„Tikslas – Amerika” stotelė – Massachusetts valstijoje

Bendradarbiaudami su „Tikslas – Amerika” projekto autoriais, „Draugo” ketvirtadienio „Rytys” puslapyje tęsiame straipsnių ciklą apie projekto metu JAV Rytų pakrantėje aplankytas vietas. Pradžia – 2017 m. lapkričio 16 d. „Drauge” (Vol. CVlII, Nr. 133)

Worcester lietuviškomis vietomis lenkia daugelį JAV didmiesčių

Worcester toli gražu ne toks žymus, kaip Čikaga, New Yorkas, Philadelphia ar Los Angeles, todėl kai pirmąkart sužinojau, kad šis miestas – pirmajame penketuke JAV pagal lietuvių skaičių – nustebau. Atvažiavę ten iš Connecticut valstijos iš karto pajutome kontrastą: Connecticut lietuviškos vietos dydžiu sąlyginai kuklios, tuo tarpu dvi Worcester lietuviškos bažnyčios matyti iš tolo, nes yra milžiniškos, stovi ant kalnų.

Tiesa, jos nebėra lietuviškos, tačiau Worcester buvo viena vietų, kur situaciją atradome geresnę, nei tikėjomės. Šv. Kazimiero bažnyčios ir gretimos mokyklos fasaduose išlikę lietuviškų detalių. O Aušros Vartų bažnyčios ir visas vidus išlikęs nuostabiai tautinis (viduje turbūt daugiausiai lietuviškų užrašų tarp lankytų bažnyčių, juk bažnyčia statyta skaudžiais konflikto dėl Vilniaus laikais).

Dabar ten vietnamiečių parapija, bet vietnamietis klebonas noriai įleido vidun, sakė, kad keliasdešimt lietuvių ten dar meldžiasi. Vietnamiečių dabar vien Worcester – tūkstančiai, todėl toje bažnyčioje galėjau įsivaizduoti, kaip lietuvių bažnyčios turėjo atrodyti geriausiais savo laikais: su veikiančia mokykla ir sugrūstomis klasėmis apačioje, dažnai naudojama parapijos sale. „Man siūlė pervadinti bažnyčią, bet gerbdamas istoriją atsisakiau”, – sakė klebonas.

Nustebino ir Maironio parkas. Jis nebuvo tarp prioritetinių „Tikslas – Amerika” vietų, mat žinojau, kad senasis pastatas prieš kelis dešimtmečius sudegė, o naujas nuotraukose neatrodė nei išvaizdžiai, nei lietuviškai. Tačiau laimingo sutapimo dėka (tuo metu atvažiavo klubo vadovas Arvydas Klimas) patekęs vidun pakeičiau nuomonę: didžiulės salės dekoruotos tikrai lietuviškais dailininko Antano Rūkštelės tapybos darbais (Vilnius, Kaunas, Klaipėda…), o prie pastato stovi paminklas už Lietuvą žuvusiems lietuviams.

Žinodami Massachusetts valstijos tradiciją vadinti aikštes (sankryžas) žuvusių Antrojo pasaulinio karo veteranų pavardėmis, važiuodami dairėmės lietuviškų. Radome bent tris vien tik vienoje Worcester gatvėje, bet valstijoje yra šimtai tokių aikščių.

Brocktone – vienintelis JAV „Lithuanian Village”

Brocktono spaudos straipsnius, kuriuose vienas miesto rajonas vadinamas „Lithuanian Village”, skaičiau dar gerokai iki prasidedant projektui. Tai retenybė. Amerikoje yra „Kinų miestai” ir „Mažosios Italijos”, bet lietuvių „kaimai”, „miestai”, „šalys” pasitaiko retai. Kaip pasakojo po Brocktoną vedžiojusi operos solistė Marytė Bizinkauskaitė, jos vaikystėje visi tame rajone kalbėdavo lietuviškai. Turbūt todėl ji, būdama ketvirtos kartos Amerikos lietuvė, lietuviškai kalba puikiai, ir užėjęs į jos namus pasijutau tarsi kaime Lietuvoje.

Nors keturias kartas išlaikyta lietuvybė yra retas atvejis, bet tikrų Lietuvos patriotų, kurie laikosi lietuviškų tradicijų, dar yra, tik lietuviškai jie dažniausiai kalba sunkiai. Kalba ima nykti jau trečioje, o kartais net antroje kartoje.

