Kalėdų laukimas: tradicijos ir nuotykiai

Virginija Petrauskienė.

Pamenu, mano vaikystės eglutė sto­vėjo kambario kampe, paprastai ma­ma ją užkeldavo ant medinės tabure­tės, kurią uždengdavo audeklu. Po egle pastatydavo plastikinį Kalėdų senį (sovietmečiu, kai aš augau, jis būdavo vadinamas Seniu Šalčiu). Šventinį džiaugsmą teikdavo mums tokie gražūs atrodę žaisliukai. Tai ir blizgančio spalvoto stiklo nameliai, lesyklėlės, raudonpilviai paukšteliai, nykštukai, snieguolės, net šviesoforai, rogutės ir automobiliai. Ir žaliai blizgantį agurką, ir aukso spalvos „chruščiovinį” kuku­rūzą, pakabintus ant eglės šakelių, pamenu. Šios nuostabios vaikystės eglutės puošmenos, sudėtos į kartoninę dė­žę, ant spintos visus metus laukdavo savo dienos. Dar tuo metu ant eglės šakelių vietoje dabartinių lempučių prisegdavome metalinius tikrų žvakučių laikiklius ir vaško žvakeles degdavome griežtai prižiūrimi tėvų. Balti vatos kąsneliai, pabarstyti ant eglės, būdavo mūsų sniegas.

Bet vieną kartą mano gražiausia metų šventė svečiuose vos netapo pragaištinga. Buvome pakviesti į svečius. Suaugusieji laiką leido prie stalo, o mes su drauge gretimame kambaryje prie eglutės žaidėme su lėlėmis. Kad šventė mūsų lėlėms būtų dar gražesnė, nusprendėme ją papuošti bengališkomis ugnelėmis, kurios buvo vadinamos „šal­tosiomis ugnelėmis” – gali drąsiai prikišti pirštą prie baltos spragsinčios liepsnos ir ji nedegina. Bengališkos ugnelės lazdelę davėme „palaikyti” didžiausiai iš visų lėlių – Laimu­tei. Abi su drauge džiaugėmės, matydamos, kaip ryškiai šviečia bengališka ugnelė, pakabinta ant lėlės rankos. Bet staiga džiaugsmą pakeitė siaubas: iki raudonumo įkaitusi metalinė lazde­lės dalis susilietė su plastiku, iš kurio buvo pagaminta Laimutė. Staigiai plykstelėjo liepsna, pasklido juodi, dvokiantys plastiko dūmai. Liepsna nuo lėlės perėjo ant eglutės ir ėmė keliauti jos šakomis…

Nepamenu, kaip, bet žinau, kad suaugusieji sureagavo staigiai – dideliam gaisrui buvo skubiai užkirstas kelias.

Akyse iki šiol stovi kieme sniego pusnyje gulinti apdegusi eglutė. Ir nepamenu, kad šis epizodas man būtų suteikęs daug liūdesio – buvau gal ketve­rių – pernelyg maža, kad suvokčiau gali­mas šio įvykio pasekmes. Bet tai bu­vo vienas iš mano kalėdinių švenčių epizodų, sušvitęs kitokia spalva, sutei­kęs ankstyvą gyvenimo pamoką, todėl pakankamai ryškus iki šiol.

Artėjant Kalėdoms, pakalbinau dvi daugiavaikes mamas – Rimą Sidrienę ir Viliją Jurgutienę. Savo pašnekovių klausiau: „Kokie yra jūsų prisiminimai apie vaikystės Kalėdų laukimą? Kokias šio laikotarpio tradicijas atsinešėte į savo šeimą, o gal kūrėte savąsias?”

Rima Sidrienė (Palos Hills):

Kai mes  augome, neturėjome lietuviškų eglutės papuošalų. Bet labai gerai prisimenu, kaip kartą mama parduotuvėje „Marshall Field’s” nupirko nepaprasto grožio rinkinį, iš kurio galėjome patys sukurti kalėdines puošmenas. Tame rinkinyje buvusiais „perlais” ir kitokiais „brangakmeniais” pačios papuošėme burbulus ir kabino­me ant savo eglutės. Kokia ji mums atrodė graži! Per laiką tarp mūsų šeimos eglutės žaislų atsirado ir angelas, kurį įkeldavome į viršūnę, ir tikrų kankorėžių, kurių prisirinkome prie savo dėdės namo, esančio Alabamoje. Tuos kankorėžius padengėme aukso spalva, užrišome kaspinus ir jie virto puikiais eglės papuošalais.

