Senjorų namuose – lietuvių moterų akimirkos

„Gyvenimas susideda iš akimirkų serijos, o ‘Franciscan Village’ yra įsipareigojusi švęsti gyvenimą ir kartu pilnatvėje išgyventi kiekvieną iš šių akimirkų“, – rašoma Lemonte esančių senjorų namų „Franciscan Village“ internetiniame tinklalapyje. Kartu kviečiama čia apsilankyti ir pamatyti, kaip gyvena šių namų bendruomenės nariai.

VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ

Šiuose dideliuose ir gražiai įrengtuose namuose lankiausi prieš keletą mėnesių, pakviesta ten gyvenančios Marijos Remienės. Ji sakė, kad čia gyvenanti lietuvių moterų grupelė laikosi kaip kumštis – kartu, taip išsiskirdama iš kitų gyventojų ir keldama jų susidomėjimą.

Mažos šventės

Senelių namuose gyvenančios lietuvės sudaro mažą savo bendruomenę: šešios mūsų tautietės jau seniai atkreipė kitų šių namų gyventojų dėmesį: jos visada kartu sėdi prie stalo valgykloje, kalbasi savo kalba ir yra vieningos, kaip nė vienos kitos tautos atstovai.

Kartą per mėnesį į šių namų koplyčią atvyksta lietuvis kunigas laikyti šv. Mišias joms miela kalba. Ta proga moterys pasidaro mažą šventę: atsineša vaišių ir, pasibaigus šv. Mišioms, susiburia pabendrauti.

Jos sako paprastai nevaikštančios viena pas kitą į svečius, bet kasdien susitinka – susiburia valgykloje prie vieno stalo.

Tą dieną, kai buvau sutarusi atvykti pasikalbėti su tautietėmis, gyvenančiomis senelių namuose, šviesiame jų vestibiulyje mane pasitiko Marija Remienė. Čia ji gyvena jau septynerius metus. Su kitomis moterimis susitikome ir susipažinome prie valgyklos durų.

Prieš vakarienę vestibiulyje prie stiklinių valgyklos durų pamažu rinkosi gyventojai: tvarkingi, besišypsantys. Mūsų tautietės prisistatė viena po kitos: visos, kaip tikros lietuvaitės – gražios, pasipuošusios, elegantiškos.

Valgykloje susėdome aplink apskritą stalą, Kaip jau yra įpratusios, pirmiausiai – bendra malda prieš valgį, tada jau vakarieniautojos skaito meniu. Patiekalų pasirinkimas čia tikrai nemažas. Amerikietė valgyklos tarnautoja priima užsakymus – akimirką pasijuntu, tarsi šis susitikimas su oriomis elegantiškomis brandaus amžiaus damomis vyktų restorane. Moterys spėlioja: kas šiandien joms atneš patiekalus: ar ta pati darbuotoja, ar šioje įstaigoje neseniai atsiradęs robotas-padavėjas. Laukdamos pasakoja, kad kartą per mėnesį šį mėnesį gimę namų gyventojai pietų metu yra pasveikinami su gimtadieniu. „Happy Birthday“ jiems padainuoja ne tik darbuotojos. Visus linksmina tai, kad tą gali padaryti ir robotas-padavėjas.

Trumpai – apie gyvenimus

Belaukiant vakarienės, kiekviena iš moterų sutiko trumpai prisistatyti.

Kaip jos atsirado šiuose namuose? Ar iš anksto planavo?

Marija Remienė yra žinomas žmogus JAV Lietuvių Bendruomenėje, ji didelę savo gyvenimo dalį atidavė „Draugui“. Peržengusi 90-metį, ji pardavė savo namus, viską, ką turėjo sukaupusi per gyvenimą vertingo, išsiuntė į Lietuvą.

„Mano visas gyvenimas yra Lietuva. Visi mano artimiausi žmonės mirę. Lietuvoje liko viena pusseserė, kuri kviečia atvykti gyventi pas ją į Lietuvą. Svarsčiau, kad gal reikia keliauti. Man gyventi šiuose senelių namuose jau tampa per brangu – mėnesio įmoka gerokai pakilo nuo to laiko, kai aš čia apsigyvenau, dabar ji siekia beveik 5 tūkst. dol. Bet neseniai sužinojau, kad pusseserė susirgo sunkia liga. Nežinau, kaip dabar bus. Bet aš norėčiau būti nors palaidota Lietuvoje“, – kalbėjo Marija.

