Paskutinis „Amen“ Marquette Parke

Po daugiau kaip šimtmečio Šv. Kazimiero seserys susirinko į paskutines šv. Mišias savo istorinėje vienuolyno koplyčioje, esančioje Marquette Parke. Atsisveikinimo dieną atgijo jos sienose saugomi prisiminimai ir iškilo klausimas, kas laukia seserų palikimo.

VIDA KUPRYTĖ.

Rugpjūčio 29 dieną Šv. Kazimiero seserų vienuolyno koplyčioje Čikagos Marquette Parko rajone buvo aukotos paskutinės šv. Mišios. Jomis baigėsi 101-erius metus trukęs seserų maldos ir liturginio gyvenimo šioje koplyčioje tarpsnis. Šv. Mišios taip pat pažymėjo galutinį seserų pasitraukimą iš vienuolyno, kuris joms buvo namais daugiau nei šimtmetį.

Kongregacija nenustoja gyvuoti, tačiau jos gyvenimas ir palikimas dabar pasklinda per kelias vietas – nuo naujų namų Lemonte iki archyvo Indianoje. Paskutinės šv. Mišios sutapo su 119-osiomis Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įkūrimo metinėmis.

Pilnutėlėje koplyčioje

Nors visą gyvenimą gyvenu Čikagoje, rugpjūčio 29-osios rytą pirmą ir paskutinį kartą buvau kazimieriečių koplyčioje. Mane pirmiausia nustebino jos dydis. Nors tai buvo seserų koplyčia, ne parapijos bažnyčia, joje laisvai tilpo keli šimtai žmonių. Tą rytą ji prisipildė iki paskutinės vietos, o daliai susirinkusiųjų teko stovėti.

Į atsisveikinimą susirinko Šv. Kazimiero seserys, Nekaltosios Marijos Širdies tarnaitės, paprastai vadinamos IHM seserimis, kitų vienuolijų atstovės, buvusios Marijos aukštesniosios mokyklos mokinės, kazimieriečių rėmėjai, buvę darbuotojai ir gausus būrys lietuvių visuomenės narių.

Dabartinė romaninio stiliaus koplyčia įrengta 1925 m. pastatytame vienuolyno sparne. Jos marmuriniai altoriai, kruopščiai sudėtos grindų plytelės ir spalvoti vitražai primena laiką, kai Čikagoje veikė net trylika lietuvių parapijų. Vitražuose įrašytos lietuviškos fundatorių pavardės. Kairėje pagrindinio altoriaus pusėje stovi šv. Kazimiero statula – turbūt vienintelis aiškiai lietuviškas ženklas šioje erdvėje.

Pasikalbėjus su buvusiomis Marijos gimnazijos auklėtinėmis paaiškėjo, kad retai kuri iš jų mokyklos metais buvo įėjusi į šią koplyčią. Ji buvo seserų koplyčia, skirta jų pačių maldai ir apeigoms. Čia jos melsdavosi, duodavo įžadus, švęsdavo jubiliejus, atsisveikindavo su mirusiomis seserimis. Tik pastaraisiais metais tikintieji čia buvo kviečiami melstis už Motinos Marijos Kaupaitės paskelbimą šventąja.

Mišioms vadovavo kun. Anthony „Tony“ Pizzo OSA, iki šių metų birželio ėjęs JAV Vidurio Vakarų augustinų provincijolo pareigas. Šv. Kazimiero seseris su augustinais sieja ilga istorija – augustinų kunigai teikė seserims dvasinius patarnavimus. 1999 m. koplyčioje Motinos Marijos Kaupaitės sarkofagą ir virš jo esančią mozaiką pašventino tuometinis provincijolas kun. Robert Prevost OSA. Šiandien jį pasaulis pažįsta kaip popiežių Leoną XIV. Kun. Pizzo popiežių Leoną pažįsta daugiau kaip penkiasdešimt metų.

