Sugrįžtame šokiu

Vitalija Dunčienė.

Ar jums teko girdėti lietuvišką mįs­lę: „Pramušu ledą – randu sidabrą; pramušu sidabrą – randu auksą”. Panašiai atsitiko ir man. Nugirdusi, kad į Šokių šventę Philadelphijoje atvyksta prof. Daumantas Matulis, nutariau jį pakalbinti. Pokalbio metu paaiškėjo, kad didžiąją grupės, kurioje jis šoka, dalį sudaro JAV gyvenę ar net JAV gimę šokėjai. Net šokių grupės pavadinimas iškalbingas – „Sugrįžus”. Tad šiandien kalbiname visą puokštę „Sugrįžus” šokėjų, kurias jūs galbūt neblogai pažinojote, kai jos gyveno Čikagoje, Philadelphijoje ar kitur JAV. Tai – Jurgita Matulienė, Dalia Cizikaitė, Lina Vaitiekūnaitė ir Ieva Vozbutaitė-Beliauskė.

Papasakokite „Draugo” skaitytojams, kokiais užsiėmimais yra užpildyta jūsų kasdienybė? Kaip surandate laiko repeticijoms?

Jurgita Matulienė: Esu mokslininkė, todėl didelė dalis gyvenimo prabėga Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, kur savo žiniomis ir darbais stengiuosi prisidėti prie vaistų nuo vėžio kūrimo. Nuobodžiauti tikrai netenka: eksperimentai, mokslinių straipsnių rašymas, darbas su studentais… Neatsistebiu, kaip greitai darbe prabėga laikas ir ateina metas lėkti namo, kur laukia didelė šeima ir visi su ja susiję rūpesčiai bei džiaugsmai. Na, o pastaruoju metu tikrai nemažą laiko dalį tenka skirti ir šokių repeticijoms. Daugelį metų šoku Vilniaus liaudiškos muzikos ir šokių ansamblyje „Vilnis”, su kuriuo tenka dalyvauti įvairiuose koncertuose bei kultūriniuose renginiuose. O kai ėmiausi vadovauti lietuvių, gyvenusių užsie­nyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus” tautinių šokių grupei, šokiai tapo dar svarbesne gyvenimo dalimi. Surasti laiko repeticijoms ne visada yra lengva. Kartais važiuoju į repeticiją tokia pavargusi po sunkios darbo dienos, kad atrodo, jog šiandien jau tikrai „neištempsiu”… Bet prasideda repeticija, užgroja muzika, leidžiamės šokti, ir taip gera, linksma pasidaro, kad akimirksniu pamirštu nuovargį ir visus rūpesčius. Gal dėl to ir mėgstu šokti, nes tai labai artima mano širdžiai! Šokdama esu labai laiminga!

Ieva Vozbutaitė-Beliauskė: Jau daugiau nei ketverius metus esu „Ignitis grupės” – didžiausios žaliosios energetikos grupės Baltijos šalyse – Komunikacijos vadovė (Chief Communications officer). Energetika šiandienos karo Ukrainoje kontekste yra nuolatos linksniuojama tiek politikų, tiek verslo atstovų. Džiaugiuosi ir didžiuo­juosi turėdama galimybę savo kasdieniu darbu prisidėti, kad Lietuva būtų viena pirmųjų šalių Europoje, drąsiai atsisakiusių išteklių, kuriais finansuojamas agresorius. O ilgalaike savo veikla – plėsdami žaliosios energetikos gamybą – užtikriname, kad ir kartos po mūsų galėtų džiaugtis tokiu pasauliu, kokį turime mes. 

Taip pat nepraleidžiu progos paimti į rankas teniso raketę – tai sportas, kurį pradėjau praktikuoti dar mokydamasi Perkiomen Prepatory School ir Ursinus College. Labai džiaugiuosi Jurgitos ir Daumanto kvietimu prisidėti prie šokių grupės, nes Lietuvoje šokau nuo pirmos klasės, o ir Philadelphijos „Aušrinėje” teko sušokti vieną ki­tą polką. Esu nuostabių dviejų berniu­kų mama, tad dabartinis mūsų gyvenimo etapas ypatingai energingas ir turiningas. Džiaugiamės gyvenimu ir tais, su kuriais galime juo dalintis. 

