„Tikslas Amerika” stotelė – Connecticuto ir Rhode Island valstijose

Bendradarbiaudami su „Tikslas – Amerika” projekto autoriais, „Draugo” ketvirtadienio „Rytys” puslapyje tęsiame informacinį straipsnių ciklą apie projekto metu JAV Rytų pakrantėje aplankytas vietas. Pradžia – 2017 metų lapkričio 16 dienos „Drauge” (Vol. CVlII, Nr. 133).

Jau gruodžio 1 dieną interneto svetainėje www.tikslasamerika.lt  bus paskelbtos visos dalyvių darytos nuotraukos ir surinkta medžiaga bus visiems prieinama lietuvių ir anglų kalbomis.

AUGUSTINAS ŽEMAITIS.

2000 m.  surašymo – paskutinio, klaususio kilmės, duomenimis – apie 0,9 proc. Connecticuto gyventojų buvo lietuviai. Lyginant su kitomis valstijomis, tai didžiausia proporcija (skaičiumi pirmauja Illinois – Red.). Kai 2012 metais pradėjau kurti „Gabalėliai Lietuvos” svetainę, mūsų tautiečių padėtis šioje valstijoje atrodė labai gera – beveik visose lietuvių bažnyčiose net vyko lietuviškos Mišios.

„Tikslas – Amerika 2017” atrado, kad Connecticuto lietuviškoms vietoms irgi iškilę pavojai, tačiau dauguma jų dar puikiai išlikę. Connecticute – ir Putnamo vienuolynas, tikras lietuviškosios Amerikos karūnos deimantas, ir didžiausias Amerikos lietuvių meno muziejus, ir gražios miestelių bažnyčios puošniais lietuviškais vitražais, ir lietuviški paminklai. Jei kada važiuosite iš New Yorko į Bostoną – būtinai pamatykite tai, kas pakeliui!

Skirtingi Connecticuto lietuvių bažnyčių likimai

Pirmasis „lietuviškas” miestas Connecticute pakeliui iš New Yorko – Bridgeportas. Per kamščius į ten važiavome apie tris valandas. Tačiau yra bridžportiečių, kurie kasdien taip važinėja į darbą New Yorke. Viena, kas Lietuvoje neabejotinai geriau, nei JAV – mažiau laiko sugaištama kasdieniam važinėjimui.

Įėję į Bridgeporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, pataikėme į lotynų amerikiečių vaikų užsiėmimus. Mat bažnyčia oficialiai seniai nebėra lietuvių ir dauguma Mišių – ispaniškos. Kunigas – iš argentiniečių Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos.

Tačiau kai parapijos salėje pasitiko vietos lietuviai, supratome, kad lietuvybė Bridgeporte gyva. Maža to, lietuviai ir ispanakalbiai parapijiečiai puikiai sutaria – argentiniečiai kunigai irgi sėdėjo prie vieno stalo, domėjosi mūsų misija. Paaiškėjo, kad net turime bendrų pažįstamų, mat jų kongregacija turi atstovų ir Lietuvoje.

Svarbiausia, kad pati bažnyčia išliko labai lietuviška. Lietuviški vitražai – kone kiekvienos Amerikos lietuvių bažnyčios pasididžiavimas. Net ant seno altoriaus kryžiaus – lietuviškas užrašas. Be to, kaip sakė vietiniai, kadangi parapija labai aktyvi, bažnyčia beveik nuolat atidaryta. Važiuodami pro Bridgeportą galite stabtelti ir viską patys išvysti.

Jeigu lietuvių bažnyčia išlieka katalikiška, tai net ir netekus lietuviško statuso lietuviškas paveldas paprastai puikiai lieka: juk niekas šiaip sau nekeis vitražų, neišmes meno kūrinių. Nebent kokią Gvadalupės Mergelę greta Aušros Vartų Marijos pastato.

