P. Galaunės gyvenimas – nebylus priesakas dukrai

Virginija Petrauskienė.

Su gerbiama Dalia kalbėjomės telefonu. Pokalbio temą padiktavo dosnus jos šeimos gestas: šių metų liepos viduryje Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui jie padovanojo Kaune esančio A. ir P. Galaunių namų – muziejaus trečiąjį aukštą, kuris iki šiol nebuvo muziejaus nuosavybė.

„Aš dėkinga savo vaikams – Algiui ir Jūratei – už tai, kad jie palaikė idėją mano tėvelių statyto namo trečiąjį aukštą perduoti muziejaus reikmėms. Tai buvo ir jų didelis nuopelnas. Jie mane paragino greičiau tą padaryti. Ir mes džiaugiamės tokiu sprendimu. Dokumentus Lietuvoje, mano įgaliota, pasirašė dr. Genutė Novikienė” – sakė D. Kaupas-Augunas.

Šis namas, kuris dabar vadinamas Kaune esančiu „modernizmo perlu”, priklausė Lietuvos menui ir kultūrai nusipelniusių žmonių dainininkės Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės (1895–1962) ir lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininko Pauliaus Galaunės (1890–1988) šeimai. Jų lėšomis ir rūpesčiu namas pastatytas 1932 m. pagal architekto Arno Funko (1898–1957) projektą Ąžuolyne, Vydūno alėjoje. Dabar čia įrengta memorialinė Adelės ir Pauliaus Galaunių ekspozicija, kur galima pamatyti P. Galaunės surinktas grafikos, ekslibrisų, bibliofilinių knygų ir liaudies meno kolekcijas. Muziejuje galima apžiūrėti ir Nepriklausomybės akto signataro Kazio Bizausko kambarį.

Miela Dalia, ką jūs prisimenate iš tų laikų, kai šiame trijų aukštų name Kaune virė Galaunių šeimos gyvenimas?

Aš šiuose namuose turėjau įdomią vaikystę. Mano tėvelis ir mamytė buvo žinomi to meto Lietuvos inteligentai, šviesuoliai, kūrėjai. Tėvelis buvo lietuvių liaudies meno profesionalaus tyrinėjimo pradininkas, taip pat jis buvo vienas iš pagrindinių M. K. Čiurlionio muziejaus kūrėjų (1924 metais tuometinė Lietuvos švietimo ministerija jam pavedė imtis M. K. Čiurlionio galerijos statybos – red.) ir pirmasis jo direktorius. Jis labai domėjosi lietuvių liaudies menu ir ta tema per savo gyvenimą yra parašęs šimtus straipsnių, mokslinių studijų. Taip pat tėvelis yra solidžios knygos „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai” autorius. Tėvelis rūpinosi M. K. Čiurlionio kūryba, rengė lietuvių menininkų parodas užsienyje: Prancūzijoje, Švedijoje, Belgijoje ir kitose šalyse.

Mamytė buvo pirmoji Lietuvos operos primadona . Ji buvo viena iš menininkų grupės, kurie rūpinosi Operos teatro įkūrimu. Jame 1920 m gruodį buvo pastatyta pirmoji opera – Giuseppe Verdi „Traviata”, kurioje Violetos vaidmenį atliko mano mamytė. Ji buvo pirmoji Lietuvos Violeta.

Tėveliai abu labai mylėjo Lietuvą ir jai dirbo visa širdimi, negailėdami laiko ir jėgų. Taip gyveno ir mąstė daugelis to meto lietuvių inteligentų, mano tėvelių kartos žmonių, jie visi kūrė Lietuvą.

Mūsų namuose neretai rinkdavosi įvairių Kauno inteligentų, menininkų. Aš pamenu tuos savo vaikystės vakarus, kai pas mus sugužėdavo svečiai. Tarp jų dažnai būdavo tėvelio draugas dailininkas Adomas Galdikas, dainininkė, operos solistė Marijona Rakauskaitė, dailininkas scenografas Liudas Truikys, dirigentas Oleka ir kt.

Pirmiausiai visi susėsdavo prie stalo vakarienės. Kai visi pasistiprindavo, po to jau būdavo meninė dalis. Kas nors atsisėsdavo prie pianino ir skambindavo, o mano mamytė arba panelė M. Rakauskaitė dainuodavo. Vakaro metu taip pat būdavo aptariami įvairūs klausimai, svečiai įdomiai diskutuodavo. Mes, vaikai, tame nedalyvaudavome, žinodavome, kad vakaras skirtas suaugusiems. Tačiau mums niekas nedrausdavo stebėti, kas vyksta namuose. Man tie menininkų susibūrimai paliko nepaprastai didelį įspūdį.

