Stiprybės šaltinis – Prezidento priesaika

Kalbėjosi Ramunė Lapas.

Praėjusį ketvirtadienį lankydamasis „Draugo” redakcijoje Prezidentas Gitanas Nau­sėda skyrė laiko ir pokalbiui apie tai, kas svarbu mums, lietuviams, gyvenantiems abiejose Atlanto pusėse. Spausdiname išskirtinį Prezidento interviu „Draugui”.

Gerbiamas Prezidente, trečią kartą da­lyvavote Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, New Yorke, turėjote daug svar­bių susitikimų. Kaip nusiteikęs grįžtate į namus? Ar šiek tiek ramiau? Ar gavote patikinimų, kad Lietuva ir toliau nebus pa­likta viena?

Tikrai turėjome nemažai susitikimų, bet svarbiausia – turėjome galimybę kreiptis į pasaulį ir atkreipti dėmesį į tai, kad tokio pobūdžio hibridinės atakos prieš Lietuvą, kuomet kaip instrumentas panaudojami niekuo nekalti žmonės, nėra priimtina da XXI amžiuje. Turime apie tai garsiai pasakyti pasauliui ir tikėtis solidaraus požiūrio bei vieningo šių Baltarusijos veiksmų pasmerkimo.

Susitikimų su kitų valstybių atsto­vais – Turkijos prezidentu Recep Tay­yip Erdogan, Norvegijos premjere Erna Solberg, Moldovos prezidente Maia San­du, Kosovo prezidente Vjosa Osma­ni-Sadriu, Latvijos, Estijos, Lenkijos vadovais – Egils Levits, Kersti Kaljulaid, Andrzej Duda – mes dar kartą supažin­dinome mūsų draugus ir partnerius su susiklosčiusia situacija. Tiesa, Latvija ir Lenkija pačios patiria panašaus pobūdžio hibridinę ataką, kuomet žmonės siunčiami prie sienos ir mėgi­nama juos nelegaliai perstumti į Lietuvos teritoriją.

Labai svarbu bendradarbiauti su tomis valstybėmis, iš kurių tie žmonės atvyksta. Todėl užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kuris taip pat tuo metu lankėsi New Yorke, susitiko su Irako užsienio reikalų ministru Fuad Hussein. Mes diplomatinėmis priemonėmis pasistengsime sumažinti potencialų migrantų srautą ir užkirsti kelią tai hibridinei atakai, kurios pastaruoju metu imasi Baltarusija.

Savaime suprantama, rezultato čia nepasieksi per vieną dieną ar dvi. Reikės kelti šį klausimą ir toliau Euro­pos Vadovų Taryboje, siekiant šiek tiek pakeisti mūsų migracijos politikos principus, kurie buvo sukurti gerokai anksčiau, kai tokios hibridinės ata­kos dar nebuvo taikomos. Mes taip pat tikimės paramos – finansinės, techninės, žmogiškaisiais resursais, – kad galėtume sukurti fizinę užkardą, pastatyti sieną. Visgi tai ne tik Lietuvos ir Baltarusijos siena, tai yra Lietuvos ir Europos Sąjungos išorinė siena, ir mes turime rimtai susirūpinti jos saugumu.

Bendra nuotaika, sakyčiau, yra darbinga, viltinga, reikia dirbti toliau, siekiant rezultato.

O JAV? Ar galėtumėte pasakyti, kad Amerikoje suprantama Lietuvos situacija?

Aš manau, kad Amerikoje suprantama Lietuvos situacija. Ir Baltarusijos byla, jos veiksmai čia yra pakankamai žinomi, JAV administracija smerkia šiuos veiksmus. Matome ir akivaizdžią prezidento Joe Biden paramą Kinijos klausimu. Šiuo metu Lietuvos santykiai su Kinija nėra paties geriausio lygio, tai iš dalies lėmė Taivano atstovybės klausimas Lietuvoje, bet aš tikiu, kad su tarpininkų įsikišimu mes sureguliuosime šitą diplomatinį konfliktą ir grįšime prie normalaus bendradarbiavimo su Kinija.

Na, o kokie jūsų įspūdžiai iš susitikimų su lietuvių bendruomene? Kažkada išeivijos organizacijos buvo didelės Lietuvos laisvės gynėjos Washingtone. Dabar tokio reikalo lyg ir nėra. Bet iš tikrųjų jis yra – reikia puoselėti tą iškovotą laisvę, kad jos neprarastume. Ar manote, kad išeivija čia pakankamai aktyvi? Ar galima būtų daryti daugiau?

