„Metų žmogus“ – kunigas Jaunius Kelpšas

Žmogus, telkiantis lietuvių bendruomenę

.
Tai, kad artėja metų pabaiga, jaučiame ne tik iš gamtos permainų, bet ir iš to, kad Balzeko lietuvių kultūros muziejus jau išrinko „Metų žmogų“, kurį rengiasi pagerbti gruodžio pradžioje.

KARILĖ VAITKUTĖ.

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Čikagoje direktorių taryba šiemet „Metų žmogaus“ titulu pagerbia kunigą Jaunių Kelpšą – dvasininką, kuris jau šešiolika metų tarnauja Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje, esančioje Čikagos Marquette Park rajone. Šis apdovanojimas – tai ne tik jo ilgamečio darbo parapijoje įvertinimas, bet ir pagarba už lyderystę platesnėje lietuvių ir amerikiečių bendruomenėje, gebėjimą telkti žmones ir jungti skirtingų lietuvių imigracijos bangų atstovus.

Kunigo Jauniaus Kelpšo veikla neapsiriboja vien parapijos gyvenimu. Per daugelį metų jis tapo svarbia lietuvių bendruomenės gyvenimo dalimi – žmogumi, gebančiu rasti bendrą kalbą su skirtingų kartų, patirčių ir pažiūrų žmonėmis. Jo pastangos puoselėti lietuvišką tapatybę, tradicijas, tikėjimą ir bendruomeniškumą yra reikšmingos ne tik Marquette Park, bet ir visai Čikagos lietuvių bendruomenei.

Kviečiame skaitytojus iš arčiau susipažinti su kunigu Jauniumi Kelpšu – jo tarnyste, darbais, požiūriu į lietuvių bendruomenės gyvenimą ir žmones, kuriems jis tarnauja. Tai pasakojimas apie dvasininką, kurio kasdienė veikla peržengia parapijos ribas ir tampa svarbia lietuviškosios bendrystės dalimi.

Kartu kviečiame visus į iškilmingą „Metų žmogaus“ pagerbimo pokylį, kuris vyks 2026 m. gruodžio 5 d., šeštadienį, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, adresu 6500 South Pulaski Road, Chicago, IL 60629.

Tai bus graži proga susitikti, pabūti kartu ir pagerbti Metų žmogų.

Kelias į kunigystę prasidėjo šeimoje

Kunigas Jaunius Kelpšas gimė 1960 m. spalio 13 d. Kaltinėnuose, Žemaitijoje. Tiesa, šiame miestelyje prabėgo vos keleri jo gyvenimo metai – netrukus šeima persikėlė į Garliavą, šalia Kauno. Jauniaus tėvas buvo kilęs iš Žemaitijos, o mama – iš Aukštaitijos.

Kunigas mėgsta pajuokauti, kad gimė klebonijoje. Ir tai – ne vien smagus posakis. Pastatas, kuriame sovietmečiu buvo įkurti gimdymo namai, anksčiau iš tiesų priklausė klebonijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatas buvo grąžintas parapijai ir vėl naudojamas pagal savo pirminę paskirtį.

Jauniaus gimimo istoriją lydi ir dar vienas neįprastas pasakojimas. Besilaukdama sūnaus, jo mama sunkiai sirgo tuberkulioze, buvo labai silpna. Gydytojai primygtinai rekomendavo nutraukti nėštumą, nes, jų teigimu, pavojus grėsė ne tik kūdikiui, bet ir pačiai motinai. Tačiau mama susapnavo ypatingą sapną: negimęs kūdikis prašėsi į gyvenimą ir žadėjo, kad gimęs bus pats geriausias tėvų vaikas. Mama nusprendė rizikuoti. Jaunius gimė sveikas, o baimę kėlę pavojai taip ir neišsipildė.

Vaikystė, kurioje netrūko nei meilės, nei drausmės

Šeimoje Jaunius augo su dviem vyresniais broliais, o vėliau tėvams gimė ir dukra. Vaikystė ir mokykliniai metai buvo gana įprasti to meto vaikui. Jaunius buvo aktyvus, turėjo daug draugų, kieme žaisdavo krepšinį ir futbolą, važinėdavo dviračiu. Kaip pats sako, ko daugiau vaikui reikia? Jei šalia yra mylintys tėvai, netrūksta maisto ir draugų – gyvenimas yra nuostabus, nesvarbu, kokiu laikotarpiu gyveni.

