Antano Vivulskio – Antono Wiwulskio – ženklai Vilniuje

Astrida Petraitytė.

Antano Vivulskio (Antono Wiwulskio) „grandinėlė” susinėrė netikėtai ir kone atsitiktinai. Šiuo, karantininiu, metu „turistaudama” Vilniuje, stengiuos aplankyti tuos kampelius, į kuriuos šiaip gal ir neužklysčiau, pamatyti tuos „objektus”, kurie dar nematyti ar jau primiršti.

Nedidukę bažnytėlę Gerosios Vilties gatvėje kadais ir aplankiusi buvau, ir pro šalį praėjusi, tačiau dabar parūpo ne tik vizualinius įspūdžius atnaujinti, bet ir jos istorijos bent šiek tiek grybštelti. Neogotikinę Dievo Apvaizdos bažnyčią Kultūros paveldo departamentas yra įrašęs į Kultūros paveldo registrą. Pirmiausia suintrigavo dvigubas pavadinimas: Dievo Apvaizdos bažnyčia – Švč. Jėzaus Širdies parapija. Šios bažnyčios pradžių pradžia: 1913 m. pastatyta ir pašventinta nedidukė Dievo Apvaizdos koplyčia, aptarnaujanti Gerosios Vilties gatvėje įsikūrusius vaikų namus. Bet netikėta buvo žinia, aptikta ne tik turistams informaciją teikiančiame šaltinyje „Vilnius GO”, bet ir šios bažnyčios tinklalapyje: „Dievo Apvaizdos bažnyčios statytojas buvo kunigas Karolis Lubianec, o projektą parengė žymus Vilniaus architektas Antanas Vivulskis.” [https://www.gerojiviltis.lt/parapija]

Kadangi kiti šaltiniai tarp architekto Vivulskio darbų šios bažnyčios nemini, užsimezgė tarsi detektyvinė intriga. Laimei, dėmesingai mane išklausė Dievo Apvaizdos bažnyčios – Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Edmundas Paulionis, pažadėjęs pastu­dijuoti turimus archyvus ir galiausiai nuneigęs: ne, ne Vivulskis pro­jektavo 1913 m. statytą Dievo Apvaizdos koplyčią. Nesusipratimą, ko gero, sukėlė tai, kad ji tapo ne tik bažnyčia, bet ir kitos, jau tikrai Vivulskio projektuotos – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios parapija…

Taigi Dievo Apvaizdos bažnytėlę galime laikyti dvasine Vivulskio kurtosios (deja, sovietmečiu išniekintos ) bažnyčios paveldėtoja…

X

Prisiminkime Antano Vivulskio (kuris turbūt ir jautėsi, ir dokumentuose buvo Anton Wiwulski) gyvenimo trajektoriją iki įsikūrimo Vilniuje 1913 m.: 1883 m. gyveno Rusijoje, Titmos mies­te (kur ir gimė 1877 m.), tuomet šeima persikėlė į Mintaują (dabar Jelgava, Latvija). Įdomus jo mokymosi kelias: „1883–1886 m. lankė vokiečių mokyklą. 1886–1893 m. mokėsi Mintaujos gimnazijoje, 1893–1897 m. – Chyrovo jėzuitų gimnazijoje Galicijoje (Austrija). 1897–1901 m. studijavo architektūrą Vienos aukštojoje technikos mokykloje (Austrija), 1902–1909 m. – skulptūrą Paryžiaus aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (Prancūzija). Dalyvavo „Lituanijos” draugijos veikloje. 1904–1908 m. keliavo po Vakarų Europos šalis. 1911–1912 m. gyveno Paryžiuje.” Ir tragiškoji baigtis: „919 m. pradžioje, kapituliuojant vokiečiams ir iš rytų artėjant Raudonajai bolševikų armijai, Vilniaus gynyba architektui atrodė svarbesnė už nebaigtą statyti bažnyčią, ir jis stojo savanoriu į lenkų legionierių būrį. 1919 m. sausio 3-osios naktį patruliuodamas prie buvusiuose Honestų rūmuose įkurtos savigynos būstinės (dabar Užupio g. 5), kitam kareiviui atidavė savo milinę. Tai padaręs stipriai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė” [http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/antanas-vivulskis/]

X

Seniai žinota, kad sovietmečio ”kultūrinė įstaiga” (kažkokiuos renginiuos teko „anais laikais” ir lankytis) – Statybininkų rūmai Vytenio gatvėje radosi Vivulskio statytos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje. Kaip pažymi savo knygoje I. Vaišvilaitė, „Vilniuje beveik nėra XX a. pastatytų bažnyčių. <…> Vienintelė amžiaus pradžioje talentingo architekto Antano Vivulskio suprojektuota ir pradėta statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia dėl autoriaus žūties liko nebaigta” („Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių”, p. 14). Bet pamaldos net ir neužbaigtoje bažnyčioje jau vyko, parapija, galima suprasti, susiformavo. Bažny­čios rūsyje palaidotas ir 1919 m. miręs jos architektas.

