A. Urbonavičius: LB – skėtis Amerikos lietuviams

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Šios dienos numeryje tęsiame artėjančių JAV Lietuvių Bendruomenės renginių temą. Rugsėjo 10-12 dienomis Pasaulio lietuvių centre Lemonte susirinks mūsų tautiečių atstovai iš daugelio Amerikos valstijų. Čia juos suburs dvi svarbios progos – bus švenčiamos JAV LB 70-osios gyvavimo metinės ir tuo pačiu metu vyks XXIII Tarybos pirmoji sesija. Apie būsimus renginius pasakojo „Draugo” redakcijoje apsilankę Raminta ir Arvydas Urbonavičiai. Interviu su Krašto valdybos (KV) specialiųjų projektų vicepirmininke R. Urbonavičiene apie šventės renginius spausdinome rugpjūčio 28 dienos mūsų laikraščio numeryje.

Šiandien jūsų dėmesiui – pokalbis su KV pirmininku Arvydu Urbonavičiumi apie tai, kas nuveikta per jo „koronavirusinę” kadenciją, kokiems darbams kelią užtvėrė pandemija ir kodėl jis norėtų būti išrinktas KV pirmininko postą ir antrai kadencijai. Žinoma, nepraleidome progos Ramintai ir Arvydui užduoti ir kelių asmeninių klausimų apie jų šeimą, į kuriuos jiedu mielai atsakė.

Gerbiamas pirmininke, su kokiomis mintimis pasitinkate JAV LB 70-metį?

Aš manau, kad JAV LB šaknų reikia ieškoti ne 70-metyje, o, mažiausia, 150-metyje. Kai pirmieji lietuviai, vadinamieji grynoriai, atvažiavo, pradėjo steigti organizacijas, mokyklas, leisti laikraščius, statyti bažnyčias – viskas pradėjo rutuliotis iš tos jų veiklos. Mūsų LB yra tarsi apibendrinimas ir sujungimas visų tų darbų, organizacijų. JAV LB yra skėtinė organizacija, pagalbos, informacijos centras, tinklas, voratinklis, jungiantis visas bendruomenes. Skautai rotariečiai, ateitininkai veikia atskirai – jie turi savo struktūras, niekas nenori jų uzurpuoti, bet mes esame tie, kurie per savo „voratinklį” gali padėti surasti bendrus sąlyčio taškus,  kontaktus, kad tos organizacijos galėtų savo veiklą vystyti . Mes turime labai didelį informacijos kiekį. Ir ta informacija mes galime laisvai dalintis. Šiais laikais žmogui norisi dalyvauti toje organizacijoje, kurioje jam įdomu. Gali kurtis kokie nori klubai – baikerių, plaukikų, dažytojų, kepėjų, golfininkų, bėgikų. Mes galime padėti kurtis tokiems klubams, nes turime informacinį centrą, jungiantį beveik visas JAV valstjas. Mes tarsi esame „kurjerinė” organizacija ir labai norime, kad ji pasipildytų vis naujais nariais, atsinaujintų.

Kokie patys svarbiausi klausimai bus svarstomi šioje JAV LB Tarybos sesijoje ir kuo jums ypatingas šis  suvažiavimas?

Man smagu, kad JAV LB 70-metis  pažymimas rinkiminiais metais, nes daugiau kaip pusė Tarybos narių dabar, po pavasarį vykusių rinkimų yra nauji žmonės. Tai jiems, kurie pirmą kartą atėjo į Tarybą, norisi parodyti, kokios organizacijos svarbia dalimi jie tapo, kiek mūsų yra daug ir kokia didelė galia yra mūsų LB. Aišku, šių žmonių laukia dideli ir sunkūs iššūkiai, bet reikia tikėtis, kad juos tai motyvuos.

JAV LB Taryba yra visų Amerikos lietuvių renkama kas treji metai. Būtent šie, 2021-ieji metai  ir yra rinkiminiai metai. Taip jau sutapo: ir JAV LB 70-metis, ir rinkiminiai metai. Tarybą sudaro 60 narių (jie buvo išrinkti š.m. gegužės mėnesį) ir 10 apygardų pirmininkų – iš viso 70 Tarybos narių. Jai vadovauja prezidiumas, kuris taip pat išrenkamas. Dabar, šios sesijos metu, bus perrenkamas naujas prezidiumas. Tie visi žmonės yra mūsų sprendžiamoji valdžia, kuri numato gaires į priekį visiems metams. Ir tuos planus turi vykdyti Krašto valdyba.

