Algis Vaškevičius.
Rugpjūčio 17-ąją sukako lygiai 100 metų nuo daktaro, visuomenės veikėjo, Ateitininkų federacijos pirmininko, vieno iš Ateitininkų namų steigėjų, ilgamečio laikraščio „Draugas” leidėjų tarybos pirmininko ir Draugo fondo pirmininko Petro Kisieliaus (1917–2008) gimimo. Ši sukaktis gražiu renginiu tądien paminėta Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje įsikūrusiame Adolfo Damušio demokratijos studijų centre.
„Tai kuklus paminėjimas, bet labai nuoširdus. Ta proga žiūrėsime 2013 metais režisieriaus Algio Kuzmicko sukurtą filmą apie P. Kisielių ‘Sielų daktaras’, kuris buvo nedaug kur rodytas – surengti seansai Vilniuje, Kaune. Mūsų paminėjimui P. Kisieliaus sūnus Petras Vytenis Kisielius atsiuntė laišką, kuriame pasidalijo prisiminimais ir pastebėjimais”, – sakė pradėdamas minėjimą šio centro vadovas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, kuris yra ir vienas iš filmo scenarijaus autorių. 2013 metų spalį tik ką sukurtą filmą jis pristatė ir „Draugo” redakcijoje Čikagoje.
Savo laiške minėjimo dalyviams P. V. Kisielius rašo, kad vaikas būdamas tėvą matydavo gana retai, nes šis daug dirbdavo ir vėlai vakare lankydavo ligonius. Sūnus prisiminė ilgus ir įdomius pokalbius su tėvu svarbiomis temomis, jį stebėjo, stengėsi pažinti jo būdą. P. Kisielius, pasak jo sūnaus chirurgo, siekė visada visiems daryti tik gera, savo gyvenimą jis paskyrė lietuvių tautai. „Nepamirškime šio asmens, jo negęstančios šypsenos, džiaugsmo, atradus gyvenimiškąją prasmę”, – parašė jis savo jautriame laiške.
Daugiau kaip valandos trukmės filme savo prisiminimais apie daktarą dalijasi ir jo sūnus, ir dukra Jolita Kisieliūtė-Narutienė bei žmona Stefanija Kisielienė, ir advokatas Povilas Žumbakis, gydytojas rentgenologas Kazys Ambrozaitis, žurnalistas ir visuomenės veikėjas Bronius Nainys, spaudos benradarbė Aldona Šmulkštienė ir žurnalistas Edvardas Šulaitis, taip pat buvę jo bendradarbiai, kitos asmenybės.
Visi jie teigia tą patį – kad P. Kisieliaus būta ypatingo daktaro, kuris gydęs ne tik vaistais, bet ir žodžiu, kuris negailėjęs laiko lankyti beviltiškai sergančių ligonių namuose, guodęs juos ir palaikęs, o iš už gydymą susimokėti negalinčių pacientų ne tik pinigų neimdavo, bet dar jų ir duodavo vaistams nusipirkti – gal todėl filmo pradžioje nuskamba buvusių jo kolegų Loretto ligoninėje žodžiai, kad gydytoją jie vadino „šventuoju daktaru”.
Marijampolės krašte gimęs P. Kisielius baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, o jo klasės draugas buvo ir ilgametis „Draugo” laikraščio moderatorius kunigas Viktoras Rimšelis. 1939 metais jis baigė Kauno karo mokyklą, 1943 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1944-aisiais P. Kisielius pasitraukė į Vokietiją, kur iki 1952 m. dirbo Tiubingeno universitete. Į Jungtines Amerikos Valstijas jis atvyko 1952 metais.
Sunku net išvardinti visas organizacijas, kuriose jis dalyvavo, kurias pats ir įkūrė. Filme jo dukra Jolita parodo tėvo gyvenamojo namo rūsį, kuriame, kaip ji sako, ir gimė Lietuvių Fondas, kai jos tėvas su dar keliais kolegomis susidėjo po tūkstantį dolerių. Sūnus Petras Vytenis filme pasakoja, kad tėvas labai mėgęs dainuoti, mokėjęs daugybę liaudies dainų, o operų arijas traukė ir duše. Pasak sūnaus, tėvas buvo aktyvus ateitininkas, aktyviai veikė Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje, Lietuvių operoje – iš viso buvo gal net 28 organizacijų steigėjas ir narys, o jo pacientų skaičius siekia dešimtis tūkstančių.
Po filmo prisiminimais apie daktarą Petrą Kisielių pasidalijo visuomenės ir politikos veikėja iš Los Angeles Angelė Nelsienė, jau ne pirmą vasarą praleidžianti Lietuvoje, bei daug metų Amerikoje gyvenusi poeto Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.