Tėtis buvo ramaus ir švelnaus būdo, o mama – griežtesnė, tačiau be galo mylinti ir šeima besirūpinanti moteris. Namų darbai ir pareigos buvo privalomi – tik juos atlikus buvo galima eiti į kiemą.

Jaunius iki šiol prisimena vieną tokį nutikimą. Mama liepė jam nuravėti morkų lysvę ir tik tada pažadėjo išleisti žaisti. Berniukas pasikvietė į pagalbą draugus. Darbas buvo atliktas labai greitai, tačiau rezultatas mamai nelabai patiko: lysvėse nebeliko nei piktžolių, nei pačių morkų. Juk morkų lapai tokie panašūs į žoles!

Už griežtos išorės slėpėsi stipri, bet kartu jautri ir giliai tikinti moteris. Kiekvieną sekmadienį ji vesdavosi vaikus į bažnyčią. Tikėjimas šeimoje buvo neatsiejama gyvenimo dalis.

Tačiau mamos gyvenimo istorija buvo gerokai sudėtingesnė, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jaunystėje ji buvo partizanė, politinė kalinė ir tremtinė. Jos brolis, partizanas, žuvo pokario metais. Pačią mamą suėmė vos septyniolikos, kai kažkas iš pavydo ją įskundė dėl ryšių su partizanais.

Po pirmųjų tardymų jai pavyko paryčiais pabėgti iš kalėjimo, kol sargybiniai miegojo. Tačiau į namus  ji grįžti nebegalėjo ir maždaug metus slapstėsi miške. Galiausiai buvo suimta dar kartą ir kartu su tėvais dešimčiai metų ištremta į Sibirą.

Kalėjimo, tardymų ir tremties išbandymai jos nepalaužė. Į Lietuvą ji grįžo dar stipresnė ir drąsesnė. Tremtyje ištekėjo už tokio pat likimo žmogaus.

Sekmadieniai bažnyčioje

Vaikus mama augino griežta katalikiška dvasia. Sekmadienį praleisti šv. Mišias nebuvo galima. Taisyklė buvo paprasta ir neginčijama: dešimtą valandą ryto visi turi būti bažnyčioje. Jei iš vakarėlio ar šokių grįžai vėlai – tai nėra priežastis neatvykti. Išsimiegosi po šv. Mišių.

Mama į tikėjimo kelią atvedė ir savo vyrą, kuris jaunystėje nebuvo itin religingas. Tačiau gyvenimo pabaigoje, miręs vos 55-erių nuo vėžio, jis jau buvo tvirtai tikintis žmogus.

Taigi tikėjimo pradžia Jauniaus gyvenime buvo šeima. Sekmadieniai bažnyčioje, malda, mamos pavyzdys – visa tai pamažu sėjo grūdą, kurio reikšmę jis suprato gerokai vėliau.

Žinoma, įstojęs į seminariją Jaunius išgyveno ir savotišką „tikėjimo sausrą“. Kaip pats juokauja, visko buvo gavęs tiek daug, kad pasijuto tarsi persivalgęs: kai jau esi persivalgęs, ką dar gali valgyti? Darosi tik bloga.

Tuo metu jis pradėjo ilgėtis to paprasto sekmadieninio dvasingumo, kurį buvo patyręs vaikystėje. Garliavos bažnyčioje dirbę kunigai buvo geri, o paskutinis iš jų – itin išsilavinęs: mokėjo šešias kalbas, jo pamokslai buvo įdomūs ir įtraukiantys. Nuostabus buvo ir choras, kuriam vadovavo konservatoriją baigusi vienuolė.

