Valdas Adamkus: ryšys su Lietuva yra pasirinkimas

Artėjant Prezidento Valdo Adamkaus šimtmečiui, Lietuvoje sodinami ąžuolai tampa gyvu pagarbos ir kartų ryšio simboliu. Tačiau šis ryšys atsiskleidžia ne tik iniciatyvose – jis gyvas žmonių susitikimuose, bendrystėje ir perduodamose vertybėse. Pokalbis su Prezidentu leidžia pažvelgti į gyvenimą, sujungusį skirtingus pasaulius, kartas ir visą laiką vedusį į Lietuvą.

LINA VAITIEKŪNAITĖ.

Šį šeštadienį visoje Lietuvoje žmonės renkasi sodinti ąžuolų – Nacionalinis miškasodis šiemet skiriamas LR Prezidento Valdo Adamkaus 100-mečiui. Ąžuolas, nuo seno laikomas stiprybės, ilgaamžiškumo ir valstybingumo simboliu, šioje iniciatyvoje tampa ne tik pagarbos ženklu valstybės vadovui, bet ir gyvu kartų ryšio bei vertybių, perduodamų iš kartos į kartą, įprasminimu.

Tą patį ryšį buvo galima pajusti ir visai neseniai – Atvelykio popietėje, dar vadinamoje Vaikų Velykėlėmis, Prezidento namuose. Saulėta diena buvo kupina šilumos ir ypatingo jaukumo, kuris gimė skirtingoms kartoms susitikus ne oficialioje erdvėje, o nuoširdžioje bendrystėje. Susitikimas vyko tęsiant bendrystę tarp Almos ir Valdo Adamkų labdaros ir paramos fondo bei Rimanto Kaukėno paramos grupės, padedančių sunkiai sergantiems vaikams. Svarbiausia buvo ne pačios aplinkybės, o žmonės ir jų buvimas kartu. Vaikų balsai, smalsūs klausimai, margučių ridenimas ir nedrąsiai, bet nuoširdžiai skambantis eilėraštis – visa tai trumpam Prezidento darbo aplinką pavertė vieta, kurioje svarbiau ne pareigos ar titulai, o paprastas žmogiškas ryšys.

Tądien nebuvo kalbama apie istoriją ar politinius sprendimus, tačiau būtent tokiose nuoširdžiose akimirkose atsiskleidė tai, kas išlieka svarbiausia – tradicijos, jungiančios lietuvių tautą, ir ryšys, perduodamas iš kartos į kartą. Jo Ekscelencija kiekvienam linkėjo išlaikyti savitarpio palaikymą ir meilę, primindamas paprastą, bet esminę tiesą – būtent tai leidžia žmogui išlikti bet kokiomis aplinkybėmis.

Šis susitikimas taip pat tapo proga išgirsti paties Valdo Adamkaus pasakojimą ir prisiminimus – nuo vaikystės iki vėlesnių gyvenimo etapų, paženklintų reikšmingais lūžiais. Per šimtmetį trunkantį jo gyvenimą išsiskiria du laikotarpiai ir du skirtingi pasauliai, kuriuose jam teko gyventi. Tai žmogaus kelias, apimantis ne vieną epochą ir ne vieną lietuvių kartą. Tačiau visus juos jungia tas pats vardas – Lietuva.

Gyvenimas tarp dviejų pasaulių

Žvelgiant į skirtingas kartas ir matant jaunuosius šalia vyresniųjų, neišvengiamai kyla mintis apie jų skirtumus ir apie tuos laikus, kai lietuvių gyvenimas buvo pažymėtas visai kitomis aplinkybėmis – kai reikėjo ne tik kurti, bet ir saugoti, ginti tai, kas sava.