Tačiau jeigu bažnyčia parduodama kitoms reikmėms, dažnai iš lietuvybės ten belieka nebent kertinis akmuo. Arba net jo nelieka: tą išvydome New Haven, Yale universiteto mieste, kur prieš dešimtmetį lietuvių bažnyčia virto butais ir niekas net nebeprimena jos istorijos. Ansonia mieste lietuvių bažnyčia prieš porą metų buvo parduota nekatalikams – ten dar likęs paminklas su Gedimino stulpais šventoriuje, bet ar jis liks ilgam, jau priklauso nuo naujųjų savininkų, tai – jų žemė…

Kol bažnyčios katalikiškos, lietuvybė jose lieka, bet galimybės visą tą grožį pamatyti savo akimis, kaip „Tikslas – Amerika” ne kartą įsitikino, labai priklauso nuo kunigo (paprastai nebe lietuvio). Kai kurie bažnyčios tarnai  – kaip Bridgeporto vienuolės iš Lotynų Amerikos – džiugiai viską rodydavo, pasakodavo, žingeidžiai klausinėdavo, ką reiškia tas ar kitas lietuviškas užrašas. Kitų bažnyčių ne Mišių metu aplankyti beveik neįmanoma (net pabandžius derinti gerokai iš anksto).

Hartforde teaplankėme parapijos salę rūsyje. New Britain mieste „netyčia” pasisekė labiau: kunigas kaip tik grįžo namo ir leido su mumis buvusiai parapijietei Barbarai mus įleisti bažnyčion. Šv. Andriejaus bažnyčios vidus tikrai be galo įspūdingas (jei būtų pavykę įjungti šviesą, tikriausiai, būtų pribloškęs dar labiau). Anapus gatvės stovi naktį apšviečiamas didingas lietuviškas koplytstulpis. Be to, bažnyčioje krikštytas Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas… Jeigu patekti būtų paprasčiau, „Tikslas – Amerika” žemėlapyje New Britain lietuvių bažnyčią žymėčiau kaip vieną svarbiausių ir įdomiausių Amerikos lietuviškų vietų. Bet kai eiliniam turistui į ją užeiti beveik neįmanoma, negaliu…

Atradimai Waterbury lietuvių rajone

Apie sudėtingus santykius su nauju kunigu girdėjome ir Waterbury mieste, kur iš parapijos salės buvo „išprašytas” lietuvių muziejus. Dalį jo eksponatų radome dūlančius bažnyčios rūsyje, kitus – sugrūstus patalpėlėse aplink klausyklas.

Tačiau Waterbury paliko vieną geriausių įspūdžių Connecticute. Lietuviškų vietų ten radau daugiau, nei tikėjausi. Stovi didžiulė mokykla (deja, apleista) su Vyčiu fasade, o bažnyčios vitražai vieni gražiausių rytinėje pakrantėje. Pasitikusių Waterbury lietuvių dėka pamatėme ir tris lietuvių klubus, ir senas lietuvių nuotraukas kepykloje, dar siūlančioje juodos duonos (nors ir nevisai lietuviškos). Waterbury Vyčių kuopa – trečia gausiausia Amerikoje. Deja ir ten jauniausiems nariams apie 40 metų.

Kur dingo jaunimas? „Išvažiavo”, – atsakydavo lietuviai visuose rytų JAV senuose pramoniniuose miestuose, nors, manau, ne ką mažesnė priežastis yra ta, kad jiems lietuviškas gyvenimas mažai įdomus. Tačiau tą galima pakeisti. Ne, aš nesu naivus ir nesitikiu, kad jie įstotų į senąsias organizacijas ir, „kaip senais laikais”, reguliariai susitiktų bendrai veiklai. Bet tikiu, kad galima juos įkvėpti vienokiai ar kitokiai laikinai savanorystei lietuviško paveldo labui. Savanorystė dabar populiari, kaip ir domėjimasis sava kilme…

Paskiausiai Waterbury aplankėme lietuvių kapines. Labiausiai nustebino kūjis su pjautuvu ant vieno antkapio. Bet prieškariu, iki sovietai parodė savo tikrąjį veidą, nemažai Amerikos lietuvių buvo radikalūs kairieji. Waterbury kapines įkūrė ateistai. Dar viena Amerikos lietuvių istorija, kuriai analogų pačioje Lietuvoje tiesiog nėra…

Pribloškė Putnamo lietuviškos vietos

„Tikslas – Amerika” viešnagę Connecticute baigėme ten, kur turėtų apsilankyti kiekvienas Amerikos lietuvis ir ne tik – Putname. Jo pašonėje – net dvi iš svarbiausių lietuviškų vietų Amerikoje.

Viena jų – Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolynas. Lietuvės seserys čia priėmė labai maloniai, jaukiai praleidome naktį, dalyvavome rytinėse lietuviškose Mišiose. Įdomu buvo pasivaikščioti po lietuvišką parką, prieiti mistišką Mindaugo pilį, kurią aplink miške rastą akmenį pastatė nacių kalintas kunigas Stasys Yla. Išvysti galybę lietuviško meno: nuo Kazio Varnelio įrengtos koplyčios su lietuviškais vitražais (lietuviški ne vien gražūs užrašai, bet ir jų temos: Gedimino stulpai, Aušros vartai…) iki Aleksandros Kašubienės mozaikų.