Manau, kad visada galima daryti daugiau – ir aš tai taikau ne tik Amerikos lietuviams, bet ir mums. Tačiau Amerikos lietuviai turėtų suprasti, kad jie vis dėlto yra didelė politinė jėga. Prisimenu filmą „Šuolis” ir Simo Kudirkos istoriją. Būtent aktyvių lietuvių visuomenininkų dėka Amerikos politikai iškėlė šitą klausimą aukščiausiu lygiu – prezidento Gerald Ford ir generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo lygiu, ir Kudirkos atvejis buvo išspręstas. Konkretus pavyzdys, kaip galima išspręsti klausimą, kuris 1974 ar 1975 metais atrodė neišsprendžiamas, nes tai buvo šaltojo karo laikai ir atrodė, kad S. Kudirka bus supūdytas KGB kalėjimuose. Bet atsitiko stebuklas. Nors kai pamatai, kokias pastangas dėjo žmonės, kad išvaduotų S. Kudirką, tai jau nebeatrodo stebuklas – tai atrodo kaip kryptingos žmonių veiklos pasekmė.

Šiandien Lietuvos nepriklausomybei pavojus tiesiogiai galbūt ir nekyla, bet mums reikia diplomatinės, politinės paramos įvairiais lygiais. Juk iš esmės tai, kas dabar vyksta, yra kova dėl protų. Šiuo kibernetinių atakų, masinės dezinformacijos priemonių naudojimo laikotarpiu labai svarbu, kad mūsų balsas būtų girdimas. Kad mūsų tiesa būtų girdima, ir melo, kurį skelbia kitos valstybės, paneigimas būtų girdimas vakarų valstybių sostinėse. Tai padėtų joms priimti tinkamus sprendimus – juk šiuo atveju mes esame taikinys. Baltarusijos režimas stengiasi keršyti Lietuvai už jos principin­gą poziciją Baltarusijos žmogaus teisių pamynimo klausimais, kuomet nuo pat pradžios mes sakėme, kad rinkimų rezultatai yra sufalsifikuoti, kad vado­vybė turi kalbėti su savo visuomene, leisti žmonėms išsakyti savo nuomonę ir surengti kitus rinkimus pagal demokratiniam pasauliui priimtinas sąlygas. Mūsų neišgirdo, mums dabar dėl to keršija, bet aš manau, kad mes tikrai negalime pasiduoti šitam šantažui ir tikimės kitų valstybių paramos.

Dažnai girdime, kad išeivija padėjo Lietuvai, o dabar Lietuva turė­tų prisidėti prie lituanistinio švieti­mo, archyvų, kultūros išlaikymo – tarsi atiduoti grąžą. Bet yra ir priešingų balsų – kaip negėda, gerai už­dirbant, sočiai gyvenant, patiems nepasirūpinti, pvz., savo vaikų lituanistiniu švietimu… Ką jūs apie tai galvojate? Gal šie ryšiai sudėtin­gesni negu tik „duoti-imti”?

Manyčiau, kad Lietuvos valstybė negali nusišalinti nuo tų procesų, kurie vyksta išeivijoje ir turėtų pagal galimybes prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo. Tikrai negaila tam biudžetinių eurų, nes tai labai prasmingas darbas. Bet tikėtis, kad Lietuvos valstybė galėtų viską finansuoti… Tai užgožtų pačių lietuvių norą prisidėti prie bendrų gėrybių čia, Amerikoje, bei kitose užsienio valstybėse – nemanau, kad taip turėtų būti. Lietuvių pilietinis aktyvumas ir šiandien nėra tuščias žodis, jis reikalingas, ir, jeigu kartais reikia paremti savo finansiniais ištekliais, žmonės tai daro savanoriškai, kiek leidžia jų galimybės. Juk ir stiprios parapijos, kiti visuomeninio gyvenimo centrai Amerikoje buvo finan­suojami pačių lietuvių, ir šiandien, girdžiu, atsiranda trečiabangininkų judėjimas, jų pilietinis aktyvumas, kuris leidžia tikėtis, kad lietuvybė šitoje valstybėje išliks, kad žmonės suras vieni kitus, užmegs bendruomeniškus santykius ir toliau padės Lietuvai. Santykis tikrai turbūt yra sudėtingesnis: Lietuva pagal išgales stengsis padėti čia esantiems lietuviams, nes aš esu įsitikinęs, kad Lietuva yra ten, kur yra lietuviai, bet mes tikimės, kad ir lietuviai toliau, vedami meilės tėvynei, padės Lietuvai.