Ji per gyvenimą daug nuveikė ne tik čia, bet ir Lietuvoje: Marijos dėka sutvarkyta jos gimtoji Musninkų bažnyčia, finansiškai ir ne tik  pagelbėta ne vienam žmogui. Marija kasmet užsakinėja nemažai lietuviškų laikraščių ir žurnalų, tokiu būdu, o kartais dar ir papildoma auka paremdama lietuviškos spaudos leidybą.

„Aš gyvenau viena ir tvarkiausi labai gerai, bet atėjo laikas, kai pradėjo silpnėti regėjimas, supratau, kad reikia eiti gyventi į senelių namus. Maistas čia geras, kartą per savaitę ateina darbuotoja ir sutvarko kambarius. Čia yra gerai, nes vyksta daug įvairiausių renginių. O mūsų amžiaus žmonėms yra labai svarbu. Norint čia gyventi, reikia turėti nemažai pinigų – mėnesio kaina šiuose namuose siekia 5 tūkstančius dol. Jaunimas nesuprato, kodėl mes tokie taupūs buvome”, – trumpai paaiškina Marytė Černiūtė.

Liucija Hoffmanienė iki pensijos dirbo ligoninėje laborante. Atvyko į JAV iš sovietinės Lietuvos 1962 metais. Šiuose namuose apsigyveno po vyro mirties. „Neturėjome vaikų, bet turėjau labai gerą vyrą“, – sakė Liucija.

Irena Grigaitienė gyvenime dirbo ligoninėje virusologijos skyriuje. Irena išaugino tris dukras, turi devynis anūkus, kuriems jau yra nuo 30 iki 14 metų. Pati gyveno Lemonte ir, išėjusi į pensiją, puikiai tvarkėsi viena. Bet prieš kurį laiką jai ėmė sparčiai prastėti regėjimas. „Taip pablogėjo, kad nebegalėjau vairuoti automobilio. Kol dar kiek mačiau, išsirinkau šią vietą. Ir nuo praėjusio gruodžio čia gyvenu. Tai nėra namai, bet tai yra tokia geriausia vieta, kurioje gali būti, pasiekusi tam tikrą amžių ir kai tau jau reikia pagalbos. Ir mes visos iš tikrųjų viena kitai pagelbstime, nes viena nemato, kita negirdi. Kuo mažiau tų negalių, tuo geriau, bet laikui einant, tos negalios stiprėja“, – sakė Irena. Beje, Irena, kol dar „turėjo akis“ spėjo labai įdomiai aprašyti savo, dar vaiko, kelionę iš Lietuvos į Ameriką per Vokietiją. Šie jos prisiminimai, pavadinti „Mano kelionė“, buvo spausdinami 2020 metų gruodį „Drauge“.

Dalia Gilvydis yra baigusi chemijos mokslus, dirbo ligoninėje. Ten atliko tyrimą apie pesticidų ir kitų nuodingų medžiagų kiekį maiste. Ji turi du nepaprastai gerus vaikus. Sūnus Rimvydas yra daktaras. „Jis yra mano gydytojas, prižiūri mane. Paskambina iš ryto, patikrina, ar išgėriau vaistus“, – pasakojo Dalia.

Zita Širkienė pasakojo, kad jos vyras Julius buvo Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos direktorius ir daug dirbo Lietuvai: „Aš buvau jo žmona, rūpinausi juo ir jam valgyti viriau. Kai prieš aštuonerius metus vyras mirė, aš atsiradau čia. Jis buvo geras lietuvis”.

Tada ir dabar

Kas vienija šias moteris? Visos jos į Ameriką pateko po karo, per DP stovyklas Vokietijoje, dar būdamos vaikai arba labai jaunos. Vienintelė Liucija Hoffmanienė save pavadino „antrosios kartos dipuke“, ji iš Lietuvos į JAV per Vokietiją atvyko 1962 metais ir yra keliolika metų jaunesnė už savo tautietes, gyvenančias šiuose namuose.

