Išeivijos rašytojų vaikystės fragmentams skirta ekspozicija Kaune, Maironio muziejuje.

Išeivijos rašytojų vaikystės takais

Virginija Babonaitė-Paplauskienė.

Birželio 28 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejus minėjo savo 85-ąsias įsteigimo metines. Šia proga muziejuje parengta ir atidaryta analogo iki šiol Lietuvoje neturinti ekspozicija „Literatūra keičia”. Joje veriasi visa lietuvių literatūros istorija: nuo senųjų raštų iki šių dienų. Šią ekspoziciją kuravo muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė, pavaduotoja muziejininkystei Jolanta Mickienė. Kelerius metus muziejininkai nuoširdžiai darbavosi prie jos parengimo. Muziejaus fonduose sukaupta eksponatų gausa teikė plačias galimybes išsirinkti įdomiausius, svarbiausius eksponatus – ženklus, nusakančius vieno ar kito rašytojo gyvenimo ir kūrybos faktus, reikšmingus kultūrinius įvykius.

Algimantas Mackus, apie 1934 m. Pagėgiuose.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje parengta moderni, inovatyvi, informatyvi, prieinama tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus žmonėms paroda. Šį sudėtingą projektą sėkmingai įgyvendino šauni vilniečių komanda – dizaino studija „MultimediaMark”. Pastarosios dėka pritaikytas išskirtinis dizainas, šiuolaikinės technologijos: sukurti filmai, žaidimai, galvosūkiai ir kt. įvairioms lankytojų grupėms. Apsilankę muziejuje, tapsite parodos dalyviu, veikėju. Šiame tekste neįmanoma apžvelgti visos ekspozicijos, todėl sieksiu bent fragmentiškai pateikti vienos ar kitos dalies apžvalgas. Šį kartą kviečiu susipažinti su maža paroda, tapusia žaisminga uvertiūra – įžanga į išeivių rašytojams skirtą ekspoziciją. 

Vaikystės pėdsakais

Muziejaus archyviniuose kloduose saugoma turtinga, beveik visų išeivių rašytojų archyvinė medžiaga. Tvarkant ir tyrinėjant ją nuolat patiriame džiaugsmingus atradimus, kuriais norime dalintis. Trečio aukšto mansardoje duris atvėrė iki tol niekad neeksponuota paroda „Vaikystės pėdsakais…” Jos pagrindu tapo išeivių rašytojų Henriko Nagio, Liūnės Sutemos (Zinaidos Veros Nagytės-Katiliškienės), Vytauto Aleksandro Jonyno, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Birutės Pūkelevičiūtės, Alfonso Nykos-Niliūno, Algirdo Landsbergio, Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės nuotraukos ir memorialiniai daiktai. Atrinktos charakteringos vaikystės ir  brandesnio amžiaus išeivių rašytojų nuotraukos.

Išeiviai rašytojai antrosios sovietų okupacijos buvo išstumti iš Lietuvos, tapę pasaulio klajokliais, tačiau niekad neužmiršo savo gimtosios kalbos – dirbo, kūrė, rašė su viltimi sugrįžti į Tėvynę Lietuvą… Daugelio jų kūryba sugrįžo į gimtąją žemę, skaitoma, tyrinėjama. Praskleiskime istorinį šydą ir pažvelkime į būsimų rašytojų, vertėjų, literatūros kritikų, mokslininkų laimingą vaikystę.

Birutė Pūkelevičiūtė, 1928 m. Kaune.

Būsimų kūrėjų veiduose švyti vaikiškas smalsumas, troškimas patirti ir pažinti pasaulį. Kas gi gali būti gražiau ir prasmingiau už nerūpestingą vaikišką šypseną ir nuostabos kupinas, į pasaulį žvelgiančias tyras akis?.. Palaimintu džiugesiu apgaubia išskirtiniai memorialiniai daiktai – vitrinose eksponuojamos lėlės ir vaikiška kuprinaitė. Pastaroji ir dvi kuklios medžia­ginės lėlės priklausė poetei Marijai Stankus-Saulaitei. Šie eksponatai liudija apie skaudžias valandas, vargingą gyvenimą DP (išvietintųjų stovyklose) Vokietijoje.