Dalia Cizikaitė: Šalia darbo Lietu­vos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, nemažai redaguoju, verčiu. Metų pradžioje išėjo mano sudarytas Alenos Landsbergytės-Žemkalnytės paauglystės metais rašytas „Aliutės dienoraštis”. Prieš keletą savaičių įvyko kino režisierės Giedrės Beinoriūtės knygos „Audrius Kemežys. Akimirksnis spalvoms suderinti”, skirtos per anksti Anapilin iškeliavusiam kino operatoriui Audriui Kemežiui, pristatymas. Esu šios knygos kalbos redaktorė. Šie metai mano kūrybinių dar­bų kalendoriuje pažymėti Paryžiuje gyvenusio skulptoriaus Antano Mončio ženklu. Kasmet Lietuvoje pavasarį vykstančiame kino filmų festivalyje „Kino pavasaris” įvyko Lino Mi­kutos dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus”, prie kurio vertimo darbų prisidėjau, premjera. Praėjusį rudenį ir dalį žiemos redagavau leidyklos „Aukso žuvys” leidžiamą Mončio sūnaus Jean-Christophe Moncys atsiminimų knygos „Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį” vertimą į anglų kalbą. Knyga jau išleista prancūzų ir lietuvių kalbomis, angliškas jos variantas turėtų pasirodyti netrukus. 2019 m. pradėjau įgyvendinti sakytinės istorijos projektą, kurį laikau savotišku JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos 1995 m. pradėto įgyvendinti „Sakytinės istorijos projekto” tęsiniu (2014 m. jos pagrindu pasirodė knyga „Manėm, kad greit grįšim”, dar po trejų metų ir angliškas jos vertimas). Jo metu kalbinu tuos dypukus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos būdami vaikais arba paaugliais. Iki šiol pavyko pakalbinti apie 35 žmones, tikiuosi, jog jų bus ir daugiau.

Lina Vaitiekūnaitė: Su lietuvių tautiniais šokiais iki 2020 metų, kada prasidėjo ruošimasis Šokių šventei, buvau susidūrusi tik kaip žiūrovė, todėl ir per pirmąjį pasiruošimą prieš epidemiją, ir dabar, atnaujinus repeticijas, susiduriu su ne vienu išbandymu. Jurgitai galiu tik dėkoti už kantrybę ir patarimus, kurių vis prireikia. Ji niekada nenusigręžia, o kai mato, kad beviltiškai jautiesi, visada padrąsina.

Išgirdusi, kad šventė vyks Philadelphijoje, su kuria sieja daug šiltų prisiminimų, nutariau nepasiduoti ir vėl pamatyti šį miestą. Tik šį kartą kitokiu būdu – Šokių šventėje. Laiko repeticijoms skiriu po darbo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, kurioje pagrindinė mano veikla – Akademijos ir kariūnų, būsimų Lietuvos karininkų, veiklos viešinimas, studijų pristatymas visuomenei, vyresnių klasių moksleiviams – sudominimas jas rinktis ir tapti savo krašto gynėjais. Todėl ir ryšių su visuomene veikla yra įvairiapusė – priklausau komandai, ku­ri organizuoja Karo akademijos renginius, juos viešina, ruošia reklamą, platina pranešimus žiniasklaidai ir pan. Darbas neapsiriboja vien kabinetuose. Tenka ir „palakstyti” po miškus su kariūnais jų pratybų metu. Įvairūs išbandymai suteikia azarto mokytis ir sužinoti daugiau. Matyti, kaip jaunas žmogus, rinkdamasis profesiją ir svarstydamas, ką norės daryti gyvenime, apsisprendžia tapti Lietuvos kariu, prisiekia savo šaliai ją ginti ir, jeigu reikės, paaukoti gyvybę, yra labai jaudinantis momentas. Man tenka pamatyti ir kariūnų kasdienybę, kuri nėra „patogi” ir lengva. Bet šie ketveri studijų metai yra tik pradžia. Tokie pavyzdžiai padeda kai kurių dalykų mokytis ir civiliams.

Jūsų išsilavinimas, darbas, pomėgiai yra labai skirtingi, bet jus visas jungia „amerikietiška” patirtis ir… sprendimas grįžti namo. Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie tą „amerikietišką” patirtį, savo išgyvenimus?