Kartu su juo šv. Mišias koncelebravo kunigai Bernard Danber OSA, Sam Joutras OSA, Tom Kasputis, Tom McCarthy OSA, Stan Rataj, Homero Sanchez OSA, Paul Whittington OP ir lietuviai kun. Jaunius Kelpšas bei kun. Gediminas Keršys. Patar navo diakonas Joseph Panek ir akolitas brolis Gary Hresil OSA.

Skaudi pabaiga, tačiau ne be vilties

Kun. Pizzo apie atsisveikinimą kalbėjo su viltimi. Jo pamokslas buvo ne apie tai, kas baigiasi, bet apie sėkmingai ir drąsiai nueitą kelią bei dar laukiančius Dievo siunčiamus netikėtumus.

„Paskutinis kartas šioje šventoje vietoje mums gali būti saldžiai kartus, tačiau mes nepuolame į neviltį, nes neprarandame vilties“, – sakė jis.‘

Kunigas koplyčią pavadino architektūros perlu, sukurtu būti ne tik tylos vieta, bet ir sielų prieglobsčiu. Jis pabrėžė, kad tikrasis kazimieriečių palikimas niekada neapsiribojo šiomis sienomis.

Pasak kun. Pizzo, seserų gyvenimas skleidėsi dviejose šventose erdvėse: koplyčioje, kurioje jos meldėsi, ir aplinkiniame rajone, kuriame tarnavo žmonėms. Jos steigė mokyklas ir gydymo įstaigas – Šv. Kryžiaus ligoninę Marquette Parke bei Loretto ligoninę prie Cicero, – mokė vaikus parapinėse mokyklose, slaugė ligonius, padėjo vargstantiems, suteikė darbo vietų gyventojams ir bendradarbiavo su įvairiomis organizacijomis, stiprindamos besikeičiantį Marquette Parko rajoną.

„Dėkojame už daugiau kaip šimtmetį malonės, ištvermės ir Dievo pažado“, – kalbėjo kun. Pizzo.

Pakilios atsisveikinimo giesmės

Nors tai buvo atsisveikinimo diena, šv. Mišių giesmės buvo pakilios. Vargonavo Kelly Dobbs-Mickus, giedojimui vadovavo Mary Prete, grojo fleitininkė Anna Belle O’Shea, smuikininkė Becky Coffman, trimitininkas Jeff Mickus ir mušamųjų atlikėjas Christopher Crisanti. Giedojo Marijos aukštesniosios mokyklos alumnės bei iš Pennsylvanijos atvykusios Villa Joseph Marie gimnazijos moksleivių chorelis.

Dauguma giesmių buvo šiuolaikinės, anglų kalba, o per Komuniją nuskambėjo ir giesmė ispaniškai. Sėdėjau ir vis laukiau – gal nuskambės bent viena eilutė lietuviškai, bent viena giesmė, kurią dar gieda lietuvių parapijose. Ji taip ir nenuskambėjo.

Žiūrėdama į vitražus su lietuviškomis fundatorių ir aukotojų pavardėmis, pagalvojau, kaip greitai kalba, kuria šie žmonės meldėsi ir dėl kurios dirbo, gali pasitraukti net iš jų pačių pastatytos vietos. Lietuviams tradicinė giesmė būtų sušildžiusi širdį, o kitataučiams tapusi proga išgirsti lietuvių kalbą ir pažinti dar vieną seserų istorijos dalį.

Šios koplyčios lobiai

Šv. Mišių pabaigoje sesuo Immacula Wendt SSC pakvietė susirinkusiuosius mintimis pereiti 101 metų koplyčios istoriją.

„Šiandien stovime ant prieš mus gyvenusių seserų pečių. Koks didžiulis lobis čia slypi“, – sakė ji.

Per 101 metus – daugiau kaip 36 tūkstančius dienų – šioje koplyčioje meldėsi šimtai seserų, tarp jų ir jų mylima steigėja Motina Marija. Čia aukota nesuskaičiuojama daugybė šv. Mišių, vyko rekolekcijos ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos.