Labiausiai Brocktone nustebino paminklų žuvusiems lietuviams gausa. Jų net keturi. Ir bent du iš jų tikrai meniški, įdomūs. Trys jų yra skirti lietuviams, žuvusiems už Lietuvą (tik vienas – žuvusiems už JAV).

Pats „lietuvių kaimas”, tiesa, nebėra lietuviškas. Ir dar vieną lietuvišką vietą, kurią prieš leisdamasis į šią kelionę galvojau rasti veikiančią, deja, radau uždarytą. Tai – 1897 metais įsteigtas lietuviškas baras „The Lit” (turbūt buvo seniausias toks Amerikoje ir senesnis už bet kokį barą Lietuvoje).

Bostonas, kur skirtingų bangų lietuviai kartu saugo paveldą

Massachusetts miesteliuose dažnai jusdavau virš lietuviško paveldo besitvenkiančius tamsius debesis. „Dabar prižiūrime mes, o kas po mūsų?” – nebyliai (ar ir garsiai) klausdavo sutikti lietuviai, mat jiems geriausiu atveju – kokie 50 metų, o jaunimo jų gretose iš esmės nėra.

Bostone kol kas toks klausimas nekilo. Į Bostoną atvyko ir daug trečiabangių, ir trinties tarp „bangų” čia, kaip sakė vietiniai, nėra. Trečiabangiai prižiūri lietuvišką mokyklą, restoraną, kredito uniją… Restoranas, beje, vienintelis toks Naujojoje Anglijoje, o maistas ten pasirodė net skanesnis, nei daugelyje Lietuvos lietuviškų restoranų!

Bostono Šv. Petro bažnyčią lietuviai sėkmingai apgynė nuo uždarymo, nors patekti į ją sujungus parapijas nepasirodė lengva (Mišios tik savaitgaliais), tačiau Bostono lietuviai padėjo ir čia. Ir „Lietuvių enciklopedijos” leidyklą pavyko rasti. Ir dar vieną uždarytą bažnyčią Cambridge, virš kurios įėjimo – gražus meno kūrinys su lietuviškais žodžiais.

Nepatekome tik į Vilniaus sinagogą, įkurtą Lietuvos žydų ir veikiančią kaip žydų muziejus. Į elektroninius laiškus ir skambučius muziejaus darbuotojai neatsakė. Specialiai priderinome grafiką, kad atvyktume ten oficialiu muziejaus darbo laiku, bet radome užrakintas duris. Tai buvo pirmoji tokia „Tikslas – Amerika 2017” nesėkmė po apytikriai 50 sėkmingai aplankytų objektų. Sinagogą nufotografavome iš išorės, ir žemėlapyje ji bus pažymėta.

Merrimack slėnis: kiek daug gali vienas pasišventęs lietuvis

Iki „Tikslas – Amerika 2017” projekto galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to dar svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą” tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Juk tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!

Smagu būdavo sutikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lawrence miesto. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją, tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merrimack slėnio, kur kadaise lietuviai dirbto tekstilės fabrikuose, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos virtualiame  žemėlapyje.

J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 metais jis net įkvėpė Lawrence savivaldybę tapti pirmąja JAV, pripažinusia Lietuvos Nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!

Įdomiausios Merrimack slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Iš Jono Stundžios gavome informacijos apie lietuviškas vietas papildymų. Jei būtų daugiau tokių žmonių kaip J. Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!

Netikėtai gerai lietuvybė išlikusi Massachusetts vakaruose

Massachusetts vakaruose gimė krepšinis, ir smagu buvo jo gimtinėje, Springfield esančioje Šlovės galerijoje, išvysti krepšininkų Arvydo Sabonio citatą, Šarūno Marčiulionio marškinėlius, abiejų jų veidus. Žinoma, koncentruojamasi į JAV krepšinį, bet kokia gi krepšinio istorija be lietuvių!