Mes su vyru Linu išauginome aštuonis vaikus ir dabar turime jau 19 anūkų.

Mūsų vaikai gyvena šešiose valsti­jose, tik du iš jų – Čikagoje. Auginda­mi vaikus, stengėmės jiems įdiegti, kad Kalėdos – tai ne dovanų laukimas, o Jėzaus gimimo šventė.

Kai ištekėjau, jau laukdama pirmų­jų Kalėdų ir pirmojo kūdikio, ėmiau kurti mūsų namų prakartėlę. Aš parduo­tuvėje nusipirkau sculpey (polimerinio mo­lio, kurį galima formuoti ir įdėti į paprastą orkaitę, kad sukietėtų, prekės ženklas – red.) ir iš jo nulipdžiau Mariją, Juozapą ir kūdikėlį Jėzų. „Iške­piau” tas figūras orkaitėje, po to nu­piešiau jų veidus ir drabužius. Tas Marijos ir Juozapo figūrėles padariau 9 colių ūgio, tokias, kad vėliau mūsų vaikai galėjo juos paimti į rankas ir pažaisti.

Po kelerių metų nulipdžiau dar vieną – angelo figūrą. Dar po dešimties metų vaikai prašė, kad papildyčiau prakartėlės personažų skaičių. Man atro­dė nuobodu lipdyti paprastus pieme­nėlius, todėl sugalvojau nulipdyti tokius piemenėlius, kurie iš veidų būtų panašūs į mūsų vaikus. Tuo metu, iki 1980 metų, turėjome šešis vaikus, visus juos nulipdžiau, papuošiau lietuviškais tautiniais rūbais. Ir tie piemenėliai – tikrai iš mano nupieštų veidų bu­vo panašūs į mūsų vaikus. Vėliau, kai gimė dar du jauniausieji vaikai, aš nu­lipdžiau du angelėlius su savo jauny­lių veidais. Tai ta prakartėlė buvo sukurta ir pildoma per daugelį metų – nuo 1978-ųjų iki 2011-ųjų. Bet ją statydavome per kiekvienas Kalėdas prie šeimos eglutės.

Ir tas gyvenimo kūrinys – Jėzaus gi­mimo prakartėlė su piemenėliais tapo brangia mūsų šeimos dalimi, relik­vija. Pamenu, kai kartą buvo praneš­ta apie gresiantį tornadą. Aš tąsyk na­muose buvau viena su vaikais, mes visi ėjome slėptis į rūsį. Bet prieš tai aš nubėgau į palėpę, paėmiau iš jos prakartėlės figūrėles, ir nusinešiau jas kartu į rūsį, norėdama apsaugoti. Tornadas tąsyk mūsų nepalietė.

Kol namuose augo vaikai, kasmet puošdavome tikrą, ne plastikinę eglę. Ir ji būdavo didelė. Yra buvusi net iki kelių metrų aukščio, ją tekdavo pririšti prie lubų, kad nenuvirstų.

Kai vaikai užaugo ir išsiskirstė iš mūsų namų, buvome sutarę, kad visi su šeimomis kas antrus metus susirinks Kalėdų šventėms pas mus. Turime didelius namus, juose gali tilpti daug žmonių. Tačiau paaiškėjo, kad toks sumanymas nėra labai tinkamas šiuo metu. Kai susirinkdavo bent jau didžioji šeimos dalis, pakakdavo vieno sloguojančio ar kosėjančio vaiko, ir paskui jį susirgdavo visas būrys anūkų. O atvykus iš JAV pietinių valstijų į Čikagos žiemą, paprastai kuris nors visada „pasigaudavo” virusą. Taigi,  nusprendėme, kad visai šeimai susitikti bus geriausia vasarą Dainavos Sendraugių stovykloje.

Vilija Jurgutienė (Detroitas):

Aš augau Čikagoje su tėveliais ir ketveriais metais jaunesniu broliu Ko­vu. Mano tėveliai – Teresė ir Jonas Bogutos (tėvelis mirė prieš trejus metus), dalyvavo lietuvių gyvenime, todėl ir man yra labai brangios šeimos tradicijos.