Jos visos turi tai, kas jas vienija: meilė Lietuvai ir noras bendrauti lietuviškai. Ir ta sąvoka apima ne tik lietuvių kalbą.

„Amerikiečiai paprastai paklausia: ‘Kaip tu gyveni? Kaip tavo šeima?’ O mes, lietuvės, susibūrusios kalbamės apie viską: yra ką prisiminti, pasipasakoti, pasikalbėti, aptarti, o kartais ir pasipykti“, – juokiasi moterys.

Pamažu jų prisiminimai nukrypsta į praeitį: kaip atvyko čia, kaip buvo nelengva ir kaip tuometinis jų, dar jaunų,  gyvenimas skyrėsi nuo dabartinio jaunimo. Tada susipažino su Čikaga ir jos apylinkėmis važinėdami su žemėlapiu – visažinių mobiliojo ryšio telefonų nebuvo. „Draugas“ daugeliui tos kartos žmonių buvo pats plačiausias langas į pasaulį, nes pradžioje atvykėliai nemokėjo anglų kalbos.

„Sėdėdavau prie namų ir laukdavau paštininko, kuris atnešdavo ‘Draugą’. Paštininkas tai žinojo ir jau iš tolo šaukdavo: ‘Draugas’. Kartais laikraštis vėluodavo kelias dienas. Kai atnešdavo trijų dienų spaudą, visus tris numerius ir perskaitydavau”, – prisiminė Marytė Černiūtė.

Paklaustos, ar nori kalbėti apie tai, kiek joms metų, pašnekovės šypsodamosi vieningai purto galvas, todėl šį klausimą beveik praleidžiame. Tik Marija sako: „Man jau 96-eri“. Artėja data, kai ji, tikriausiai, papildys lietuvių „šimtamečių klubo“ gretas. Marija sako, kad per gyvenimą net 8 kartus kraustėsi iš vienų namų į kitus. Dabar jos dienos bėga senelių namuose tvarkingame šviesiame rausvomis spalvomis dekoruotame bute, kurį puošia spalvingos stiklo vazos, knygos ir brangios širdžiai nuotraukos.

Klausiu, dėl ko dažniausiai moterys pykstasi. Atsakymas šiek tiek nustebina: dėl politinių pažiūrų. Todėl paprastai vengia kalbėtis apie tai, kurios partijos – demokratų ar respublikonų – politika geresnė. Bet nebūna taip, kad susipyktų ir daugiau nebesikalbėtų. Kalbėjimas kiek pakeltu balsu kartais „išelektrina“ viduje susikaupusią įtampą. Gal kartais visai neblogai kiek pasipykti? „Man labiau patinka visai nesipykti“, – sako Irena.

Laisvalaikis

Ką moterys veikia laisvalaikiu? Kaip eina dienos šiuose namuose? Ar atvykus čia, labai sustoja ankstesnis gyvenimas? Pašnekovės sako nepastebinčios, kaip bėga dienos. „Gal todėl, kad viską darome lėčiau, atliekame mažiau darbų nei įpratusios, tai ir diena tampa trumpesnė“, – svarsto moterys.

Kai kurioms iš jų tapo sunku skaityti todėl kelios naudojasi šiuolaikine interneto teikiama galimybe klausyti įskaitytas knygas. „O aš pati labai daug skaitau. Perskaitau lietuviškai knygą, tada paimu anglišką iš bibliotekos“, – sako Liucija.

„Čia yra labai gražios pasivaikščiojimo vietos – lipi į kalną, aplinkui graži gamta“, – pasakoja moterys. Lipant į kalną, galima sustoti prie pakelėj esančių Kryžiaus kelio stočių, susikaupt, pamąstyti. Vienoms gera nusnūsti po pietų, pailsėti, kitoms patinka pasimankštinti, vienumoje pasimelsti.