Jūsų tėvų namai matė ne tik šventes. Tikriausiai jų neaplenkė politinės audros, Antrojo pasaulinio karo atgarsiai ir Lietuvos okupantų kaita?

Kai tėveliai statė mūsų šeimos namą, jie pasiėmė banko paskolą, kurią reikėjo atiduoti. Jie planavo, kad kai mes su broliu užaugsime, mūsų šeimos gyvens šio namo antrame ir trečiame aukštuose. O iki tol mes su tėveliais visą laiką gyvenome pirmame aukšte. Antrame aukšte gyveno Kazimieras Bizauskas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas. Mes draugaudavome su Bizauskų dukromis Prima ir Alge. Nuvažiuodavome į jų ūkį Žirnojuose. Ten buvo labai graži liepų alėja, bet sovietai vėliau tuos medžius iškirto. K. Bizauskas tapo kankiniu – jis buvo 1940 metais sovietų suimtas savo ūkyje Žirnojuose, o pakeliui, vežamas į tremtį, buvo sušaudytas. Šis žmogus daug padarė Lietuvos labui. Įdomu, kad būdamas Lietuvos pasiuntiniu JAV, jis buvo tas, kuris nupirko ambasados pastatą Washingtone, juo LR ambasada naudojasi iki šiol.

Trečiame aukšte gyveno inžinieriaus Aleksandro Putrimo, „Siemens” ir „Telefunken” bendrovių atstovo Lietuvoje, šeima. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos metais. Tuo laiku Kaune gyventi buvo gera. Eini gatve – pamatai gatvėje Kiprą Petrauską, Vincę Jonuškaitę-Zaunienę, Antaną Kučingį ir kitas tuometinio Kauno garsenybes. Juk tuo metu niekas, kaip dabar, nevažinėjo automobiliais – mieste keliaudavo tik pėsčiomis arba autobusais.   

Pirmą kartą užėjus sovietams, antrame ir trečiame mūsų namo aukštuose apsigyveno rusų kariškiai su šeimomis. Kai 1941 metais Lietuva pateko į vokiečių rankas, tuose butuose apsistojo vokiečių karininkai. Pamenu, kad 1942 metais mes, jaunimas, surengėme slaptą Maironiui skirtą minėjimą. Ir mano tėveliai tam neprieštaravo. Nors tuo metu tokia veikla buvo tikrai pavojinga. 

Tėvelis tų istorinių suiručių laiku labai rūpinosi, kaip išsaugoti M. K. Čiurlionio kūrinius: karo metais jie buvo slepiami Lietuvos banko seifuose. Kai vokiečiai atėjo į muziejų ir davė nurodymą supakuoti pasirinktus eksponatus, norėdami juos išsivežti į Vokietiją, tėvelis su p. Kuprevičiumi, muziejaus sekretoriumi, paruošė paketus. Bet į juos pridėjo akmenų. Taip nuo išgrobstymo buvo išsaugota daug muziejinių vertybių.

Kai 1944 metais Lietuvoje vėl ėmė šeimininkauti sovietai, tėvams jų namo pirmame aukšte vietoje buvusių 6 kambarių buvo palikti gyventi tik du. Tas gražus gyvenimas buvo nutrauktas. Tėtis po kurio laiko buvo atleistas iš M.K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus pareigų be pensijos, nes jo mąstymas neatitiko sovietinės ideologios reikalavimų.

Jūs pati pasitraukėte iš Lietuvos ir turėjote susikurti naują gyvenimą. Kaip sekėsi, atsidūrus toli nuo šeimos ir tėvynės?

Pasitraukusi iš Lietuvos, aš atsidūriau Pietų Vokietijoje, vienoje stovykloje kartu su literatais ir poetais Nyka-Nyliūnu, Henriku Nagiu, Liūne Sutema, dailininku Jonynu. Ten atvyko ir Vytautas Kasiulis, Vytautas Kašuba, Romas Viesulas, Adolfas Valeška… Toje stovykloje susibūrė didelis lietuvių kultūros židinys.

