Šokių šventės įspūdžiai: „Visi mes jautėmės karaliais”

Laima Vincė.

Mano pirma šokių šventė, kaip mėgstama sakyti tarp ilgamečių šokių švenčių šokėjų ir žiūrovų, įvyko Clevelande 1984 metais. Šokau tada su gru­pe „Liepsna” iš Elizabeth, New Jer­­sey. Susirinkdavome šokti parapijos salėje – kaip ir visoje Amerikoje bei Kanadoje rinkdavosi šokti karo pabėgėlių kartos vaikai ir pirmos emigracijos bangos palikuonys. „Liepsnoje” pradė­jau šokti kelerius metus prieš dalyvavimą savo pirmojoje šokių šventėje, dar būdama nerangi paauglė, kartu su vyresniuoju broliu Viliumi. Po kelerių metų prisidėjo ir jaunesni broliai Andrius bei Vincas. Tais laikais būdavo įp­rasta repetuoti šokius akompanuojant akordeonui, ir muzikanto vaidmuo tarp Amerikos bei Kanados lietuvių buvo itin svarbus – tas išrinktasis valdė šokio tempą ir linksmumą. Užaugin­ti tokį vaiką, kuris vėliau galėtų akompanuoti akordeonu šokio ansambliui, šeimai buvo garbė. Mums tada grojo Emilija Sadonis, arba, kaip mes ją vadindavome, Emil. Broliai repeticiją atkentėdavo užsitarnaudami tas valandėlės po jų, kai visi susirinkdavome prie baro. Prie alaus juokaudavome, apsikeisdavome gyvenimo istorijomis, pasakodavome anekdotus.

Mama kartu su drauge, kuri irgi buvo Emilija, man pasiuvo tautinius drabužius, dailiai išsiuvinėdamos palaidinės rankoves, apykaklę ir prijuos­tę lietuviškais raštais. Mama bardavosi man kaskart nulipus nuo scenos: „Visos kitos merginos scenoje atrodo tvarkingai, o tavo kasos išsipynu­sios, žiurstas užrištas kreivai, o bliuze­lės net ne­prisimeni tvarkingai susikišti į sijoną…”

Ne kokia buvo iš manęs šokėja: tai ne ta kryptimi pasisuku, tai nepagaunu ritmo, tai kojos painiojasi, tai kam nors, gink Dieve, užminu ant kojos. Bet vis dėlto buvo smagu, netgi labai smagu šokti kartu ir pajusti tai, kas mus, lietuvius,  sieja.

Salėje – ir pirmosios šokių šventės dalyviai

Pirmoji šokių šventė įvyko Čikagoje 1957 metais, praėjus truputėlį daugiau nei dešimtmečiui nuo karo pabai­gos, ir vos keleri metai po to, kai ka­ro pabėgėliai iš Lietuvos, perplaukę per Atlanto vandenyną, pradėjo kurtis Amerikoje ir Kanadoje. Rimas Česonis, Lietuvos garbės konsulas iš Rochesterio, New Yorko, prisiminė, kaip jis šoko per pirmą šokių šventę. „Tuo metu buvau jaunas, tai man daugiau rūpėjo gražios merginos negu lietuvy­bė, bet per dalyvavimą tautinių šokių šventėse man ir prigijo lietuvybė.”

Ponia Birutė iš Čikagos, kuriai „kažkur tarp aštuoniasdešimt ir devy­niasdešimt”, linksmai man pasakojo apie tautinius šokius Amerikoje po ka­­ro.

„Tada mums nerūpėjo kaip mūsų šokiai atrodė kitiems, mums buvo smagu susirinkti ir pašokti kartu, tai polkutę, tai valsą. Visuomet šokdavome grojant akordeonui. Šiais laikais padarė šou iš tautinių šokių šventės ir tikrai labai gražu žiūrėti, bet mums nereikėjo to ‘paradiškumo’, mums tik rūpėjo būti kartu ir šokti.”