„Esu įsijungęs vidinę programą”

Leiskite užduoti šiek tiek asmeniškesnį klausimą – kaip jums sekasi išlaikyti tokį intensyvų gyvenimo ritmą? Kaip sugebate per vieną dieną bendrauti, mąstyti, duoti interviu įvairiomis kalbomis, dar ir keliauti? Kokį vaidmenį čia vaidina šeima, patarėjai? Kaip palaikote savo dvasinę ir fizinę formą?

Manau, kad kažkokią vidinę programą esu įsijungęs …terminuotą. Prezidento pareigos yra lyg tarnystė, tartum išėjimas į Lietuvos kariuomenę, ir tu esi pasiryžęs atiduoti šituos metus, kurie tau yra skirti. Negali leisti sau silpnybės palūžti, pradėti kažkuo skųstis… Taip, tam tikra prasme mano pasitempimas, mano noras, kaip jūs sakote, visada būti formoje, susikoncentravusiu, yra savotiškas atsa­kas oponentams – ką jūs bedarytumėte, jūs nepasieksite savo rezultato, jūs nesulaužysite manęs. Bet svarbiausia – palaiko mano priesaika, ranka, padėta ant Konstitucijos. Tą priesaiką aš labai gerai prisimenu, prisimenu kiekvieną žodį, kurį tada tariau, užbaigdamas žodžiais „Tepadeda man Dievas”. Turbūt Dievas ir padeda išlaikyti visą šitą tempą ir šitą gyvenimo iššūkį – kitaip aš to negaliu paaiškinti. Šitie metai yra patys intensyviausi, patys sunkiausi, bet ir patys įdomiausi mano gyvenime.

Ar turite galimybių tartis ir bendrauti su Prezidentu Valdu Adamkumi?

Taip, galbūt pastaruoju metu dėl objektyvių priežasčių tai nevyksta dažnai, bet man visada įdomu, ir kaip Prezidentas gyvena, ir ką jis galvoja. Tiesa, kaip aukštos kultūros žmogus, jis nelabai perša savo nuomonę, ir tiktai tada, kai tiesiogiai jo paklausiu, ką darytų mano vietoje, subtiliai pasako, ką galvoja. Tai yra žmogus, suvaidinęs ma­no gyvenime rimtą ir svarbų vaidmenį, mane iki šiol žavi ši pora ir mes su Diana daug mokomės iš jų. Mokomės tarpusavio santykių, požiūrio į dalykus… Kai kas galbūt pavyksta, kitur skiriamės, nes gal mano temperamen­tas, mano charakteris kitoks – nėra dviejų identiškų žmonių pasaulyje. Ir tai gerai.

Jeigu būna tokia situacija, kad sunku priimti labai svarbų sprendimą – ar skambi­nate kam nors, ar turite su kuo pasitarti? Ar vis tiktai reikia pačiam priimti sprendimą?

Tokiais atvejais aš mėgstu atsakyti pats prieš save. Žinote, tai būtų tam tikras silpnybės ženklas – ne dėl to, kad jeigu tu konsultuojiesi, tai nesi stiprus… Bet tartum padarai kitą asmenį atsakingu už tavo sprendimą. Iš esmės juk tau uždėta atsakomybė daryti šitą sprendimą. Ir jeigu, pvz., padarysiu klaidą, tai žinosiu, kad dėl tos klaidos aš esu atsakingas ir nereiks man kaltinti Petro ar Jono, kad jie prie tos klaidos prisidėjo. Jeigu tai teisingas sprendimas – pripažinsiu, kad taip, aš jį padariau, bet nenumenkinsiu ir savo komandos vaidmens. Turiu puikią koman­dą, esu jai dėkingas, konsultuojuosi su ja, įsiklausau į jos nuomonę, bet ateina momentas, ypatingai tais klausimais, kai ir komanda pasiskirsto į dvi arba tris dalis, ir nėra vieno atsakymo, kada lieki pats su savimi. Ta­da sakai – viskas, tau reikia priimti sprendimą, niekas už tave jo nepriims.

Mes sulaukėme gražaus diplomačių desanto Jungtinėse Valstijose, kitose valstybėse Lietuvos atsto­vybėse taip pat darbuojasi daug moterų ambasadorių, konsulių – ar tai tiesiog sutapimas, ar mūsų laikmečio tendencija?

O manote, kad čia mūsų indėlio jokio nėra (juokiasi)?

