Teatro banga Floridoje

Lietuviška mėgėjų trupė, kukliai pasivadinusi „(Ne)Tobulas teatras“, St. Petersburge, Floridoje, susikūrė 2026-ųjų išvakarėse, bet žiūrovams parodė jau dvi premjeras: interaktyvų spektaklį „Linksmosios piršlybos“ lietuvių tautosakos motyvais ir  spektaklį-legendą „Užburtosios kanklės“ pagal Floridoje gyvenusios rašytojos Vandos Frankienės-Vaitkevičienės to paties pavadinimo apysaką. Abu vaidinimus puikiai priėmė žiūrovai.

RŪTA LIEPA.

Teatro mėgėjai džiaugiasi, kad turi puikias sąlygas repeticijoms ir pasirodymams, o savo planus juokais įvardija „teatro banga, kuri įsiūbuoja ir neša…“

Nauja – tai atgaivinta sena

Amerikos lietuvių klubas Floridoje nuo 1964 metų turi savo erdvius namus. Juose yra ne tik scena, dvi salės, bet ir nemaža biblioteka. Ji visada buvo klubo pasididžiavimas.

„Ir man biblioteka bet kuriame pastate – tai lyg altorius bažnyčioj. Aš tikiu, kad kiekvienas skaitantis atranda savo knygą, kad iš kiekvienos knygos gali tikėtis mažo ar netgi labai didelio stebuklo. Mums knygų apsuptyje ir įvyko šis mažas-didelis stebuklas – netikėtai gimė Lietuviškų knygų klubo Floridoje ‘(Ne)Tobulas teatras’, – sako Floridos mėgėjų teatro iniciatorė ir pirmųjų spektaklių scenarijų autorė bei režisierė Egidija Lee. Ir čia pat pasitaiso, kad žodis „netikėtai“ gal ir ne pats tinkamiausias.

Dar 2024-aisiais Amerikos lietuvių klube St. Petersburge knygų bičiuliai susibūrė į Lietuviškų knygų klubą. Sekmadieniais bibliotekoje iki šiol renkamasi pabendrauti, pasikeisti iš Lietuvos atsivežtomis knygomis. Kadangi ne visi Amerikoje yra senbuviai, tai skaito ir bibliotekoje sukauptas išeivijos rašytojų knygas, domisi bibliotekos ir klubo istorija.

„Esu labai dėkinga gerb. Angelei Karnienei, ilgametei Amerikos lietuvių klubo aktyvistei, už pasidalintus prisiminimus –  iš jos pirmąkart išgirdau, kad klube daug metų veikė dramos būreliai, prieš tradicinius sekmadienio pietus būdavo rodomos trumpos pačių kuriamos intermedijos, o iškilmingoms progoms statomi didesni vaidinimai, – sako Egidija. –  Turbūt tuomet ir blykstelėjo mintis: o gal pamėginkim ir mes? Juk, kaip sakoma, ne šventieji puodus lipdo.“

Maža kibirkštėlė įžiebė didelį entuziazmą, ir per pusantro mėnesio scenos šviesą Amerikos lietuvių klube išvydo nuotaikingas spektaklis „Linksmosios piršlybos“.

Pirmasis spektaklis gimė „per mėsiedą“

„Linksmųjų piršlybų“ scenarijus, pasak Egidijos Lee, susidėliojo tarsi savaime. Juk laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių, vadintas mėsiedu, Lietuvos kaime seniau buvo jaunimo linksmybių ir piršlybų metas.

„Taip sutapo, kad apie pirmąjį spektaklį ėmėme galvoti po Kalėdų, taigi – per mėsiedą!  Iš tiesų, ir patys norėjome pasilinksminti, ir kitus palinksminti. Žodį ‘mėsiedas’ dar buvau girdėjusi iš tėvų, tai ir scenarijų surašiau daugiausia prisimindama iš lūpų į lūpas perduodamas juokingas tikras-netikras istorijas. Pritaikiau ir anksčiau dainuotas dainas, ir, šių dienų akimis žvelgiant, gan tiesmukus kaimo jaunimo pajuokavimus, pasierzinimus.“

Scenos mėgėjai spektaklyje nevengė ir tarmybių, vieną žaidimą netgi sinchroniškai „vertė“ į  dabartinę lietuvių kalbą, kad žiūrovai galėtų suprasti. Premjeroje „aukštaičiavo“  – scenoje buvo ne vienas „autentiškas“ aukštaitis: Almuntas Baronas ir jo dukra Nomeda, Aldona Shapiro ir pati spektaklio režisierė.