Šiais metais šokių šventės tema buvo „Karalių pasaka”, ir pasakos motyvas vyravo visoje programoje. „Pasakos buvo labai svarbi dalis lietuvių gyvenime: su jomis susipažindavo dar vaikystėje, tamsiais niūriais vakarais, o po to užaugę ir likimo nublokšti už vandenynų, sekdavo pasakas savo vaikams. Taip iš lūpų į lūpas pasakos keliavo šimtmečiais, įtraukdamos vaiką į stebuklų ir burtų pasaulį. Daugelis išeivių mamų savo vaikams sekdamos pasakas perteikdavo prarastos Tėvynės ilgesį, gimtinės grožį, užslėptą jos paslaptingumą ir neišsenkantį liaudies išminties lobyną…” – šiais žodžiais pristatoma programoje „Karalių pasakos” tema. Lietuvių klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai papuošė šventę, ypatingos magijos suteikė dailininko tapybos darbas „Karalių pasaka” – pagrindinis vizualinis akcentas.

Programa buvo suskirstyta į šešias dalis: Prologas: „Laimės žiburys”; I dalis: „Puntuko akmenį atvertus”, II dalis: „Saulė ir mėnulis”, III dalis: „Kalvis Televelis”, IV dalis: „Vaivos juosta”, V dalis: „Laimės paukštė”. Kiekviena dalis prasidėjo nuo močiutės (vaidino Ona Daugirdienė) pasakos sekimo anūkui (vaidino Tauras Paulauskas). Pasakai pasibaigus, šokėjai atkurdavo jos elementus scenoje per judesį ir šokį. Tai originalus režisūrinis sprendimas, toli pažengęs nuo ponios Birutės ir pono Rimo Česonio jaunystės laikų. Tema tarsi sukuria siužetą, kuris sujungia programos elementus ir pavienius šokius į visumą.

XVI Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventės meno vadovas – Gintaras Grinkevi­čius. Jis įgijo choreografo specialybę Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. Nuo 1994-ųjų jis buvo Lietuvos dainų ir šokių švenčių vyr. baletmeisteriu, o 2015-aisiais tapo Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės choreografu. Emigravęs į JAV 1994 metais, G. Grinkevičius pradėjo dirbti lietuvių tautinių šokių ansamblyje „Grandis”, Čikagoje – mokė jaunių ir studentų grupes. Kartu su juo dirbo Tadas Varaneckas, užaugęs Čikagos priemiesčiuose. Šokį jis pamėgo stebėdamas scenoje šokančią savo vyresniąją seserį. Bestudijuodamas įvairius šokių stilius Ohio State University, T. Varaneckas kartu įgijo Computer Science and Engineering diplomą. Programos režisierius  –  Kanados lietuvis Vytas Čup­­linskas, fotografas, dizaineris, scenografas, filmų režisierius ir redaktorius. Vytas kuria unikalius multimedijos spektaklius, 2015 m. jis režisavo XX dainų šventę. Kūrybinę grupę taip pat sudarė: dr. Vidmantas Mačiulskis, Vitalija Ivinskis, Aušrinė Širvinskienė, Eimantas Žukauskas, Elena Maurukienė ir Romas Janušonis. Organizacinio komiteto pirmininkas  – Virgus L. Volertas. Jam talkininkavo Kristina Volertienė, Krista Bard, Deimantė Kalinauskaitė, Kazimieras Deksnys, Sofija Volertienė, Daiva Kazlauskas, Jonas Howes, Jr. ir  Laima Liutkienė.

Sėdėdama salėje ir laukdama programos pradžios, užkalbinau Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių kartos atstovą,  Lietuvos garbės konsulą Rochesteryje, NY Rimą Česonį. Jis su sūnumi Arūnu sėdėjo netoliese.

– Ką Jums reiškia šokių šventė?

– Mano sūnus Arūnas šoko trijose grupėse. O iš šokėjo išaugo į sėkmingą JAV verslininką, tarnaujantį MIT Board of Directors. Mūsų šeimoje šokių šventės prasidėjo nuo to, kad norėjau savo sūnų išauklėti lietuviu. Išaugo žmogus, kuris užima aukštas pareigas JAV visuomenėje. Turime septynis anūkus ir visi jie turi Lietuvos ir Amerikos pi­lietybę. Mūsų šeima Amerikoje išsau­gojo lietuvybę.