Labai svarbūs punktai šiame suvažiavime – prezidiumo ir Krašto valdybos pirmininko rinkimai. Man tai nėra pats lengviausias variantas, ruošiuosi ir antrai kadencijai, nes labai norėčiau ir tikiuosi, kad būsiu perrinktas.

Rinkiminiais metais reikia sukurti ir kontrolės komisiją – viskas nauja, kas trejus metus aparatas atsinaujina. Gal jame bus ir anksčiau dirbusių, bet 50 procentų Tarybos narių yra nauji. Juos reikia įvesti į darbus, instruktuoti. Taigi, šie metai yra rinkiminiai ir informacijos skleidimo. Nes šiais metais pagaliau buvo parašytas JAV LB strateginis planas.

Papasakokite kodėl reikėjo kurti naują strateginį planą?

Mūsų struktūros išsilaikymui reikia turėti planą. Ir tas naujas strateginis planas yra mūsų labai didelis laimėjimas. Manau, kad jo labai reikėjo, nes per 70 JAV LB gyvavimo metų keitėsi ir organizacija, ir jos prioritetai. Gyvenimas eina į priekį, mes negalime vadovautis tuo, kas buvo aktualu prieš 70 metų. Žinoma, liko svarbiausi ir nekintantys prioritetai, tai lietuvybės – kalbos, kultūros – išlaikymas. Bet tai, kokiais būdais mes to siekiame – yra kintama. Sakyčiau, kad tas strategnis planas buvo seniai reikalingas.

Iki 1990 metų buvo strategija – mūsų jėgos, pastangos ir darbai buvo skirti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Mums buvo svarbu nuolat pasauliui parodyti, priminti, kad Lietuva yra okupuota valstybė. Tai buvo strategija. Ir JAV LB vykdė tą strategiją. Dirbo Lietuvos išlaisvinimo kryptimi.

Po 1990-ųjų metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, reikėjo padėti Lietuvai. Padėti šaliai atsistoti ant kojų ekonomiškai, reikėjo ir finansinės, ir moralinės pagalbos ir mūsų kiekvieno atskirai pagalbos. Tai vėl buvo strategija.

Bet apie 2000-uosius metus, kai Lietuva tapo ES ir NATO nare, kai nebereikėjo jos iš niekur vaduoti,  JAV LB ir apskritai išeivijos pasaulio veikla tarsi apstingo. O kas toliau? Gelbėti Lietuvos nebereikia, ekonomiškai mūsų šalis ėmė stotis ant kojų, politinie prasme ji apsaugota NATO… Tad kilo klausimas, kokia mūsų tolimesnė vizija, kokia kryptimi reikia toliau dirbti?Ir tada nuo 2000-ųjų vidurio iki dabar buvo toks neatsakytas klausimas: kas toliau? Kur mes einame? Kokiu keliu, ką toliau galime naudingai daryti?

Bet po to, kai pirmosios kryptys tapo nebeaktualios, daugelis žmonių nesugebėjo persiorientuoti į kitą mąstymą. Ir atsirado niša, tuštuma. Nes buvo svarstymų: kam dabar bereikia tos Lietuvių Bendruomenės? Lietuva laisva, kas nori, gali grįžti į Lietuvą ir ten jai dirbti. Jeigu myli Lietuvą, tai ir važiuok ten. Taip teigti nereikėtų – didžiajai daliai žmonių Amerika tapo namais, o meilė Lietuvai irgi niekur nedingo. Taigi tai ir buvo tas taškas, kaip išlaikyti žmones, kurie nori dirbti lietuvybei ir pritraukti naujų žmonių, kuriems svarbi lietuvybė ir kurie norėtų įsitraukti į lietuvišką veiklą? Tų, kurie nori būti JAV LB dalis.

Tas planas ir buvo gairės, šaknys, asiradusios jau gal prieš 6-7 metus, bet vis kažkaip jis nebuvo pradėtas realizuoti. Reikėjo realaus veikimo. Ir mes prieš dvejus metus nusprendėme, kad reikia sukurti tą strateginį planą, kuri gali būti realiai pritaikytas šiandien, pagal kurį mes veiktume, planuotume ir dirbtume darbus. Todėl reikėjo jau atsigręžti į save. Mūsų tikslas dabar – išlaikyti ir tęsti tai, kas padaryta, puoselėjant lietuvybę užsienyje. 

Kas kūrė šį strateginį planą?