Didelę įtaką Jauniui darė ir vyresnysis brolis Saulius, kuris pats svajojo tapti kunigu. Tačiau sovietų valdžia jį dėl tikėjimo persekiojo ir jam grasino. Šeimoje Jaunius turėjo gyvą tikėjimo pavyzdį, be to, bendravo su bažnyčioje patarnaujančiu jaunimu. Vis dėlto apie kunigystę jis pradėjo galvoti ne iš karto.

Ieškojimų kelias

Pabandęs mokytis keliose aukštosiose mokyklose, Jaunius suprato ieškantis ne vien profesijos. Jam rūpėjo gilesnė gyvenimo prasmė, egzistenciniai klausimai. Draugo paskatintas jis susipažino su jaunu, aktyviai su jaunimu dirbančiu kunigu. Šis susitikimas Jauniui padarė didelę įtaką.

Po kelerių metų ieškojimų jis tvirtai apsisprendė ir 1988 m., išlaikęs lietuvių kalbos bei tikybos egzaminus, įstojo į kunigų seminariją.

Lietuvoje jau buvo juntama artėjančios laisvės dvasia, todėl Jauniui į seminariją įstoti buvo gerokai lengviau nei jo vyresniajam broliui. Tiesa, sovietinės sistemos šešėlis dar nebuvo visiškai išnykęs. Kartais tikintį žmogų dar pavadindavo „tamsybininku“, tačiau tokių atvejų buvo vis mažiau.

Sauliaus karta patyrė kur kas daugiau. Jam buvo trukdoma baigti mokyklą, todėl jis negalėjo iš karto stoti į seminariją. Šeimoje buvo atliekamos kratos, jis patyrė suėmimus ir tardymus. Tačiau tie laikai pamažu traukėsi į praeitį, o Jaunius galėjo pradėti savo dvasininko kelią jau kitomis aplinkybėmis.

Jaunimas kalėjime ir apsisprendimas tarnauti

Seminarijos metais įvyko dar vienas svarbus lūžis. Seminaristus pakvietė apsilankyti Kauno nepilnamečių kolonijoje. Jauni seminaristai klausėsi jaunuolių išpažinčių, su jais kalbėjosi, aukojo pamaldas.

Tačiau išeinant įvyko tai, kas Jauniui įstrigo ilgam. Jaunuoliai apgailestavo, kad kunigams išėjus jų gyvenime niekas nepasikeis. Jie liks vieni su savo problemomis, o niekas nepadės jiems sugrįžti į normalų gyvenimą.

Jaunius nusprendė, kad vienkartinio apsilankymo neužtenka. Likusius dvejus mokslo metus jis ir toliau lankė šiuos jaunuolius, su jais bendravo, bandė padėti. Taip, pasak jo paties, dveji metai prabėgo nepastebimai ir priartėjo kunigystės šventimai. Atrodė, kad į kunigystę jį tiesiog atnešė gyvenimo srovė, iš kurios jau nebuvo kaip išlipti.

Tiesa, kelias nebuvo visiškai tiesus. Jaunius buvo išėjęs iš seminarijos ir padaręs pertrauką, turėjo laiko viską apmąstyti ir persigalvoti. Tačiau galiausiai į seminariją sugrįžo.

Ir nuo tada prasidėjo kelias, kuris jį atvedė ne tik į kunigystę, bet ir į Ameriką, Čikagos lietuvių bendruomenę bei šiandieninę jo tarnystę Marquette Parko parapijoje.

Į Ameriką – beveik atsitiktinai

Į Ameriką kunigas Jaunius Kelpšas atvyko, galima sakyti, visai atsitiktinai. Tuo metu Lietuvoje jis jau dirbo kalėjimo kapelionu ir vikaru Alytaus bažnyčioje. Į kalėjimo kapeliono pareigas vyskupas jį paskyrė dar per kunigystės šventimus. Į šventimus buvo atvykę ir kalėjimo direktorius bei psichologė, kurie labai gerai atsiliepė apie Jauniaus darbą su kaliniais dar tada, kai jis studijavo seminarijoje.

Šeštus metus dirbdamas kalėjimo kapelionu, kunigas Jaunius pradėjo galvoti, kaip galėtų padėti žmonėms, išėjusiems į laisvę. Jis pastebėjo, kad buvusiems kaliniams, ypač neturintiems nei namų, nei darbo, grįžti į normalų gyvenimą dažnai būna labai sunku.

