Vilma Kava pristatė naująjį savo romaną

Virginija Petrauskienė.

Šeštadienį, sausio 29 dieną, Ekspresyvaus meno studijoje (Expressive ART Center, ART Gallery), esančioje Lockporte, įvyko rašytojos Vilmos Ka­va antrosios knygos „Tiesiog atsiti­ko” (išleistos Lietuvos leidyloje „Tyto al­ba”) pristatymas.

Besirenkančius vakaro dalyvius pa­sitiko autorė ir studijos šeimininkė Vita Sireikis. Ji buvo viena iš keturių moterų, kurios tą vakarą vilkėjo rūbų dizainerės Dovilės Riebschlager sukur­tais įspūdingo fasono apdarais ir išskyrė iš visų svečių. Keturios išskirtinai atrodančios moterys vakarą papuošė  neatsitiktinai – jos buvo tarsi užuo­mina į naują Vilmos romaną „Tiesiog atsitiko”, kuriame apie savo išgyvenimus pasakoja ir atsiskleidžia keturios moterys, mylėjusios (ar tebemylinčios) tą patį vyrą.

Leidykla iš karto įvertino rašytojos talentą

Pasveikinusi susirinkusius svečius, kurie studijoje užpildė visas jiems skirtas vietas, padėkojusi savo kūrinius renginiui paskolinusiai dizainerei Dovilei, V. Kava atsisėdo priešais vakaro vedėją ir savo „švelniąją vakaro tardytoją” Eglę Vasiliauskienę. Dviejų moterų pokalbis įtraukė klausytojus ir nepaleido – susitikimo laikas tirpo nepastebimai.

Pirmoji Vilmos Kava knyga „Aš tau sakau” buvo išleista 2017 metais ir sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Ją pirko ir skaitė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantys lietuviai.

Į E. Vasiliauskienės klausimą, kas paskatino pradėti rašyti knygas, V. Kava atsakė, kad, baigus redaktorės karjerą viename lietuviškame laikraštyje, pagal susitarimą negalėjo rašyti kurį laiką kitai spaudai.

Po šio tylėjimo ir „iššoko” pirmoji knyga. „Nusiunčiau ‘Tyto alba’ leidyklai pirmuosius 20 pirmojo romano puslapių ir netrukus gavau atsakymą, kad greičiau rašyčiau knygą – ją pa­žadėjo spausdinti. Tuomet dar nežinojau, kad kai kuriems rašytojams tenka kreiptis į kelias dešimtis leidyklų, kol viena kuri pagaliau sutinka spausdinti”, – prisiminė Vilma.

Panašiai nutiko ir susiruošus rašyti antrąją knygą. Nusiuntusi tai pačiai leidyklai pirmąjį skyrių, iš ten atskrido paraginimas: „Greičiau rašyk ir siųsk mums visą kūrinį”. V. Kava sakė, kad leidyklą „Tyto alba” pasirinko todėl, kad patiko jos vadovė Lolita Varanavičienė ir jos požiūris į literatūrą ir gyvenimą.

Beje, ir pirmoji, ir antroji Vilmos knygos neplanuotai ir iš anksto nema­tuotai išėjo tokios pat apimties  – maž­daug po 50 tūkstančių žodžių. Į tiek sutilpo abiejuose romanuose papasakotos istorijos.

Ar romane aprašyti autorės ir jos draugų gyvenimai?

Kaip buvo rašoma antroji knyga? „Antrąją knygą rašiau disciplinuotai, susikaupusi. Ėjau tik į darbą ir rašiau. Visą vasarą gyvenau tų keturių  moterų gyvenimą. Kai parašiau, buvo sun­ku sugrįžti į savąjį”, – pasakojo rašytoja. Prieš tai, rinkdama medžiagą būsimam romanui, ji visas atėjusias mintis įrašydavo į diktofoną.

Žinoma, buvo klausimas ir apie tai, ar knygoje yra pačios autorės ir jos draugų patirčių ir gyvenimų papasakota. Į tai Vilma atsakė, kad tai tikrai ne biografinė knyga ir joje nėra papasakota draugų ar pažįstamų išgyventų istorijų. „Knygoje nėra nė vieno veikė­jo, kurį aš pažįstu realiame gyvenime. Tiesiog, rašant ateina paveikslai, kurie tampa kuriamo charakterio dalimi”, – sakė autorė. Tiesa, ji atskleidė, kad kny­­goje panaudojo kai ką iš savo šeimos istorijos. Vilmos senelė turėjo bū­ti vienuole, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių gyvenimas pasuko kita linkme. Ji lankė kulinarijos kursus ir į sąsiuvinį rašydavo įvairių patiekalų receptus. Vėliau, gamindama šeimai, skaitydavo iš to ranka rašyto sąsiuvinio. Ši detalė panaudota romane „Tiesiog atsitiko”. Viena jo herojė Miesto Ponia taip pat gamina pagal ranka užrašytus receptus. 