Centriniu koplyčios taku kadaise žengdavo jaunos seserys, apsirengusios kaip Kristaus nuotakos. Novicės baltais nuometais duodavo pirmuosius, o po kelerių metų – amžinuosius įžadus. Jubiliejus švenčiančios seserys, pasipuošusios sidabriniais ar auksiniais vainikėliais ir korsažais, viešai atnaujindavo savo įžadus. Toje pačio je koplyčioje atsisveikinta su šimtais mi rusių kongregacijos narių.

Sesuo Immacula prisiminė čia švęstas Šv. Kalėdas su prakartėle, eglutėmis ir puansetijomis, Velykas su lelijomis ir sesers Mercedes sukurta velykine vėliava, gegužines pamaldas su akademijos mokinėmis, mokyklų šv. Mišias bei seserų išlydėjimą į misijas Argentinoje, Naujojoje Meksikoje ir Lietuvoje.

1999 m. gegužės 6 d. į koplyčią buvo sugrąžinti Motinos Marijos Kaupaitės palaikai. Pasak sesers Immaculatos, nuo tada Motina Marija buvo kartu su seserimis, jas globodama ir lydėdama.

„Liūdime palikdamos centrinius namus ir gerai suprantame, kad po tiek metų tai yra paskutinės mūsų šv. Mišios čia. Tačiau esame ramios, visa atiduodamos į Dievo rankas“, – sakė ji.

Sesuo priminė Motinos Marijos žodžius: „Visada daugiau, visada geriau, visada su meile – Dievui ir artimui.“ Ji ragino susirinkusiuosius neišsinešti vien liūdesio, bet tęsti seserų pradėtą darbą malda, gerais darbais ir atjauta.

Šimtametis ryšys su IHM seserimis

Atsisveikinimo šv. Mišiose itin gausiai dalyvavo IHM seserys. Kazimieriečių ir Nekaltosios Marijos Širdies tarnaičių ryšys siekia pačią Šv. Kazimiero seserų kongregacijos pradžią.

Motina Cyril Conway IHM priėmė Kazimierą Kaupaitę ir jos bendrakeleives į IHM noviciatą ir padėjo joms pasirengti vienuoliniam gyvenimui. 1907 m. IHM centriniuose namuose Scranton Pennsylvanijoje oficialiai įkurta Šv. Kazimiero seserų kongregacija. Motina Gabriel IHM tapo pirmąja naujosios kongregacijos vyresniąja, o vėliau – pirmąja Šv. Kazimiero akademijos direktore.

Šis daugiau kaip šimtmetį gyvuojantis ryšys dabar įgijo naują reikšmę. 2024 m. sesuo Ellen Maroney IHM tapo Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vadove, o seserys kazimierietės Immacula Wendt ir Elizabeth Ann Yocius – jos patarėjomis. Tai nėra dviejų kongregacijų susijungimas: kazimierietės išlaiko savo vardą, istoriją ir misiją, o IHM seserys padeda joms spręsti valdymo ir ateities klausimus.

Savo kalboje sesuo Immacula ne kartą su dėkingumu minėjo IHM seserų meilę, rūpestį ir pasirengimą lydėti kazimierietes į naują gyvenimo etapą. Jų pagalbą ji apibūdino ne vien kaip administracinę globą, bet kaip meilės kupiną seserišką ryšį.

Paskutinė procesija

Stebint ilgą išėjimo iš koplyčios procesiją, buvo sunku nepajusti tikrojo šios akimirkos svorio. Paskui Paul Binkio aukštai nešamą kryžių ėjo kunigai, Šv. Kazimiero, IHM ir kitų vienuolijų seserys – kai kurios rėmėsi į stipresnių palydovių rankas, – buvusios Šv. Kazimiero akademijos ir Marijos aukštesniosios mokyklos mokinės, buvę darbuotojai, seserų rėmėjai ir lietuvių visuomenės nariai.

Stovėjau paskutiniame suole ir galvojau, kiek tokių žingsnių šiomis grindimis buvo žengta per visą šimtmetį: į pirmuosius įžadus, į šventes, į laidotuves, į rytines ir vakarines maldas.