Prie mūsų pokalbio prisijungė Anilora Mašalaitienė iš Philadelphijos, taip pat vyresniosios kartos atstovė.

– Mūsų vaikai šoko, – pasakoja ponia Anilora, – o dabar mūsų anūkai šoka. Tai anūkams trečia šokių šventė. Lietuvoje jie šoko per Dainų šventę, – gyrėsi močiutė. – Mano anūkų mama tikra amerikietė, bet jie nepaprastai myli Lietuvą ir su didžiuliu entuziazmu dalyvauja lietuvių renginiuose. Moteris pasakojo, kad anūkės supranta lietuviškai, bet nekalba lietuviškai. Viena anūkė stažavosi NATO programoje Lietuvo-je.

Putinas Mašalaitis, Aniloros vyras, pridėjo sa­vo komentarą:

– Šokių šventė yra būdas sugrąžinti jaunimą į Lietuvą. Nors viskas prasideda nuo jaunimo, kuris nori šokti.

Per šokį pasijunti  bendruomenės dalimi

Renginį gaubė pakili šventinė nuotaika. Vaikštinėjau tarp žiūrovų ir šokėjų ir rinkau jų įspūdžius. Su kai ku­­riais persimetėme pora žodžių, o su kitais užsimezgė ilgi pokalbiai. Stengiausi išklausyti įvairaus amžiaus žmonių įvairių požiūrių. Prie Temple universiteto Liacouras salės šokėjai džiaugsmingai sveikino vieni kitus, ap­sikabindami, dalindamiesi įspūdžiais.

Užkalbinau Eriką Adomaitį iš Minneapolio, MN, šokantį ansamblyje „Pūga”. Jis papasakojo, kad yra ketvir­tos kartos Amerikos lietuvis, gimęs Pennsylvanijoje, kur jo šeima kūrėsi po Pirmojo pasaulinio karo ir kur jo proseneliai bei seneliai dirbo anglies kasyklose. Jis prisimena, kad senelis sakydavo „tep”, o ne „taip”, bet, deja, lietuvių kalbos iš senelių neišmoko. Dabar jis mokosi skaityti ir kalbėti lietuviškai, pasakojo, kad skaito Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades” lietuviškai su anglišku vertimu. Minneapolyje jam buvo maloni staigmena, kai susipažino su Nerijumi Gulbicku, Dariumi Jankausku ir kitais trečiabangiais imigrantais iš Lietuvos,  kurie atvažiavo į šį vidurio Amerikos mies-tą dirbti. Jie pakvietė šokti „Pūgos” šokio ansamblyje. Tikrai labai įdomu, kaip skirtingos emigracijos bangos per šokį susidraugavo. Trečiabangių emigrantų dėka Erikas dabar atranda lietuvybę ir tuo labai džiaugiasi.

Tada užkalbinau keturiolikmetį Šarūną, kuris atvyko kartu su tėvu, Nerijumi Gulbicku iš Minneapolio, pasižiūrėti, kaip šoka jo tėvas.

– Aš atvykau palaikyti savo tėvą – pasakojo berniukas, – niekados gyvenime nemačiau tokios programos, buvo spalvinga, gražu. Aš taip didžiuojuosi savo tėvu, kad jis šoko būtent tokioj programoj, tai yra „cool”.

– Tavo mama ne lietuvė, o amerikietė, ir ji neatvažiavo. Ką ji galvoja apie tavo dalyvavimą šokių šventėje?

– Mamai tai nuostabu! – pasakojo džiaugsmingai Šarūnas. – Jai ypatingai stiprų įspūdį padarė, kai papasakojau, kad pamatyti šokių šventę ir pasveikinti šokėjus atvyko Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Tėvui ir sūnui nuėjus, užkalbinau kitą keturiolikmetę Gretą, kuri šoko su ansambliu „Vėjas” iš Elizabeth, NJ. Paklausiau Gretos, kodėl ji šoka.

– Šoku, nes man patinka, – atsakė Greta lietuviškai.

Ji, kaip ir Šarūnas, iš mišrios šeimos (mama imigravo iš Lietuvos, o tėvas – amerikietis).