Dirbome su nemaža komanda – 10 žmonių. Tai buvo mūsų sukurta komanda iš LB aktyvistų, iš įvairių sluoksnių – jaunimo atstovų, trečiabangių, dipukų – ir kiekvienas įsijungė su savo kuruojamos srities  pasiūlymais. Mums labai padėjo Darius Sabaliūnas iš Cincinnati OH, kuris yra šios srities specialistas, strategas. Jis padėjo sukurti Lietuvių Fondo strateginį planą. Tai jis surūšiavo visas padrikas mūsų komandos mintis. Mums šis darbas užtruko kokius 6 mėnesius, gal ir daugiau. Mes kiekvieną savaitę susiskambindavome, virtualiai susitikdavome. Konferencijos trukdavo po 2-3 valandas. Kurdami tą planą, rūšiavome, svarstėme, ką atmesti, ką pridėti. Jis buvo pristatytas praėjusių metų Tarybos sesijoje, kuri, aišku, vyko virtualiai. Taryba nubalsavo jam pritardama – ir tas planas tapo kūnu. Dabar šitos Tarybos nariams ir Krašto valdybai, be abejonės, iškils uždavinys pradėti jį įgyvendinti.

Jeigu aš būsiu perrinktas, mano tolimesnė misija bus vadovautis tuo strateginiu planu. Ir kad ši mūsų Bendruomenė nenukryptų nuo to kelio, vykdydama tą planą, kad suprastų jo svarbą.  Vienas iš strateginio plano punktų yra – didinti JAV LB narių skaičių. Bet tai nereiškia, kad mes turime didinti savo biurokratinį aparatą. Mano manymu (tai toks daugiau retorinis pamąstymas), yra šioks toks disbalansas, kai 70 tarybos narių kasmet, susirinkę į sesijas, numato gaires, kurias įgyvendina tik 19 žmonių grupė. Taigi, nori nenori kyla klausimas, ar tikrai ši sistema, tokia struktūra, kokia yra dabar, ar ji gali toliau veikti, ar reikėtų pagalvoti, kaip ją reorganizuoti.

Jums kyla tikrai revoliucinių minčių…

Aš žinau, galiu už tai būti nukryžiuotas ir nulinčiuotas ir kiekvienoje valstijoje po gabaliuką išmėtytas (juokiasi).

Savo kalboje pabrėžėte, kad norėtumėte būti perrinktas, tad kyla klausimas, kokiu principu vyksta Krašto valdybos pirmininko rinkimai? Kas iškelia kandidatus?

Kandidatai iškelia patys save. Jie turi savo kandidatūras pristatyti prezidiumui, vėliausias terminas – likus dienai iki suvažiavimo pradžios. Aš pats pirmą priėmiau sprendimą kandidatuoti į šį postą paskutinę minutę. Tai buvo nelengvas sprendimas, padarytas suvažiavimo pradžios dieną. Atvažiavau (tai įvyko prieš trejus metus, kai Tarybos suvažiavimas buvo surengtas Portlande) planuodamas tapti prezidiumo pirmininku. Bet tą dieną gavau labai didelį paskatinimą kandidatuoti į Krašto valdybos pirmininkus. Mačiau, kiek žmonių deda viltis į mane. Gal dalis vėliau manimi nusivylė, nežinau. Bet tuomet sau pasakiau: jeigu žmonės tiki manimi, kodėl ne? Nesigailiu to sprendimo. Sunku buvo. Labai. Nes tai buvo nauja sritis – prisiimti atsakomybę už tokią didelę organizaciją, turinčią tokį didelį moralinį svorį, su tokiu dideliu palikimu ir dideliu įsipareigojimu. Žinojau, kad tai nėra vieno žmogaus darbas. Žinojau, kad svarbiausia yra susirinkti gerą komandą. Tas pasitikėjimas savo jėgomis ir tikėjimas bendražygių palaikymu suteikė jėgų.

Tikriausiai šios, artėjančios sesijos metu turėtų būti uždegta „žalia šviesa” jūsų darbo tęsiniui, nes turėjote per mažai laiko savo planams įgyvendinti.

Man kliuvo nedėkingas metas dirbti, nes prasidėjo pandemija. Pirmi kadencijos metai buvo veiklos sričių išsigryninimas. Kai nusprendėme, kuria kryptimi norime judėti, atėjo pandemija. Ir tuomet viskas stojo. Žmonės susikoncentravo į jiems svarbesnius dalykus: kaip išsaugoti darbus, kaip pasirūpinti šeima? Ta visuomeninė veikla nuėjo į antrą trečią ar net septintą vietą. Dabar, kai LB bando atsistatinėti, po 2 metų mūsų planai grįžta. Negaliu pasakyti, kad visai nėra rezultato. Kad pasiekėme rezultatų – irgi negali, nes laiko neužteko. Bet pirmieji daigai jau yra.

