Susitikimas su „Ramova”…

Antram gyvenimui prikelta Bridgeporto įžymybė pasiruošusi priimti svečius ir tikisi tapti ne tik šio rajono, bet ir visos pietinės Čikagos muzikiniu traukos centru. Pirmieji įspūdžiai apsilankius lietuviams svarbiame pastate.

…po 40/50/60 metų, – pridėtų tūlas lietuvis. Man asmeniškai tai buvo pirmoji pažintis su „miegančiąja gražuole”. Jeigu neskaičiuoti, žinoma, daugybės kartų, kai, pravažiuodami pro šalį, vieni arba su svečiais, atsidusdavome – čia kažkada buvo rodomi lietuviški filmai…

Ramunė Lapas.

Naujųjų metų išvakarėse, šeštadienio vakarą, važiavome į Bridgeportą – pagaliau pamatysime, kaip atrodo naujam gyvenimui prikelta „Ramova”. Nesitikėjome šiemet ten patekti, bet štai paskutinę akimirką „išmetė” papildomų bilietų į „open house” renginį, kuris jau senokai buvo skelbiamas kaip išparduotas. (Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad bilietai buvo nemokami, bet juos reikėjo turėti norint patekti į vidų.)

Artėdami prie „Ramovos” (mašiną pasistatėme lietuviškoje „Lituanica” gatvėje), jau iš toli pamatėme žmonių eilę, nusidriekusią Halsted gatve ir užsisukusią į 35-tąją. Vakaras buvo šaltas, bet minia – linksmai nusiteikusi, nesusigūžusi. Daugelis dar stovėdami eilėje susitiko pažįstamų, visi jautėsi kaip vienos bendruomenės nariai. Eilei judant praėjome pro jau veikiantį „Ramova Grill and Tap Room”. Žmonių viduje buvo nedaug, bet pro langus matėsi gražus šiuolaikiškas interjeras, o gilumoje – Other Half Brewery cisternos. Pagalvojom – smagu čia bus užsukti šiltesniu metų laiku ir paragauti vietinio bravoro alaus.

Viduje savanoris prašo parodyti asmens dokumentą – jis įsitikinęs, kad norėsime nusipirkti kokteilį ar alaus. „It’s going to be hot here tonight!” – tikina, mums suabejojus, ar prireiks jo siūlomų mėlynųjų apyrankių. Įeiname į pagrindinę salę – apvalios scenos viduryje įsitaisęs DJ demonstruoja ypatingą „Ramovos” akustiką ir garso sistemą. Iš tikrųjų, garsiai grojant ritmingai muzikai ir besisukant spalvingoms šviesoms, nesunku įsivaizduoti, kaip šėls čia koncertų lankytojai, atėję pasiklausyti savo mėgstamų atlikėjų. Bet mums tuo tarpu rūpi pasivaikščioti po atnaujintas „Ramovos” erdves.

Lankytojų daug, ir publika pati įvairiausia. Matyti ir vyresnio amžiaus žmonių – turbūt tų, kurie prisimena senąją „Ramovą” ir kuriuos čia atvedė sentimentai, bet taip pat daug Bridgeporto gyventojų, atėjusių „prisijaukinti” naujos pramogų erdvės. Vieni fotografuoja ar fotografuojasi, kiti – siurbčioja bare nusipirktus kokteilius (14–16 dol., tarp jų ir „Ramova Old Fashioned”). Visi labai draugiški ir geranoriškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Jaunimas būriuojasi prie foje pastatytos fotografavimosi būdelės (taip taip, tos senamadiškos, su užuolaidėlėmis) – turbūt niekada iki šiol nebuvo tokios matę… Dėmesio sulaukia ir didelė metalinė spinta su kino juostų ritiniais. Ją apspitę lankytojai spėlioja, kas tai galėtų būti. Vienas vaikinas aiškina, kaip, jo nuomone, ji greičiausiai veikusi… Mezgasi pokalbiai su nepažįstamais. Jauna savanorė susidomėjusi klausosi senbuvio prisiminimų. Vyrukas užkal­bi­na mus teiraudamasis, ar prisimename plokštelių parduotuvę skersai gatvės ir jos savininką. „Toks su juoda barzda”, – pa­deda mums atgaminti atmintyje senąjį Brigdeporto gyventoją. Dabar jis tęsia tėvo verslą.

Salė – be kėdžių, bent jau kol kas. Erd­vė pritaikyta šokiams. Balkonas – taip pat. Iš tikrųjų yra du balkonai, didelis ir mažas. Prie įėjimo į mažąjį vėl tenka pastovėti eilutėje, nes ribojamas žmonių skaičius. Jis – tarsi asmeniška ložė, įėjęs iš arti matai visą antro aukšto puošybą, raižinius. Daugelio senojo kino teatro atributų neliko, erdvė „perfantazuota” gyvo garso koncertams. Tačiau buvęs Ispanijos kolonijinio atgimimo stilius išlaikytas, visi tie būdingi langeliai, balkonėliai, sienų ornamentika, raižiniai atkurti arba pagaminti iš naujo. Sutikta lietuvių pora pasvarstė, kad šaunu čia būtų suruošti lietuvių jaunimo šokius – „Kalakutinius”, dai­nų ar šokių šventės proga. O gal – kame­rinį renginį „Ramova Loft”, įrengtame antrame aukšte, virš restorano, kur kažkada buvo sporto salė – ją tebeprisimena vyresnieji Čikagos lietuviai.

Pasiteiravus, ar yra liftas, mandagus ir betarpiškas tarnautojas nuvedė mus už scenos ir pakėlė į antrą aukštą. Liftas – tarnybinis, bet mums nebuvo atsakyta juo pasivažinėti. Tuo pačiu sulaukėme mažytės personalinės ekskursijos į užkulisius. Dar ne viskas užbaigta, kvepia dažais ir naujomis medžiagomis. Bet „Ramovos” personalas džiaugiasi svečiais ir pasiruošęs juos kaip galima geriau priimti. Draugiškumas – žodis, kuris geriausiai apibūdintų šeštadienio vakaro atmosferą. Reikia tikėtis, kad laikui bėgant jis neištirps. „Ramovos” nuostatose, beje, parašyta, kad čia nebus toleruojamas joks netinkamas elgesys kitų žmonių atžvilgiu – ar tai būtų žodinis įžeidimas dėl rasės ar lytinės orientacijos, ar tai būtų fizinis veiksmas kito atžvilgiu, ar, pagaliau, nepagarba aplinkiniams padauginus alkoholio.

O kad „Ramova” traukia pačius įvairiausius žmones, galima buvo įsitikinti Naujųjų metų sutikimo vakarą, reportažą iš kurio transliavo ir Čikagos 5-asis kanalas. Publika buvo stilinga, nors gal ir ne pagal visų skonį, o atmosfera atrodė tikrai įkaitusi. Ne man spręsti, tinkamai ar netinkamai restauruotas prieš beveik šimtmetį lietuvių pastatytas teatras – svarbu, kad pastatas nenugriautas, o prikeltas naujam gyvenimui. Jo savininkai žada praturtinti interjerą istorinėmis ekspozicijomis, tokiu būdu apjungiant praeitį su dabartimi. Tad lietuviškas paveldas čia taip pat turėtų atgyti.

Ilgiausių metų, „Ramova”!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Sausio 6 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 2)