Stebėtinai daugelio iš koplyčios išeinančių žmonių veiduose spindėjo ašaros. Naujas etapas gali teikti vilties, tačiau tą akimirką buvo matyti gilus sielvartas: dar viena lietuvių sunkiai kurta religinė institucija traukėsi iš savo istorinių namų.

Tačiau net ir skaudus atsisveikinimas turėjo saldžią pabaigą. Vienuolyno salėje visų laukė Audros Januškienės („Bravo Bites“) paruoštas gausus vaišių stalas – tortai, pyragaičiai, lietuviškas šakotis, kiti skanumynai ir kava. Prie vaišių dar ilgai tęsėsi pokalbiai, buvo dalijamasi prisiminimais, glėbesčiuojamasi ir fotografuojamasi su seserimis. Liūdesį sušildė dėkingumas už bendrus metus ir galimybė dar kartą pabūti kartu.

Prie kavos stalo sutikau ne vieną Marijos gimnazijos absolventę, kuri prisiminė vienuolių įtaką savo gyvenimui. Kiek lietuviškos veiklos praėjo Marquette Parke, kiek moterų šis vienuolynas subūrė ir ugdė, kiek mergaičių jis parengė gyvenimui tarp dviejų kalbų ir dviejų pasaulių. Vienuolynas buvo atrama plačiam gyvenimui.

Namai lietuvių imigrantų vaikams

Šv. Kazimiero seserų kongregacija oficialiai įkurta 1907 m. rugpjūčio 29 d. Scranton, Pennsylvanijoje. Pirmosios jos narės buvo iš Lietuvos atvykusi Kazimiera Kaupaitė, vienuolyne gavusi Marijos vardą, ir jos bendrakeleivės seserys Immacula bei Concepta.

Kongregacijos paskirtis buvo ugdyti lietuvių imigrantų vaikus katalikiškoje aplinkoje ir padėti jiems išlaikyti tikėjimą, kalbą bei papročius. Pirmąją mokyklą seserys netrukus atidarė Mount Carmel miestelyje Pennsylvanijoje.

Kadangi Čikagoje telkėsi gausi lietuvių bendruomenė, 1911 m. Marquette Parke pastatytas kongregacijos vienuolynas, tapęs seserų gyvenimo ir veiklos centru. Tais pačiais metais pradėjo veikti Šv. Kazimiero akademija. Vėliau įkurta Marijos aukštesnioji mokykla, kurioje mokėsi daugelis Marquette Parke ir apylinkėse gyvenusių lietuvaičių. Rajonui keičiantis, mokyklos gyvenimas taip pat pasuko kita kryptimi: 2013 m. jos pastate duris atvėrė viešoji chartinė mokykla „Catalyst Maria“.

Per ilgus dešimtmečius šiame vienuolyne gyvenimui kongregacijoje rengėsi ir įžadus davė beveik 500 moterų. Iš čia jos buvo siunčiamos dirbti į mokyklas, ligonines, senelių globos namus ir misijas įvairiose Jungtinių Valstijų vietose bei Pietų Amerikoje.

Dabartinė romaninio stiliaus koplyčia įrengta 1925 m. pastatytame vienuolyno sparne. 2025 m. buvo paminėtas jos altoriaus pašventinimo ir pirmųjų šv. Mišių šimtmetis. Daugiau kaip du dešimtmečius koplyčioje taip pat reguliariai melstasi už kongregacijos steigėjos paskelbimą palaimintąja.

Iš vienų namų – į kelias vietas

Kongregacijos narių skaičius per pastaruosius dešimtmečius smarkiai sumažėjo – šiuo metu jai priklauso 23 seserys. Visos jos jau gyvena arba netrukus apsigyvens „Franciscan Village“ Lemonte, o kongregacijos raštinė keliasi į Orland Parką.