„Žiūrėdama šį filmą vėl iš naujo išgyvenau šio tikrai švento žmogaus gyvenimą, nes tai tikrai būta ypatingos asmenybės. Mums dabar gal net sunku įsivaizduoti, kiek gali padaryti vienas žmogus, kuris tiek metų ir gydė, ir atliko daugybę kitų svarbių darbų”, – sakė A. Nelsienė, prisiminusi, kad su P. Kisieliumi ji pirmą kartą susipažino plaukdama laivu iš Vokietijos į Ameriką.
„Tada dar visiškai neįsivaizdavome, kas mūsų laukė ir tas plaukimas per vandenyną atrodė kaip įdomi kelionė. Su daktaru vėl susitikome Čikagos lietuvių operoje, kurios aktyvus rėmėjas jis buvo, o aš dainavau ir šokau. Gal ne visi žino ir tokį faktą, kad daktaras labai rėmė pogrindį, o apie tai man pasakojo mano tėvelio draugas prelatas Mykolas Krupavičius, kuris kaip ir P. Kisielius, gyveno Cicero. Daktaras išties gyveno dėl kitų, o jo nuveikti darbai negali nestebinti”, – pasakojo A. Nelsienė.
E. Bradūnaitė-Aglinskienė, gerai pažinojusi daktaro sūnų ir dukrą, sakė, kad P. Kisielius tvirtai laikėsi penkių ateitininkijos principų, jam labai svaru buvo katalikybė, tautiškumas, pilietiškumas, visuomeninė veikla bei tėvynės meilė. Jos nuomone, filmą būtina parodyti per nacionalinę televiziją, apie daktarą turi sužinoti kuo daugiau žmonių, nes jo darbai negali būti užmiršti. E. Bradūnaitė-Aglinskienė džiaugėsi, kad daktaro sūnus pasekė tėvo pėdomis, yra žinomas gydytojas chirurgas, jis ir aktyvus ateitininkas, taip pat remia Pasaulio lietuvių centrą Lemonte ir taip pat kaip ir tėvas gražiai dainuoja. Karjeros aukštumų pasiekė ir P. Kisieliaus dukra Jolita.
„Filmas sukurtas labai laiku ir dar spėta įamžinti tokias išeivijos asmenybės kaip Bronius Nainys ar Kazys Ambrozaitis, kurių šiandien jau nėra su mumis. Daug kas nueina į praeitį ir reikia skubėti įamžinti kol dar laikas. Man labai svarbu, kad į Lietuvą sugrįžo ateitininkų idealams ištikimi ambasadorė Gintė Damušytė, politologas Kęstutis Grinius, arkivyskupas Gintaras Grušas ir jų buvimas čia labai svarbus”, – sakė ji.
Renginyje dalyvavo ir buvęs Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas su šeima. Paprašytas pasidalinti savo mintimis, jis atkreipė dėmesį, kiek daug neteko Lietuva dėl emigracijos ir kiek ji būtų daug turėjusi, jei tokie žmonės, tokios asmenybės kaip Petras Kisielius ir daugelis kitų būtų likę gimtojoje šalyje, čia dirbę ir darę kilnius darbus.
„Dirbdamas Čikagoje turėjau galimybę pažinti šią ir daug kitų nuostabių lietuvių šeimų ir ne kartą pagalvojau, kokia Lietuva būtų šiandien, jei mūsų tautos elitas nebūtų išžudytas ir išblaškytas sovietinio ir nacistinio maro. Tokie žmonės kaip Petras Kisielius yra pats geriausias liudijimas, kad vienas žmogus gali būti labai ir labai daug. Šiandien labai svarbu susivienyti su mūsų išeivija tam, kad kartu kurtume Lietuvą, kuria pagrįstai didžiuosimės, kurioje bus gera gyventi, į kurią norėsis parvykti”, – parašė M. Gudynas po šio renginio socialinio tinklalapio „Facebook” paskyroje.
Savo pastabomis apie Petrą Kisielių ir jo nuveiktus darbus taip pat pasidalijo visuomenininkė Irena Danutė Totoraitis, taip pat Vytauto Didžiojo universiteto daktarė Ilona Strumickienė, atkreipusi dėmesį ir į daktaro vardo „Petras” reikšmę – jis išties buvęs kaip uola, nuo kurios atsispiriama, į kurią remiamasi, kuri yra stiprus atramos taškas. Pasak jos, filmas sukurtas išties patrauklia forma ir reikia, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių.
V. Valiušaitis apibendrindamas renginį pasidžiaugė, jog į jį susirinko tiek daug žmonių, jog vos sutilpo salėje – vadinasi, daktaro atminimas išties gyvas. A. Damušio demokratijos studijų centras, jau paminėjęs ir Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo, žurnalisto bei publicisto Juozo Kojelio 100-ąsias gimimo metines, o dabar pagerbęs daktarą Petrą Kisielių, ir ateityje žada prisiminti iškilias lietuvių išeivių asmenybes. O centro vadovas V. Valiušaitis vėl ruošiasi kelionei į Ameriką, kur toliau rinks medžiagą apie iškilius JAV lietuvius.