Pirmojoje nuotraukoje matome mažą kūdikėlį – Henriką Nagį (1920–1996). Būsimas poetas, literatūros kritikas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras užfiksuotas vos kelerių mėnesių amžiaus. Jis sėdi ant kailio tarsi iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo, laukiantis savosios paukštės – Sakalo. Pirmieji metai prabėgo Mažeikiuose, vėliau su tėvu geležinkeliečiu šeima keliavo beveik per visą Lietuvą. Kitoje nuotraukoje mūsų dėmesį patraukia atvira šypsena žvelgianti į pasaulį paauglė – tai būsima poetė, vertėja Zinaida Vera Nagytė (1927–2013). Jos nuotrauka padaryta Kaune, 1931 m. Vaikystėje ją kažkas pavadino Saulute, tokia ir liko iki gyvenimo pabaigos. Nerūpestingas vaikystės dienas praleisdavo su broliais dvyniais Henriku ir Martynu tėvo tėviškėje Buknaičiuose. Čia tėvo sesuo Morta užbur­davo pasakomis, legendomis, padavimais. Iš prisiminimų sužinome apie nuotykingas vaikystės akimirkas: grybavimą, žvejojimą, lazdynų raškymą ir tetos lysvėse sirpusias sultingas braškes… Teta Morta Z. Nagytei liko be galo brangi ir artima, todėl savo namuose Čikagoje prie lovos turėjo gana didoką lėlę, kuriai davė Mortos vardą (ją pamatysite parodoje). Abiem poetams gyvenimas atseikėjo daug išbandymų, ypač Z. Nagytei. Daug vargų ir rūpesčių teko patirti, daug negandų pakelti ant savo pečių, bet stoiškai atsilaikė ir atlaikė… Abiejų kūrėjų poetinėje erdvėje ryškūs vaikystės potėpiai. 

Jeigu kažkas bandytų teigti, kad paspirtukai – XXI amžiaus išradimas, tegul pažvelgia į Algimanto Mackaus (1932–1964), būsimo rašytojo, literatūros kritiko, redaktoriaus nuotrauką. Jis užfiksuotas savo gimtinėje Pagėgiuose apie 1934 m. Motiniška globa ir rūpestis pulsuote pulsuoja iš nuotrau­kos – kuo gražiausiai aprengtas ir „apkutuotas” vaikiukas, su šiltais veltinu­kais ir kaliošiukais stovi prie modernaus paspirtuko. Jaunuolis veržliai skynėsi kelią į kūrybą. Amerikoje kartu su Z. Nagyte sudarė bežemių generaciją, neornamentuota kalba rašė ir leido poezijos knygas. Redagavo žurna­lą „Margutis”, Čikagoje vedė lietuviškas radijo laidas – „Pelkių žiburėlį”… Svajojo, troško gyventi, bet skaudi lem­tis kaip stygą nutraukė jo gyvybę – žuvo avarijoje.    

1924 metais Kybartuose moderniame vežimėlyje matome Landsbergių pirmagimį Algirdą, žvelgiantį į greta besipuikuojantį, ant medinio žirgo sėdintį pusbrolį Kynastą. Nuotraukoje užfiksuotas būsimas rašytojas, dramaturgas, „Laisvosios Europos” radijo bendradarbis, PEN klubo lietuvių skyriaus pirmininkas ir vicepirmininkas, profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004). Į lietuvių literatūrą įėjo kaip pirmo modernaus išeivių lietuvių romano „Kelionė” autorius, o jo pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje” (1957 m.), skirta partizaninei rezistencinei kovai, išversta į daugelį kalbų ir pastatyta įvairiose pasaulio scenose. 

Vytautas Aleksandras Jonynas. Kaunas.

Elegantiškoje mašinoje kartu su broliais Edvardu ir Albertu, didžiuliu kaspinu pasipuošusi, sėdi būsima poetė, dailininkė, mokytoja Aldona Veščiū­naitė (1923–2012). Nuotrauka padaryta Alytuje apie 1927 m. Kas galėjo anuomet pagalvoti, kad likimas iš dainingų dzūkų krašto perkels ją į kitą pasaulio pusę – kengūrų, koalų ir smagiai besijuokiančių kukabarų Australiją. Tačiau čia plačiai atsiskleidė jos poetinis talentas, įvairiomis spalvomis nušvito drobės, o svarbiausia – buvo puoselėtas ir brangintas lietuviškas žodis. Ne vieną dešimtmetį mokytojauta ir į jaunų lietuviukų, gimusių svetur, atmintį jausmingai įrašytas žodis „Lietuva”.

