Vyto Čuplinsko žvilgsnis į gamtos kasdienybę

„Sielos“ galerijoje Lemonte pristatytas naujas Vyto Čuplinsko multimedijos filmas atvėrė žiūrovams jo gyvenamojo miesto – Riverside – gamtos pasaulį, kupiną paukščių, stirnų ir vabzdžių. Tai kūrinys apie gebėjimą pamatyti grožį, kurį dažnai praeiname nepastebėję

„Stebint Paupį“ – kitoks žvilgsnis į pasaulį

Vida Kuprytė.

Lapkričio 7 d. „Sielos“ galerijoje, esančioje  Pasaulio lietuvių centre Lemonte, susirinkusi minia dūzgė ypatinga energija – visi laukė filmo „Stebint Paupį“, naujausio Vyto Čuplinsko kūrinio, skirto jo gyvenamajam miestui Riverside, Illinois. Vytas, ilgametis šio miestelio gyventojas, meiliai vadina jį Paupiu, o savo lietuvius kaimynus, kurių yra nemažai – paupiečiais.

Vytas Čuplinskas – gerai žinomas lietuvių bendruomenei kaip didelių mastų dainų ir šokių švenčių meninis vadovas. Savo darbuose jis jungia įvairias technikas – filmuoja, fotografuoja, vaizdus ir garsus apdoroja kompiuterinėmis programomis. Tai tikras multimedijų meistras.

Dauguma lietuvių jį pažįsta iš „užsakytos“ kūrybos – plakatų, renginių apipavidalinimo, koncertų režisūros. Tačiau šįkart Vytas pristatė visai kitokį, asmeniškesnį kūrinį. Nauju filmu jis tarsi pakviečia žiūrovą užeiti į savo kiemą ir pasidalyti tuo, kas jį kasdien žavi. Tai kūrinys apie gebėjimą pastebėti.

Riverside/Paupys yra dešimt mylių į vakarus nuo Čikagos. Miestelis šliejasi prie Des Plaines upės kilpos. Kur upė – ten ir gyvybė: žmones džiugina įvairiausia paukščių, gyvūnų ir vabzdžių bendrija. Miestelio gyventojai mėgsta pasivaikščioti upės pakrantėse ir pasigrožėti gamta. O upės sparnuočiai ir keturkojai taip pat mėgsta išeiti iš savo įprastų namų ir paslampinėti miestelio gatvėmis – tarsi į savo promenadą.

Žvilgsnis į čia ir dabar

Filmas „Stebint Paupį“ primena skaidrių montažą – vaizdų seką, užfiksuotą menininko pasivaikščiojimų metu. Viename kadre – gervės, zigzagu sulenkusios ilgus pabalusius kaklus, kitame – upėje pasinėręs vėžlys, iškišęs galvą traukia orą, o dar kitame, jau pačiame miestelyje – elnias tingiai ilsisi kažkieno kieme netoli saulės skėčio. Tarp gatvių ir kiemų – nustėrę zuikiai, antys, nutūpusios ant stogų, sakalas, nešantis kiškienos vakarienę į namus. Vytas juos sutinka ir fiksuoja savo fotoaparatu.

Keisdamas objektyvus, jis pereina nuo plataus plano prie makro: savo darže stebi vabzdžius, laumžirgius ir vorus su šešiomis akimis. Išdidinti dideliame ekrane, jie stebina spalvų įvairove ir tobulomis formomis.

Filmą lydi natūralūs garsai – šlamantys medžiai, paukščių čiulbesys, praskrendantys lėktuvai. (Riverside yra tarp dviejų Čikagos oro uostų, ir, pasak Vyto, tai prisi­deda prie organiško Paupio tonų fono.) Per visą kūrinį pats autorius pasakoja, ką stebi ir kas jį žavi. Jis kalba paprastai, nuoširdžiai, su švelniu humoru, kaip mokytojas ar tėvas, pasakojantis apie nuostabius atradimus paprasčiausiuose gamtos padariniuose.

