Atokvėpis, skaitant receptų knygas

JOLANTA Ona Vitkutė.

Daiva Trečiokaitė-Muellegger.
„Kvepiantys“ („Alma Littera“, 2012)

Šilti kepiniai ir nenusakomas laisvės pojūtis, tyliai plevenanti muzika  ir raudonai oranžinių klevų lapuose pasiklydę saulės blyksniai. Rytas su garuojančiu kavos puodeliu ir sviestiniu raguoliu  man nostalgiškai primena, jog atėjo ruduo.

Norisi atsiversti receptų knygas. Tarsi  įkvėpti šviežiai užminkytų ir kepamų bandelių kvapo. Su obuoliais, pripildančiais kąsnelį gaivumo, su karamele, nuvilnijančia saldžia banga, su aguonomis, gausiai išlietomis grioveliuose. Kokosiniai traškučiai (kaip malonu juos laužyti mažais gabalėliais!), trapūs sausainėliai, plikyti pyragaičiai, nedidukai žaismingi pyragai… obuolių, varškės, persikų. Jų mažas kąsnelis kutena gomurį nenusakomu švelnumu. O gal  pasirinkti – daugiasluoksnio torto gabalėlį, kvepiantį karamelėmis, svaigiomis brendyje mirkytomis slyvomis, švelnia paukščių pieno vanile? Kepiniai su vyšniomis, primenančiomis vasaros sodus, su šokoladu, suteikiančiu energijos visai dienai, su cinamonu, tarsi netyčia kepinių šonus nuskaidrinančiu auksinių atspalvių potėpiais.

Atsiverčiu žurnalistės, psichologinės konsultantės Daivos Trečiokaitės-Muellegger receptų knygą „Kvepiantys“ ir mintimis keliauju į Austriją. „Kad iki šiol nie­ko panašaus nesu ragavusi, supratau prieš kelerius metus, pamačiusi lėkštę nedidelių, darniai eilėmis sudėliotų… meno kūrinėlių. Greta atidaryta dėžutė skleidė nepaprastą aromatą. Tuo metu net nežinojau, kad taip skaniai gali kvepėti vanilė. Lenkti nedideli rageliai, pabarstyti cukraus pudra, atrodė kaip pagaminti tituluoto profesionalo – vienodi, dailių formų, skoningai papuošti. Negalėjau patikėti, kad jie padaryti tiesiog namuose. Rankomis!“, – sako knygos autorė Daiva Trečiokaitė-Muellegger.

Šioje knygoje rasite ir greit pagaminamų saldumynų, ir tokių, kuriuos galėsite valgyti tik po kelių dienų, – nuo paprasčiausių sausainių, spurgučių iki tortų, štrudelių ir meduolinio namuko. O kai šir­dis apsals, paieškokite receptų sūrių kepinių ar tų, kuriuose gausu prieskonių.

Be to, laukiant, kol tešla pakils ar pailsės, kol galėsite iš orkaitės traukti kepinius, jums neteks nuobodžiauti, nes knygoje gausu istorijų apie produktus, pačius kepinius ir patarimų, kaip ką daryti. Pavyzdžiui, ar žinote, ką reiškia miltų žymėjimas raidėmis ir skaičiais? Ką daryti, kad prie sausainių spaudimo formelių neliptų masė, o razinos neskęstų tešloje? Kodėl plakamus kiaušinius reikia šildyti? Kaip tinkamai kildinti mielinę tešlą? Tad turintieji šią knygą ne tik galės didžiuotis burnoje tirpstančiais kepiniais, bet ir gautomis žiniomis.

Su knygos „Kvepiantys“ autore Daiva Trečiokaite-Muellegger kalbamės apie Lietuvos ilgesį, apie pastangas rasti savo kelią, gyvenant kitoje šalyje, apie Linco sausainėlių magiją ir lietuviškus patiekalus, kuriuos skanauja visa šeima.

Daiva, gyvendama Lietuvoje dirbai žurnalistinį darbą, rašei straipsnius, kūrei įdomias kultūrines radijo laidas. Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, išvykus į Austriją? Trumpai pristatyk save knygų klubo „Frida“ skaitytojams. Susipažinkime!

Esu lietuvė, pastaruosius septyniolika metų gyvenu Austrijoje, dviejų dukrų – keturiolikmetės Tėjos ir šešiolikmetės Mijos – mama. Dirbu tėvų patarėja Jutimų ir kalbos neurologijos institute Lince, daug kalbuosi su tėvais, kurie augina vaikus, turinčius klausos problemų, bendradarbiauju tos srities moksliniuose tyrimuose, skaitau pranešimus ir rengiu seminarus. Austrijoje įgijau psichologinio konsultavimo specialybę. Taip pat esu atsakinga už mūsų kas dvejus metus organizuojamo tarptautinio kongreso FCEI (Family Centred Early Intervention) vadybą, bei esu jo organizacinio komiteto narė. 