Susipažinęs su Amerikoje gyvenančiu lietuviu kunigu Arvydu Žygu, Jaunius sužinojo apie vadinamuosius pusiaukelės namus. Ši patirtis jį sudomino, todėl jis nusprendė panašią pagalbos sistemą sukurti ir Lietuvoje. Taip buvo įkurti pusiaukelės namai buvusiems kaliniams. Juose galėjo laikinai apsistoti žmonės, neturintys darbo ir kur gyventi, jiems buvo padedama susirasti darbą ir grįžti į visuomenę. Namų gyventojai taip pat turėjo koplytėlę, kur galėjo klausytis kunigų pamokslų ir rasti dvasinę atramą.

Tačiau tokiai veiklai valstybė ir Bažnyčia lėšų beveik neskyrė. Kunigo Jauniaus nuomone, vyskupai kalėjimo kapeliono tarnystę turėjo vertinti taip pat rimtai kaip ir kariuomenės kapeliono darbą. Vis dėlto tokio įvertinimo jis nesulaukė.

Kelias į Čikagą

Vėliau atsirado galimybė išvykti į Ameriką. Tuo metu kunigas Jaunius keitė parapiją, o vyskupas pasiūlė jam trumpam – gal vieneriems ar dvejiems metams – vykti į Čikagą. Iš Amerikos buvo atvykęs lietuvis kunigas, ieškojęs dvasininko vienai Čikagos lietuvių parapijai.

Amerika Jauniui nebuvo visiškai nepažįstama. Jis čia jau buvo lankęsis porą kartų, be to, Amerikoje buvo įsikūrusi jo sesuo. Tad pasiūlymą jis priėmė.

Iš pradžių buvo numatyta, kad kunigas Jaunius dirbs Marquette Parko parapijoje. Tačiau planus netikėtai pakeitė vienas telefono skambutis. Kunigas Paliokas, tuo metu dirbęs Lemonte, paprašė Jauniaus jį pavaduoti atostogų metu. Tad į Ameriką jis atvyko maždaug mėnesiu anksčiau, nei buvo planuota, ir liepą bei rugpjūtį praleido Lemonto bažnyčioje.

Būtent tuo metu į bažnyčią atėjusi Brighton Parko parapijietė Salomėja Daulienė ėmė raginti kunigą Jaunių ateiti dirbti į Brighton Parko parapiją. Ten tarnavęs devyniasdešimtmetis kunigas Fabijonas Kirelis jau buvo pasirengęs išeiti į užtarnautą poilsį.

Kadangi Marquette Parko parapijos klebonas kunigas Rimantas Gudelis nusprendė dar vienerius metus pasilikti ir pratęsti savo mokslus, kunigui Jauniui teko pradėti tarnystę Brighton Parke.

Jis nė nepajuto, kaip šioje parapijoje prabėgo dešimt metų. Per tą laiką Marquette Parko parapijoje pasikeitė net trys kunigai – Anthony Markus, Rimvydas Adomavičius ir Arvydas Žygas. Tačiau nė vienas jų parapijoje ilgesniam laikui nepasiliko. Galiausiai vyskupas nuo 2010 m. liepos 1 d. Marquette Parko parapijos klebonu paskyrė kunigą Jaunių Kelpšą.

„Reikėjo juos gydyti“

Atėjęs dirbti į Marquette Parko parapiją, kunigas Jaunius patyrė tam tikrą šoką. Brighton Parke jis buvo įpratęs prie jaukios, savos ir draugiškos bendruomenės, o naujojoje parapijoje iš karto pajuto žmonių susiskaldymą. Parapijoje buvo tarsi dvi viena kitai priešiškos stovyklos.

Kunigas suprato, kad pirmiausia reikės „gydyti“ šiuos santykius, sugrąžinti į bendruomenę santarvę ir pasitikėjimą. Jis ėmėsi organizuoti įvairius renginius, susitikimus, vakarones, stengėsi žmones suburti ne tik bažnyčioje, bet ir neformalioje aplinkoje.

