„Šeršėliafam” – ieškokite moters

Ieva Marija Mendeikaitė.

Lapkričio 23-26 d. Lietuvoje praūžusiam tarptautiniam moterų filmų festivaliui neabejingi liko daugelis gero kino gurmanų. Festivalis, kuris šiais metais vyko jau vienuoliktą kartą, sudarytas iš filmų apie moteris arba filmų, kuriuos režisavo ir kūrė moterys. Festivalio filmus, gyvenantys Vilniuje galėjo išvysti kino teatre „Pasaka”, kauniečiai – „Romuvoje’’, o klaipėdiečiai – „Kultūros fabrike’’.

Festivalio metu tradiciškai renkama metų kino moterimi pretendavo tapti kino ir televizijos laidų scenaristė, režisierė, Lietuvos kino ir muzikos akademijos dėstytoja Eglė Vertelytė, kino prodiuserė, Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio organizatorė Marija Razgutė ir „Kūrybiškos Europos” biuro Lietuvoje MEDIA paprogramės vadovė Eva Brazdžionytė. Laimėtoja paskelbta Marija Razgutė su filmu „Šventasis”, kuris nacionaliniuose „Sidabrinių gervių’’ apdovanojimuose buvo pripažintas geriausiu šių metų filmu, kritikų išgirtas kaip stiprus bei kultūriškai labai reikšmingas besiformuojančiai naująjai Lietuvos kino kūrėjų kartai.

Publikos simpatijų prizą pelnė Eglė Vertelytė, kurios ilgametražio debiutinio darbo „Stebuklas” pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje. „Stebuklas” tapo antruoju lietuvišku filmu, patekusiu į vieną svarbiausių kino festivalių po septyniolikos metų pertraukos.

Lapkričio 23-26 d. vykęs festivalis šiemet kvietė kalbėti  apie didelius ir mažus stereotipus. Filmų seansus lydėjo pristatymai ir diskusijos, kuriose buvo diskutuojama aktualiais lyčių vaidmenų kaitos, stereotipų ir nelygybės klausimais, dalijamasi įkvepiančiomis istorijomis. Papildomai pasvarstyti, kas yra tikroji lyderystė ir pasisemti įkvėpimo kvietė moterų lyderystės visuomenėje ir versle konferencija „Šeršėliafam. Ieškokite moters”, vykusi lapkričio 24 d. 10.30 val. kino teatre „Pasaka”. Joje dalyvavo socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė, finansininkė Arminta Saladžienė, tarptautinio saugumo ir nekonvencinių grėsmių ekspertė Eglė Murauskaitė, „BIOK laboratorijos” vadovė Romualda Stragienė, biochemikė Urtė Neniškytė, menininkė, „Laisvo balso studijos” įkūrėja Milda Arčikauskaitė, žurnalistas Karolis Vyšniauskas, šachmatų didmeistris Peteris Heine Nielsenas bei stilistė Austėja Jablonskytė.

Šiemetiniai filmai, kurie žiūrovams padarė didžiausią įspūdį, buvo „Stebuklas” bei festivalio atidarymo filmas „Dieviškoji tvarka’’.

„Stebuklas” – tikriausiai vienas laukiamiausių šių metų „Šeršėliafam’’ filmų. Tragikomiška Eglės Vertelytės sukurta istorija, kalbanti apie kiaules, stebuklus, kiaulišką kapitalizmą ir sistemų sandūroje išgyventi bandantį žmogų. Filmas ne veltui buvo pripažintas Toronto kino festivalyje, nes jis aiškiai išsiskiria ryškiu brandžios moters charakteriu, tokiu, kurių dažnai pritrūksta stereotipiškai į moteris žvelgiančių režisierių ir scenaristų kūryboje.