Jurgita M.: Į Ameriką išvykau iš karto po biologijos studijų baigimo Vilniaus universitete. Vykau pas savo vyrą Daumantą, kuris tuo metu jau dirbo Minnesotos universitete, profesoriaus Rex Lovrien vadovaujamoje laboratorijoje, ir planavo stoti į doktorantūrą. Aš pradžioje net anglų kalbos tvirtai nemokėjau, neturėjau jokių konkrečių planų. Vien tik tai, kad vykstu į Ameriką, jau atrodė kaip didžiausias gyvenimo pasiekimas… O po 10 metų grįžau į Lietuvą jau ne tik išmokusi anglų kalbą, bet ir pabaigusi doktorantūros studijas, apkeliavusi Ameriką, susilaukusi 2 vaikų ir pasiryžusi įgytomis žiniomis bei patirtimi pasidalinti su savo gimtąja šalimi. Taigi, tie Amerikoje praleisti metai buvo paties sparčiausio augimo tarpsnis mano gyvenime. Jo metu subrendau kaip asmenybė, kaip mokslininkė, kaip mama, supratau, ko noriu ir ką galiu, įgijau taip trokštamo pasitikėjimo savimi. Už tai esu be galo dėkinga šiai šaliai, kuri taip nuoširdžiai priima atvykėlius iš svetur, sudaro puikias sąlygas jiems mokytis, augti ir siekti savo svajonių. Nenuostabu, kad atsimenu ją tik iš gerosios pusės. Ir dabar dažnai ilgiuosi jos, su malonumu prisimenu Minnesotos ir Philadelphijos lietuvių bendruomenes, visus draugus, savo profesorę dr. Ryoko Kuriyama ir tą laisvės, kūrybiškumo bei draugiškumo atmosferą, tvyrančią Minnesotos universitete ir už jo ribų.   

Ieva V-B.: Klausimas apie patirtį JAV priverčia suvokti, kaip greitai bėga laikas.  Atvykau į JAV 1995 m., laimėjusi Atviros Lietuvos fondo stipendiją mokytis privačioje mokykloje dešimtoje klasėje. Baigiau mokyklą, tada pavyko gauti stipendiją universitete – dar ketveri metai.  Po studijų turėjau „practical training” metus, kuriuos praleidau dirbdama Quest Diagnostics.  Aš į JAV važiavau mokytis, studijos baigėsi – grįžau namo.  Po bemaž aštuonerių metų.  Patirtis JAV man yra neįkainojama – iš baikščios mergaičiukės iš mažo miestelio šiaurės Lietuvoje aš tapau savarankiška, stipria, savo nuomonę turinčia moterimi, kuri pasaulį priima atviromis akimis. Mane priėmė, globojo, mokė, mylėjo nuostabūs čia sutikti žmonės – nuo amerikiečių mokytojų mokykloje iki krikšto tėvų, Dalios ir Rimo Jakų.  Yra posa­kis – „kad užaugintum vaiką, reikia kaimo”. Jaučiuosi taip, tarsi mane augino ypatingai didelis kaimas – nuo Lietuvos iki JAV. 

Dalia C.: Turbūt kaip ir bet kokia patirtis, kuri įvyko prieš daugiau nei penketą ar net septynetą metų, ilgainiui palieka tik gerus jausmus, tamsesnius ar nemalonesnius prisiminimus, jei tokių ir būta, panardindama giliai atminties kertėse. Turbūt retam žmogui jo jaunystė, praleista aukštojoje mokykloje, nepalieka tik gerų, nostalgija atmieštų prisiminimų! Beveik pusė mano buvimo JAV patirtis susijusi su studijomis PLB Lituanistikos katedroje University of Illinois at Chicago. Jų metu ne tik studijavau ir studentavau, bet ir turėjau progos susipažinti su amerikiečių teatru, suvaidinti keliuose spektakliuose. Antroji mano gyvenimo JAV dalis susijusi su darbu laikraščio „Draugas” redakcijoje. Darbas jame suteikė progą išeiti gerą redagavimo mokyklą, pažinti daug puikių žmonių, su dalimi kurių iki šiol palaikau ryšį. Ir šios kelionės į Ameriką metu ketinu keletą jų aplankyti.