Pamažu padėtis ėmė keistis. Žmonės pradėjo bendrauti, atsirado daugiau bendrystės, o buvusį susiskaldymą pakeitė draugiškesni santykiai. Šiandien, pasak kunigo Jauniaus, parapijiečiai yra gerokai vieningesni, draugiški ir pasirengę vieni kitiems padėti.

Taip ir susiklostė kunigo Jauniaus kelias į Ameriką – iš pradžių planuotas vos keleriems metams, tačiau tapęs kur kas ilgesne gyvenimo istorija. Jis pats turbūt nė neįsivaizdavo, kad tas „trumpas“ atvykimas užsitęs taip ilgai. Nepastebimai prabėgo jau dvidešimt šešeri metai.

Mažėjanti parapija, bet bendruomenė – gyva

Tiek Brighton Parko, tiek Marquette Parko lietuvių parapijos kadaise buvo gerokai gausesnės. Tai neseniai pastebėjo ir į bažnyčią per šv. Mišias atvykęs kardinolas, kuris čia lankėsi prieš maždaug trisdešimt metų. Tada parapijos gyvenimas buvo gerokai intensyvesnis, o į bažnyčią susirinkdavo kur kas daugiau žmonių.

Tiesa, ypatingomis progomis ir šiandien bažnyčia prisipildo parapijiečių. Tačiau bendruomenė, kaip ir daugelyje kitų Amerikos lietuvių parapijų, natūraliai mažėja. Viena pagrindinių priežasčių – vyresnės kartos žmonių išėjimas. Per šešiolika kunigo Jauniaus klebonavimo metų į amžinybę išėjo daugiau kaip trys šimtai šios parapijos narių. Dvasininkas apie tai kartais kalba su jam būdingu švelniu humoru – žmonės persikelia į Šv. Kazimiero „parapiją“, kitaip tariant, į dangų.

Kita priežastis – jaunimo išvykimas. Jauni žmonės išvažiuoja mokytis, kuria šeimas ir įsikuria kitose vietovėse. Buvę parapijiečiai neretai persikelia ir į kitas valstijas, pavyzdžiui, Floridą ar Indianą. Kunigas Jaunius, kasmet nuvykdamas į Floridą, ten neretai sutinka savo buvusių parapijiečių.

Parapijos gyvenimą pakeitė ir COVID-19 pandemija. Žmonių į bažnyčią ateina mažiau, tačiau nemaža dalis jų šv. Mišias stebi internetu per „Draugo“ laikraščio įsteigtą „YouTube“ kanalą. Šiuo metu parapijoje yra daugiau kaip 500 registruotų parapijiečių, tačiau nemaža jų dalis gyvena toliau nuo bažnyčios ir renkasi nuotolines transliacijas.

Lietuviškas gyvenimas dar gyvas

Kasdienės šv. Mišios parapijos bažnyčioje jau nebeaukojamos lietuvių kalba. Nebeliko ir lietuviškai patarnaujančių moterų. Į kasdienes Mišias susirenka apie dešimt žmonių – tarp jų amerikiečiai, meksikiečiai ir kitų tautybių tikintieji.

Parapijos mokyklos istorija taip pat jau kitokia. Anksčiau jos pastatą nuomojosi Šv. Kazimiero seserys mokytojos, tačiau, 2012 metais uždarius lietuvišką parapinę mokyklą, jos išsikėlė. Šiuo metu pastate veikia čarterinė mokykla.

Jau porą metų viename iš parapijos pastatų gyvena penkios labai draugiškos ir paslaugios seserys vienuolės iš Nigerijos. Kunigas Jaunius džiaugiasi, kad parapija pastato nepardavė, o pasirinko jį išnuomoti. Seserys aktyviai prisideda prie parapijos gyvenimo ir kiekvieną rytą dalyvauja šv. Mišiose.