Mano manymu, treji metai tokiai organizacijai yra per mažas laiko tarpas. Bet čia ne man spręsti, tą sprendimą turi priimti Tarybos nariai, nes jie priiminėja įstatus. Mes juos tik vykdome. Bet, mano manymu, jeigu jie nori, kad Krašto valdybos pirmininkas atliktų savo darbus deramai, pasiektų užsibrėtus tikslus, tam turėtų būti skirti mažiausiai ketveri metai. Gal net ir penkeri. Jeigu mūsų organizacija jungtų, tarkime, Illinojaus dydžio šalies narius, tuomet trejų metų pakaktų. Bet reikia atsižvelgti į geografinę situaciją, nes mes kalbame apie visos Amerikos LB, kurios nariai gyvena pasklidę nuo pakrantės iki pakrantės. Per trejus metus tokią struktūrą suvaldyti ir įgyvendint planus yra neįmanoma – tam laiko yra per mažai.

Kai 1951 metais buvo kuriama  JAV LB, organizacija jungė tik kelis miestus – Čikagą, Detroitą, gal New Yorką, Clevelandą… Gal masiškai ta organizacija buvo didesnė, bet jos centrai buvo tik keliose vietose. Dabar situacija yra ženkliai pasikeitusi, kai JAV LB yra jau 50 apylinkių.

Kokias dar savo per kadenciją padarytais darbais džiaugiatės?

Labai svarbus darbas buvo sutvarkyti LB finansus – perkelti iš tradicinių dėžučių į kompiuterį. Tie finansai ir iki tol buvo tvarkomi, tačiau jie nebuvo taip gerai susisteminti. Šindien po trejų metų vargo galiu drąsai pasakyti, kad mūsų finansai yra labai patikimai sutvarkyti, atitinka šių dienų reikalavimus. Algis Mikuckis iš tiesų atliko labai sunkų ir didelį darbą.

Iki šiol tokia didelė mūsų organizacija neturėjo savo administratoriaus. Nesvarbu, kad esame savanoriai ir dirbame visuomeniškai ir be atlygio. Bet tokia organizacija be administratoriaus negali būti. Vienas žmogus turi žinoti apie viską, visur ir visada, būti toks savotiškas „pilkasis kardinolas”. Tokia pas mus yra Loreta Timukienė. Ji yra nepakeičiamas žmogus. Net jeigu ją kas sumanytų pakeisti, tai tas kitas administratorius bent jau dvejus metus turėtų sėdėti šalia Loretos stalo ir mokytis, kaip dirbti.

Ir, pagaliau, po šitiekos metų JAV LB turi savo adresą. Man truputį buvo keista, kad nebuvo nuolatinės būstinės (Juozas Polikaitis man yra sakęs, kad kažkada JAV LB turėjo savo būstinės adresą). Bet prieš kažkiek metų buvo nutarta, kad organizacijos adresas keliaus po Ameriką kartu su naujai išrinktu Krašto valdybos pirmininku. Ir tas adresas keičias kas trejus metus. Gal būtų nieko blogo, bet kai mes bendradarbiaujame su Amerikos valstybinėmis institucijomis, (pav. mokesčių inspekcija), jiems tas labai keistai atrodo. Tada buvo priimtas sprendimas, kad mes, kaip organizacija, turime turėti savo nuolatinį adresą. Kur, jeigu ne Lemonte PLC, tas adresas turėtų būti? Čia ir turime ir savo kambarį nuo 2020 metų sausio 1 d.  Toje pačoje būstinėje veikia ir Socialinių reikalų skyrius. Mes samdome darbuotoją, kuri ten būna tris kartus per savaitę. Tai pagalbos centras, į kurį galima kreiptis bet kokiu socialinių reikalų klausimu arba telefonu, arba gyvai. Taigi per tuos trejus metus buvo padaryta nemažai, siekiant, kad JAV LB būtų labiau prieinama, atviresnė visiems Amerikoje gyvenantiems lietuviams.

„LT – jėga” Koks šios frazės amerikietiškas atitikmuo? arba kas liko oficialių interviu paraštėse

Kadangi tik prasidėjus pokalbiui redakcijoje apie JAV LB reikalus bei organizacijos 70-mečio minėjimą, abu Urbonavičiai – Arvydas ir Raminta, sutarė, kokia tema kiekvienas nori išsakyti savo mintis. Tad išėjo du interviu. Tačiau, kalbėdami ir atsakydami į klausimus, jie vienas kitą nuolat papildydavo, taip pat mielai papasakojo ir kai kai ką apie savo šeimos gyvenimą.

