau jis ilsisi Washington, DC, Cedar Hill kapinėse, ir net informaciją, kur tiksliai jo kapas yra, gavome labai sunkiai: kapinių pavadinimą dar aptikome senoje JAV lietuvių spaudoje, tačiau jos didelės, ir vienas po kito klaustieji Washington, DC, lietuviai atsakydavo, kad tikslios kapo vietos nežino (kai kurie, deja, nežinojo ir paties poeto). Padėjo Marija Dambriūnas-Schmidt, kurios tėvas, kalbininkas Leonardas Dambriūnas, irgi palaidotas tose pat kapinėse, tad ji aplanko ir H. Radausko kapą. Nuo šiol tiksli jo vieta yra pažymėta „Tikslas – Amerika” internetiniame žemėlapyje. Gal ir antkapio lentelė nebebus tokia žolėmis užaugusi, kokią ją radome mes…

Eidami tarp H. Radausko ir L. Dambriūno kapų visai netyčia atradome dar vieno žymaus lietuvio – Kazio Škirpos, vieno 1941 m. antisovietinio birželio sukilimo organizatorių, kapą. Tiesa, kapas tuščias – K. Škirpa perlaidotas Kaune. Tačiau žvelgdamas į jį, į tautiniais simboliais paženklintus aplinkinius dar kitų lietuvių kapus (Gedimino stulpai, Geležinis vilkas, – gal irgi kokie politikai?), supratau, kad H. Radauskas – tik ledkalnio viršūnė. Kiek dar Amerikos kapinėse ilsisi žymių lietuvių, kurių kapai žinomi nebent jų giminaičiams…

Jei jų vietos būtų žinomos, jie galėtų susilaukti deramo dėmesio, būti tam tikrais lietuvybės simboliais, ant kurių to miesto lietuviai važiuotų padėti žvakelių per Vėlines, kur vestų savo vaikus ir pasakotų, kokie žymūs tautiečiai gyveno jų mieste, ką jie sukūrė, kodėl jie bėgo nuo sovietų.

Nesiūlau, kaip madinga, tų žmonių perlaidoti Lietuvoje – pasaulis dabar sumažėjęs, o Lietuvoje žymių lietuvių ir taip palaidota daug. Žymių Amerikos lietuvių kapai svarbesni ten, kur jie yra, Amerikoje, ir jau gali būti deramai pagerbti ten.

Lietuvių ilsisi ir tarp Arlingtono karių

Kai „Tikslas – Amerika” iš idėjos pamažu virto konkrečiu planu, viena vietų, kur labiausiai norėjau surasti lietuvybės, buvo Arlingtono nacionalinės karių kapinės. Dar ir dėl to, kad Virginia valstijoje, kur yra Arlingtonas, informacijos apie jokį kitą lietuvišką paveldą neturėjau… Pirmas lietuvis, apie kurio kapavietę Arlingtone sužinojau, buvo Walter Sabalauski (Vladislovas Sabaliauskas). Jo kapas įtrauktas į 200 įdomiausių Arlingtono kapaviečių knygą „Arlington – A Color Guide to America’s Most Famous Cemetery”, kuri iš dalies prieinama internetu. Paskui perskaičiau apie dar ypatingesnę vietą – Samuel Harris, vienintelio amerikiečio, žuvusio už Lietuvą, kapą. Antkapis ne šiaip sau eilinis baltas stulpelis, o netgi su Vyčiu, su paminėta Lietuva… Gražus ir meniškas.

O kai lankėmės Kennebunke, Maine valstijoje, ten sutiktas lietuvis Tomas Dundzila atsiuntė ir informacijos apie dar daugiau Arlingtono kapinėse palaidotų lietuvių. Ir, žinoma, tas sąrašas nebaigtinis… Kažkur reikėjo dėti brūkšnį, nes „Tikslas – Amerika” negali sužymėti visų lietuvių kapų. Tad pasirinkome žymėti tuos kapus, kurie yra įdomūs stiliumi (kaip S. Harris) arba ten palaidoti žymūs lietuviai. Nesvarbu, ar žymūs labiau Lietuvoje (kaip H. Radauskas), ar labiau Amerikoje (kaip W. Sabalauski).