Vis dėlto lietuviškas parapijos gyvenimas dar gyvas. Lietuviškos šv. Mišios vyksta sekmadieniais 11 val. ryto. Jos ypatingos ir dėl gražaus giedančiųjų choro, kuriam vadovauja muz. Ričardas Sokas. Į sekmadienio šv. Mišias susi renka maždaug 50–80 parapijiečių. Taip pat kas antrą sekmadienį yra aukojamos vaikų šv. Mišios lietuviškai. Vaikų chorui vadovauja Giedrė Martin. Kai kurie iš jų jau yra išmokę groti vargonais ir prireikus gali pavaduoti vargonininkę.

Tai rodo, kad, nors lietuvių parapijiečių skaičius mažėja, bendruomenės gyvenimas dar nėra nutrūkęs. Tačiau klausimas, kokia bus jos ateitis, išlieka.

„Tai gali būti ramybė prieš audrą“

Kunigas Jaunius neslepia, kad parapijos ateitis nėra visiškai aiški. Bažnyčios pastato juk neperkelsi į kitą, patogesnę vietą, esančią arčiau priemiesčiuose gyvenančių lietuvių. Tad vienas didžiausių iššūkių – kaip išlaikyti bendruomenę ir perduoti jos tradicijas jaunesnei kartai.

Kunigas taip pat pastebi, kad po pandemijos žmonių santykis su Bažnyčia ir tikėjimu pasikeitė. Jo manymu, atsirado tam tikras atsipalaidavimas, savotiška „laisvamanybė“ – tarsi viską būtų galima atidėti vėlesniam laikui.

Kunigas Jaunius tiki Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Užtenka nuoširdžiai ištarti:  „Atleisk man, Viešpatie.“ Tačiau, jo klausimu, kas gali garantuoti, kad žmogus spės tai padaryti? Savo mintį jis iliustruoja istorija apie žmogų, kuris į bažnyčią nevaikščiojo ir vis sau kartojo, kad prieš mirtį dar suspės atsiprašyti Dievo ir paprašyti Jo atleidimo. Tačiau vieną dieną tas žmogus jojo arkliu. Arklys pasibaidė, žmogus iškrito iš balno ir mirtinai susižalojo. Prieš mirtį jis spėjo ištarti tik „Velniai griebtų!“, bet ne „Viešpatie, atleisk“.

Ši istorija, nors ir skamba su humoru, kunigui Jauniui turi labai rimtą prasmę. Ji primena, kad gyvenimo negalima atidėlioti – nei tikėjimo, nei svarbių pokalbių, nei atsiprašymo, nei susitaikymo.

Todėl jis ragina žmones neužmigti ir pernelyg neatsipalaiduoti. Pasaulio padėtis išlieka įtempta. Nors šiandien gyvename ramiau, niekas nežino, kas laukia rytoj. Kaip sako kunigas Jaunius, kartais ramybė gali būti tik ramybė prieš audrą.

Išlaikyti bažnyčią – kasdienis iššūkis

Kaip sekasi išlaikyti šį lietuvių bendruomenei ir architektūriniu požiūriu svarbų bažnyčios pastatą? Kunigas Jaunius neslepia – iššūkių netrūksta.

Bažnyčios pastatas ir kiti parapijai priklausantys statiniai yra apdrausti. Draudimas parapijai kas mėnesį kainuoja daugiau kaip šešis tūkstančius dolerių. Kunigas Jaunius domėjosi, kodėl ši suma tokia didelė, ir sužinojo, kad bažnyčios pastatas yra įvertintas maždaug 33 milijonais dolerių.

Per šešiolika metų draudimui jau sumokėta daugiau kaip milijonas dolerių, tačiau, pasak kunigo, iš draudimo bendrovės pagalbos sulaukta nedaug. Pastaruoju metu parapijai teko keisti šildymo krosnį, tačiau gauti draudimo išmoką nebuvo lengva. Draudimo bendrovė yra didelė ir aptarnauja visą arkivyskupiją.

Remonto darbų ir rūpesčių netrūksta. Bažnyčios pastatui jau apie 70 metų, o kai kurie kiti parapijos pastatai dar senesni. Seniausias iš jų – mokykla. Tad, kaip sako kunigas Jaunius, nereikia stebėtis, kad laikui bėgant, pastatai dėvisi ir reikalauja vis daugiau priežiūros bei investicijų.