Lina V.: Gal keistai ar netgi įžūliai nuskambės – atvykdama į JAV aš jaučiuosi kaip grįžtanti namo… Ne tiesiogine prasme, bet vis tiek – namo… 2003 m. būdama studente ir vasarą dirbdama Amerikoje, patekau į rimtą avariją. Buvau viena lietuvė svetimame krašte. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne Philadelphijos lietuvių bendruomenė, kuri, išgirdusi apie mane, „kalnus nuvertė” ir padėjo man atsigauti, pasveikti ir sugrįžti į gimtinę. Todėl sakau, kad čia aš gavau naują gyvenimą ir didelę šeimą – lietuvių bendruomenę, kuri neleido man pasiduoti, kurios meilės ir suteiktos pagalbos aš ir mano artimieji niekada nepamirš. Prieš šiuos jausmus nublanksta ir pati avarija. Paklausta apie ją, aš tik atsakau – nelaimė gali atnešti ir laimę. Arčiau būti jos reiškia meilę kitam lietuviui ir savo šaliai Lietuvai. Šiomis dienomis iš viso pasaulio susirinkę lietuviai galės jausti tą patį, nes bus arčiau vienas kito.

Šį klausimą noriu skirti šokių grupės vadovei Jurgitai. Jurgita, jeigu ne jūs ir ne jūsų pasišventimas, tai, ko gero, ši šokių grupė neegzistuotų ir… mes negalėtumėme kalbėti apie sugrįžimus. Taigi, ačiū, kad vadovaujate…  Ar sunku buvo surinkti grupę repeticijoms, žinant, kad žmonės yra labai užsiėmę? Ar jūsų mokiniai buvo paklusnūs? Ar jau esate pasiruošę šokių šventei?

Jurgita M.: Šią vasarą LGUVO „Sugrįžus” tautinių šokių grupė dalyvaus jau trečioje Lietuvių tautinių šokių šventėje Amerikoje. Jau šokome Los Angeles, Bostone, o dabar vykstame į Philadelphiją. Ir kiekvieną kartą tai yra didžiulis džiaugsmas, bet kartu ir didžiulis iššūkis. Sunkiausia, be abejo, yra surinkti šokėjų grupę, įtikinti ją, kad mes viską galim ir išlaikyti tokį nusiteikimą iki pat šventės. Vieni sutinka labai lengvai, kitus tenka ilgai įkalbinėti. Bet dažniausiai, jeigu jau žmogus ateina bent į vieną repeticiją, tai ir pasilieka. Nes šokti smagiame draugų rate yra toks malonumas – retas gali atsispirti! Aš manau, kad su dabartine šokėjų grupe man ypač pasisekė. Atvažiuojame net devynios poros! Tarp jų yra šokėjų, kurie jau dalyvavo Šokių šventėse Amerikoje ir puikiai žino, kodėl jie vėl čia važiuoja. Dalis yra visiškų naujokų, kuriems ne tik šventė, bet ir patys tautiniai šokiai yra naujas gyvenimo nuotykis. Bet galiu pasidžiaugti, kad ir vieni, ir kiti tikrai stengiasi šokti kuo geriau ir, manau, kad esame jau neblogai pasiruošę. Labai smagu, kad kartu šoka ir mano vyras bei trys mūsų vaikai, o taip pat ir mano brolis su žmona. Prisijungė ir senų gerų draugų (tarp jų – Ieva Vozbutaitė, kuri šoko mano tuo metu vadovaujamoje Philadelphijos „Aušrinėje”). Mums bus įdomu vėl sugrįžti į miestą, kuriame gyvenome, draugavome, šokome… O ką jau kalbėti apie mano sūnų Vaigintą, kuris gimė Philadelphijoje, ir būdamas 3 mėnesių amžiaus, jau „dalyvavo” su „Aušrine” Šokių šventėje Čikagoje, būdamas 5 mėnesių grįžo į Lietuvą, o dabar, 18-metis, šoks savo gimtinėje! Štai kokie šaunūs tie mūsų sugrįžimai!

Dalia, kreipiuosi į jus, kaip į buvusią „Draugo” redaktorę. Užduokite, klausimą savo kolegėms šokėjoms – tokį, atsakymus į kurį būtų įdomu sužinoti „Draugo” skaitytojams.

Dalia C.: Visoms užduočiau tą patį klausimą: Kaip šiandien vertinate savo amerikietiškąją patirtį? Ar teko ją pervertinti? Jei taip, kodėl, kokiomis aplinkybėmis?