Man buvo sunku toli nuo namų, aš nebaigiau Vytauto Didžiojo universitete pradėtų filosofijos studijų, nors Vokietijoje studijavau Tübingeno ir Freiburgo universitetuose, bet paskui vokiečių filologijos ir socialinius mokslus baigiau Wayne valstybiniame universitete Detroite, MI. Amerikoje dirbau pagal įgytą specialybę, taip pat dėsčiau lituanistinėse mokyklose, buvau žurnalistų sąjungos narė, rašydavau straipsnius į lietuvišką spaudą, taip pat ir į „Draugą”, dalyvavau lietuviškoje veikloje. Pirmasis mano vyras Julius Kaupas, gydytojas ir kartu rašytojas. Su juo susipažinome Kaune, kartu pasitraukėme iš Lietuvos ir susituokėme Vokietijoje. Susilaukėme dviejų vaikų – Algio ir Jūratės. Julius buvo kilęs iš patriotiškos lietuvių šeimos: jo dėdė Antanas Kaupas emigravo į Ameriką XIX amžiaus pabaigoje, buvo vienas iš „Draugo”, vieno iš seniausių lietuviškų laikraščių Amerikoje, steigėjas ir pirmasis redaktorius. Teta, Motina Marija Kaupaitė, brolio pakviesta, taip pat išvyko į Ameriką. Čia ji įsteigė Šv. Kazimiero seserų kongregaciją, dvi ligonines, mokyklas. Juliaus tėvelis, išvykęs pas brolį Antaną Kaupą į Ameriką, baigė universitetą ir grįžo į Lietuvą 1919 metais, buvo Steigiamojo Seimo atstovas, vėliau Lietuvos banko direktorius. 1945 metais tragiškai žuvo, pervažiuotas sovietų sunk­vežimio. Mano vyras Julius buvo miesto pasakų kūrėjas, savo kūryboje įamžinęs Kauną. Dabar rengiama spausdinti jo pasakų knyga. Kaupas mirė jaunas, sulaukęs vos 44-erių.

Antrasis mano vyras Algis Augunas buvo inžinierius (Nuo 1951 m. dirbo General Motors kompanijoje, kur įgijo Senior Designer laipsnį, sukūrė daug patobulinimų automobiliams. Buvo aktyvus JAV LB veikloje, čia ėjo įvairias atsakingas pareigas, dalyvavo įvairiose lietuvių organizacijose. Jis mirė 2008 metais – red.). Aš per savo gyvenimą patyriau daug įvairių pergyvenimų, visko neišpasakosi. Sūnus Algis buvo patekęs į didelę avariją, bet išgyveno, pasveiko. Dabar su vaikais esame labai artimi – visi kartu pasitarę priimame svarbiausius šeimos sprendimus.

Kaip sužinodavote naujienas apie savo tėvelius ir brolį? Ar teko tarybiniais metais atvykti į Lietuvą?

Apie Lietuvoje likusią šeimą sužinodavau iš laiškų. Mes susirašinėjome, tačiau, bijodama pakenkti, laiškus pasirašydavau ne savo pavarde. Kai pirmą kartą 1973 metais galėjau nuvykti į Lietuvą, buvo gilus sovietmetis. Tuomet tėvelį pamačiau pirmą kartą po daugiau nei 30 metų išsiskyrimo. Mamytės ir nebepamačiau, ji mirė – 1967 metais (brolis Dievainis mirė nuo džiovos 1947 metais – red.). Apie jos mirtį sužinojau iš tėvelio laiško. Jis pats, praėjus penkeriems metams po mamytės mirties, vedė Sibiro tremtinę Kazimierą Kairiūkštytę, kuri dirbo muziejuje. Kazimiera, antroji jo žmona, buvo labai pasišventusi mano tėveliui, juo labai rūpinosi, už tai aš jai esu labai dėkinga. Ji kiekvieną vakarą užrašinėdavo tai, ką tėvelis pasakodavo, nes jis turėjo sukaupęs tiek žinių ir prisiminimų – buvo kaip enciklopedija.

Kai lankiausi Lietuvoje, tame mūsų šeimos name buvo įsikūrusių įvairių įstaigų, jis atrodė apleistas. Tėvelio šeimai buvo paskirtas butas Kanto gatvėje. Vėliau Kazimiera padėjo daug pastangų, kad atgautume tą namą ir kad jis taptų A. ir P. Galaunių muziejumi (1992 metais du pirmieji jo aukštai buvo padovanoti Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui su 1586 kvadratinių metrų žemės sklypu – red.). Aš ir mano vaikai labai mylėjome Kazimierą ir jai esame amžinai dėkingi už tai, kad ji taip mylėjo mano tėvelį ir juo rūpinosi. Ši moteris man buvo kaip sesuo. 

Ar galite papasakoti apie pirmąjį, po daugelio metų įvykusį susitikimą su tėčiu?