Kadenciją baigusio LR Prezidento gyvenimas yra tarsi tiltas tarp šių skirtingų laikotarpių. Jis jungia vaikystės Lietuvą, kurios prisiminimai išlieka šviesūs ir laimingi, su patirtimi, kurią pats įvardija labai aiškiai – tai buvo laikas, kai gyvenimas tiek jo, tiek ir kitų tautiečių buvo sujauktas, kai teko pereiti „per pragarą ir griovimą, žmonijos naikinimo laikotarpį“. Ši patirtis nebuvo pasirinkta, tačiau ji suformavo vidinę stiprybę, kuri vėliau leido kurti gyvenimą iš naujo.

Tas naujas gyvenimas prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip pats valstybės vadovas sako: „Gyveni ir, galima sakyti, vis tiek turi du skirtingus gyvenimus. Pusė gyvenimo yra sujungta su Lietuva ir pusė gyvenimo už Lietuvos ribų.“ Ši patirtis nėra tik asmeninė – ji pažįstama daugeliui lietuvių, kurie savo gyvenimą kūrė svetur, bet niekada nenutraukė ryšio su savo kilme ir tėvyne.

V. Adamkus pripažįsta, kad gyvenimas tarp dviejų pasaulių nėra paprastas. Jis reikalauja atsakomybės ir nuolatinės pusiausvyros, gebėjimo išlaikyti tai, kas svarbiausia, net ir pasikeitus aplinkybėms: „Turėčiau pasakyti, esu vienas iš išrinktųjų žmonių, kuris gyvenime turėjo progą pamatyti, pasiekti ir pasidžiaugti tuo gyvenimu.“ Tačiau būtent ši patirtis, pasak jo, suteikia platesnį matymą – ji leidžia suvokti, kad žmogaus ryšys su savo kilme nepriklauso vien nuo vietos, kurioje jis gyvena.

„Draugas“ – lietuviško gyvenimo ramstis

Būtent lietuvių bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose tapo ta erdve, kurioje lietuviškas gyvenimas buvo ne tik saugomas, bet ir kuriamas. V. Adamkus pabrėžia, kad vienas svarbiausių jos ramsčių tuomet buvo ir Čikagoje lietuvių išeivijos leidžiamas laikraštis „Draugas“.

Prezidentas apie jį kalba ne tik kaip apie leidinį, bet ir kaip apie daugelio tautiečių gyvenimo dalį, kuri jungė žmones ir stiprino jų tapatybę: „Atsiradau JAV jau būdams studentu. Ir labai greitai pajutau, kad ‘Draugas’ tiek man, tiek kitiems lietuviams, naujai atvykusiems į JAV, buvo savotiškas ramstis, ant kurio galima ir netgi reikia laikytis. Mano visa lietuviška veikla, kurioje išaugau ir pradėjau pirmuosius savo sąmoningo gyvenimo metus, galima sakyti, buvo stiprinama ‘Draugo’ darbu, jo skelbiamomis žiniomis.“

Tai buvo laikotarpis, kai spauda atliko kur kas daugiau nei informavimo funkciją. Pasak Valdo Adamkaus, ji telkė žmones visuomeniniam ir politiniam gyvenimui, padėjo jiems išlaikyti lietuvišką tapatybę ir kartu atvėrė kelią į platesnį pasaulį tiek pačiai bendruomenei, tiek ir Lietuvos valstybei. „Aš neįsivaizduoju lietuvių gyvenimo, kad ir Čikagoje, be egzistuojančio ‘Draugo’ ir kitų tuomet buvusių lietuviškų spaudos leidinių, kurie mus ugdė ir suteikė progą išeiti į Amerikos bendrąjį gyvenimą. Manau, kad lietuvių spauda sudarė sąlygas ir palengvino iškelti Lietuvos bylą tarptautinės bendruomenės akyse. Ir, žinoma, prisidėjo prie Kovo 11-osios laimėjimo“, – tvirtina LR Prezidentas. Jis įsitikinęs, kad tai buvo nuoseklus darbas, padėjęs išlaikyti Lietuvos vardą gyvą net tada, kai pati valstybė buvo praradusi savo laisvę. Ne veltui „Draugas“ yra seniausias pasaulyje be pertraukos leidžiamas lietuviškas laikraštis.