Pati režisierė apie filmo kūrimo pradžią kalba taip: „Kai pagaliau gavau finansavimą filmui, iš pradžių išsigandau, nežinojau, ką daryti – juk dar nebuvau dariusi tokio didelio projekto. Bet paskui lioviausi nerimauti. Juk jaudiniesi, kol nieko nedarai, o kai pradedi daryti, jaudulys dingsta, nes atsiranda konkrečių dalykų, kuriais tenka pasirūpinti. Visada bijojau dirbti su vaizdu, maniau, kad esu istorijų pasakotoja, rašytoja, o vaizdas nėra mano stiprioji pusė. Šis filmas ir man pačiai buvo lengvas stebuklas – supratau, kad darbas su vaizdu ir patinka, ir sekasi. Itin daug laiko praleidau diskutuodama su operatoriumi Emiliu Christovu ir dailininku Ramūnu Rastausku. Pasiruošimas filmui – vienas gražiausių etapų, teikusių didžiulį malonumą, kūrybinį ir atradimo džiaugsmą. Juk daug dalykų nusprendžiama prieš filmavimą. Tai ir yra didysis kūrybinis darbas, svarbiausi režisūriniai sprendimai. Kai atėjo laikas filmuoti, užsibrėžiau sau pirmąją dieną tiesiog išstovėti ant kojų. Buvo tikrai labai baisu – didžiulė komanda: prie kameros, prie apšvietimo, prie aktorių. Juk niekad nebuvau dalyvavusi tokio masto filmavimuose, man viskas buvo bauginančiai nauja. Pirmą dieną kažkaip nenugriuvau, antrą dieną po truputį pradėjau suprasti, kas vyksta, o trečią dieną man ėmė patikti.”

Kurdama režisierė labiausiai žavisi jausmu, kad pati gali susikurti savo visatą, nes, jos manymu, būtent nuo režisieriaus priklauso to absoliučiai naujo pasaulio pojūtis, personažai, spalvos, ritmas, kiekviena maža detalė, nes būtent šie vaizdiniai ir sukurs gal ne bendrą, bet pasąmoninį vaizdą, kurį kiekvienas išsineš iš filmo namo.

„Dieviškoji tvarka” („Die göttliche Ordnung”) – režisierės Petros Biondinos Volpe filmas, nukeliantis į 1971 m. Šveicariją, referendumo išvakares, kurių metu šioje šalyje vyrai sprendė dėl moterų teisės balsuoti. Pagrindinė herojė Nora, paklaususi vyro, ką jis manantis apie jos grįžimą į darbą, susilaukia šaltų replikų, kad darbas nėra svarbesnis už šeimą ir, kad be jo leidimo ji į darbą negrįš, nes toks yra įstatymas, o prašnekus apie dalyvavimą politikoje, iš draugių susilaukia atsakymo, kad moteris politikoje prieštarauja dieviškajai tvarkai ir, kad pasaulyje yra daugybė neteisybės, tad neverta dėl tokių mažmožių kaip moterų teisės kelti kovą ar diskusiją. Paprasta namų šeimininkė Nora, nors niekada per daug nesidomėjusi politika, suvokia, kad dabar atėjo jos metas prabilti, jog ji nebegali tylėti, tad stoja į kovą už moterų teises. Suradusi garbaus amžiaus bendramintę, prisijungia prie šalyje vykstančio judėjimo. Bandymai kovoti už savo lyties teises moterims atneša daugybę nemalonumų, grasinimų, įkalinimų ir terorizavimo, filme vyraujanti įtampa nepaleidžia iki paskutinės sekundės.

Įkvepiantis pasakojimas primena, kad nereikia būtinai turėti ypatingų gebėjimų politikoje, būti itin iškalbingu, nebūtina turėti daug drąsos, kad kažką pakeistum, kartais pakanka tiesiog truputėlio jos, kad sugebėtum leisti sau veikti, o visa kita atsiras tai drąsos kruopelytei įkvėpus. Lapkričio 26 d. šio filmo seansą lydėjo aktorės ir motyvuotojos Beatos Tiškevič moderuojamas pokalbis su reklamos agentūros „adcacoa” įkūrėja ir septynių vaikų mama, tinklaraščio „7taškai” autore Sabina Daukantaite.

„Šeršėliafam’’ – vienas tokių festivalių, kurie mažų mažiausiai privalomi tikro ir gero skonio filmų mėgėjui; šio festivalio filmai kultūriškai praplečia akiratį, juos turi pamatyti kiekvienas, laikantis save kino meno adeptu.