Visa tai padėjo ne tik patiems aktoriams „teleportuotis“ į XX a. pradžios linksmybes Lietuvos kaime, bet ir žiūrovus paskui save nusivesti. Sako, smagumėlis, kaip toj dainoj, buvo kartu patirti, kaip ūliojo mūs senoliai!

„Mums pavyko sudominti publiką, visi įsitraukė į surežisuotą spektaklio tęsinį salėje: juk sėkmingos piršlybos ir turi baigtis linksma vestuvių puota su bendromis dainomis, šokiais ir rateliais“, –  dar neišblėsusiais prisiminimais dalijasi „(Ne)Tobulo teatro“ trupė.

Kodėl „(Ne)Tobulas teatras“?

Ogi kad būtų kur tobulėti – juokiasi Floridos teatro mėgėjai. Ir rodo: matote, mūsų ženkle greta trijų teatro kaukių puikuojasi tik dvi raidės TT – jokio „Ne“ nematyti. Bet tai, patikina, – siekiamybė… O žiūrovai  teatro pavadinime ir perdėto kuklumo įžvelgia: guodžia, kad tobulų nė nebūna…

„O mums patinka šitos spėlionės, žodžių žaismas ir visos interpretacijos – juk tai savotiškas žaidimas, kaip ir pats mėgėjų teatras. Kai jau po pirmojo spektaklio sulaukėme daug šiltų atsiliepimų ir padrąsinimų, ir kai antroji mūsų premjera daugelio buvo įvertinta kaip „didelis žingsnis į priekį, didelė paraiška kūrybinei ateičiai“,  –  jau ėmėm juokauti: ateis, ateis laikas žodelį ‘Ne’ iš pavadinimo išmesti. Bet čia pat vidinis kritikas atvėsina: ‘Džiaukitės, kad nereikėtų vien skliaustelių išmesti…’ Taigi, kol kas tą tobulo-netobulo dilemą paliksime spręsti žiūrovams“, – diplomatiškai paaiškinimą užbaigia teatro vadovė.

Floridos lietuvių mėgėjų teatras dar labai jaunas, bet jau nemažas – turi bene dvi dešimtis entuziastų. Ir visi ne tik vaidina spektakliuose, bet ir dalyvauja jų kūrimo procese. Nelengva tokiam margaspalviam būriui susirinkti į repeticijas (dirba, keliauja, užpuola virusai ar lanko tolimi giminės, mylimi anūkai…). Ne juokai tokiam būriui ir „susistyguoti“, kad kūrinys suskambėtų. Bet vadovė neslepia džiaugsmo ir pasididžiavimo: susirinko įvairių sričių talentų žmonės.

„Danutė Šaučiūnienė užpildo teatro erdvę akordeono ar pianino melodijomis, Jolanta Nikolov čia pat pritaiko šokio choreografiją.  Ramunė Stankevičiūtė Borisov – mūsų skambiosios kanklelės ir „auksinis balsas“. O kur dar mūsų scenos veteranai, nuostabioji „kunigaikščių pora“ Elena Borgo ir Almuntas Baronas bei deklamatorė Anelė Maciulis, kur dar išraiškingosios skaitovės Nomeda Baronas ir Valė Krivickienė! Aldona ir Phil Shapiro, tikras mūsų teatro „biuras“, Roma Kličius, Vaida Kovalick, Audronė Varkalhoff, Giedrė Šaučiūnaitė, Rima Knasas, Giedra Kudarauskienė, Loreta Price, Vytautas Baronas – visi ir kiekvienas įneša indėlį: ir scenografiją, ir sceninius kostiumus kuriame patys – ir dar su tokiu užsidegimu!“

Entuziastai džiaugiasi, kad turi teatro trupei talkinantį patyrusį garso operatorių Keith Yodice. Dar tik pasvajoja apie sceninį apšvietimą, na, ir teatrui ištikimą fotografą…

Bet svarbiausia, pasak teatro vadovės, kad visi aktoriai mėgėjai dega noru vaidinti. Ir tuomet scenoje atsiskleidžia kiekvieno savitumas – o tai ir yra didžiausia teatro vertybė ir grožis. Floridos scenos mėgėjai sakosi jau pajutę, koks džiaugsmas patirti, kaip iš chaoso gimsta spektaklio pasaulis. Pirmojo spektaklio kūrimas ir pirmoji sėkmė „sucementavo“ trupę ir įkvėpė pasitikėjimo savimi.