Žaismingoje nuotraukoje, padary­toje Kaune, 1928 m. su zuikiu ant kelių užfiksuota būsima rašytoja, režisierė, aktorė Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007). Pažvelgę į vaikišką veidą jau galime išvysti atkaklios, ambicingos, veržlios būsimos kūrėjos paveikslą. Kiek pakreipusi galvą, sukryžiavusi kojas, reikliai žvelgia į pasaulį. Savo autobiografiniame romane „Aštuoni lapai” su begaliniu jautrumu atkūrė gim­tojo Kauno vaizdus. Vokietijoje, Kanadoje ir Čikagoje režisavo, vaidino, sukūrė pirmą meninį lietuvišką filmą „Aukso žąsis”, įskaitė ir įrašė į plokšteles vaikiškų vaidinimų. B. Pūkelevičiūtės kūrybingumas neturėjo ribų – ji pati siuvo rūbus lėlėms. Visus rašytojos kūrybinius darbus lydėjo ryžtas, stoiškas atkaklumas ir drąsa. Parodoje eksponuojamos jos lėlės.

Su apmaudu  konstatuojame, kad kai kurių rašytojų vaikystės nuotraukų neišliko arba visai nebuvo. Tačiau dalinamės Utenos ūkininkų ratelį lankančių kaimo vaikų nuotrauka. Jie užfiksuoti Utenos laukuose 1933 metais. Tarp jų ryškiausiai išsiskiria baltą languotą kepurę rankoje laikantis Alfonsas Čipkus (1919–2015) – būsimas poetas, rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas (slapyvardis). Šviesios atminties brolis Stasys Čipkus pamena, kad „ne bulvių ir kopūstų auginimas domino Alfonsą”, o tame pastate sutelkta įvairiomis kalbomis turtinga biblioteka. A. Nyka-Niliūnas nuo vaikystės vertino gėrį ir grožį, todėl neatsitiktinai eksponuojame dailią lėlę, kurią iš Italijos jam parvežė dukra Berenika.

Kitoje nuotraukoje matome profesoriaus istoriko Igno Jonyno sūnų – Vytautą Aleksandrą (1918–2004). Būsimas literatūros kritikas, bibliotekininkas  įamžintas su kamuoliuku rankose Kaune, 1922 m. Vaikystėje nuolat  „čiauškėdavo”, todėl jį vadino Vyturėliu. Užaugęs ir subrendęs aristokratiškoje aplinkoje, gyvenęs ir lankęs licėjų Paryžiuje, baigęs Vilniaus univer­sitetą, sovietinės okupacijos buvo išstumtas į Vakarus, dirbo sunkų fizinį darbą Montrealyje. Tačiau siekė savo išsvajoto tikslo – vakarais studijavęs ir baigęs mokslus, dirbo akademinį darbą ir vėliau vadovavo vienam iš Montrealio bibliotekos skyrių. Gausi skaityba tapo gyvenimo pagrindu. Aptardamas tiek išeivijoje, tiek sovietinėje Lietuvoje išleistas knygas, parašė per 400 recenzijų.

Kitoje nuotraukoje – tėvų Onos ir Jurgio Bradūnų globoje Virbalyje 1919 m. stovi nedidukas sūnus Kaziukas (1917–2011). Būsimas poetas, redaktorius visą gyvenimą vertino stiprius šeimos ryšius. Kartu su žmona Kazimiera ir tėvais traukėsi į Vakarus, o ir Amerikoje rūpinosi savo senoliais. Gyvendamas svetur jautė gimtosios žemės alsavimą, brangino senas tradicijas, sėmėsi įkvėpimo iš praeities, puoselėjo ir brangino lietuvišką žo­dį… Iš už Atlanto atviru tiesiu, taikliu žodžiu kovojo su sovietiniais okupantais. Kartu su literatūros kritiku, profesoriumi Rimvydu Šilbajoriu parengė monumentalų leidinį „Egzodo lietuvių literatūra 1945–1990”, išleista Čikagoje 1992 metais.

Maloniai kviečiame užsukti į Maironio muziejaus erdves ir paklajoti išeivių rašytojų vaikystės takais.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Rugsėjo 18 d. numeryje, nr. 33 (74))