Didelė pagalba parapijai yra žmonės, kuriuos kunigas Jaunius pažinojo dar tarnaudamas Brighton Parko parapijoje. Per tuos metus jis įgijo daug draugų, tarp jų – verslininkų, įvairių profesijų specialistų, meistrų. Ne vienas jų prireikus padeda parapijai, o kai kurie tai daro net neatlygintinai. Pavyzdžiui, vienos lietuvių įmonės dėka vienuolių gyvenamojo pastato stogas buvo uždengtas nemokamai.

Uždarius mokyklą, atsirado daugiau galimybių

Parapijos finansinė padėtis pagerėjo, uždarius mokyklą. Pasak kunigo Jauniaus, mokykla buvo „suvalgiusi“ visas parapijos santaupas, o skola buvo išaugusi iki milijono dolerių. Dabar situacija kitokia – nemažų pajamų parapija gauna iš mokyklos pastato nuomos.

Vis dėlto tenka vykdyti ir finansinius įsipareigojimus arkivyskupijai. Kas mėnesį jai sumokama apie 17 tūkstančių dolerių – vadinamoji „dešimtinė“, sudaranti maždaug 16 procentų tam tikrų parapijos pajamų.

Marquette Parko parapija, pasak kunigo Jauniaus, kol kas laikosi neblogai. Iš Čikagos arkivyskupijos metinių ataskaitų matyti, kad ne visos parapijos pajėgia sumokėti nustatytus mokesčius. Tokiais atvejais parapijos gali būti jungiamos, o kai kurios – uždaromos.

Norint tinkamai išlaikyti Marquette Parko bažnyčią, per metus reikia maždaug pusės milijono dolerių. Kartais atsiranda ir lietuvių verslininkų, norinčių prisidėti prie bažnyčios išsaugojimo. Tačiau pirmasis jų klausimas dažnai būna: kam priklauso bažnyčia?

Jeigu paaiškėja, kad bažnyčia priklauso arkivyskupijai, o ne pačiai lietuvių bendruomenei, dalis potencialių rėmėjų susidomėjimą praranda. Egzistuoja nerašyta nuostata, kad bažnyčia yra lietuviška tol, kol joje yra lietuvių. Tačiau parapijų istorija rodo, kad vien šios nuostatos nepakanka. Lietuviškų parapijų, kurios kadaise buvo gyvybingos bendruomenės centrai, jau ne viena užgeso.

Šiuo metu Marquette Parko parapijoje visą darbo dieną dirba keturi žmonės: klebonas Jaunius, kunigas Gediminas, sekretorė ir ūkvedys. Kunigas Jaunius į ateitį žvelgia gana ramiai: kol kas parapija turi tam tikrą finansinį rezervą, todėl lieka tikėjimas, kad šimtmetį ji tikrai dar atšvęs.

Bažnyčios užduotis – telkti, o ne skaldyti

Kalbėdamas apie šiandienos visuomenę, kunigas Jaunius pastebi, kad tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje vis labiau jaučiama politinė poliarizacija. Jo manymu, šiuos procesus dar labiau sustiprina socialiniai tinklai ir įvairūs išoriniai interesai. Žmonės vis dažniau atsiduria skirtingose barikadų pusėse, o bendrų sąlyčio taškų kartais tampa sunku rasti.

Kunigą stebina ir tai, kad tarp kai kurių lietuvių bendruomenės narių galima išgirsti nostalgiją sovietmečiui. Žinoma, žmogus turi teisę į savo nuomonę, sako kunigas. Tačiau jis mano, kad svarbu nepamiršti tikrosios istorijos. Sovietmečiu buvo daug melo ir dvigubų standartų: viena buvo deklaruojama, o kita daroma. Konstitucijoje buvo įtvirtinta teisė išpažinti tikėjimą ir religiją, tačiau tikintieji tuo pat metu buvo persekiojami. „Kas yra dabar ir kas buvo tada – tai diena ir naktis“, – sako kunigas Jaunius.

Jo manymu, jaunoji karta šių patirčių nepažįsta, todėl Bažnyčiai tenka svarbi užduotis – ne smerkti ar skirstyti žmones, bet kalbėtis, aiškinti ir priminti istorines patirtis.