Kanklių metai skamba Lietuvoje  – „Užburtosios kanklės“ suskambo Floridoje

„Aš šitas kankles atpažinčiau iš tūkstančių. Nes tokiomis kankliavo mano mama Liucija  Makuškienė nuo 1954-ųjų, gyvendama atkampiame  Lietuvos kaime. Aš pažinojau šių kanklių meistrą Juozą Lašą. Ir, o stebukle, prieš trejetą metų atvažiavusi į Floridą ‘tas pačias’ kankles radau čia, Amerikos lietuvių klubo bibliotekoje, – dar ir dabar apie tai Egidija negali kalbėti be jaudulio. – Juk lietuviui nuo seno kanklės – tai namų dvasia.“

Pasak jos, antras žingsnis į spektaklį „Užburtosios kanklės“ buvo lietuviškoje mugėje Floridoje nusipirkta čia gyvenusios išeivijos rašytojos Vandos Frankienės-Vaitkevičienė knyga „Užburtos kanklės“. Scenarijus gimė per vieną vakarą, paskui keletą kartų buvo keičiamas pagal aplinkybes – juk teatras dar tik kūrėsi. „Bet labai norėjome šį spektaklį-legendą apie kanklių sukūrimą parodyti Kovo 11-osios švęsti susirenkantiems tautiečiams. Ir mūsų entuziazmas įveikė visas kliūtis!“

Ne vieno žiūrovo nuomone, jaunam teatrui pavyko scenoje sukurti tikrą Himną Kanklėms ir Kanklių Meistrams. Ir visiems Kanklininkams, mums išsaugojusiems dievišką kanklių skambesį, mokiusiems kankliuoti vaikus – ir dabar tebemokantiems.

„Spektaklį baigėme salėje. Dar ilgokai dalijomės prisiminimais ir apie Oną Mikulskienę, tituluotą Kanklių Karaliene ir Kanklių Motina, ir apie visą ‘Čiurlionio’ ansamblio kanklių orkestrą, apie kanklių meistrą iš Aukštaitijos Juozą Lašą ir apie rašytoją Vandą Frankienę-Vaitkevičienę bei jos šeimą. Dalijomės atsiminimais iš pirmų lūpų, kurie irgi buvo tikras pašlovinimas Kanklėms. Taigi jaučiamės ir čia, Amerikoje, kartu su visa Lietuva švenčiantys Kanklių metus,“ – sako Egidija Lee.

Kokie „(Ne)Tobulo teatro“ ateities planai?

Teatro dienos (Tarptautinė teatro diena – kovo 27-oji – Red. past.) išvakarėse visi „(Ne)Tobulo teatro“ nariai pasiryžę nesustoti, o vadovė vėl juokauja: „Floridą  juk supa vandenys, ir bangos čia kartais kyla… Teatrinio įkvėpimo banga mus pagavo ir įsiūbavo. Kur nuneš – parodys ateinantis sezonas, kurį pradėsim vėlyvą rudenį.“

O iš tiesų jaunas kolektyvas jau brandina didelę svajonę: gal Floridoje kitą žiemą pavyktų surengti lietuviškų mėgėjų teatrų festivalį? Juk smagu būtų iš arčiau susipažinti su mėgėjų teatro entuziastais iš kitų valstijų, pasikviesti bendraminčių iš Lietuvos ir dalintis įkvėpimu bei patirtimis Floridoje. Nes čia yra visos sąlygos (net ir gamta palanki!) teatro bangoms įsisiūbuoti.

Tarptautinės teatro dienos proga palinkėkime, kad didelės svajonės pildytųsi.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. kovo 26 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 25)