– Man viskas taip gražu, visi čia daug darbo įdėjo ir tai matyti  iš rezultato.

– Ar norėtum grįžti į Lietuvą?

– Taip, norėčiau, nes esu iš Lietuvos. Būdama vasarą Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose. Mes su šeima važiuojame į Lietuvą kas antrus metus.

Vėliau susitinku pažįstamą Ramunę iš Čikagos. Ji pasipuošusi tautiniais drabužiais. Nepaisant to, kad jai šiais metais suėjo 65-eri, ji šoko programoje.

– Kodėl šoki tautinius šokius? – paklausiau.

– Nuo vaikystės šoku ir man smagu – prisipažino Ramunė, – padariau keletą klaidų šokdama ir norėtųsi jas ištaisyti, bet… – pokalbis nutrūksta, kai kiti šokėjai pagauna Ramunę už paran­kės ir nusiveda linksmoje kompanijoje.

Apsisuku ir pamatau gražiąją Aistę, 28 metų merginą iš New Yorko, kuri šventėje šoko su „Tryptiniu”. Ais­tę pažįstu nuo jos kūdikystės, tad skubu jos paklausti, kodėl ji šiandien šoko.

Aistė, plačiai ir džiaugsmingai šyp­sodamasi pasakoja:

– Buvimas kartu, buvimas su draugais, su šeima – tai džiaugsminga šven­tė, kai pasijunti, kad priklausai bendruomenei, kuri yra kaip tavo šeima, bendradarbiauja visi kartu, kad sukurtų ką nors gražaus, ką nors nepakartojimo.

Paklausiu Aistės, ar ji ryžtųsi grįžti į Lietuvą.

– Aš sugrįžčiau dirbti. Turėčiau turėti aiškų tikslą, kodėl važiuoju į Lietu­vą, bet – taip, norėčiau. Taip pat norėčiau ilgiau pabūti Lietuvoje, pasimatyti su draugais, su šeimos narais, kurie gyvena Lietuvoje.

Užkalbinu Paulių, kuris gyvena New Yorke ir kurio aštuonerių metų dukra, Aylin, šoko su Maironio lituanistės mokyklos vaikų grupe. Tai mergaitės pirmoji šokių šventė.

– Man labai svarbu, kad mano dukrai prigytų lietuvybė, – aiškino Pau­lius. – Be to, jai smagu šoki ir žaisti kartu su draugais iš lituanistinės mokyklos. Jos mama iš Maskvos, kalba su ja rusiškai, aš ją mokau lietuviškai, amerikiečių mokykloje ji kalba angliškai. Kai dukra užaugs, galės pati atsirinkti ir suprasti, ką jai visos šios skirtingos kultūros ir kalbos davė.

Prieina tamsiaus gymio jaunas vyriškis, vilkintis tautiniais drabužiais. Jis taip pat šoko su „Tryptiniu” iš NewYorko. Jo vardas Juan. Jis yra iš Kolumbijos. Man labai smalsu sužinoti, kaip jis pateko į lietuvių tautinių šokių grupę, gal jo šaknys lietuviškos? Juk Kolumbijoje yra sena Pietų Amerikos lietuvių kolonija. Pasirodo, kad ne. Juan pasakoja:

– Studentaudamas draugavau su grupe lietuvių. Jie man pasakojo apie kažkokią šokių grupę ir pasakė, kur nueiti, kad patekčiau į repeticijas. Aš nuoširdžiai įsivaizdavau, kad ten šoks salsa ir su džiugesiu nuėjau ieškoti tos salės. O pasirodo ne, ten šoka tautinius šokius. Man patiko ir aš pradėjau šokti, dar prieš pandemiją, ir šoku jau keletą metų. Man buvo smagu ruoštis šokių šventei. Lietuviai labai draugiški žmonės ir mane šiltai priėmė.