Ambasadorių skyrimas yra tiesio­ginė prezidento pareiga, aišku, sude­rinus su kitomis institucijomis, ir aš esu labai laimingas, kad Audra Plepytė tapo Lietuvos ambasadore JAV. Susipažinau su ja 2019 m., per pirmąjį apsilankymą Jungtinėse Tautose, mačiau jos atsakingumą, profesionalumą, padorumą ir, manau, padarėme labai teisingą sprendimą. O tai, kad moterų diplomatinėje tarnyboje šiuo metu yra daugiau, mane tik džiugina. Apskritai, kai kalbama apie komandos formavimą ar paskyrimus, pirmiausia svarstau, kokios yra žmogaus savybės, ar jis tinka šioms pareigoms, ar yra morališkai užsiangažavęs. O post factum paaiškėja, kad didelė dalis mano komandoje yra moterų, kad paskyrėme pirmą generalinę prokurorę moterį,  pirmą Konstitucinio Teismo pirminin­kę moterį, pirmą ambasadorę Jungtinėse Valstijose… Nesureikšminu lyties klausimo, man svarbu, kad jos tikrai būtų vertos savo pozicijos ir ta­da pasakytume – buvo geresnės kandidatės negu vyrai. Kitose pareigybėse gal bus geresni vyrai. Aš džiaugiuo­si, kad ateina nauja aktyvi karta moterų, kurios imasi atsakomybės mūsų valstybės gyvenime ir, kaip matau, puikiai dirba. Reiškia – vyrams reikia pasitempti!

Ir kilni misija, ir gyvenimo druska

Girdėjome, kad jūs kolekcionuojate senas knygas. Papasakokite apie šį savo pomėgį – kaip jis atsirado, ar didelė jūsų kolekcija? Gal kažkokias specifines knygas renkate?

Specifiškumas labai paprastas – lietuvių istorijos knygos. Visomis kalbomis ir visų laikotarpių. Turiu jų 4–5 tūkstančius, bet svarbu ne kiekis.

Prisimindamas savo mokyklos laikus, galvoju, koks pasibaisėtinai skurdus buvo mūsų Lietuvos istorijos kursas. O dar ir istorijos mokytoja buvo „idėjinė”, įtikėjusi komunizmo idealais. Ji dar labiau sumažino Lietuvos istorijos kursą, kad galėtų kalbėti apie komunizmo šviesią ateitį. Tiesą sakant, aš va toks ir išėjau iš mokyklos – be Lietuvos istorijos žinių. Po to bu­vo mano profesinės brandos kelias, pa­kankamai ilgas, bet apie 33–35-uosius gyvenimo metus aš supratau – na, negaliu toks istorijos analfabetas vaikščioti, tiesiog tai nepadoru.

Mano kolekcionavimo pomėgis pradėjo formuotis nuo Lietuvos istorijos knygų. Aš jas skaičiau, tuo pačiu aš jas rinkau, po to man pasidarė įdomios knygos apie knygas, t.y., knygotyrinė literatūra. Atsirado pomėgis ieš­koti vis senesnių knygų, kuris nuvedė net iki XVI amžiaus. Tuo metu mano darbas suteikė finansines galimybes vieną kitą tokią vertingesnę knygą įsigyti. O paskui tai pradėjo darytis savotiška gyvenimo misija. Galvojau, Dieve, kiek tą Lietuvėlę karai, okupacijos talžė, kiek mūsų turtų išgrobta, kiek knygų išvežta į Sankt Peterburgą, į Maskvą… Gal laikas, kad ir kukliomis jėgomis, pradėti tas knygas grąžinti į Lietuvą. Tą patį Lietuvoje daro dar keli žmonės, jie formuoja labai rimtas kolekcijas.

Bet svarbiausia – tai padarė mano gyvenimą tokį įdomų, tokį nuotykingą,  aš patyriau tiek visokiausių pergalių ir pralaimėjimų, susijusių su kai kurių knygų paieška ar įsigijimu. Kai kurios knygos išslydo iš rankų paskutinę sekundę, ir tada pergyvenau nežmoniškus nusivylimus. Bet visa tai suteikė prieskonio gyvenimui. Ir aš kartais pagalvoju, ar man būtų įdomiau apie sa­vo politinę karjerą memuarus rašyti, ar apie knygotyrinius nuotykius – dar gerai reiktų pasvarstyti.

Dėkojame jums už apsilankymą ir už šiltą pokalbį. Linkime sėkmės!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugsėjo 30 d. numeryje, Vol. CXII NR. 77)