Sovietų valdžia, uždariusi šią bažnyčią, suplanavo – panaudojant kai kurias jos konstrukcijas – „modernius” Statybininkų rūmus (į kuriuos bažnyčią „perprojektavo” architektas Algimantas Mačiulis). 1961 m. kaip kompensacija tikintiesiems „maloningai” leistos pamaldos Dievo Apvaiz­dos bažnyčioje. Taip „perkėlus” Švč. Jėzaus Širdies parapiją, bažnytėlė Gerosios Vilties gatvėje ir įgavo gražiai kuriozišką dvigubą vardą. Dalis uždarytos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios invetoriaus, taip pat stebuklinga Dievo Motinos Pasaulio Valdovės statula buvo pernešta į Dievo Apvaizdos bažnyčią (taigi simbolinis Vivulskio bažnyčios paveldas paremtas ir kai kuriais materialiai religiniais atributais).

Beje, dabar prie buvusių Statybininkų rūmų (regis, tapusių įvairių įstaigų erdve) galime išvysti iš bronzos atlietą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketą (projekto autoriai Gintaras Čaikauskas ir Tadas Gutauskas). Taip įamžintas architekto Vivulskio atminimas, pažymint jo mirties 100-ąsias metines.

X

Lietuvos Atgimimas (dar iki Kovo 11-osios) reiškėsi ir krikščioniškųjų statinių bei simbolių susigrąžinimu. Dar 1989 m. ant Plikojo (arba Kreivojo) kalno buvo atstatyti Trys kryžiai – Vivulskio jau kaip skupltoriaus kūrinys. Dabar ir kalnas, virš kurio (ir tarsi virš viso Vilniaus) iškyla trys balti kryžiai dažniausiai vadinamas tiesiog Trijų Kryžių kalnu. „Antanas Vivulskis parengė Trijų Kryžių projektą. Menininkas paminklo siužetą tapatino su Golgotos kalno įvaizdžiu. Trijų Kryžių paminklas buvo pastatytas iš gelžbetonio per du mėnesius 1916 metais” [https://www.vilniauspilys.lt/triju-kryziu-plikasis-arba-kreivasis-kalnas/] (Net netikėta, kad tas „lengvas” kryžių baltumas – iš gelžbetonio). Kryžiai susprogdinti 1950 m., atstatyti panaudojant išsaugotas jų nuoskilas.

X

Vilniuje, pasirodo, esama dar vieno Vivulskio-skulptoriaus palikto ženklo: Šv. Jonų bažnyčioje kabantis bareljefinis paminklas Tadui Kosciuškai. Apie tai primena I. Vaišvilaitė: „Tautinių idealų skatinamas jaunas ir gabus architektas Antanas Vivulskis 1917 m., per patį Rusijos imperijos pavergtų tautų išsivadavimo sąjūdžio įkarštį, sukūrė paminklą Tadui Kosciuškai, pirmojo lenkų ir lietuvių sukilimo prieš carų Rusiją vadovui” („Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių”, p. 130). Šioje bažnyčioje nekart lankytasi, jos turtingu interjeru grožėtasi, nors nesistengta įsidėmėti, kas gi kūrė meno dirbinius, tarsi nenešančius tiesioginio religinio turinio – dabar jau paminklo Kosciuškai autorių žinosiu.

X

Planavau ekskursavimą, ieškant Vivulskio ženklų Vilniuje, užsibaigti Rasų kapinėse – prie antkapinio paminklo Antonui Wiwulskiui (toks įrašas antkapyje). Žymiojo vilniečio (turbūt jis neprieštarautų šiam titului?) palaikai čia perkelti iš niokotos jo bažnyčios rūsio. Nesėkmingai interneto platybėse ieškojau paminklo autoriaus, galiausiai kreipiausi į, regis, nuoširdžiausią šių istorinių kapinių tyrėją, puoselėtoją, propaguotoją Vidą Girininkienę. Jos atsakyta: „Paminklas pastatytas 1999 m. Jo autorius archit. Eduardas Budreika, skulpt. G. Šuminas ir L. Žuklys. Įkomponuotas bareljefinis Vivulskio portretas „Pomirtinė kaukė”.

X

Bet štai, ketinant manojoje „vivulskiadoje” dėti tašką, netikėtai išniro žinia: minint 100-ąsias žymiojo architekto mirties metines Užupio bendruo­menė Vivulskio paskutinės sargybos vietoje – prie 5 numeriu pažymė­to na­mo Užupio gatvėje „pakabino milinę”. Tai skulptoriaus Vytauto Nalivaikos sukurtas bronzinis savanorio sargybos simbolis – kareiviška milinė. Taip pagerbtas architekto savanorio kilnumas (žr. mirties aplinkybes).

Užupyje nekart vaikštinėta, bet juk būna: nepamatai, kol nežinai… Tad specialiai išsiruošiau paturistauti Užupio „Respublikoje” – kaip žinia, šio „už upės” – Vilnelės – besidriekiančio kvartalo bendruomenė, daugiausia menininkai, „atskiros valstybės” statusą „oficialiai” yra įteisinę sava Konstitucija, dar labiau – bendruomeninio gyvenimo tradicijomis, meninėmis ir socialinėmis akcijomis. Tikrai radau pačiose Užupio prieigose kabančią milinę, greta jos – ir lentelę, kurioje lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis įrašyta ir pagerbimo intencija („Tarytum šv. Martynas, savo milinę atidavęs kitam šąlančiam kariui…”), ir reikšmingiausi Vivulskio darbai Lietuvoje bei Lenkijoje:

„Šiluvos koplyčia, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir Trys Kryžiai Vilniuje, monumentas Žalgirio mūšiui Krokuvoje”.

Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2021-ųjų m. Balandžio 24 d. numeryje, nr. 16 (32))