Dar daugiau Amerikos lietuvių meno – anapus gatvės, Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) muziejuje. Kazys Varnelis, Vytautas Kasiulis, Vytautas Kašuba ir kiti. Daug simboliškų Šaltojo karo laikų kūrinių, tokių kaip iš Amerikos laivo spiriamas Simas Kudirka ar nukryžiuota Lietuva. Smagu buvo pasiklausyti Mirgos Girniuvienės pasakojimų apie visą tą meną, bet „tarp eilučių” nuskambėjo ir viena problema: ALKA puoselėjantys Girniai gyvena toli nuo Putnamo, dėl to muziejus negali kasdien dirbti. Gaila, nes tokios vietos turėtų būti plačiai prieinamos ir plačiai žinomos. Tačiau visi norintys aplankyti ALKA tai gali padaryti sutarę, o į Putnamo vienuolyno erdves galima patekti nuolat.

Lankydamiesi ALKA svariai pasistūmėjome ir vienoje svarbesnių „Tikslas – Amerika 2017” misijų: rasti vietą, kurioje Shenandoah išleistas pirmasis lietuviškas romanas. Kiek žmonių beklausėme, daugelis tos vietos nežinojo, o štai milžiniškoje ALKA bibliotekoje radome to leidinio 1904 metų originalą, ir ten buvo atspausdintas leidyklos adresas! Pasižymėjau – iki lankymosi Shenandoah dar buvo likusi savaitė.

Putnamo apylinkėse vienuolė Ignė Marijošiūtė parodė ir daugiau lietuviškų vietų: Jurgio Matulaičio senelių namus, Marijanapolio gimnaziją. Tiesa, lietuvybė ten sumenkusi, belikusi kai kuriose detalėse, tokiose kaip Jurgio Matulaičio paveikslas, per jo beatifikaciją kabojęs Romoje. Marijanapolyje vyrauja amerikiečių ir azijiečių vaikai, Matulaičio namuose lietuvių irgi mažuma. Labai svarbu, kad dvi labai lietuviškos Putnamo vietos – ALKA ir vienuolynas – tokios ir liktų, kad, bendradarbiaujant su Lietuva ir sudominant kitus Amerikos lietuvius, atsirastų kaip pakeisti dabartinius jų prižiūrėtojus.

Nedvejodamas tiek Putnamo vienuolyną, tiek ALKA, tiek mistiškąją Mindaugo pilį „Tikslas – Amerika” žemėlapyje žymiu tarp svarbiausių lietuviškų vietų visoje Amerikoje.

Rhode Island pakako vieno vakaro

Iš Connecticuto pasukome į Rhode Island valstiją, kurio sostinę Providence pasiekėme jau sutemus. „Tikslas – Amerika 2017” laiko visuomet trūko: keldavomės prieš aušrą, atlikę darbus guldavomės jau po vidurnakčio. Tačiau grafiką suplanavau taip, kad sutemus lankytume tik tas vietas, kur nėra būtina ateiti darbo ar šviesiu paros metu.

Providence lietuvių bažnyčia, deja, viena iš tokių. Ją uždarė šiais metais. „Tik kelis mėnesius pavėlavote”, – sakė mums Putname. Išoriškai Šv. Kazimiero bažnytėlėje dar viskas kaip buvę, ir paminklas sovietų persekiotiems lietuviams stovi jos prieigose. Tokių paminklų gausa buvo vienas didžiausių netikėtumų mums jau nuvykus į JAV, mat apie daugelį jų informacijos nei internete, nei knygose nerasi (priešingai nei, tarkime, apie bažnyčias), todėl iš anksto apie juos nežinojome.

Viską nufotografavę, pavakarieniavome eiliniame greito maisto restorane ir nuvažiavome į motelį nakvoti, prieš tai dar užsirašę įspūdžius ir kai kuriuos jų paskelbę „Facebook” socialiniame tinkle (antraip, kai per dieną išgirsti 10–20 žmonių istorijas, daug kas pasimirštų).  Tokie buvo proziškieji „Tikslas – Amerika 2017” kasdieniai užkulisiai. Kitą dieną laukė ketvirtoji „Tikslas – Amerika 2017” valstija – Massachusetts.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.