Antrojo romano „Tiesiog atsitiko” veikėjai neturi vardų, išskyrus vie­ną moterį, Adą, kuri „atėjo” iš pirmojo romano „Aš tau sakau”. Kodėl veikėjai neturi konkrečių vardų, o vadinami  sąlyginiais – Pirmoji, Antroji, Dabartinė Vyrukas ir t.t.?  „Kartais pamiršti žmogaus vardą, bet prisimeni, ką tas žmogus tau reiškia. Vadinkite mane nors ir Antanu, bet aš esu aš”, – sakė Vilma.

Trečioji knyga bus apie „trokistus”

E. Vasiliauskienė paklausė, kodėl abi Vilmos Kava knygos yra dedikuotos dukrai Alfredai. „Alfreda yra žmogus, kuris myli mane ir aš ją myliu. Ji yra mano kūnas, mano širdis. Aš jai dėkinga už palaikymą. Ji visada buvo šalia. Aš ją užauginau nuo 1,5 metukų. Kai skridome į Lietuvą, į Knygų mugę pristatyti mano pirmosios knygos, Alfreda lėktuve man netikėtai ėmė repetuoti interviu – visko manęs klausinėti. Aš jai dėkinga, kad ji paskatino ma­­ne būti viešu asmeniu. Ji netgi išver­tė knygos ‘Aš tau sakau’ pirmąją dalį į anglų kalbą”, – sakė rašytoja.

Tą vakarą buvo gana plačiai kalbėta įvairiomis temomis: apie santykius su tėvais ir mokėjimą jiems atleisti, apie tikėjimą, kad mes būsime geresni savo vaikams ir apie tai, jog kažkada paaiškėja, kad ir mūsų vaikai turi dėl ko mums papriekaištauti, o sulaukę brandos – už viską atleisti. Buvo užduotas klausimas ir apie tai, kaip autorė bendrauja su savo skaitytojais. Pasirodo – kai kurie iš jų rašo laiškus, klausia, dėkoja, o kai kurie išsako nepasitenkinimą kūriniais. Kai kurie sa­kosi pažįstantys vieną ar kitą romano herojaus prototipą – realų asme­nį, kurio gyvenimas papasakotas kūrinyje. V. Kava sakė, kad ji dėkinga už visus žmonių atsiliepimus, kad ir kokie jie būtų.

Aišku, nebuvo apsieita ir be tradicinio rašytojams skiriamo klausimo: ar bus dar viena knyga? Paprastai autoriai vengia kalbėti apie dar neparašytą kūrinį. Tačiau Vilma buvo labai atvira:

„Trečioji knyga bus. Ir ji bus apie ‘trokistų’ gyvenimą. Nes didžioji dalis lietuvių yra ‘trokų’ versle. Jeigu paprašyčiau pakelti rankas, kurių iš jūsų šeimose yra ‘trokistas’, tikriausiai pakiltų nemažai rankų. Tai yra mūsų, lietuvių emigrantų gyvenimo dalis”, – kal­bėjo autorė. Ko gero, iš tikrųjų trečias romanas jau pakankamai subran­dintas. O gausus skaitytojų ratas šiam būsimam romanui, ko gero, jau „užprogramuotas”. 

Suskirstyti gyvenimą į tris svarbiausius etapus

Romano „Tiesiog atsitiko” herojus vyras savo moterims užduoda tą patį klausimą, prašydamas suskirstyti savo gyvenimą į tris svarbiausius etapus. Tikriausiai tai darė, norėdamas išgirsti, kokia yra jo vieta šiuose gyvenimuose, per kuriuos jis nesivaržydamas pralėkė risčia. Viena susitikimo dalyvė paprašė, kad ir knygos autorė atskleistų tris svarbiausius savo gyvenimo etapus. Atsakymas buvo originalus: Vilma paprašė visų, esančių salėje, užsimerkti ir patiems sau suskirs­tyti gyvenimus į tuos tris svarbiausius etapus. Po kurio laiko paprašė pakelti rankas tuos, kurie jau mintyse tą padarė. Paaiškėjo, kad liko nemažai neatsakiusių, nespėjusių taip greitai sudėlioti akcentus savo gyvenimuose. „Štai ir aš atsidurčiau tarp tų, kurie dar nesugalvojo atsakymo”, – sakė rašytoja.

Pasibaigus pokalbiui, vieni susitikimo dalyviai pirko knygas ir rikiavosi į eilę, norėdami gauti rašytojos autografą, kiti vaišinosi užkandžiais, tarp kurių didžiausio pasisekimo sulaukė Vilmos kepta nuostabaus skonio duona.

Rašytoja yra numačiusi ir daugiau susitikimų bei savo naujos knygos pristatymų. Tad tiems, kurie negalėjo atvykti į šį susitikimą, dar bus proga įsigyti knygą ir pasiklausyti jos autorės minčių.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Vasario 5 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 10)