„Aš kasdien internetu kalbuosi su Lietuva, ten gyvenančiais pažįstamais. Štai ir šiandien prakalbėjau dvi valandas”, – sako Marija. Lietuvoje yra žmonių, su kuriais ji turi apie ką pasikalbėti. Tarp jų – ir keletas Marijos iniciatyva ir rūpesčiu išleistų 7 knygų autorių. Viena šių knygų yra parašyta pačios Marijos. „Turėjau nemažai aukso papuošalų, nusprendusi, kad reikia išleisti knygą, aš juos pardaviau”, – sako Marija.

Kitų gyvenimai ir mirtys

Į klausimą, ar moterims patinka kalbėtis ir klausytis apie tai, kas vyko ir vyksta jų gyvenimuose, dauguma purto galvas: „Nelabai“. Sako jau spėjusios viską vienos apie kitas sužinoti, o dabartinė visų kasdienybė yra panaši. Tiesa, ji nėra nuobodi – štai, prie to stalo priešais, rodo moterys, sėdi pora, kuri susipažino čia, šiuose namuose. Pamilo vienas kitą, susituokė – buvo didelės vestuvės, vaišės, šventė visi valgyklos lankytojai. Jaunikis – labai sunkiai vaikštantis žmogus, bet smagu, kad vyras ir moteris surado vienas kitą. Klausiu, ar mano pašnekovės tarp čia gyvenančių vyrų nemato kandidatų sau į draugus? Moterys juokiasi ir purto galvas – sako nebeieškančios tokių pažinčių.

Tiesa, būna ir kitokių permainų: neretai atėjusios vakarieniauti, jos nebepamato kai kurių savo amerikiečių kaimynų. „Arba juos perkelia į sunkių ligonių skyrių, arba jie iškeliauja į dausas“, – sako pašnekovės.

„Mirtis yra baisi. Ji nubrėžia liniją – ir baigta. Nesvarbu, ką tu jauti ar galvoji, bet žmogaus šalia tavęs nebėra“, – sako Marija. Ji sakė, kad dažnai galvoja apie mirtį. Ypač po to, kai anapilin iškeliavo jos labai mylima sesuo Margarita, kuri nuo pat jaunystės save buvo paskyrusi vienuolystei.

(Beje, per tą laiką, kol šis pokalbis laukė būti parašomas, lietuvių moterų bendruomenę šiuose senjorų namuose papildė nauja narė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) narė dr. Rima Binder. Deja, neilgai jai buvo lemta pagventi „Franciscan Village“ –  neseniai jos siela iškeliavo į amžinuosius namus.)

Džiaugsmingos akimirkos

O kas labiausiai džiugina moteris, gyvenančias senelių namuose?

Kai jas aplanko svečiai. Kasmet prieš Kalėdas jas aplanko  jaunieji rotariečiai („Rotaract“) atveža dovanų – kiekvienai po didelį gražiai sukomponuotą krepšį skanėstų, kuriame – ir po butelį vyno, ir net lietuviškos duonos. Atveža gyvų gėlių. Šiais metais taip pat buvo atvykęs jaunimas, tuo suteikdamas moterims daug džiaugsmo.

Dar močiutes aplanko „Lietuvos dukterys”, o štai Dalios Gilvydis sūnus, kuris puikiai kalba lietuviškai, kartais lietuviškame restorane užsako ir visoms lietuvėms – stalo draugėms pristato cepelinų. Va tada tai jau būna šventė.

Beje, lietuvės nebūtų lietuvės, jei nepasistengtų ir amerikiečių supažindinti su savo šalimi. Tarkime  per lietuvišką virtuvę. Šio rudens pradžioje Irenos Grigaitienės iniciatyva dešimt „Franciscan Village“ gyvenančių amerikiečių jos pakvietė apsilankyti kavinėje „Smilga“ ir paragauti ten gaminamų lietuviškų patiekalų.

Tai – viena iš daugelio lietuvių senjorių gyvenimą praskaidrinančių akimirkų. Tokių akimirkų, kurias jos jau seniai išmoko atpažinti, branginti, o prireikus – susikurti ir tokiu būdu save ir kitus pradžiuginti. Pagalvojus, ar ne dėl to, kad kurtų laimingas akimirkas,  žmogus ir gyvena?

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025 m. gruodžio 20 d. numeryje, Vol. CXVI Nr. 102)