Jo įsitikinimu, Bažnyčia tokiais politiniais klausimais turi išlikti neutrali. Jos paskirtis nėra palaikyti vieną ar kitą politinę stovyklą – svarbiausia yra kviesti žmogų į tikėjimą ir priminti jo prigimtinę vertę.

Kunigo teigimu, kartais Bažnyčia kaltinama dėl savo pozicijos socialiniais klausimais, tačiau jos požiūris pirmiausia grindžiamas pagalba žmogui, patekusiam į sunkią padėtį. Tai ypač išryškėja kalbant apie migrantus, taip pat ir nelegaliai į šalį patekusius žmones. Bažnyčios užduotis, pasak kunigo, nėra pirmiausia vertinti žmogaus statusą – ji mato žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir stengiasi jam padėti.

Galų gale Bažnyčios iššūkis šiandien yra nepaprastai svarbus: apkabinti visus, suburti skirtingus žmones ir išryškinti tas vertybes, kurios galėtų mus jungti, o ne skirti. Nes, nepaisant politinių pažiūrų, skirtingų patirčių ar nuomonių, žmogaus vertė nuo to nesikeičia.

Kunigas Jaunius pasakoja, kad dar dirbdamas Brighton Parko parapijoje, stengėsi renginius organizuoti taip, kad jie būtų skirti visiems – žmonių neskirstant ir neieškant skirtumų. Jo įsitikinimu, svarbiausia yra pats žmogus, jo asmenybė ir siela. „Juk žiūri į žmogaus sielą, o siela neturi amžiaus. Kai žiūri į sielą, nematai nei žmogaus metų, nei jo pažiūrų, nei lyties ar kitų panašių dalykų“, – sako kunigas.

Jo manymu, būtent toks požiūris padeda žmonėms geriau suprasti vieniems kitus ir kurti tikrą bendrystę. Norėtųsi, kad žmogus į kitą žmogų pirmiausia žiūrėtų kaip į asmenybę. Tuomet atsiveria suvokimas, kad kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas.

Kunigas Jaunius prisipažįsta, kad dvasininkams, jo nuomone, ypatingų įvertinimų nereikia. Vis dėlto, išrinktas „Metų žmogumi“, šią garbę jis priima su dėkingumu ir nuolankumu. Jam artima taisyklė, kurią yra perskaičiusi ir papasakojusi Algimanto Kezio sesuo vienuolė: „Esame neverti tarnai, bet padarome tiek, kiek galime padaryti.“

Viltis – kad istorijos pamokos padėtų išvengti klaidų

Paklaustas, kokios yra didžiausios jo viltys ir linkėjimai lietuvių bendruomenei, Amerikai ir Lietuvai, kunigas Jaunius pirmiausia kalba apie žmogų. Jis norėtų, kad žmonėms netektų patirti skaudžių išgyvenimų ir kad visuomenė gebėtų mokytis iš istorijos bei praeities klaidų. „Reikia žiūrėti į istorinį foną ir pasimokyti iš klaidų“, – sako jis.

Kunigo įsitikinimu, Dievas žmogaus nebaudžia – Jis yra kantrus ir leidžia žmogui rinktis. Tačiau gyvenime pasitaiko momentų, kai įvykiai ar išgyvenimai mus stipriai sukrečia ir priverčia sustoti, permąstyti savo pasirinkimus.

Todėl kunigas Jaunius viliasi, kad pamokslai ir Bažnyčios tarnystė padėtų žmonėms laiku suprasti, kur link jie eina, ir išvengti aklavietės. Svarbu atpažinti klaidas dar tada, kai jas galima ištaisyti, ir nepriartėti prie to, ką jo mama yra pavadinusi „neištaisomomis klaidomis“.

Tai, ko gero, ir yra viena svarbiausių kunigo Jauniaus tarnystės minčių – padėti žmogui ne tik tikėti, bet ir geriau suprasti save, kitą žmogų bei savo pasirinkimų pasekmes.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. spalio 29 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 87)