Tada priėjo vidurinio amžiaus pora iš New Yorko, Judita ir Danius. Jie šoka „Tryptinio” vyresniųjų grupėje. Jiems akivaizdžiai buvo sunku, nes skundėsi nugaros skausmu ir nuovargiu, bet vis tiek šoko. Judita pasako­jo:

– Mano tėvai buvo Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai. Juos į Čikagą pakvietė gyventi liuteronų kunigas Jonas Pagauna. Jis kartu su savo bažnyčia pasikvietė 500 karo pabėgėlių, tarp jų buvo ir vokiečių, ir lietuvių. Būdami liu­teronai, jie laikėsi atskirai nuo katalikų lietuvių, užtat vaikystėje man neteko šokti šokių šventėse. Atradau šokių džiaugsmą, kai man buvo 27 metai. Atsivežiau savo vyrą iš Lietuvos ir panirau į lietuvybę. Mūsų visi trys vaikai šoko visose šo­kių šventėse.

Užkalbinau Juditos vyrą Danių, architektą, kuris daug metų gyvena New Yorke.

– Aš ne šokėjas. Aš visą laiką tik ir galvoju, kad nesuklysčiau arba ne į tą pusę nenulėkčiau, tačiau mano žmona labai norėjo šokti ir ji manęs prašė šokti kartu su ja. Taigi, žinodamas, kaip jai tas yra svarbu, šoku.

Po šventės atsisėdu prie vieno stalo su New Yorko „Tryptinio” šokėjais pabūti kartu, pavakarienauti. Užkalbinu Liną ir Astą. Lina 2005 m. imigravo iš Lietuvos. Ji gimė 1981-aisiais, tai patyrė Nepriklausomybės pradžią dar gyvendama Lietuvoje.

– Pirmą kartą šokau Šokių šventėje Baltimorėje 2016 metais. Man žiauriai patiko. Iš tikrųjų pamilau Lietuvą jau gyvendama Amerikoje. Čia pajutau tą gilią meilės jausmą Lietuvai, pajutau Amerikos lietuvių patriotizmą, atsidavimą, nuoširdumą.

– Man tai tik antras kartas Amerikoje, – įsiterpė Asta. – O šiandien savo Facebooko puslapyje parašiau, kad jeigu norite patirti tikrą Lietuvos jausmą, meilę Lietuvai, atvykite į Ameriką, dar pridėjau, kad tai nėra dirbtina, tai autentiška. Aš tokia sujaudinta žmonių tikrumo, nuoširdumo, jaučiuosi be galo laiminga visa tai patyrusi. Man ši šokių šventė buvo nuostabi.

– Po septyniolikos metų Amerikoje, aš grįžtu į Lietuvą – toliau pasakojo Lina.

– Kodėl priėmėte tokį sprendimą? – klausiu.

– Dėl meilės, nes sutikau Astą, pamilau ją, o ji gyvena Lietuvoje, bet ne tik, netgi prieš tai apie grįžimą galvojau. Lietuvos visuomenė smarkiai pasikeitusi į gerą pusę, daug atviresnė. Lietuva tiek pažengė į priekį visom prasmėm nuo tada, kai išvykau, tiek inovacijos, tiek naujų idėjų, tiek šviežumo. Amerikoje gyvendama išmokau gyventi demokratiškoje visuomenėje. Aš išmokau, kad jeigu nori ką nors pakeisti, reikia eiti ir organizuoti. Aš būsiu politiškai veikli Lie­tuvoje. Jau esu suradusi darbą, eisiu šokti tautinius šokius su ansambliu „Sugrįžus”, iš karto įsirašysiu į Šaulius, duosiu priesaiką ginti Tėvynę. 

– Lina gins Tėvynę su šautuvu, – sakė Asta šypsodamasi, – o aš savanoriausiu kaip medicinos seselė.

Po visų šių pokalbių, po visų įspūdžių, sugiedojus tautos himną kartu su lietuviais Laisvės parke, Philadelphijoje, kol visa Amerika šventė Nepriklau­somybės dieną, kol vyko paradas, suvokiu su didžiuliu pasitenkinimu kokia įvairi, kokia atvira ir draugiška, kokia teisinga mūsų pasaulio lietuvių tauta. Ir kaip visa tai išreikšta per šo­kį – susikabinus rankomis šokio ratelyje jis mus suburia.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Liepos 14 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 55)