V. Adamkus neabejoja – ir šiandien „Draugas“ išlieka ne tik istorijos dalimi, bet ir gyvu lietuviško gyvenimo ženklu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis su palengvėjimu prisimena momentą, kai leidinio redakcija ir administracija praėjusių metų gruodį persikraustė į buvusio jėzuitų vienuolyno patalpas, esančias Jaunimo centre: „Kada išgirdau, kad ‘Draugas’ turėjo persikelti, buvo didelė laimė, kad rado vietą ir tęsia lietuvišką darbą. Linkiu, kad laikraštis toliau augtų ir būtų tam tikras variklis tos veiklos, kaip pagalbininkas arba lygiagrečiai tiesiogiai prisidėtų prie lietuviško gyvenimo palaikymo ir išsilaikymo.“

Šis Prezidento linkėjimas sujungia praeitį su dabartimi – tai, kas buvo sukurta prieš šimtmetį, šiandien ieško naujų formų, bet išlieka Lietuvos diasporai svarbiu ir nepakeičiamu pagrindu. Tai yra ne tik leidinys, bet ir skaitytojai, autoriai, leidėjai. Todėl jis kviečia kitus tautiečius ne tik skaityti, bet ir likti gyvos „Draugo“ bendruomenės dalimi.

Skirtingos kartos – ta pati Lietuva

Gyvenant JAV Valdo Adamkaus darbas ir kova dėl Lietuvos laisvės neapsiribojo vien spauda. Ji vyko per bendruomenes ir organizacijas, per vietas, kurios tapo lietuviško gyvenimo centrais. Vienas tokių buvo Čikagos Jaunimo centras. Kaip Amerikos lietuvis, rinkęs ir pats aukojęs lėšas jo statybai, prisimena šį centrą kaip gyvą erdvę, kurioje lietuvybė buvo ne tik saugoma, bet ir kasdien kuriama. „Jaunimo centras ir jo vaidmuo išeivijos gyvenime yra išskirtinis. Buvau prie Jaunimo centro kūrimo ir pirmųjų jo statybos plytų. Dirbau kartu ir labai aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje. Jam atsiradus susidarė savotiškas veiklos centras, kuris buvo aukšto kultūrinio lygio ir palaikė lietuvių kūrybinį darbą“, – pasakoja V. Adamkus.

Jo ir kitų tautiečių darbas liudijo, kad tai buvo karta, kuri veikė ne dėl savęs. Tai buvo žmonės, kurie savo kasdieniais sprendimais ir darbu liudijo ištikimybę Lietuvai – siekė, kad jos vardas neišnyktų, laisvės siekis būtų girdimas pasaulyje, kad ateityje būtų kur sugrįžti.

Ši laikysena neatsirado savaime. Prezidentas įsitikinęs, jog ją formavo ilga lietuvių istorinė patirtis: „Lietuviai yra tokioje geografinėje padėtyje, kad visą laiką turėjo kovoti ne tik už savo išlikimą, bet ir tam tikrais istorijos laikotarpiais išlaikyti lygį, reikalingą tolimesniam gyvavimui.“ Ši nuolatinė kova suformavo gebėjimą neprarasti savęs įvairiose situacijose, todėl, Prezidento žodžiais, „lietuvių tauta savo ilgoje kovoje tai įgyvendino ir viską puikiai padarė.“