Kiek laiko Urbonavičių šeimoje skiriama JAV LB temų ir klausimų svarstymui? Jeigu ne paslaptis, būtų įdomu bent trumpai išgirsti apie jūsų tiesioginius darbus, užtikrinančius jūsų šeimos pragyvenimą.

Arvydas: Mūsų šeimoje lietuvybė ir darbas jai nėra tik laisvalaikis, tai mūsų šeimos gyvenimo būdas. Aš esu JAV LB Tarybos narys nuo 2000-ųjų metų, tai jau 21-eri metai. Raminta – kaip mano geresnioji palaikančioji pusė – šiuose darbuose yra visą laiką su manimi. Ji Omahos LB buvusi vicepirmininkė, ir valdybos narė, o dabar jau 6-eri metai, kaip eina Apygardos pirmininkės pareigas. Taigi, mums tas lietuviškumas yra gyvenimas.

Raminta: Mes pirmą kartą į JAV atvažiavome prieš 30 metų. Po to grįžome į Lietuvą. Aš sakiau, kad man čia per daug svetima, negaliu būti. Bet taip atsitiko, kad vėl grįžome į Ameriką. Dabar čia jau gyvename 27 metus. Jeigu reikėtų grįžti į Lietuvą, būtų sunku, nes didžioji gyvenimo dalis pragyventa čia, Amerikoje. Mane ši šalis suformavo kaip žmogų.

Turime du sūnus – 29-erių Martyną ir 23-jų Luką. Abu jie taip pat yra įsitraukę į lietuvišką veiklą. Jaunesnysis dalyvavo šią vasarą Ledforde, Pietų Illinojuje, vykusioje ekspedicijoje „Šaknys”. Ten jaunimas, vadovaujamas aktyvaus LB nario Viliaus Žalpio iš Portlando, tvarkė nykstančias lietuvių kapines. Lukas organizuoja ir vieną iš JAV LB 70-mečio minėjimo renginių – jis atsakingas už sporto šventę.

Vyresnėlis sūnus pasirinko automobilio numerius su užrašu „LT Jėga”. Mums užtruko, kol, norėdami gauti tokį numerį,  paaiškinome, ką ši frazė reiškia. Reikėjo ją išversti į anglų kalbą. Tiesioginis vertimas būtų „LT – Power” – tai amerikiečiams skambėtų labai netolerantiškai. Tai mes paaiškinome, kad tos frazės prasmė – „Proud to be Lithuanian”.

Arvydas: Namuose mes kalbame lietuviškai. Bet tai nereiškia, kad mūsų vaikai kuo geriausiai moka šią kalbą. Jiems dabar jau artimesnė anglų kalba, kuria kalbasi su draugais, bendramoksliais. Mūsų marti yra amerikietė. Sūnus Martynas su žmona turi minčių išvažiuoti į Lietuvą pagyventi, kad ten galėtų greičiau išmokti lietuvių kalbą.

Abu su Raminta šokame Omahos lietuvių tautinių šokių grupėje. Pradėjome nuo 1996 metų Čikagos lietuvių šokių šventės. Lietuviškumas yra mūsų gyvenimo dalis. Taip mes relizuojame save.

Tai nereiškia, kad mes negyvename amerikietiško gyvenimo. Mūsų versle nėra nė vieno lietuvio, išskyrus vyresnįjį sūnų, kuris dabar jau pats savo verslą sukūrė.

Verslo kolegos amerikiečiai žino, kad esu lietuvis. Ant mano automobilio – Vytis. Daugelis amerikiečių, su kuriais bendrauju, paklausia, kodėl tas arklys čia? Atsakydamas į klausimą ir aiškindamas, aš jiems kartu pasakoju apie Lietuvą.

Raminta: Turime sėkmingą dizaino ir patalpų įrengimo studiją, kuri veikia jau 27 metus. Joje aš esu dizainerė, o Arvydas – projektų vykdytojas. 

Jau po to, kai „Draugo” redakcijoje apsilankė Urbonavičiai, vieno trumpo telefoninio pokalbio su Raminta metu išgirdome nuostabią naujieną: Raminta ir Arvydas ką tik tapo jaunais seneliais – jų vyresniojo sūnaus šeima susilaukė dukrelės, kurią pavadino Kamile. Sveikiname visą šeimą, linkime, kad mažoji Kamilė išlaikytų šeimos tradicijas ir eitų senelių pramintu lietuvybės keliu.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Rugsėjo 4 d. numeryje, Vol. CXII NR. 70)