Visas buvęs Šv. Kazimiero seserų vienuolyno kompleksas parduotas Čikagos arkivyskupijos „Catholic Charities“ organizacijai. Ji naudojasi buvusiomis seserų administracinėmis ir biurų patalpomis bei čia teikia socialines paslaugas, tarp jų – pagalbą vyresnio amžiaus žmonėms. Taigi kompleksas nebus uždarytas ir neliks tuščias. Tačiau kokia bus tolesnė pačios koplyčios paskirtis, dar nenuspręsta – šiuo klausimu rūpinsis atitinkama Čikagos arkivyskupijos komisija.

Dėl vienuolyne veikusio „Legacy Room“ perkėlimo – jame buvo pristatoma kongregacijos istorija – tariamasi su Pasaulio lietuvių centru Lemonte. Kol kas taip pat neaišku, kur atsidurs koplyčios šv. Kazimiero statula ir kiti religiniai bei istoriniai daiktai.

Motina Marija sugrįš į Šv. Kazimiero kapines

Vienas svarbiausių artimiausių darbų bus garbingosios Dievo tarnaitės Motinos Marijos Kaupaitės palaikų perkėlimas iš koplyčios į Šv. Kazimiero kapines. Ten Motina Marija buvo palaidota 1940 m. Jos palaikai 1999 m., vykstant beatifikacijos bylai, buvo perkelti į vienuolyno koplyčią, kad tikintieji galėtų juos gerbti ir prie jų melstis.

Tiksli palaikų perkėlimo data kol kas neskelbiama. Kadangi Motinos Marijos beatifikacijos byla tebenagrinėjama, palai kai turi būti perkeliami, laikantis Šventųjų skelbimo dikasterijos reikalavimų ir nustatytų bažnytinių procedūrų. Gavus reikalingus leidimus ir suderinus praktines aplinkybes, apie datą bus pranešta visuomenei. Tikimasi, kad Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse bus surengtos atitinkamos apeigos, kuriose galės dalyvauti tikintieji.

Archyvas – jau naujuose namuose

Šv. Kazimiero seserų archyvas jau perkeltas į naują Saint Mary’s paveldo ir tyrimų centrą – „Heritage and Research Center at Saint Mary’s“ (HARC) – Saint Mary’s College miestelyje, prie Notre Dame, Indianoje. Centras iškilmingai atidarytas gegužės 26 d., kai jį palaimino Fort Wayne – South Bend vyskupijos vyskupas Kevin C. Rhoades. HARC yra dešimties Vidurio Vakarų katalikių vienuolijų bendras archyvas, kuriame kazimieriečių palikimas bus profesionaliai saugomas ir ateityje atvertas tyrinėtojams.

Naujasis pastatas specialiai pritaikytas archyvams. Jame įrengta saugi, klimato kontroliuojama saugykla, darbuotojų ir archyvistų darbo vietos, patalpa mokslininkams ir studentų grupėms, taip pat dvi parodų erdvės. Vienoje jų bus nuolat pasakojama apie HARC priklausančių kongregacijų istoriją ir charizmą, kitoje bus rengiamos kintamos parodos iš archyvų rinkinių.

Apie 200 tiesinių pėdų apimantis kazimieriečių archyvas saugo nuo 1907 m. sukauptus dokumentus, nuotraukas ir leidinius anglų bei lietuvių kalbomis. Jie pasakoja apie seserų veiklą Jungtinėse Valstijose ir Argentinoje, ryšius su Lietuva, mokyklas, ligonines, socialinę tarnystę bei Motinos Marijos Kaupaitės beatifikacijos bylą. Visa kolekcija tyrinėtojams turėtų tapti prieinama 2027 m. rudenį.

Šventa tyla

Šv. Kazimiero seserų istorija nesibaigia. Ji tęsis naujuose namuose Lemonte, raštinėje Orland Parke, archyve Indianoje ir prie Motinos Marijos kapo Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau Marquette Parke, kur daugiau kaip šimtmetį seserys meldėsi, mokė, slaugė ir kūrė, po paskutinių šv. Mišių lieka tyla.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. rugsėjo 19 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 76)