Lietuvybė šiandienos pasaulyje

Šiandien, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, V. Adamkus drąsiai sako, kad jo kartos tikslas buvo pasiektas, užduotis įvykdyta, o šis darbas turėjo prasmę. Lietuva yra laisva, ji – aktyvi tarptautinės bendruomenės narė, ir jos balsas yra girdimas. „Džiaugiuosi, kad Lietuva yra NATO narė, aktyvi Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje. Visos šios organizacijos suteikė ‘naują dirvą’. Ir čia Lietuva per daugiau nei tris dešimtmečius ne tik tapo šių organizacijų nare, kuri galėtų sėdėti ir stebėti, kas darosi pasaulyje, bet aktyviai dalyvauja jų veikloje. Ji yra pripažinta! Lietuvos įnašas į tarptautinį bendravimą ir sprendimų priėmimą, ypač Europos kontekste, yra ryškus ir aiškus. Būtent tai užtikrina Lietuvos ateitį“, – džiaugiasi LR Prezidentas. Jo žodžiuose atsiskleidžia ne tik pasididžiavimas, bet ir ilgas kelias, kuriuo ėjo ne viena lietuvių karta tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Tačiau keičiantis kartoms bei laikotarpiams keitėsi ir užduotys. Jei anksčiau reikėjo kovoti už Lietuvos laisvę, šiandien svarbiausia – išlaikyti lietuvybę pasaulyje. „Negalima šių kartų lyginti, nes susidariusios dvi skirtingos gyvenimo sąlygos. Pirmoji karta turėjo labai aiškų ir tikslų uždavinį – išlaikyti lietuvybę, iškelti šalies politinę padėtį, būtent okupacijos klausimą, ir palaikyti Lietuvos laisvės atgavimo siekį“, – paaiškina V. Adamkus.

„Kur dabar lietuviai atsiranda, baigę mokslus Amerikos, Europos ar kitų pasaulio kraštų didžiuosiuose universitetuose? Jie dirba profesūros lygyje, turi savo žodį ir savo įnašą, drąsiai dalyvauja kuriant pasaulinę politiką, – pažymi Prezidentas. – Šie pavyzdžiai rodo, kad lietuvybė šiandien tampa vis labiau matoma, girdima ir pripažįstama.“

Tačiau kartu, pasak V. Adamkaus, atsiranda ir nauja atsakomybė – lietuvybė vis labiau priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo, o ne nuo išorinių aplinkybių: „Dabar mes, būdami tarptautinėje bendruomenėje, turime neištirpti, o išlaikyti lietuvybę. Tai yra tapę pagrindiniu tikslu, kuris apjungia ir politinį, ir ekonominį, ir kultūrinį mūsų gyvenimą.“

Ryšys, kuris išlieka

Ši LR Prezidento mintis nereiškia raginimo grįžti į Lietuvą fizine prasme. Tai veikiau kvietimas išlaikyti ryšį su ja – per kalbą, kultūrą, bendravimą ir sąmoningą dalyvavimą jos gyvenime įvairiais būdais. Šiame kontekste diaspora tampa ne atsiskyrusia, o svarbia visuomenės dalimi – žmonėmis, kurie gyvena skirtingose pasaulio vietose, bet savo veikla prisideda prie Lietuvos vardo sklaidos, jos matomumo ir įtakos stiprinimo.

„Tą grįžimą aš vertinu kita, platesne prasme – dvasine, kultūrine, visuomenine, bendradarbiavimo, – paaiškina V. Adamkus. – Šis procesas vyksta. Tai reiškia, kad ryšys su Lietuva gali būti išlaikomas nepriklausomai nuo vietos ar laiko. Jis priklauso nuo žmogaus pasirinkimo ir noro būti jos dalimi.“

Tai atsiskleidžia ir Jo Ekscelencijai būnant kartu su vaikais – kai jie, klausydami, klausdami ir tiesiog būdami šalia, tampa šios bendrystės dalimi. Tai primena, kad lietuvybė nėra tik praeitis ar istorija – ji gyva tada, kai kuriama, perduodama ir išlaikoma per žmones, jų santykius, per bendrystę. Būtent šiame ryšyje atsiskleidžia tautos stiprybė.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. balandžio 25 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 34)