Savo vaikystės pasirengimą šv. Ka­lėdoms atsimenu labai šiltai. Likus savaitei iki šventės, mūsų šeima važiuodavo į šiaurinę Čikagos dalį ir ten mes visi eidavome į švedų restoraną. Jame užsisakydavome skanaus maisto. Mums, vaikams, tai buvo ypatinga diena, nes mūsų šeima tikrai labai retai leisdavo sau apsilankyti restorane – paprastai maistą namuose gamindavo mamytė.

Pavalgę restorane, keliaudavome pirkti eglutės. Taip pat mudu su broliu ta proga galėjome išsirinkti po vieną naują eglutės puošimui skirtą žaisliuką. O tai padaryti būdavo labai sunku – kaip išsirinkti vieną iš gausybės? Šią šeimos pramogą visada taikydavome prie lietuvių renginio – atei­tininkų Kūčių laukimo šventės. Tad, parvežę eglutę į namus, visi keliaudavome į Jaunimo centrą, kur tuo metu vyko ateitininkų Kūčios.

Prisimenu vieną juokingą epizodą iš savo vaikystės: tąsyk papuošėme na­muose eglutę. Ant jos buvo ir mamy­tės mėgstamų spalvotų paukštukų. Išvažiavome kažkur visi, o kai grįžome į namus, pamatėme, kad eglutė guli ant šono, o ant jos tupi mūsų katinas Bubble (pradžioje jį vadinome Burbulu, bet veterinarams sunku buvo ištarti tą var­dą, todėl teko naudoti angliškąjį variantą, kuris prigijo ir šeimoje). Taigi, mūsų Burbulas nusprendė sumedžioti tuos kabančius paukštukus. Man, pamenu, tada buvo labai daug juoko – sakėme, kad eglutė nualpo.

Mano tėvų namuose buvo brangi ir labai saugoma šeimos puošmena – ange­las, kurį užkeldavome į eglutės viršū­nę. Tas angelas buvo dar iš mamytės vaikystės – gali būti, kad buvo pirktas dar Vokietijoje, kur ji gimė. Kai aš ištekėjau, mamytė man perdavė tą savo vaikystės angelą. Tačiau įvyko savotiškas stebuklas. Mama netrukus apsilankė antikvarinėje parduotuvėje ir rado lygiai tokį pat angelą, kurį, aišku, nusipirko.

Mes su vyru Pauliumi auginame keturis vaikus – vyriausioji yra Sigita, kuriai dabar yra 13 metų, dvylikametį Darių, dešimtmetę Neringą ir jauniausioji – septynerių Vasara. Pradžio­je mūsų šeima gyveno Čikagoje, vėliau išsikėlėme į San Francisco, o paskui atsikraustėme į Detroitą. Ir tokį sprendimą priėmėme todėl, kad norėjome savo vaikams lietuviškos parapijos. Taigi, iš savo šeimos atsinešiau tradiciją: mano vaikai kartą per metus prieš Kalėdas gali išsirinkti po vieną eglutės žaisliuką (puošmeną), kurią mes jiems nuperkame. Bet žinote – kas­met keturi nauji žaislai! O dar turi­me eglutės puošmenų iš mano vaikystės. Taigi, eglutė būna tikrai „turtinga”. Bet kadangi aš esu menininkė, kuriu šiaudinukus, tad paprastai puošia­me ir kitą, mažesnę  (plastikinę) – „kū­rybinę”, eglutę. Ant jos kabiname pačių pagamintus šiaudinukus, žvaigždes. Beje, mūsų vaikai taip pat moka gamin­ti šiaudinukus, o abu vyresnieji jau yra išmokę austi juostas.

Kita šeimos tradicija, kurią iš savo šeimos atsinešė vyras – mes su vaikais važiuojame pas ūkininkus ir patys išsirenkame bei nusipjauname eglutę.

Kalėdos mūsų šeimoje nėra dovanų laukimas, tai tik priedas prie tikro­sios šventės. Adventas – tai ir mūsų šeimos malda kiekvieną vakarą. Aišku, vaikams tenka ir po Advento kalendoriaus šokoladuką. Kūčių vakarą mes visi dalyvaujame Bernelių šv. Mišiose, mūsų vaikai patarnauja prie altoriaus. Kalėdų rytą visa šeima važiuojame į šv. Mišias. Šiais metais mes su vaikais padėjome papuošti parapiją, įrengti prakartėlę. Man atrodo, kad tokių šeimos tradicijų išlaikymas yra smagus ir labai prasmingas.