Tad sukūrus šeimą ir išvykus gyventi į Austriją, ir darbo patirtis pasipildė naujomis spalvomis ir iššūkiais. Sakyk, ar pasiilgsti Lietuvos?

Lietuvos pasiilgstu nuolat! Buvo laikas, kai su mažais vaikais Lietuvoje praleisdavau po du mėnesius per vasarą, buvo laikas, kai į Lietuvą nuvažiuodavau tik kartą per metus vos trims savaitėms. Nuo pradžių su vyru sutarėm, kad kas antras Kalėdas švęsime Lietuvoje. Džiaugiuosi, jog tai pavyko. Dabar važiuoju ar skrendu kas kokius tris – keturis mėnesius, vasarą liekam visi maždaug trim savaitėm, ir tai man atrodo gera pusiausvyra tarp ilgesio, galėjimo pilnai gyventi čia, kur esu, ir ryšio su Lietuva. 

Gal gali šiek tiek papasakoti apie Lincą – miestą, kuriame gyveni?

Lincas yra trečias pagal dydį Austrijos miestas prie Dunojaus, vienos iš žemių, Aukštutinės Austrijos sostinė. Net jeigu tai industrinis miestas su didele plieno įmone, jis turi ir savo elektroninio meno festivalį „Ars Electronica festival“, kuris žinomas visame pasaulyje. Vilnius kartu su Lincu 2009-aisiais buvo Europos kultūros sostinės. Lincas man šiek tiek primena Vilnių, nes čia yra daug barokinių bažnyčių. Šalia mano namų yra parkas, kai užlipu į jame esantį apžvalgos bokštą, tai Dunojaus vingis per Lincą man visad primena Neries vingį nuo Gedimino kalno. Man tai sukelia tokį jaukų namų pojūtį.

Prisimink, kaip gimė tavo knyga „Kvepiantys“. Ar visada mėgai gaminti? Gal tai susiję su tam tikru tavo gyvenimo etapu, vieta ar žmonėmis, kuriuos teko sutikti?

Knyga „Kvepiantys“ gimė tuo metu, kai supratau, kad Austrija man nebus šalis „porai metų“, o liksiu čia ilgam. Kažkada, dar prieš čia atsikraustant, savo būsimo vyro namuose paragavau tokių neapsakomai kvepiančių sausainių, kurie jo tėvų namo garaže buvo sudėti į dėžutes. Atidarai, ir šitoks aromatas! Tai buvo prieškalėdinis laikas, kai galva svaigsta nuo kvapų – vanilinių ragelių, cinamoninių ritinukų ar „Linco akių“ su marmeladu, t.y du sulipinti sausainiai, iš kurių viršutinis tradiciškai turi tris skylutes, pro kurias veržiasi tirštas marmeladas. Negalėjau patikėti, kad tai gamino jo mama savo virtuvėje. Tai prieškalėdinė tradicija, anuomet labiau paplitusi centrinėje Europoje.

Kai apsigyvenau Austrijoje, nutariau ir pati pabandyti tuos gardumynus iškepti. Kai pamačiau, kad pavyksta, sustoti nebegalėjau, tai prikepusi kartą nuvežiau Kalėdoms į Lietuvą. Visi ragavo, ir gyrė. Tada, pamenu, sausio pradžioje, paskambinau leidyklai, kurios vadovę gerai pažinojau iš žurnalistinio darbo radijuje ir pasipasakojau. Kai ji pasakė – kepk ir rašyk, – tada ir pradėjau. 

Kad moku kepti, labai ypatingai nebuvau anksčiau to pastebėjusi. Tiesiog ma­ne įkvėpė šalis ir noras perduoti ką nors iš tos naujos šalies savo šaliai. Pasida­linimas receptais man atrodė labai geras bū­das tai padaryti. Knygos dėka suartė­jau su puikiausiomis kepėjomis mėgėjomis, kurios talentingai moka tempti štrudelio tešlą, sutikau ir naujų, kurios mielaširdingai perleido mane pakerėjusias iliustracijas iš senovinių knygų. 

Knygos kūryba atsirado tuo metu, kai išgyvenau gana nelengvą etapą – stengiantis apsiprasti gyventi naujoje kalboje, šalyje, neprarasti savęs, nesusilieti su ta nauja aplinka, ir kartu rasti savo kelią, įsitvirtinti, gilinantis į tai, kur esu. 

Ar pati mėgsti skaityti receptų knygas? Kaip jas išsirenki? 