Lina V.: Trumpai galiu pasakyti: išmokau labiau mylėti savo kraštą ir tautiečius – Lietuvą ir lietuvius. Kad tai įvertinčiau ir priimčiau, turėjau išgyventi savo pačios istoriją. Amerikos lietuvių bendruomenė, visų pirma, atkreipė dėmesį ir tiek daug man padėjo, nes esu jų tautietė. Mano draugai dar priduria: tu pamilai Ameriką, ir tai mes matome. Su jais dėl to nesiginčiju.

Jurgita M.: Aš nelabai sugalvoju, ką dar galėčiau pridurti prie to, ką jau papasakojau apie savo patirtį Amerikoje.

Ieva V-B.: Atsiminti penkiolikos metų vaiko patirtį ir žvelgti į ją su dabartine patirtimi, branda, išmintimi bei susipynusiais dviejų nuostabių berniukų mamos jausmais – tas bandymas mane nuteikia filosofiškai. Aš žinau, kad ta patirtis yra mano DNR, ji yra neatsiejama visų mano pasirinkimų bei sprendimų dalis. Būta tame daug prasmės, bet kartoti nenorėčiau. 

Lina, kreipiuosi į jus kaip į profesionalią žurnalistę. Ko svarbaus aš nepaklausiau pašnekovių? Ištaisykite mano klaidą ir tą klausimą užduokite.

Lina V. Nežinau, ko daugiau čia reikėtų klausti… Mano pirma mintis buvo – ką aš gavau iš Amerikos, jei sakau, kad dabar aš į ją sugrįžtu. Bet pasakodama apie savo „amerikietišką” patirtį, aš pati į šį klausimą ir atsakiau. Suprantu, kad taip pat atsakys ir kitos pašnekovės. Dabar kilo kitas klausimas: Kaip reaguoja aplinkiniai, išgirdę, kur ruošiatės?

Jurgita M.: Aplinkiniai, sužinoję kur ruošiamės, dažniausiai labai nustemba. Kartais net paklausia, ar tikrai verta keliauti taip toli už savo pinigus vien tam, kad šoktume šventėje? Ir dar vežtis kartu visus vaikus? Bet kai paaiškinu, kad daugumai mūsų ši šventė yra ne tik galimybė šokti kartu su pasaulio lietuviais nuostabiame renginyje, bet ir proga vėl pasisvečiuoti šalyje, kuri kažkada mus priėmė, augino, buvo mūsų antrieji namai, tai visi dažniausiai lieka sužavėti mūsų pasiryžimu palaikyti šią gražią tradiciją. Tikiu, kad atvyksime dar ne į vieną šventę!

Ieva V.-B.: Stebėti aplinką man nėra naujiena. Labiausiai, manau, džiaugiasi mano berniukai. Liepos 6 d. minima ne tik Mindaugo karūnavimo, bet ir Lietuvos tautinio kostiumo diena. Aš šią dieną dažnai pasipuošiu tautiniu kostiumu ir mano vaikams tai labai patinka. Iš kitos pusės, su Žilvinu (Ievos vyras Žilvinas Beliauskas – RED.) esame nemažai keliavę po JAV, mūsų namuose nuolat lankosi draugai iš JAV, vaikai puikiai kalba angliškai ir laukia, kada jie galės aplankyti šalį, „kurioje mokėsi mama”. Tai, kad mama, pasipuošusi tautiniais drabužiais, šoks Amerikoje, jiems daro ypatingą įspūdį.  Man tai kelia labai daug sentimentų ir džiugesio. O kad vaikai susidomėjo tautiniais šokiais – nuostabu.

Lina V.: Dažniausiai iš pradžių išgirstu klausimą „Ar tu šoki tautinius šokius? Esi šokėja?”. Pamatau ir jų nuos­tabą. Kartais tenka papasakoti apie savo „amerikietišką” patirtį, bet svarbiausia – taip galiu supažindinti su organizacija „Sugrįžus”, atkreipti kitų dėmesį, pasidžiaugti ir didžiuotis, kad esu lietuvė, galiu dalyvauti viso pasaulio lietuvius vienijančiame renginyje. Tuomet ir mažos tautos įvykis tampa dideliu įvykiu – svarbiausia, kiekvieno mūsų širdyje.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. Linkime, kad jūsų kelionė būtų saugi ir neprailgtų, o buvimas Philadelphijoje pripildytų jūsų sielas ir širdis maloniais prisiminimais.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Birželio 16 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 47)