Netoliese – ir Stockbridge Dievo Gailestingumo šventovė. Seniai nebestebina Dievo gailestingumo paveikslo, kurio originalas kabo Vilniuje, kopijos kone kiekvienoje pasaulio bažnyčioje – mačiau ir Londone, ir Kuboje, ir net Marshall salose. Jų tikriausiai pritapyta šimtai tūkstančių – tiek daug, kad net nėra prasmės dėti į „Gabalėliai Lietuvos”, nes tektų aprašyti… daugelį pasaulio katalikų bažnyčių. Tačiau atskira šventovė Dievo Gailestingumui – jau retesnis reikalas. Gražaus parko apsuptyje radome ten ir Jurgio Matulaičio, Aušros Vartų Marijos paveikslus. Šventovę sukūrė lenkai, „aukotojų šaligatvio” plytelėse radau vos kelias lietuviškas pavardes, nors kartais sunku atriboti lietuvišką ir lenkišką paveldą.

Labiausiai Vakarų Massachusetts nustebino vos keliolika tūkstančių gyventojų turintis Athol miestas, kuriame tebėra oficiali lietuviška bažnyčia ir veikiantis lietuvių klubas (nors privatus, į jį iškart įleido ir mus, pašalinius). Bažnyčios vidus (medinės marmuro imitacijos) tikrai pribloškė: Lietuvoje tokio dydžio miestelyje tikriausiai stovėtų panašaus dydžio bažnyčia. Tik kad Lietuvoje visi aplinkui būtų lietuviai, o čia lietuviai, statę bažnyčią, sudaro tik nedidelį procentą…

Beje, į bažnyčią įleido ir po lietuvių klubą vedžiojo… daugiausia airiai. Senos tautinės ribos seniai nunyko. Savaip gerai: tai kelias lietuviškoms vietoms išlikti net ir mišrioms santuokoms sunaikinus didelę dalį pačios lietuvybės. Žinoma, norėtųsi, kad lietuviškos vietos taptų kultūrų tiltais, pristatytų Lietuvą Amerikai ir nuo lietuvybės nutolusiems lietuvių kilmės amerikiečiams.

Lietuvių klubo narys airis prisiminė klube kabojus „seno lietuvio paveikslą”, paslėptą dėl remonto. Po kelių skambučių kitiems klubo nariams jis buvo surastas ir vėl pakabintas garbingai prie įėjimo. Ten – Gedimino portretas, tikriausiai iš tarpukario laikų. „Kas jis toks?” – klausė pašnekovas. Paaiškinau. Nedidelis žingsnis reikiama linkme.

Lietuvių klubas vasaromis veikia ir Gardner miesto paežerėje. Klubo šeimininkai Bronė ir Bill Vyšniauskai pasakojo visą laiką siųsdavę pinigus į Lietuvą, piktinosi, kad trečia imigrantų banga Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje nepastatė nei vienos lietuvių bažnyčios, o jaunesni lietuvių kilmės amerikiečiai ir Šiluvos koplyčią Gardner patys sugriovė.

Deja, panašių istorijų, gal švelnesnių, girdėjome daug. Tas nebendravimas, susipriešinimas tarp skirtingų lietuvių: „bangų”, skirtingo amžiaus, skirtingų pažiūrų… Negali sakyti, kad tai nauja: paskaičius kunigo William Wolkovich-Valkavičiaus knygas apie lietuvių parapijų istoriją atrodo, kad seniau, prieš 100 metų, priešpriešos būta dar daugiau: lenkakalbių – lietuviakalbių, kairiųjų – tautininkų – religingųjų… Bet seniau ir lietuvybe besirūpinančių buvo daugiau, todėl net ir tokiomis sąlygomis šitiek daug pastatyta! O dabar skaldytis nebėra erdvės.

Viliuosi, kad visi supras, jog ir lietuvių bažnyčia, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių klubas yra svarbūs lietuviški dalykai, kuriuos reikia išsaugoti ateinančioms kartoms – nes jie ypatingi, jų nėra daug. Nesvarbu, kurios bangos imigrantai juos pastatė ir prižiūri, kaip gerai tie žmonės moka lietuviškai, religingi jie ar ne. Mano nuomone, atėjo laikas, kai visi turėtų būti vieningi, kai turėtume į kitus lietuvius žiūrėti kaip į „saviškius” ir visokeriopai stengtis įtraukti juos (ir ne tik juos) į lietuviško paveldo saugojimą bei toleruoti, kad į kai kuriuos dalykus jie žiūri kitaip.

Visas Massachusetts aplankytas vietas ir jų aprašymus galite rasti interneto svetainėje: http://map.truelithuania.com/masacusetsas-lietuvisku-vietu-zemelapis/.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.