Labai gerai iki šiol prisimenu tą pirmąją savo viešnagę Lietuvoje. Tada į Vilnių buvo galima skristi tik per Maskvą arba Leningradą. Kai mūsų lėktuvas jau leidosi Vilniaus oro uoste, buvo matyti, kaip pasitinkantys žmonės stovi. Ir staiga jie pasileidžia kažkur viena kryptimi bėgti. Gal jiems pasakė, kad atvykusieji eis per kitus vartus? Bet mes, atvykusieji iš užsienio, buvome kareivių palydėti ten, iš kur ką tik nubėgo laukusieji. Prisimenu, pirmasis mūsų pasimatymas su tėveliu buvo jaudinantis ir kažkoks, atrodė, nerealus. Buvo tamsu, nes mūsų lėktuvas nusileido vėlai vakare. Tėvelis buvo su berete, jis man pasirodė visai nepasikeitęs nuo to laiko, kai jį mačiau paskutinį kartą. Jis žiūrėjo į mane – tikriausiai tikėjosi pamatyti mergaitę. Bet atvyko suaugusi moteris. Buvo ir skaudi, ir džiaugsminga akimirka. Po to, kai pasisveikinome, mus atskyrė. Tie, kurie atskrido, turėjo visi važiuoti į viešbutį, o juos pasitikusieji – į namus. Į Kauną aš galėjau nuvykti tik keturioms valandoms, daugiau svečiuotis tame mieste neleido. Kaip dabar pagalvoju, tėvelis taip mylėjo Lietuvą, kad tvirtai pasirinko joje gyventi. Juk kai prasidėjo karas, švedai jam siūlė važiuoti gyventi į Švediją, bet jis atsisakė. 

Paskui dar lankiausi Lietuvoje. Paskutinį kartą tėvelį aplankiau 1988 metų vasarą. Jis buvo jau labai silpnas. Pas juos gyveno jų draugė Levutė, kuri padėjo Kazimierai prižiūrėti tėvelį. Jis mirė tų pačių metų rudenį. Kai buvo išleista Zitos Žemaitytės monografija apie tėvelį, ji turėjo atvažiuoti į Kauną ir jam pati įteikti ką tik pasirodžiusią knygą. Kazimiera pasakojo, kad tam susitikimui gražiai aprengė tėvelį. Jis prieš mirtį spėjo pamatyti tą knygą.

Tėvelis man paliko priesaką mylėti Lietuvą, ir tas priesakas nebuvo išsakytas žodžiais, tai buvo jo paties ir jo kartos žmonių Lietuvai nugyventas gyvenimas. Džiaugiuosi, kad tėvelio ir mamytės namai yra skirti muziejui ir jo edukacinei veiklai, kad šeimos biblioteka, kurioje surinkta 12 tūkstančių knygų, meno kūriniai ir kitos šeimos vertybės liko Lietuvai ir jos žmonėms.

Dalia (Galaunytė) Kaupas-Augunas gimė Kaune, mokėsi „Aušros” mergaičių gimnazijoje. J. Kaupą pažino dar gimnazijos metais, nes jis buvo jos brolio Dievainio Galaunės draugas, dažnai lankydavosi Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose. 1941 m. D. Galaunytė įstojo į VDU Filosofijos fakultetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Vokiečiams uždarius universitetą, kurį laiką dirbo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Archeologijos skyriuje. 1944 m. drauge su J. Kaupu pasitraukė į Vieną, 1945 m. susituokė. Vėliau gyveno Vokietijoje, Tübingene ir Freiburge. Tübingeno, vėliau Freiburgo universitetuose ji studijavo meno istoriją, vokiečių literatūrą.

1950 m. su vyru ir sūnumi išvyko į JAV. Po vyro mirties studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą bei socialinius mokslus Veino (Wayne) valstybiniame universitete Detroite, vėliau dėstė vokiečių kalbą gimnazijoje, dirbo lituanistinėje mokykloje Detroite. 1971 m. ištekėjo už inžinieriaus Algio Auguno. Dalia Kaupas-Augunas yra aktyvi visuomenininkė,  Lietuvių  žurnalistų  sąjungos  narė, bendradarbiavo „Drauge”, kitoje lietuvių išeivijos spaudoje. Nuo 1985 m. gyvena Floridoje. Aktyvi JAV LB narė, Floridoje buvo išrinkta į JAV LB Tarybą.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugpjūčio 14 d. numeryje, Vol. CXII NR. 64)