Lietuvybės gabalėliai Washingtono centre

Man seniai kirbėjo ir kitas klausimas – juk Washington, DC, yra didžiausi JAV muziejai (Smithsonian), ir jų – tikra gausybė. Negi nieko lietuviško juose nėra? Ilgainiui, ypač iš Tomo Dundzilos, sužinojome tiek daug apie lietuviškas vietas Washington, DC, muziejuose ir kitur centre, kad ir aplankyti visoms nebuvo laiko – juk Washington, DC, viešėjome tik vieną dieną.

Žemėlapyje sužymėjome visas jas – kategorijoje „kontekstas”. Taip žymime nelietuviškas vietas (pavyzdžiui, bendro pobūdžio muziejus), kurias vis dėlto verta aplankyti, kad suprastum Lietuvos ir Amerikos lietuvių istoriją, o kai kuriose jų yra ir pavienių lietuviškų detalių. Tarp tokių – Oro ir kosmoso muziejus (šiaip ne taip ten aptikome Dariaus ir Girėno nuotrauką, bet gal svarbiau yra tai, kad ten supranti, kokia svarbi misija Atlanto perskridimas ir kiti ilgi skrydžiai atrodė XX a. pradžioje, kaip visi to siekė). Tarp tokių – „Amerikos balsas”, iš kur transliuotos ir laidos sovietų okupuotai Lietuvai. Tarp tokių – Holokausto muziejus, kur yra Eišiškių miestelio žydų nuotraukų. Tarp tokių – ir memorialas 100 milijonų komunizmo aukų. Tarp to 100 milijonų, žinoma, yra ir 500 tūkstančių, žuvusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Bet, palyginus su tragedijų mastais, tas memorialas nedidelis, o ir tokį pastatyti užtruko daug metų – kai kurios pasaulio galybės labai norėtų tas istorijas pamiršti.

Lietuvos ateitį lemia ir sovietinio genocido atminimas

Lietuviai jokiais būdais negali jų pamiršti, turi jas, kai tik įmanoma, priminti ir visai Amerikai. Nes tai ne tik pagarba protėviams, bet nuo to gali priklausyti ir Lietuvos ateitis. Esu įsitikinęs, kad, tarkime, joks naujas žydų genocidas neįvyks: nes Amerika ir pasaulis galybės holokausto atminimo objektų dėka nuolat stebi bet kokias antisemitizmo keliamas grėsmes, duoda joms atkirtį.

Tačiau, deja, to paties negaliu pasakyti apie Rusijos grėsmes Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir apie kraštutinės kairės grėsmę, apie kraštutinio rusiško nacionalizmo grėsmę. Amerikiečiai dar mažai žino, kokie genocidai, didesni už holokaustą, buvo vykdomi Sovietų Sąjungos pasaulyje. Ir todėl ženklai, kad istorija čia gali kartotis, dažnam jų neatrodo šitokie pavojingi.

Be bendrojo paminklo visoms komunizmo aukoms Washington, DC, JAV matėme ir daugybę paminklų lietuviams, nužudytiems sovietų. Svarbu juos įprasminti, sutvarkyti, pasirūpinti, kad apie juos – ir tai, kodėl lietuviams dipukams (displaced persons – angl.) atrodė šitaip svarbu juos statyti, kodėl dipukai apskritai atvyko į JAV – rašytų JAV spauda, kad juos lankytų lietuvių kilmės amerikiečiai ir kiti amerikiečiai, kad ten stabteltų mokyklinės ekskursijos (gal kartu pravažiuodamos ir Katynės, holodomoro memorialus, kurių JAV irgi yra).

Jei Lietuvai vėl kils pavojus iš rytų, nemažai gali nulemti JAV valdžios pozicija. Bet tą valdžią juk renka eiliniai amerikiečiai, jiems ji yra atskaitinga ir turi likti populiari… 

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.