Visi nufotografuoti gyvūnai identifikuoti – kadro kampe įrašyti jų pavadinimai lietuviškai ir lotyniškai. Tai lyg mažas mokslinis atradimas poetiškame pasaulyje. Filmo pabaigoje fotoaparatas kyla aukštyn į medžių viršūnes, dangų, mėnulį ir žvaigždynus, kurių dėl „šviesos taršos“ daugelis paupiečių nebemato, tačiau Vytas juos „pagavo“ savo objektyvu.

Pokalbis su kūrėju

Po peržiūros Vytas atsakinėjo į klausimus apie savo tikslus ir fotografijos techniką.

Jis pasakojo, kad dažniausiai vidurdienį per pietų pertrauką išeina pasivaikščioti su fotoaparatu – tiesiog stebėti. Ne vienam tai pasirodė kaip savotiška medžioklė: išeina medžiotojas, stebi, laukia, ir pykšt – grobis, gražus kadras.

Vytas sakė, kad nuotraukų turi „šimtą tūkstančių“ – ir tuo galima patikėti, nes skaitmeniniame pasaulyje lengva sukaupti vaizdų gausą. Tačiau menas slypi atrankoje – tarp tūkstančių vaizdų rasti tuos, kurie, sugretinti vienas su kitu, sukuria darnią, įdomią visumą. Stebint žiūrovų tylą buvo aišku, kad Vytui tai pavyko – žiūrovai buvo sužavėti. Jie žavėjosi Vyto žavėjimusi.

Vytas aiš­­kino, kad fotografuoja aukštos raiškos formatu, kad neprarastų detalių. Kai kur šviesą ar spalvas šiek tiek pakoreguoja, bet nieko neprideda – tik pašalina tai, kas trukdo. Taip jis nukreipia žiūrovo žvilgsnį į nuostabias, kasdienes gamtos de­tales – prieinamas kiekvienam, kuris stebi atidžiai.

Filmas sukurtas lietuviškai, tačiau autorius planuoja parengti ir anglišką versiją – Riverside 150-mečio proga, kad vietos gyventojai galėtų pamatyti savo miestą tokį, kokio kasdien nemato.

Po peržiūros žiūrovai dar ilgai šnekučiavosi, gurkšnojo vyną ir ragavo Audros Januškienės („Bravo Bites“) kūrybingų užkan­džių. Puikavosi įvairūs sūriai, sumuštinukai, plonos rūkytos dešrelės kyšojo tarp žolynėlių lyg raudoni stiebukai, o iš sūrio ir „pretzel“ lazdelių  buvo suformuotas net mažas ežiukas – linksma duoklė paupio temai.

Vakaro peržiūroje dalyvavo per šimtą žiūrovų – buvo gražus būrelis paupiečių  bei nemažai lietuvių iš kitų Čikagos priemiesčių, autoriaus artimieji ir bičiuliai.

Keli faktai apie Riverside – Paupį

Istorikai pasakoja, kad 1673 m. pirmieji europiečiai, plaukę Des Plaines upe, kur dabar yra Riverside, buvo prancūzas jėzui­tas Jacques Marquette ir keliau­tojas Louis Joliet, lydimi vietinių gyventojų, indė­nų.

Riverside yra viena pirmųjų suplanuotų gyvenviečių Jungtinėse Valstijose. Ją suprojektavo garsus kraštovaizdžio architektas Frederick Law Olmsted, sukūręs ir New Yorko Central Parką,   Stanford universiteto teritoriją bei JAV Kapitolijaus parkus Washington, DC. Pagal Olmsted viziją, Riverside turėjo atrodyti kaip parkas, su vingiuotais keliais, žaliosiomis krūmų juostomis ir medžių gausa. Paupiečiai juokauja, kad jų gatvės suraizgytos kaip makaronai – čia galima ilgai gyventi ir vis tiek pasimesti. Gal todėl čia užsuka tiek daug įvairių gyvūnų?