Labai mėgstu. Tai toks atokvėpis, kai gaunu estetinio peno, o dar galiu pasi­gamin­ti gardžių naujienų ir jas išbandyti. Turiu daug kepinių knygų, ir lietuvių, ir vokiečių, ir prancūzų, anglų kalbomis ir net italų, kurios šiaip nemoku, bet skaitau, pasiėmusi žodyną. Pastaruoju metu mane domina vegetariška mityba, tai renkuosi tokias knygas. Dabar ketinu pasidairyti, kokių gerų knygų apie fermentaciją yra išleista ir tikrai vieną kitą įsigysiu. Man tokių knygų vartymas, tai pabuvimas su savimi ir kartu įkvėpimas valgyti ne bet ką bet kada, o tam skirti dėmesio ir laiko.  

Patiekalas, kurį dabar gamini dažniausia?

Turiu pripažinti, mūsų namuose kiek dažniau nei aš gamina mano vyras. Bet aš perimu sriubas ir salotas. Labai didžiuojuosi, kai galiu ką paruošti iš savo užaugintų daržovių. Lince paplitęs urban gardening, kai ūkininko paruoštame sklype galima kasmet nuomotis žemės plotelį, kuriame jis būna pasėjęs morkų, žirnių, ridikų, bulvių, tada dar duoda pomidorų, agurkų, moliūgų, salotų ir kitokių daržovių sėklų ir augalų, kuriuos turi pats pasodinti, ir dar gali šį tą sodinti pats nusipirkęs. Svarbu, kad įrodytum, jog tai ekologiški sodinukai ar sėklos. Tokiu būdu vasarą turime daug savų daržovių, o svarbiausia, kad vaikai nuo ankstyvo pavasario mato, kaip užauga morkos ir kokie sliekai išlenda po lietaus. Namuose mielai gaminu lietuviškai – iškepu kugelį, balandėlius ar žemaičių blynus, pagaminu voveraites su grietinės (ne grietinėlės, kuri įprastes­nė austrams) padažu, šaltibarščius. Beveik visada skambinu mamai klausti kokios smulkmenos, kad ir kiek laiko skrudinti svogūnus ar kaip nuplauti džiovintus baravykus. Vaikai tada sako, – o, tai čia lietu­viškai – ir visus minėtus patiekalus mielai valgo. 

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti tavo knygą – koks jis būtų?

Istorijos ir receptai, atsiradę iš ypatingo kvapo ir stipraus įkvėpimo. 

Ar iki šiol gamini tokius gardžius saldumynus? O gal pomėgiai pasikeitė? 

Jau senokai gaminu daug mažiau saldumynų nei anksčiau. Praėjusią savaitę kepiau obuolių tartą, nes labai jį mėgstu. Bet mūsų namuose saldumynų kūrybą perėmė mano vyresnioji dukra. Ji išmėgina daugybę receptų, išragavome jau kokias penkiolika cinamoninių „sraigių“ rūšių ir tai dar ne pabaiga. Žodžiu, ji labai sėkmingai gilinasi į tai, kodėl viena tešla kyla geriau, kita ne taip arba kas keičiasi, jei vietoj cukraus imi agavų sulčių. Dar prieš pora metų mano pareiga būdavo iškepti gimtadienio tortus, bet dabar tai daro ji. 

Kaip puiku! Ir paskutinis klausimas. Prisipažink, ar ant tavo naktinio stalelio irgi karaliauja receptų knygos? Ar visgi ten vietą užėmę poezija ir romanai?

Receptų knygos turi atskirą lentyną, bet jei iš jų ką malonaus noriu pasiskaityti, tai gali atsidurti ir ant naktinio stalelio. Šiuo metu ten guli „Lamų slėnio“ numeris apie maistą, – tuos tekstus skaitau lėtai, kai turiu ūpo. Paprastai skaitau kokias tris-keturias knygas vienu metu. Tai dabar prie mano lovos – Thomo Erikson „Surrounded by idiots“, kur su geru humoru analizuojami keturi žmonių tipai. Pasinag­rinėji, kokiam priklausai pats ir tavo artimieji, ar kodėl su vienais lengviau bendrauti, su kitais kalba nesimezga. Juokavome, kad šią lektūrą perskaitysime visi šeimoje, bet panašu, kad taip ir bus.

Lietuviškai skaitau Caroline Criado Perez „Nematomos moterys“ apie duomenų spragų nulemtą nelygybę moterų nenaudai, t. y. pavyzdžiui, apie tai, kaip mūsų visuomenė surikiuota „vyriškai“ – mašinos iš­vys­tytos pagal vyro, ne moters kūno sudėtį, dauguma medikamentų pritaikyti vyro, ne moters organizmui ir t.t.

Ir šį savaitgalį intensyviai panirau į austrės Evos Grübl pagal tikrus faktus parašytą romaną „Schau der Welt direkt in die Augen“ (liet. „Žiūrėk pasauliui tiesiai į akis“) apie žinomą amerikietę Helen Keller, kuri sugebėjo rašyti ir mokyti kitus, pati negalėdama nei matyti, nei girdėti. Atrodo, istorija jau daugkart skaityta, bet autorė sugebėjo visai kitaip ją parodyti per mokytojos Anne Sullivan prizmę.